SPAUDOS TEMOMIS
Sakoma, kad spauda yra gyvenimo veidrodis. Bet dainai būdami nerealūs optimistai, į daugelį gyvenimo apraiškų pažiūrime perdėto džiaugsmo akimis bei nušvitusiais veidais, susidarydami sau įspūdį, kad dabartinė, nors ir netvirta, tikrovė tęsis ir toliau, kad šiuo metu vartojami veiklos būdai nėra reikalingi pataisų, kad prieš daugelį metų nusagstytos gairės tebėra neliečiamos dogmos ir t.t. Todėl dažnai ir mūsų, nors ir nedidelių, darbų vertinime apsilenkiame su tiesa. Tokio iškreipto veido paveikslas yra spaudos perduodamas mūsų gyvenimu besidominančiam lietuviui.
Kai sekame kai kurių mūsų veiksnių, organizacijų veiklos pristatymą skaitytojui, susidarė įspūdis, kad viskas gražu, atlikta tiek didelių “žygių” tautai ir Tėvynei; po to reiškiame padėkas, iš metų į metus priimame rezoliucijas, bet, jei turime problemų (o jų yra daugiau, negu galime aprėpti), tai pro jas tyliai praeiname, kad kartais nesumažintumėm vadų ar organizacijų orumo ar garbės, ar neištartumėm kokio žodžio, kuris galėtų įstumti į priešų ar net į tėvynės išdavikų kategoriją. Ar tai nėra savęs šlykštus apgaudinėjimas, tikrovės iškraipymas, šiurkštus spaudos atsakomybės pažeidimas, istorinių faktų falsifikavimas?
Gaila, bet tai dažnai pasikartojantis reikškinys mūsų periodikoje. Tokios mintys lenda galvon, kai perskaitai mūsų periodikoje suvažiavimų, seimų, kongresų aprašymus. Jos dar labiau išsikristalizuoja gruodžio mėnesį, kuris jau kuris laikas skelbiamas spaudos mėnesiu. Daug iš tikrųjų rašoma apie mūsų spaudos kokybę, dar daugiau apie jos ateitį. Arčiau stovį prie spausdinto žodžio kelio į skaitytoją, žino, kad čia susiduriame su sunkiomis problemomis, daug jų egzistuojančiomis, kitomis jau dideliu tempu įžengiančiomis į mūsų dienas. Skaitytojų mažėjimas— viena iš didžiųjų.
Niekas iš tikrųjų negali pasiūlyti recepto, kuris sulaikytų tą nelemtą tendenciją. Reikėtų svarstyti visus pasiūlymus ir mėginti juos pritaikinti, kur ir kada atneštų geriausių rezultatų. Neturėtų būti pamiršta dažnai peršama mintis, kad tėvai, išleisdami savo vaikus į kolegijas, į savarankų gyvenimą, palydėtų juos su bent vienu lietuviškų laikraščiu ar žurnalu. Gal jų dalis būtų pripratinta prie lietuviško žodžio, o per jį ir prie mūsų išeivijos uždavinių tikslesnio supratimo. Iš svetimų kalbų periodikos mažai arba visai nieko jie tesužinos apie okupuoto Krašto ir jo laisvės aspiracijas. Ar be Aušros, kurios gimimo šimtmetį minime 1983 metais, būtų atsikėlusi Lietuva, kuri per trumpą laiką išaugino naują kartą, kuri dabar ten, okupacijoje yra didžiųjų tautos idealų avangarde su gausia pogrindžio spauda bei drąsiais žingsniais, nebijančiais kalėjimų, ištrėmimų, persekiojimų. Dvasios galiūnų ryžtas, kova ir auka!
Nebeužtenka paskelbti vieną mėnesį per metus spaudos mėnesiu ir tikėtis, kad reikalai pagerės. Lietuviškos spaudos rūpestis turi tęstis per metų metus. Be intensyvios reklamos spaudoje, per lietuviškas transliacijas, per pamokslus šventovėse, turi būti suorganizuota plati spaudos— knygų, laikraščių ir žurnalų — platinimo talka per spaudos kioskus, lituanistines mokyklas, per klubus, organizacijas, per skautus, ateitininkus, kitus organizuotus vienetus ar pavienius asmenis. L. B. apylinkės turėtų būti tokių talkų vadovai. Naujosios eros knygnešių tinklo išplėtimas, spaudos bendradarbių prieauglis turėtų būti vieni iš pagrindinių Spaudos mėnesio uždavinių. Carų laikais Lietuvos persekiojamieji knygnešiai įpratino Nemuno krašto žmones skaityti, dabartiniai laisvo krašto knygnešiai turėtų įtraukti į lietuvišką skaitybą tuos, kuriems kris atsakomybė už mūsų išeivijos ir dalinai Lietuvos ateities dienas. Išeivijoje turi pasikartoti knygnešių gadynė.
Trumpai tariant, tėvynė yra istorijos sukurta tautos buveinė. Ji apima ir erdvę, ir laiką, kurio eigoje kinta erdvė ir gema dvasiniai veikalai kaip šios erdvės turinys. Užtat tėvynei suprasti vienos geografijos nepakanka. Jai reikia ir istorijos. Net žymiai daugiau istorijos, negu geografijos.
Antanas Maceina “Asmuo ir istorija”
Mielas Skaitytojau,
Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1983.4.15.
