Partizanai: Istorija ir dabartis

VIDURIO EUROPA IR REAGANO ADMINISTRACIJA

RAIMUNDAS KUDUKIS

Nenuostabu, kad po garbę žeminančių įvykių Irane, po Carterio administracijos užsienio politikos išsisukinėjimų, ir bendro Amerikos ekonominio nuosmukio, tiek naujieji ateiviai, tiek dauguma šio krašto piliečių džiaugėsi, kai rinkimus laimėjo prezidentas R. Reagan.

Štai atėjo konservatorius, kuris regėjo savo kraštą politiniai stiprų ir įtakingą, kuris norėjo atsikratyti valdžios biurokratiškumo ir, svarbiausia, kuris skelbė griežtą politinį nusistatymą prieš sovietus.

Raimundas Kudukis, šio straipsnio autorius, gimęs 1939.6.26 Kaune. Civilinės inžinerijos bakalauratą gavo Fenn kolegijoje (dabar Clevelando valstybinis universitetas), mokslų magistro laipsnį įsigijo Akrono universitete, studijas gilino Case Institute of Technology ir Human Engineering institute.

Dėstė Clevelando valst. universitete, buvo JAV senatoriaus W. Saxbe spec. asistentas, 1971 - 77 Clevelando viešųjų įmonių direktorius, Clevelando regionalinio kanalizacijos distrikto prezidentas, Federalinės vandens kokybės komisijos narys, L. B. Tarybos prezidiumo pirm. (1976 - 79), Clevelando lietuvių namų direktorius, Alto skyriaus pirm. (1966 - 68), Baltijos aidų radijo programos vadovas (1966 - 71), Amerikos tautybių sąjūdžio narys nuo 1961 m., Plieno korp!, ALIAS narys, technikos ir politikos straipsnių autorius.

Tautybių tarnybos centro 1969 m. išrinktas iškiliuoju piliečiu, 1971 m. Lietuvių respublikonų klubo Illinois išrinktas “Man of the Year”. Aktyvus respublikonų partijoje pas amerikiečius ir lietuvius ir gavęs eilę įvertinimo atžymėjimų.

Šiuo metu R. Kudukis vadovauja savo inžinerijos firmai “Kudukis - Schade & Assoc., Inc.”

R. Kudukis

Teliko tik klausti, ar prezidentas Reagan išpažins tą patį, ką skelbė kandidatas Reagan, spaudžiamas politinių įtakų sūkurių, kurie, rinkimus laimėjus, dažnai tampa tik lėtu pasroviui slinkimu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ekonominei programai nepaprastai daug dėmesio paskyręs Prezidentas, užsienio politiką nustūmė į paskutinę vietą. Iš Valstybės departamento pranešimų ir pokalbių su aukštais valdžios pareigūnais, jų tarpe ir su Senato daugumos vadu Howard Baker, straipsnio autorius patyrė, kad toks įspūdis yra klaidingas.

Nors iki šiol dominavo vidaus politika, Reagano administracijai taip pat giliai rūpi ir užsienio klausimai, ypatingai galimas aštrus ir esminis posūkis Lenkijos politinių įvykių eigoje. Gal čia ir sutinkame skirtingą veiklos būdą. Kiti prezidentai ypatingai garsino savo užsienio politiką. Dabartinė administracija tenkinasi ramesniu vaidmeniu pasaulinėje politikoje ir diplomatijoje. Tačiau negalima nepastebėti Prezidento svarbiausių atsiekimų šioje srityje — AWACS pardavimo, jo pasisakymų Trečiojo pasaulio ir vargstančių tautų klausimu Prancūzijos prezidentui F. Mitterand Cancum konferencijos metu, ir parodyto stipraus solidarumo Egiptui. Visi šie pradiniai pasireiškimai įsilieja į vis daugiau aiškėjančių užsienio politiką, kuri, atrodo, radikaliai skirsis nuo prezidento Carterio politikos. Reikia pastebėti, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog, lyginant su prezidentu Carteriu, prezidentas Reagan būtų mažiau jautrus žmogaus teisių klausimu. Kaip jau anksčiau minėjau, skirtumas yra formoje, ne turinyje.

Išskyrus Lenkijos padėtį, krašto sostinėje apie Vidurio Europos reikalus mažai tekalbama. Nors pasaulio spaudoje šiuo klausimu ir daug spėlioja, iš Baltųjų Rūmų pasisakymų nedaug. Atrodo, kad ten (Lenkijoje) kaž kas vyksta. “Solidarity” pastatė per daug reikalavimų ir daugeliui stebėtojų atrodo, kad jie pražengia tam tikras ribas, kurių sovietai negali toleruoti.

Lenkija Valstybės departamentui pastatė gana sunkų klausimą: kiek ir kokios pagalbos yra Amerika pasiruošusi suteikti Lenkijai sovietų karinės intervencijos atveju? Valstybės departamentas pareiškė, kad bus imtasi tam tikrų veiksmų, bet apie juos negalima šiuo metu kalbėti. Taip pat pabrėžė, kad į Lenkijos užėmimą būtų žiūrima kitaip, nei į Afganistano, nors ir tuo atveju buvo imtasi tam tikrų veiksmų. Išvadoje galime manyti, kad Lenkijos atveju tie veiksmai būtų griežtesni.

Atrodo, kad Senato vadovybė irgi panašiai galvoja. Sen. H. Baker žodžiais: “Remsiu kiekviena administracijos pastangą neleisti sovietams kištis į Lenkijos vidaus politiką. Esame pasiruošę padėti lenkų tautai išlikti nepriklausomai nuo sovietų spaudimo ir atstatyti sveiką ekonomiją”.

Tačiau reikia pastebėti, kad sovietai nesirengia šiuo metu Lenkijos užimti. Ir tai ne tik dėl griežto Reagano nusistatymo, bet taip pat ir dėl gana praktiškos priežasties. Kaip žinome, Lenkijos ekonominė padėtis yra kritiška. Jeigu Sovietų sąjunga ir užims, jai reikės Lenkijos ekonomiją atstatyti. O tai jie nenori daryti, yra tam nepasiruošę ir, greičiausia, nepajėgūs.

Kitas jautrus klausimas yra lenkų pabėgėliai, kurie yra Vienoje ir laukia teisės įvažiuoti į JAV. Finansinių 1981 metų laikotarpiui, kuris baigėsi rugsėjo 30 d., JAV padidino lenkų imigrantų kvotą nuo 4,500 iki 6,900. Problema tačiau nesumažėjo, nes yra skelbiama, kad Vienoje ir apylinkėse yra arti 60,000 lenkų, kurie nori įvažiuoti į JAV. Savaime suprantama, ši problema laukia greito administracijos sprendimo.

Turime žiūrėti, kas yra daroma, ne kas yra sakoma. Vis daugiau aiškėjantį Reagano administracijos veikimo būdą galima geriau suprasti pažvelgus į mūsų dabartinius santykius su Sovietų sąjunga, kurie, vieno Valstybės departamento pareigūno žodžiais, “dar niekad nebuvo tokie prasti”. Ar tai yra tam tikros politikos apibūdinimas, grįžimas į šaltąjį karą, ar tik tam tikras laiko nuotaikų — “nenusileiskime sovietams” — išsireiškimas? Atrodo, kad nei vienas šių teigimų nėra teisingas, nes Valstybės departamento teigimu apskaičiuotas ėjimas laimi daugiausia nuolaidų.

Dabartinei administracijai yra aišku, kad sovietai silpno priešo negerbia, nesvarbu, ar tai būtų kovos lauke ar prie derybų stalo. Todėl reikia dėti visas pastangas, kad JAV būtų stiprus ir atkaklus varžovas. Šis nusistatymas ypatingai pritimtinas etninėms bendruomenėms, kurios ištisus dešimtmečius panašiai galvojo.

Nors iš pirmo žvilgsnio ši galimybė ir atrodo labai patraukli, giliau pažvelgus surandame kitų galimybių, kurios toli gražu nėra tokios priimtinos. Pavyzdžiui, Carterio laikais buvo labai daug ryšių su etninėmis bendruomenėmis. Tiesa, dauguma tų ryšių buvo labai paviršutiniški — kvietimai į Baltuosius Rūmus, priėmimai. Net spaudos konferencijose Carteris suminėdavo disidentų pavardes. Reagano administracija, atrodo, yra lygiai tiek pat jeigu ne daugiau, įsipareigojusi kovoti už žmogaus teises ir kur tik galima, padėti disidentams. Tačiau jie naudoja mažiau matomas priemones.

Reagano administracija yra įsitikinusi, kad galima daug atsiekti atsisakant gražbylystės ir veikiant užkulisiuose. Prisimenant tikrai prastus santykius tarp JAV ir Sovietų sąjungos, yra manoma, kad bet koks stipresnis išėjimas už vieną kurį disidentą ne tik jam nepadėtų, bet, priešingai, gal pakenktų, nes Sovietų sąjunga galėtų tai interpretuoti kaip priešo paramą.

Nors ir yra galvojama, kad dėl dabartinio griežto nusistatymo JAV negalės susilaukti tam tikrų nuolaidų, ilgainiui ši pozicija laimės sovietų respektą. Žvelgiant tolimesnėn ateitin, vietoj trumpalaikių palankių sprendimų tam tikrais klausimais, dabartinė Amerikos politika turėtų laimėti ilgalaikes nuolaidas, kurias sovietai būtų linkę ištesėti. Todėl galima sakyti, kad nors kelias ir ilgas, jo pabaigoje laukią laimėjimai bus didesni, nei tie, kuriuos patyrė praėjusios administracijos, pasirinkusios lengvesnį kelią kuris daug žadėjo, bet maža tesėjo.

Kokių nuolaidų galime laukti? Manoma, kad JAV spaudimas gali įtakoti elgesį su disidentais Sovietų sąjungoje. Simas Kudirka yra vienas iš daugelio disidentų, kurie buvo išleisti į laisvę JAV pastangomis.

Kitas labai svarbus momentas yra išskirtų šeimų susijungimas. Tiesa, nors karas pasibaigė prieš 35 metus, dar yra daug šeimų, kurios yra išskirtos ir negali susitikti.

Visi turi turėti teisę laisvai keliauti. Kai norime aplankyti savo ar savo tėvų gimtinę, pamatome, kad mūsų viešnagė yra stipriai varžoma, nepaprastai brangi ir ribojasi valdžios nustatyta kelionės tvarka. Amerikos piliečiai turi giminių už geležinės uždangos. Jiems siunčiami siuntiniai yra apdedami aukštais mokesčiais. Labai dažnai tie mokesčiai siekia 100% siunčiamų daiktų kainos. Jau daug metų dedamos pastangos šiuos mokesčius sumažinti.

Nuolaidos pasiekiamos įvairiais būdais, ne vien tik griežtomis derybomis. Neseniai Rumunijai buvo suteiktas “most favored nation” statusas. Ryšiai tarp prez. Ceausescu ir prez. Reagano pagerėjo ir imigracijos suvaržymai buvo palengvinti Pvz. 1974 m. iš Rumunijos galėjo išvažiuoti tik 407 imigrantai. 1980 m., po šio statuso suteikimo skaičius pakilo iki 2,886.

Tai nereiškia, kad visos problemos buvo išspręstos. Skundžiamasi, kad neduodama pirmenybė tiems, kurie turi Amerikoje giminių, kitaip sakant, išskirtoms šeimoms. Rumunai tai paneigia. Statistika tačiau rodo, kad imigruoja daugiau žmonių, kurie neturi giminių Amerikoje. Valstybės departamentas tai paaiškino gana paprastai — išvažiavimo vizų prašo daug daugiau giminių Amerikoje neturintys, nei jų turintys. Rumunai į visus prašymus žiūri vienodai — nesvarbu, ar jie turi užsienyje šeimas, ar ne. Išvadoje, išvažiuoja daugiau tų, kurie neturi užsienyje giminių.

Rūpinamasi, kad Rumunija, kaip Kuba, siunčia į Ameriką asmenis, kurių ji pati nenori. Valstybės departamentas nurodo, kad imtasi tam tikrų priemonių nuo tokios galimybės apsisaugoti.

Kiekvienas imigrantas turi pristatyti dokumentą, įrodantį savo kilmę, policijos baudimus, jeigu tokių buvo, protines ligas. Savaime suprantama, Valstybės departamentas negali kontroliuoti Rumunijos oficialių dokumentų, bet Romoje yra įsteigtas patikrinimo centras. Rumunai važiuoja į Romą, kur juos patikrina amerikiečiai daktarai ir išduoda pažymėjimą, kad žmogus yra protiniai sveikas. Valstybės departamentas pripažįsta, kad prieš trejetą metų, 1978 m., Rumunija iš tikrųjų siuntė jiems nepageidaujamus žmones. Dabar ši padėtis jau sutvarkyta ir į JAV įvažiuoja vidutinis imigrantas.

Užsiminėme apie Rumuniją bet reikia pastebėti, kad pagal Valstybės departamento studiją, sovietai su kai kuriomis etninėmis grupėmis elgiasi kiek kitaip. Specifiniai to laiko santykiai tarp JAV ir Sovietų sąjungos atsispindi sovietų elgesyje su žydais ir armėnais. Pvz. dabar, ryšiams tarp JAV ir Sovietų sąjungos ypatingai įsitempus, žydų imigracija beveik sustabdyta. Tačiau kai pagalvojame apie kitas grupes — ukrainiečius, Pabaltijo kraštus, gudus — atrodo, kad jų padėtis niekad nesikeičia, nesvarbu, kokia būtų to laiko politinė nuotaika. Valstybės departamentas mano, kad tai yra tiesa ir neturime priežasties tuo abejoti. Tai tik parodo, kad sovietai į pavergtas tautas žiūri kaip į savo nuosavybę, kai tuo tarpu kitų tautybių atveju jie jaučia tų tautybių stiprią įtaką JAV politikai. Tai yra ypatingai įdomu, nes visos administracijos nepripažino Pabaltijo kraštų įjungimo į Sovietų sąjungą. Reagano administracija ir Valstybės departamentas yra pareiškę, kad jie laikysis šios nepripažinimo politikos ir toliau.

Kongrese ir Senate yra daug paramos. Sen. H. Baker, daugumos vadas, pareiškė: “Jokiu būdu nelaukčiau, kad administracija nusileistų sovietų tvirtinimui ir pripažintų jų suverenitetą Pabaltijyje”.

Truputį aštresnis yra Pabaltijo kraštų atstovybių reikalas. Pirmiausia iškyla tęstinumo klausimas. Šią problemą paskutiniu laiku jau svarstė Carterio administracija. Prez. Carteris pareiškė, kad būtų galima ką nors padaryti, tačiau, kai jis nebuvo išrinktas, reikalas atsidūrė naujos administracijos rankose. Džiaugiuosi, galėdamas pareikšti, kad diskusijose su valdžios pareigūnu Pabaltijo reikalams, patyriau, kad Baltieji Rūmai yra davę nurodymus problemą išspręsti taip, kad tęstinumas būtų teisiniai užtikrintas. Yra visa eilė teisinių problemų, pvz. pilietybės klausimas ir t.t., tačiau manoma, kad jas bus galima kelių mėnesių bėgyje išspręsti ir Pabaltijo atstovybių tęstinumas bus užtikrintas. Visa tai bus atlikta vykdant Baltųjų Rūmų nurodymus. Tai nepaprastai svarbus žingsnis pirmyn. Tokios Reagano nuotaikos džiugina Pabaltijo kraštų žmones.

Antroji problema yra finansinė parama atstovybėms. Reikalas buvo taip pat diskutuotas su Valstybės departamentu. Nors nepasiekta specifinių išvadų, Valstybės departamento poziciją galima nusakyti šitaip: teigiamai tęstinumo klausimą išsprendus, (o tokiu sprendimu Valstybės departamentas neabejoja), nebus leista atstovybėms dėl finansinių sunkumų užsidaryti.

Didelį rūpestį etninėse bendruomenėse kelia Radio Free Europe ir Radio Liberty padėtis. Dar tik šiais metais, Sen. Clayborne Pell, demokratas iš Rhode Island valstijos, įnešė mažai pastebėtą pataisą, kuri Senate praėjo be jokių diskusijų. Ši pataisa numato panaikinti Muenchene esančių stočių privačią valdybą ir įjungti Radio Free Europe ir Radio Liberty tiesiogiai į JAV Prezidento Board for International Broadcast (Tarptautinę radijo valdybą). Daugelis bijo, kad pagal šį siūlomą pakeitimą, ilgainiui radijo stotys gali pasidaryti priklausomos nuo Valstybės departamento International Communications Agency (Tarptautinės komunikacijos agentūros) ir Amerikos Balso. Problema yra tame, kad Radio Free Europe ir Radio Liberty transliuoja į komunistinius kraštus necenzūruotas žinias. Jų vertę įrodo faktas, kad sovietai beveik visada trukdo Radio Free Europe ir ir Radio Liberty transliacijas, kai tuo tarpu praleidžia ir netrukdo Amerikos balso transliacijų, kurių žinios yra cenzūruotos, sušvelnintos ir, visų pirma, sovietų neužgannančios.

Jeigu Radio Free Europe ir Radio Liberty pateks Valstybės departamento International Communications Agency jurisdikci-jon, yra pagrindo bijoti, kad jos abi pasidarys kaip Amerikos Balsas.

Valstybės departamentas teigia, kad Sen. Pell nebuvo tiesiogiai prašytas tokią pataisą įnešti ir todėl jie tuo reikalu nepasisakė — jie nei jį remia, nei jam priešinasi. Yra manoma, kad tokiu būdu pataisa gali nepraeiti. Tačiau negalima nekreipti į tai dėmesio, nes tai yra labai reikšmingas ėjimas, daugelyje keliantis didelį rūpestį. Ypatingai tuo rūpinasi su šiomis transliacijomis ryšį turį pareigūnai. Jiems rūpestį kelia ne tik šios pataisos pasėkos, bet ir jos motivacija.

Senato respublikonų vadovybė pilnai pripažįsta Radio Free Europe ir Radio Liberty reikalingumą. Sen. H. Baker tai gana aiškiai pasakė: “Darysiu viską, ką galiu, kad išlaikyti Radio Free Europe ir Radio Liberty savistovumą”.

Yra įdomu pažvelgti į pačią kiekvienos užsienio politikos širdį, nes čia susiduriame su pačia esmine Valstybės departamento ir administracijos filosofija, kuria remiasi daromi sprendimai ir pareiškimai.

Visų pirma turime suprasti, kad istoriškai, nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, pavergtų tautų atžvilgiu JAV vadovavosi “susilaikymo” politika. Žinoma, būtų galima tai ginčyti ir sakyti, kad ta politika keitėsi Trumano, Ei-senhowerio, Nixono laikais, bet jeigu žiūrėsime į klausimą objektyviai, galėsime sakyti, kad pagrindinis susilaikymo principas niekad nepasikeitė. Buvo mažų posūkių, buvo siūlomos tam tikros pažiūros (pvz. balansuotos jėgos teorija), bet ir Valstybės departamentas ir administracija vadovaujasi taisykle, kuri jiems atrodo priimtina, ir tai yra susilaikymo politika. Net ir griežčiausio nusistatymo prieš komunistus laikais, vadovaujant krašto sekretoriui Dulles, nežiūrint daromų pareiškimų, pagrindinės taisyklės nesikeitė.

Yra gerai žinoma, kad Valstybės departamentas niekad neparuošė ir neturėjo veiksmingos programos ar filosofijos, kuri, galutinėje išvadoje, pramatytų pavergtų kraštų išlaisvinimą. Tokio dalyko iš viso nėra. Jeigu pasauliniai įvykiai tokią padėtį iššauktų, Valstybės departamentas, lygiai kaip ir administracija, aišku, ją paremtų. Tačiau, jie patys jos neiššauks, jokių planų nėra, nebuvo ir niekad nebus, kol pažiūros ir santykiai tarp JAV ir Sovietų sąjungos neleis šių klausimų diskutuoti. Sovietai yra labai jautrūs pavergtų tautų reikalu. Manoma, kad JAV šio klausimo nekelia, nes pačiame sovietų politbiure esą susiskaldymo, panašiai kaip ir pas mus — ir ten yra norinčių taikos (balandžių sparnas), ir norinčių kariauti (erelių sparnas). Aikštėn iškeltas pavergtų tautų klausimas abi puses sujungtų ir bendravimas su sovietais pasidarytų sunkesnis.

Žinoma, Valstybės departamente yra taip pat žmonių, kurie yra stipriai įsitikinę, kad “sovietiškų balandžių” iš viso nėra. Etninėms bendruomenėms ši nuomonė yra didelė atgaiva.

Didelį susirūpinimą kėlė Carterio administracijos laikais vieno Valstybės departamento pareigūno padarytas pareiškimas, kad JAV nenorėtų matyti Sovietų sąjungos pražūties. Reikia džiaugtis, kad dabar taip negalvojama. Savaime aišku, turime suprasti ir sutikti su faktu, kad Sovietų sąjunga yra didelis ir kariškai galingas kraštas, ir bet koks pražūtingas veiksmas galėtų iššaukti pasaulinio masto atominį pavojų. Sen. H. Baker tai labai taikliai apibūdino:    “Nežiūrint, kokie būtų JAV interesai Sovietų sąjungos egzistencijos klausimu, mes turime būti labai suinteresuoti, kad būtų sustabdyti Sovietų sąjungos imperialistiniai siekimai pajungti kaimynines valstybes, ypatingai jų tarpe esančius Pabaltijo kraštus. Mums turi būti nepaprastai svarbu ugdyti nepriklausomybės ir laisvės dvasią Sovietų pavergtuose kraštuose, nesvarbu ar tai būtų Afganistanas, ar Rytų Europa”.

Žiūrint ateitin, atrodo, kad jau nebėra aiškaus padalinimo tarp vidaus ir užsienio politikos. Pasaulis lygiai domisi tiek Reagano ekonomine politika, tiek mūsų ginklavimusi.

Jaučiamas tam tikras rezervuotas optimizmas. Rezervuotas daugiausia dėl to, kad nėra žinomas Prezidento pajėgumas atsispirti spaudimams ir toliau siekti savo programų įgyvendinimo.

Rūpestį kelia ir jo pajėgumas dirbti su Kongresu. Labai geras egzaminas buvo AWAC balsavimas. Jeigu Senatas būtų atmetęs Prezidento siūlymą, jo prestižas užsienyje būtų buvęs esminiai pažeistas, nes tai parodytų, kad jis negali išlaikyti savo žodžio. Laimėjimas, tačiau, šį prestižą krašte ir užsienyje sustiprino ir labai pabrėžė Prezidento pajėgumą teigiamai išspręsti ir kitas pasaulinio masto problemas.

Žiūrint į Vidurio Europą, Prezidentas ir toliau tęs pozityvų ryšį su Rumunija, Jugoslavija ir, gal būt, Vengrija, bet įvykiai Lenkijoje padiktuos tolimesnę Vidurio Europos politikos eigą. Jeigu Lenkijai pasiseks ir ji laimės, tai ši eiga bus labai palanki. Jeigu sovietai įsikiš ir perims kontrolę, padėtis bus dviem atvejais bloga.

Pirma, faktas, kad sovietai gali, pagal norą, naudoti karinę jėgą, būtų pakertantis. Antra, JAV atsidurtų situacijoje, kurioje ji negali laimėti. Nesvarbu, kokia būtų JAV reakcija — ji vis tiek bus laikoma nepakankama. Blogiausia, tai būtų didelis smūgis satelitiniams ir pavergtiems kraštams, kurie gyvena laisvės viltimi. Vietoj žvelgę į JAV su viltimi, jie su baime žiūrės į Sovietų sąjungą. Taigi, svarstant įvairias įtakų sferas, Sovietų sąjungos įtaka stipriai sustiprėtų.

Artėjant 1982 m. visi žiūrime į Lenkiją, nes iš tikrųjų ji ir nulems mūsų ateities politiką Vidurio Europoje.

— Laikas eina žaliomis Lietuvos lankomis ir labai šaltais milžiniškais ledo ir sniego plotais, lygus, nesuskaldomas, nepratęsiamas ir nesutraukomas, kalendoriaus lapais nuplėšiamas kasdien, kas savaitę, kas mėnesį ir vėl iš pradžios. Laikas matuojamas taip pat ir Sibire velkant rąstus, kaip matuojamas šokių salėje. Saulėtekiai ir saulėlydžiai nesivėlina ir nesiskubina, lyg juos valdytų geležinė koncentracijos stovyklų tvarka.

Aloyzas Baronas “Mirti visada suspėsi”, 1981