BENDRUOMENĖ RINKIMUOSE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Gegužės 8/9 ir 15/16 dienomis JAV lietuviai rinko savo atstovus į JAV LB tarybą dešimtajai kadencijai ir į Pasaulio Lietuvių seimą šeštajai kadencijai. Tarybos kadencija — treji metai, PLB seimo — penkeri. Atstovam kandidatus galėjo raštu siūlyti ne mažiau kaip dešimt lietuvių, ne jaunesnių kaip 18 metų amžiaus. Jokių kitų apribojimų nebuvo. Nežiūrint tokių palankių kandidatam siūlyti sąlygų, apskritai ne tik nebuvo kandidatų pertekliaus, atseit, bent keleriopai daugiau, kaip kad nustatyta atstovų, bet faktiškai Pietryčių rinkiminėje apygardoje atsitiko taip, kad buvo tik keturi kandidatai, o po balsavimo paaiškėjo, kad pagal rinkimų taisykles ir apygardos balsuotojų skaičių šiai apygardai priklauso penki atstovai. Tokios nesąmonės priežastis — rinkimų taisyklės. Jų 50 str. sako:

— Apskaičiuodama LB apygardos išrinktųjų LB Tarybos narių skaičių, Vyriausioji Rinkimų Komisija sudeda visose LB apygardose visų balsavusiųjų skaičių ir gautąją sumą padalina iš renkamojo LB Tarybos narių skaičiaus, iš kurio padalinus atskirų LB apygardų balsavusiųjų skaičių, gaunamas į LB tarybą išrinktųjų atitinkamos LB apygardos atstovų skaičius.

Taigi rinkimų taisyklės nustato, kad rinkimų proceso viena dalis (kandidatų siūlymas, balsavimas) vyksta apygardomis, o kita dalis (balsavimo rezultatų išvadų nustatymas) vyksta jau ne apygardomis, o pagal JAV LB visų apygardų balsuotojų bendrą skaičių. Tuo būdu rinkimų procesas sudarytas iš dviejų iš esmės skirtingų rinkiminių sistemų mikstūros. Praktiškai iš tokios mikstūros kartais ir išeina, pasak žmonių posakio, nei velnias, nei gegutė, o tik savotiška parodija.

Renkant atstovus apygardomis, rinkiminė sistema reikalauja, kad kiekvienai apygardai tenkantis atstovų skaičius būtų iš anksto žinomas. Tik tada bus aiškumas, kiek galima vienu sąrašu siūlyti apygardai kandidatų ir už kiek kandidatų balsuotojas gali balsuoti. JAV LB tarybos rinkimų dabartinės taisyklės to nenustato. Kaip matome iš 50 str. apygardon atstovų skaičius nustatomas jau po balsavimo. O kandidatam siūlyti ir balsuotojam balsuoti taisyklės nustato tik spėjamą apygardai tekšimų atstovų skaičių pagal praėjusių rinkimų duomenis. Tuo būdu taisyklės nustatė, kad Pietryčių apygardoj vienu sąrašu galima siūlyti ne daugiau kaip keturis kandidatus (faktiškai iš viso ir tebuvo vienas sąrašas su keturiais kandidatais pasiūlytas) ir kad apygardos balsuotojas gali balsuoti ne daugiau kaip už keturis kandidatus. Tačiau po balsavimo paaiškėjo, kad apygardai tenka penki atstovai.

Tolygi nesąmonė įvyko ir Bostono, Connecticut, New Jersey ir Floridos apygardose. Kaip kad Pietryčių apygardos balsuotojai, Bostono ir New Jersey apygardų balsuotojai rinko po keturis atstovus, vienu sąrašu siūlė ne daugiau kaip po keturis kandidatus, o po balsavimo paaiškėjo, kad gauna po penkis atstovus. Connecticut apygarda rinko penkis atstovus, o gavo šešis. Floridos apygarda rinko tris atstovus, o gavo keturis. Taigi penkios apygardos po vieną atstovą ne pačios išsirinko, ne pačios jam kandidatą pasiūlė, o joms, taip sakant, po vieną atstovą išrinkdino kitų apygardų balsuotojai, ir būtent tokie, kurie nėjo balsuoti ir tuo sumažino tų kitų apygardų atstovų skaičių X-ojoje taryboje.

Faktiškai tarybos rinkimų dabartinės taisyklės kai kurių LB apygardų lietuviam leido vienu sąrašu siūlyti daugiau kandidatų ir balsuoti už daugiau kandidatų, negu apygardai teko atstovų, o kai kurių kitų apygardų lietuvius diskriminavo, versdamos juos vienu sąrašu siūlyti mažiau kandidatų ir balsuoti už mažiau kandidatų, negu apygardai teko atstovų. Tokios “išdaigos” parodijuoja demokratinių rinkimų procesą. Kokia teisme logika tokie taisyklių pramanai pateisinami, gal žino taisyklių autoriai, bet sveiką teisinę sąmonę tatai siaubingai prievartauja.

Taisyklių autoriam matyt neatėjo į galvą demokratinių rinkimų visuotinis dėsnis, kad išrinktasis LB apygardos atstovas atstovauja ne vien tik savo balsuotojam, bet savo apygardos visiem lietuviam, taigi ir tiem, kurie nepaslinko balsuoti, ir tiem, kurie dar negali balsuoti. Todėl nesvarbu, ar vienos apygardos atstovas bus išrinktas 500 balsuotojų, o kitos — 800. Svarbu tik, kad ir vienas ir antras atstovautų apytikriai tolygiam skaičiui lietuvių. Todėl, nustatant apygardai atstovų skaičių, orientyru yra ir tegali būti apygardos lietuvių skaičius, o ne balsavusiųjų skaičius.

Per trisdešimt su viršum metų nuo JAV LB organizacijos pradžios jau galėjo ir turėjo būti sudaryta JAV lietuvių apytikrė statistika. Pagaliau, jei JAV LB apylinkės dar ir 1982 neturi savo apylinkės lietuvių apytikrio skaičiaus, tai rinkimų reikalui JAV LB organai gali pasinaudoti pačių JAV statistikos duomenimis. Antai Draugas (1982.V. 14) praneša, kad, JAV gyventojus paskutinį kartą surašant, 832,000 prisipažino lietuvių kilmės. JAV LB organam belieka išsiaiškinti, kaip tas skaičius pasiskirstęs tarp JAV LB rinkiminių apygardų ir pagal tai nustatyti apygardom atstovų skaičių. Šioj vietoj verta pastebėti, kad mūsų, Newarko New Jersey, apylinkėje balsavo ir keletas lietuviškai nekalbančių jaunesniųjų senosios kartos lietuviukų. O kasmet įvykstančius gyvenamosios vietos pasikeitimus, atrodo, LB apylinkėm nebūtų didelio sunkumo apytikriai nustatyti. Žodžiu, JAV LB tarybos rinkimų dabartinės taisyklės šaukte šaukiasi pataisomos, pašalinant JAV LB tarybos demokratinių rinkimų sistemos parodijavimą.

Beje, JAV LB organizacijos visokie opozicijonieriai ir atkritėliai, pirmiausia tie, kuriem visur mėklinasi frontininkų baubas, turėtų bent truputį pagalvoti, kaip čia išeina, kad frontininkų “Į Laisvę” žurnalas jau seniai pakartodamas šaukia (plg. 35/72 ir 76/113 nr. nr.) dėl JAV LB tarybos rinkimų taisyklių netinkamumo, o tačiau tas balsas tebėra tyruose šaukiančiojo.

Ar ir kiek JAV LB tarybos rinkimų taisyklių “išdaigos” bus veikusios dešimtosios tarybos balsuotojų skaičių — nėra apčiuopiamų duomenų spręsti. Tik jeigu tokiomis taisyklių “išdaigomis” buvo galvojama paskatinti LB rinkimines apygardas, kad tarpusavyje lenktyniautų, siekdamos kuo daugiau balsuotojų apygardos kandidatam sutelkti ir tuo būdu savo apygardai daugiau atstovų laimėti, tai tokia intencija praktiškai atgarsio nėra sulaukusi. Rinkiminės apygardos tokiam lenktyniavimui jokios iniciatyvos nėra parodžiusios.

Jei rinkiminių taisyklių “išdaigų” poveikis balsuotojam neapčiuopiamas, tai stoka paskatos balsuoti apčiuopiamai justi balsavusiųjų į X-tąją tarybą skaičiuje, palyginus jį su skaičiumi balsavusiųjų, renkant IX-ąją JAV LB tarybą. Apie tokias paskatas IX-osios tarybos rinkimų apžvalgininkas rašė:

— IX-osios tarybos rinkimuose pirmą kartą reikšmingą vaidmenį suvaidino tautinio solidarumo manifestacijos: asmenų bei organizacijų viešas pasisakymas, skatinantis dalyvauti LB tarybos rinkimuose. (“Į Laisvę” 76/ 113, p. 64).

Kaip atsimename, ryšium su JAV LB IX-osios tarybos rinkimais Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybės valdyba, Lietuvių R. Katalikų Federacijos valdyba, Ateitininkų Federacijos vadas, Akademikų skautų sąjūdžio pirmininkas, Lietuvių Fondo valdybos pirmininkas, keli krikščionių demokratų ir liaudininkų lyderiai savo viešais pareiškimais įspūdingai paskatino rinkėjus balsuoti. Todėl nenuostabu, kad, nepaisant bendruomenės atkritėlių kai kuriose LB apygardose labai intensyvių “paskatų” nebalsuoti, faktiškai IX-osios tarybos balsuotojų skaičius, palyginti su VIII-osios tarybos balsuotojų skaičium, pašoko net 12.99%. Kažkodėl X-osios tarybos rinkimuose tos pozityvios tautinio solidarumo manifestacijos ir moralinės paspirties rinkimų vykdytojam bei įspūdingos paskatos balsuotojam nebuvo.

JAV LB tarybos balsuotojų skaičiaus svyravimam pavaizduoti žemiau dedama rinkiminių apygardų balsuotojų duomenų lentelė, renkant JAV LB tarybas:

Į PLB seimą tuo pat metu balsavo 7828 balsuotojai.

Iš lentelės duomenų matyti, kad X-osios tarybos bendras balsuotojų skaičius rikiuojasi iš eilės penktuoju. Daugiau balsavo V-. osios, Vl-osios, Vll-osios ir IX-osios tarybos rinkimuose. Palyginti su IX-osios tarybos balsuotojų skaičium, X-osios tarybos balsuotojų skaičius sumažėjo 7.27%. Būtent Vakarų apygardoje 3.8%, Vidurinių Vakarų — 11.5%, Michigano — 25%, Ohio — net 35.6%, New Yorko — 13.8%, New Jersey — 7.9%. Palyginti su 1979 balsuotojų skaičium X-osios tarybos balsuotojų skaičius padidėjo Bostono apygardoj 7.8%, Connecticut — 10.7%, Pietryčių apygardoj — 17.5% ir Floridos apygardoj — net 43%.

Turint galvoj, kad bendruomenės vadovybė 1982 metus yra paskelbusi tautinės, t. y. lietuviškosios parapijos metais, įdomu, ar ir kiek lietuviškoji parapija bus vienu ar kitu būdu padėjusi bendruomenei rinkimuose. Malonu pasigirti, kad mūsų, Newar-ko, N.J. lietuvių Šv. Trejybės parapijos klebonas msgr. Jonas Šernas (Shernus) nuoširdžiai talkino. Balsavimai vyko parapijos salėje. Abu balsavimo sekmadienius savo pranešimuose prieš kiekvienas pamaldas prelatas paskatinančiai primindavo susirinkusiem tikintiesiem balsavimo vietą ir laiką. Kiek tolygios talkos turėjo kitos LB apylinkės — neteko patirti. LB krašto valdybai vertėtų pasirūpinti per LB apylinkes surinkti konkrečius duomenis.

Savo metu msgr. Balkūnas yra skelbęs bendruomenės ir parapijos simbijozės, atseit, pastovaus ir glaudaus sambūvio, sugyvenimo mintį. Reikia apgailestauti, kad lig šiol ta mintis nei lietuviškos parapijos, nei bendruomenės sluoksniuose nėra susilaukusi sau verto susidomėjimo. Aišku, kad bendruomenė apima įvairių ir skirtingų tikėjimų bei pasaulėžiūrų lietuvius, o parapija — tik savo religijos tikinčiuosius. Taip pat aišku, kad savo religinę praktiką lietuvis lygiai gerai galėtų atlikti ir nelietuvių parapijoje. Lietuviškoji parapija jam reikalinga ne religinei, ar bent ne vien religinei savo praktikai, o pirmiausia savo tautiniam skirtingumui nuo kitų savo religijos tikinčiųjų. Taigi lietuviškoji parapija šalia savo religinės misijos turi ir savo lietuviškąją misiją ir šiuo tautiniu atžvilgiu lietuviškosios parapijos misija sutampa su lietuvių bendruomenės misija. Abiem institucijom rūpi ar bent turi rūpėti mūsų išeivijos tautinio savitumo, tautinės sąmonės išlaikymas, atseit, rezistencija prieš išeivijos nulietuvėjimą.

Todėl visai natūralu, kad šioj rezistencijoj prieš nulietuvėjimą abi institucijos — bendruomenė ir parapija — vieningai ir glaudžiai bendradarbiautų. Šioje vietoje mūsų išeivijos vadinamiem bažnytiniam ar ir antibažnytiniam sluoksniam norėčiau priminti areliginio, o gal ir antireliginio nusiteikimo gabaus intelektualo, žurnalisto ir politiko, tautininkų veikėjo Antano Valiukėno viena proga 1940 Berlyne pasisakymą, kad jis, nepaisydamas savo pasaulėžiūrinių įsitikinimų, kaip politikas stengtųsi rasti sugyvenimo ir bendradarbiavimo būdą su bažnyčia. Tą Valiukėno mastą turėtų įsisąmoninti ir mūsų išeivijos nebažnytiniai bendruomenininkai. Savo ruožtu ir lietuviškųjų parapijų dvasininkai turėtų suvokti ir pajausti, kad ir bendruomenė ir parapija yra tose pačiose pozicijose prieš išeivijos nulietuvėjimą ir kad bendruomenės ir parapijos simbijozė naudinga abiejų institucijų misijai.

Tėvynės kaip istorijos palikti negalima, kadangi negalima išeiti iš laiko. Žmogaus gi laikas visad yra istorija. Išeiti iš tėvynės kaip istorijos reikštų išeiti iš vieno buvusiojo laiko ir įeiti į naują buvusįjį laiką arba į svetimos šalies istoriją. O tai yra neįmanoma, nesunaikinus paties savęs.

Antanas Maceina “Asmuo ir istorija’’