SKAITYTOJŲ ŽODIS

Lietuvos diplomatai žino savo atsakomybę

A. Gečys str. "Lietuvos laisvinimo veikla (ĮL Nr. 851122) teigia, kad iš Lietuvos diplomatų "turėjome teisę gauti daugiau kaip sėkmingą reprezentavimą” (18 psl.), ir jis sumini tris punktus, kaip tie Lietuvos diplomatai galėjo daugiau pasireikšti.

Tačiau jis čia užmiršta tris svarbius dalykus: 1) kad užsienio diplomatai bet kuriame krašte būna su to krašto vyriausybės sutikimu ir kad jie, nusižengę diplomatinėms taisyklėms, paprastai išvaromi iš krašto, 2) kad diplomatai pagal tarptautinę teisę yra savo vyriausybės agentai, tai yra pareigūnai, kurie veikia ne savo nuožiūra, bet vykdo savo vyriausybės valią ir 3) kad Lietuva dabar neturi teisėtos vyriausybės, ir todėl Lietuvos diplomatams nebeįmanoma vykdyti savo vyriausybės valios ir jai atstovauti, ir todėl faktiškai jie nebeturi pagrindo būti svetimame krašte.

Tačiau JAV vyriausybė neįsakė Lietuvos pasiuntinybei užsidaryti, kaip kai kurios šalys yra padariusios, bet leidžia jai veikti kaip įrodymą, kad Jungtinės Valstybės nepripažįsta Lietuvos okupacijos bei jos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Tokiu būdu Lietuvos pasiuntinybė Washingtone tapo ne tiktai nepriklausomos Lietuvos simboliu, bet ir akivaizdžiu Amerikos politikos Lietuvos atžvilgiu įrodymu.

Tokiai padėčiai susidarius, Lietuvos diplomatai netapo kokiais visuomenės veikėjais, kurie nesilaikydami savo diplomatinio statuso, turi rodyti "diplomatinę ir pilietinę drąsą Valstybės departamente” ir kalbėti apie "dviveidę JAV-bių politikos Pabaltijo valstybių atžvilgiu buvimą”. Su tokia drąsa ir tokiomis kalbomis jie tiktai užsidarytų duris į Valstybės departamentą ir pastatytų pavojun Lietuvos pasiuntinybės likimą. Laimei, Lietuvos diplomatai supranta jiems tenkančią atsakomybę ir be tokios drąsos parodymo atlieka savo pareigas, kurios jiems tenka esamoje padėtyje.

A. Plks
Washington, D.C.

Žodelis kritikams

Beveik komplimentas rašančiajam, kai į jo paskelbtas mintis atsiliepia net keli skaitytojai. Su kritikais, kurių laiškai paskelbti “Į Laisvę nr. 85(122), noriu bent keliais sakiniais pokalbį pratęsti.

L. Balvočiui: Turbūt pastebėjote, kad nė vieno Lietuvai naudingo išeivijos darbo Maskva nėra pagyrusi: tyli arba keikiasi. Kai giria, ar iškart nekyla įtarimas, kad darbas blogas arba bent nereikalingas? Jei dėl Baltų Laisvės lygos Maskvos čiaudėjimas paremia kitus argumentus, tai nieko blogo palaikyti tai geru ženklu.

Tiesa, kad Maskvos tarnai Vilniuje kartais pasišaipo ir iš "Naujienų”. Tačiau turbūt sutiksite, kad ir tame laikraštyje ne viskas bloga. Juk šalia"gudelijados” ir "svilonijados” jame, bent praeityje, pasirodydavo ir L. Balvočiaus straipsniai.

Baliui B.: Prašote išaiškinti, kodėl liūdnoji birželio 14-ji paskelbta Baltų laisvės diena. Mielai tai padarysiu, kai Jūs pats išaiškinsite, kodėl ilgą laiką reklamavote šią rezoliuciją ir 1982 m. birželio 28 d., t.y. praėjus dviem savaitėm nuo jos JAV Kongrese pravedimo, Amerikos Baltų Laisvės lygai pasiuntėte 150 dol. auką? Rezoliucijos turinys Jums buvo labai gerai žinomas. Ar tik dabar pakeitėte savo nuomonę?

Jonui Daugėlai:Sakoma, kad esą du žmonių tipai: vieni pirma galvoja, o paskui kalba, antri pirma kalba, paskui galvoja. Jūs, atrodo, priklausote trečiajai grupei: negalvojate nei prieš pasakymą, nei pasakęs. Jei būtumėte pagalvojęs, kad Varpininkų - liaudininkų sąjungos suvažiavimo nutarimais dėl Vliko skelbėte tas pačias mintis, kaip ir aš savo straipsnyje, nebūtumėte primetęs man “šališkumo”, “niekinimo”, “pagiežos prieš Vliką”. Juk kartu su manim klampinate ir save.

Jeigu būtumėte perskaitęs Vilko statuto 28-tą paragrafą, kur sakoma, kad “Vilko tarybą sudaro Vilko narių - organizacijų po vieną atstovą”, ir pagalvojęs, nebūtumėte teigęs, kad Lietuvių Fronto bičiuliai Vliko taryboje “šiuo metu turi net tris atstovus— daugiau negu bet kuris kitas junginys”.

Tikiuosi, kad nepalaikysite Vliko niekinimu, jei suabejosiu Jūsų galia būti aukščiau Vliko statuto ir LF bičiuliams taryboje duoti triskart daugiau atstovų, negu kitoms grupėms. Gi Jūsų operavimas skaičiais ir nuošimčiais Lietuvių Bendruomenės sesijoje ir Vliko seime gali užimponuoti tik trečiojo tipo žmones, kurie negalvoja.

Kaip sroviniai žmonės žaidžia su raštais ir raštininkais

Vincas Trumpa savo žurnalistiniame straipsnely “Kaip likimas žaidžia su raštais ir raštininkais” (Akiračiai, 1982 m. rugsėjis, Nr. 8) pasigenda dr. Jono Basanavičiaus biografijos, “nors kiti daug menkesni būna apdovanoti geromis biografinėmis monografijomis”. ’Žurnalistas nepasako, kas visi tie menkesni, tik pamini prof. Juozo Ambrazavičiaus -Brazaičio pavardę, kurio biografija yra ruošiama, kurio “gyvenimas suskilo į dvi viena su kita nieko bendro neturinčias dalis: literatūrinę ir politinę . . . Tačiau nei vienur nei kitur dėl to jis negalėjo pasiekti didesnio tobulumo. Ir vienur ir kitur jis pasiliko pusiaukely”.

Lig šiol mes manėme, kad Trumpos specialybė yra istorija, o dabar pasirodo, kad jis esąs ir literatūros, o taip pat ir politikos žinovas, sugebąs žmones matuoti pagal paslaptingą matuoklę, kurios, deja, jis mums neparodo. Kadangi savo teigimų jis niekuo neparemia, ar tik čia nebus savęs ar savųjų apsidraudimas, saviškį ribotumą (gal ir menkumą?) priskiriant kitam?

Būtų įdomu žinoti, kokia tobulybė iš tikrųjų nusipelno biografijos. Siūlytina palyginti, pvz., Brazaitį žurnalistikoje su pačiu iškiliausiu žurnalistu tuose pačiuose Akiračiuose, ir pamatysime, kad pastarasis bus ne tik varsnomis, bet ir kilometrais atsilikęs nuo pirmojo— temos aiškumu, minties gilumu, stiliaus elegantiškumu ir gal labiausiai — spaudos etika. Panašių dorybių Brazaitis turi ir literatūros kritikoje bei politinėj veikloj, tik apie tai turėtų kalbėti šių sričių specialistai.

Keistu sutapimu, Trumpai bei redaktoriui nė nenujaučiant, tuoj pat po Trumpos straipsnelio atspausdintas vieno skaitytojo laiškas tiksliai apibūdina paties Trumpos ir kitų akiratininkų dažnų tendenciją, ką nors “palazdavoti”. Ir mums atrodo, kad skaitytojas tokį žurnalizmą pavadinęs mėšluotu, yra arti tiesos.

A.M.,
Buffalo, N.Y.

Netrukdanti vienybė

Tarp kitų realių minčių 25-metis dr. Petras Kisielius, jr., kalbėdamas keturioliktų politinių studijų prie Pacifiko (ĮL nr. 84Į121) proga, siūlo sukurti bent tokią vienybę, kad “vieni kitiems dirbti lietuviškus darbus netrukdytumėm”, nes, kaip žinome, grupių vienybės Amerikoje nepasisekė įgyvendinti.

Nedirbantiems trukdyti neįmanoma. Bet kai tie neveikios faktai iškeliami viešumon, daug aimanavimų. Tačiau reikia pasakyti teisybę, nors ji ir akis bado.

Užtenka prisiminti OSI (Office of Special lnvestigation) atvejus. Jau dabar laikas ir neveikios vienybininkams (įskaitant ir Tautos mandatą turinčiai organizacijai) dirbti, gintis, kad ir nevieningai. KGB falsifikatai duria mūsų žmonėm į nugarą.

Ant. Valiuškis,
Barrington, R.I.

Prašau pataisyti

“Į Laisvę” rugsėjo numeryje atspaustas mano eilėraštis— Partizano mirtis. Tik nežinau, kieno malone, pakeistas ir išmuštas iš ritmo linijos. Kadangi jis neilgas, prašau jį pakartoti, tik jau be klaidų:

Rugių laukai žydėjo,
Žydėjo pievų ir dirvonų dobilėliai,
O jį tyliai lydėjo
Eglinį karstą rankomis aukštai iškėlę.

Lydėjo jo vaikystę,
Jaunystės vasarą, prieš vėją keltą burę,
Patirtą skausmo rykštę,
Kovoj peršautą švarką, kruviną kepurę.

Lydėjo vyrai vyrą,
Kad iš kalvelės tėviškę visad matytų,
Ne ašaros jų biro—
Atodūsiai šventi išeit į laisvės rytą.-

Jūsų  B. Gaidžiūnas

Atsiprašome už korektūros klaidas.

Red.

Lenkų spaudoje daug netiesos

1982 m. lapkričio mėn. New Yorke iš spaudos išėjo nauja monografija apie lenkų diktatorių Juozą Pilsudskį anglų ir lenkų kalbomis. Tos knygos autorius yra Vaclav Jendzejevic , buvęs lenkų istorijos instituto New Yorke profesorius.

Bendrai, sekant lenkų spaudą, mokslo veikalus bei literatūrą kaip Lenkijoje, taip ir užsienyje, randame daug melo, netiesos ar iškraipytos tiesos apie dar taip nesenus faktus, liečiančius Lietuvą bendrai ir Vilniaus kraštą. Reikia stebėtis, kaip lenkų tauta yra auklėjama, skelbiant tokią netiesą . . . Tas pats yra ir su šios knygos autorium, kuris ‘‘laikosi” šios linijos.

Lenkų dienraštis ‘‘Nowy Dziennik”, išeinantis New Yorke 1982 m. lapkričio 20 - 21 d. įsidėjo šios knygos recenziją. Autorius— pats vyr. redaktorius Boleslav Viezbianski. Jis tarp kitko rašo: “Pilsudskis, tvarkydamas Lietuvos bylą, įjungiant Vilniaus kraštą į Lenkiją, nepriversdamas Lietuvą įeiti į politinę uniją su Lenkija, Lenkijai nepasitarnavo, toks reikalų sutvarkymas nebuvo naudingas Lenkijai”.

Adolfas Hitleris ir Josefas Stalinas vartojo tokius pat metodus, kaip lenkų “ponai redaktoriai ir ponai profesoriai". Lenkija pati tik per stebuklą atgavo laisvę, o prievarta norėjo įjungti Lietuvą, Gudiją, Ukrainą ir kitas valstybes į savo “federaciją”, “sąjungą" ar “reichą". Mes gerai žinome, ką ta jų federacija reiškia ir gerai atsimename, ką lenkai darė su etninėmis mažumomis po I-jo ir II-jo pasaulinio karo Lenkijoje, kur buvo draudžiama kitoms tautybėms vartoti savo gimtąją kalbą, o ką jau bekalbėti apie lygybę ...

Ar nebūtų geriau, kad jų redaktoriai ir profesoriai išmokytų lenkus, nurodydami, kur yra lenkų tikrosios etninės žemės, nes 95% lenkų turbūt net nežino, kur yra lenkų etninė siena su Lietuva. Tegu neieško tų žemių, kurios jiems nepriklauso . . .

Pilsudskio grobuoniška politika buvo žalinga Lenkijai. Dabar vėl lenkų spaudoje girdėti balsų apie “lenkų vėliavos suplėvesavimą virš Karaliaučiaus”. Juk tie patys lenkai pasikvietė vokiečių kryžiuočių ordiną Xllla.į pagalbą “krikštyti prūsų ir lietuvių”. Ko lenkams nepasisekė per 700 metų gauti, jie gavo po šio pasaulinio karo iš “batiuškos Stalino”, įjungiant į dabartinę Lenkiją du trečdalius buvusių Rytprūsių, t.y. Mažosios Lietuvos.

Charakteringa, autorius visai nieko nerašo apie Suvalkų sutartį, kurią Lietuva ir Lenkija pasirašė 1920 m. spalio 7. Po dviejų dienų lenkai tą sutartį sulaužė ir užėmė "vidurinę Lietuvą" su mūsų sostine Vilniumi. Kur dingo Pietinė Lietuva, kuri tęsėsi iki Livo (Liviec) upės? Apie tai lenkai nė žodžio.

Pilsudskis savo raštų IV tome prisipažįsta, kad jis sutarčių su Lietuva negalėjęs laužyti, bet tai padaryti įsakęs lenkų generolui Želigovskiui. Smurtas turi būti pagrįstas melu. Pats Pilsudskis apie šį faktą rašo: “Aš, kaip vyriausias Lenkijos vadas, negalėjau laužyti įsipareigojimų ir dėl to išrinkau generolą Želigovskį, kad užimtų Vilnių". Komentarai nereikalingi! Taip pasielgė “kaimynas”, su kuriuo Lietuva per 500 metų kūrė bendrą istoriją.

Tos knygos autorius Jendzejevic stengiasi lenkų diktatorių “išbaltinti”. Pilsudskis nenorėjęs lietuvių kraujo praliejimo . . . Kai jis sėdėdavęs ant Nemuno kranto ties Druskininkais ir žiūrėdavęs į Lietuvą, esančią kitoje Nemuno pusėje, kartu stebėjęsis, kad save vadinąs “lietuviu”, o iš tikrųjų esąs lenkas . . . kuris tiek daug suktybių pridarė . . .

Nusikaltėlis, kuris neparodo nusižeminimo, neapgailestauja savo nusikaltimų, jam bausmė neatleidžiama.

1938 m. lenkai prašė savo tautos “vadą”, kad vestų lenkus į Kauną. Ir iš tikrųjų ne jų vadas, bet Lietuvos kariai atvedė lenkų karius, nuginkluotus belaisvius 1939 metais į Kauną. Kaip istorija kartais pasijuokia iš likimo.

Iš lenkų lauktina ne tuščių žodžių, bet konkrečių faktų ir gerų kaimyninių santykių.

Stasys Gydanis
Woodhaven, N.Y.

Daktare, pasigydyk pats

Jonas Daugėla, atakuodamas J. Kj. (Į Laisvę nr. 85-122), cituoja jo straipsnio vieną sakinį: “Vlikas aukso amžiaus niekad neturėjo”. Patikrinau originalą ir radau, kad citata neteisinga. J. Kj. rašo: “Vlikas aukso amžiaus gal būt niekad neturėjo". Iš teksto nesunku suprasti, kad J. Kj. atsiliepia tik į Algimanto Gečio pareiškimą apie ALT-o aukso amžių. Praleisdamas “gal būt”, Daugėla siekia sudaryti įspūdį, kad J. Kj. tvirtinimas labai kategoriškas, ir tada jis šoka Vliką ginti. Bet jis man primena vieno romano herojų, kuris šoko gelbėti skęstantį, bet pats nuskendo, nes nemokėjo plaukti. Kad Daugėla nemoka plaukti, parodo “Į Laisvę” redaktoriaus pastaba. Aš dar norėčiau pridėti, kad Vliko taryboje frontininkams duodamas tris atstovus,visai nežino apie ką kalba. O Daugėla — juk ilgametis Vliko valdybos vicepirmininkas. Ko galima laukti iš mažesnių pareigūnų?

A. G-tis
Chicago, IL.

Ekstremistinis patriotizmas

“Į Laisvę” žurnalo rugsėjo numeryje (Nr. 85) tilpo išsamus Br. Zumerio straipsnis apie lietuvių - lenkų santykius istorijos raidoje. Autorių giriant už surinkimą daugelio įdomių faktų, vis dėlto tenka apgailestauti, kad autoriaus nepajėgta atsikratyti nuo turimos pagiežos lenkų tautai. Nejučiom autorius įtaigoja skaitytoją ta neapykanta persiimti, neieškoti kelių šių kaimyninių tautų ateities bendradarbiavimui. Tokia “filosofija” vadovaudamiesi ne tik kad problemų su lenkais neišspręsime, bet ir įrodysime apie išeivijos susidariusią teoriją, kad “išeivija nieko neišmoksta ir nieko neužmiršta”.

Straipsnio išnašose Br. Zumeris užsipuola buvusią JAV LB Krašto valdybą už kvietimą pasimelsti kada Lenkijai, dėl visuomenėje kilusio laisvėjimo sąjūdžio, grėsė sovietų invazija. Autorius priekaištauja LB vadovams, kad šie nesimeldžia “už išžudytus partizanus, kalėjimuose nukankintus ir tebekankinamus, už Gudijoje barbariškai nutautinamus, už Karaliaučiuje rusinamus, už kovojančius Lietuvos pogrindyje”. Šioje retorikoje bergždžia ieškoti tiesos, autoriui apie LB vadovus sekančiai išsireiškiant: “ .. . tai tie gente lituanus, natione polo-nūs, nūdieninės liekanos maldų neskelbia ir nesimeldžia”. Rašymo stilius, sakytume, tinkąs "Naujienoms!”

Minėta ekstremistinio pobūdžio patriotizmu persunkta demagogija patį straipsnį ir autoriaus autoritetą gerokai sumenkina. Norisi Br. Zumeriui priminti, kad iš pagrindinių laisvinimo veiksnių vienintelė LB-nė yra dėjusi konkrečias pastangas klausimą dėl lietuviškų mišiųSeinų katedroje išspręsti. JAV LB-nė protestavo, kai Vilniaus 400 metų universiteto sukakties proga JAV-se anglų kalba lenkų leidžiamas žurnalas "Perspectives” bandė Vilniaus universitetą savintis ir paneigti lietuvių tautos indėlį jį ugdant. Pagaliau, norisi autoriui priminti, kad jau eilė metų JAV LB-nė įtaigoja valstybės departamentą, kad JAV valdiniuose žemėlapiuose Lietuva būtų žymima sienose su sostine Vilniuje. Tas pastangas teigiamai įvertino “Draugo” 1982 m. gruodžio 30 d. B. Kviklio vedamasis straipsnis. JAV LB-nė per Amerikos lenkų kongresą ir per nuosaikius lenkų išeivijos visuomenininkus veikia, kad kai kurių lenkų ekstremistinis šovinizmas būtų pažabotas, pažymint, kad lietuvių - lenkų konfliktas tėra naudingas bedieviškam komunizmui.

Kiek tai liečia JAV LB-nės kvietimą pasimelsti, tai būta žmoniškumo parodymo geros valios lenkams ir dabartinės Lenkijos teritorijoje gyvenantiems lietuviams, ukrainiečiams, gudams ir kt. Tenka pastebėti, kad maldos idėja kilo Kanadoje, lenkų nelabai mėgstamos žydų bendruomenės tarpe. Ji rado pritarimą ukrainiečių, vengrų, lietuvių ir kitų tautinių bendruomenių tarpe. Br. Zumeriui, besijaudinančiam dėl kaimyninės valstybės gyventojams parodyto solidarumo, norisi priminti, kad atlaidumas nėra silpnybės išraiška, o dorybė gydanti praeities žaizdas ir vedanti prie taikaus konfliktų išsprendimo. Autoriau informacijai, 1981 m. birželio 14 d. JAV LB Krašto valdyba buvo paskelbusi maldos dieną už Lietuvą. Taigi, nepamirštama ir mūsų tėvynės kančios!

Algimantas Gečys
Philadelphia, PA

Malonus Skaitytojau,

Prašome apsimokėti, jei dar nesi to padaręs, prenumeratą. Prenumeratos mokesčiu ir auka palaikai “Į Laisvę”'tolimesnį leidimą. Laiku atsiskaitydamas sumažini brangias pašto išlaidas ir administracijos darbą. Ačiū.

Lietuvių Fronto Bičiulių poilsio - studijų 1983 m. savaitė įvyks Dainavoje. Prasidės liepos 31 d. ir baigsis rugpjūčio 7 d.

LFB CENTRO VALDYBA