PRŪSAI IR JŲ LIKIMAS
Šiemet sukanka 750 metų nuo Prūsų kovos pradžios su Vokiečių ordinu (1231 m.). Tos lietuvių genties likiminės grumtynės tęsėsi iki mūsų laikų.
Šio straipsnio autorius yra vilnietis, studijavęs teisę Vilniaus ir Varšuvos universitetuose, kur baigė su teisės magistro laipsniu. Teisės studijas gilino Paryžiuje. Red.
P. I. Kušneris (Knyševas). Pietryčių Pabaltijo Etninė Praeitis. Istorinė etninės teritorijos studija. Vertė Aleksandras Tenisonas. Išleido Miškininkų Sąjunga Techninis redaktorius Vincas Žemaitis. Anglų kalba santrauką paruošė Saulius Girnius. Spaudė Morkūno spaustuvė Čikagoje. 1979 metais.
Ši studija yra dalis to paties autoriaus išleistos studijos; Etninės Teritorijos ir Etninės Sienos. SSSR Mokslų Akademijos leidinys. Ats. red. C. A. Tokarov. Spausta Maskvoj 1951 metais.
Pagal autorių: “Pietryčių Pabaltijo teritorija, kuri iki Antrojo pasaulinio karo sudarė Rytprūsių dalį, dabar yra Sovietų Sąjungos valdomos sritys, iš kurių viena dabar vadinama Kaliningrado sritimi, o kita dalis tai Lietuvos Klaipėdos kraštas”.
“Istorijos būvyje, dėl susidariusių įvairių priežasčių, šio krašto gyventojai, kadaise buvę viengenčiai, arba etniškai labai artimi, vakaruose pradėjo nutolti nuo savo genčių. XIII a. jie pateko svetimšalių priespaudon, buvo nutautinti ir daugumas suvokietinti. Tačiau dalis vietinių gyventojų išsaugojo savo tautinę kultūrą ir gimtąją kalbą iki pat II pasaulinio karo pabaigos, kada baigėsi vokiečių valdymas ... Po karo Klaipėdos krašte išsilikus dar vienalytė vakarinių Lietuvių gyventojų masė prisijungė prie lietuvių tautos, kada Klaipėdos kraštas vėl grįžo prie Lietuvos. Kitos teritorijos dalyje, kurią vokiečiai pasitraukdami buvo pavertę dykumos zona — gyventojų nebeliko, jie buvo pabėgę arba išvaryti į Vokietiją . . .”.
Autorius klausia: Kokia gi šios teritorijos etninė praeitis, kokios tautos čia gyveno, koks likimas jas ištiko?
Norint atsakyti į pirmąją klausimo dalį, reikia giliai pasiknisti žemėje. Be archeologijos, be iškasenų į tą klausimą negalima atsakyti. P. I. Kušneris, ar SSSR Mokslo akademija, iki Antrojo pasaulinio karo, šioje srityje jokių archeologinių kasinėjimų nedarė, todėl reikia remtis vokiečių archeologais.
Kušneris skirsto vokiečius archeologus į dvi dalis, vieni jų tikri mokslininkai, bešališki, be jokių tendencijų, kiti gi tendencingi, jie savo iškasenų aprašymuose taip sutvarko medžiagą, kad įrodytų, kad Rytprūsiai iš seno buvo — germanų žemė — ir kad ten gyvenusių tautų seniausia kultūra yra “indogermanų”. O nacizmo laikais, daugumas vokiečių archeologų pradėjo į mokslą įvesti rasistines idėjas.
Autorius laiko patikimu mokslininku, tarp kitų, E. Hollack, kuris 1908 metais ištyręs ir aprašęs virš 500 kapinynų.
“Labiausiai autoritetingas ir objektyvus pietryčių Pabaltijo archeologijos tyrinėtojas yra A. Bezzenberger. Jis priėjo išvados, kad tos vietovės jau iš senų senovės buvo apgyvendintos ir kad žmonės niekur nepasitraukdami čia gyveno šimtmečių šimtmečius ... iki XIII amžiaus šių sričių kultūroje neįvyko jokių permainų ir čia gyventa tos pačios kilmės žmonių. Bezzenbergu laikė lietuvius srities autochtonais ... To teigimo ligi šiolei niekas neatmetė.
Vienok buvo daug ir tokių, kurie: traktatais, išleidžiamais daugiausia Karaliaučiuj, ėmė įrodinėti, kad baltai tai prūsai, galindai, sūduviai, skalviai (šaluviai), klaipėdiškiai, bet jokiu būdu ne lietuviai ir kad baltų kultūra buvusi artimesnė vokiečių kultūrai, negu lietuvių kultūrai. Kadangi to neįmanoma įrodyti archeologiškai, tai į pagalbą pakviesta kalbotyra, kadangi ir lingvistika yra bejėgi tai įrodyti, buvo sukurta nauja “teorija”: prūsai dėl karų XIII amžiuje visiškai nusilpę išmirę ir palikę savo žemę “tuščią”, o tada jau vokiečiai buvę priversti ją užimti ir ten atkurti seną germanų kultūrą!”
“Tačiau, kaip rodo archeologiniai šaltiniai, senoji baltų kultūra neišnyko, nors vokiečių riteriai ir apnaikino prūsų žemę. Ji ir toliau vystėsi, nepaisant visų kliūčių, kurias Panemunio srityse jai darė vokiečiai užkariautojai. Ta baltų kultūra išugdė savo naujas formas ir išliko iki mūsų dienų”.
“Originali baltų kultūra niekuo neskolinga nei gotams, nei vokiečiams. Pirmieji nepaliko jokių kultūrinių pėdsakų minimoje pietryčių Pabaltijo teritorijoj, o antrieji atėjo į Pabaltį visai ne tam, kad atliktų kokią nors kultūrinę civilizacijos misiją, o tik kad užgrobtų svetimą jiems kraš-tą”.
Ši citata, po kuria gali pasirašyti kiekvienas lietuvis, atsako į pirmąjį klausimą: kas toje srityje gyveno. Antroji klausimo dalis: kas atsitiko su Kryžiuočių pavergtais prūsais — lietuviais, mes visi gerai žinome. Nutautėjimas slinko iš Vakarų į Rytus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ten liko tik kelių tūkstančių lietuvių salelė, bet dar pakankamai stipri, kad galėjo leisti savo laikraštį “Naująjį Keleivį”, kuris buvo nacių uždarytas tik 1939 metais.
Kada esam Prūsuose ir kalbam apie prūsus, negalim praeiti tylomis pro klausimą: ar prūsai turėjo savo kalbą, ar jie kalbėjo gyveno prie Dauguvos ir net prie Maskvos, bet, kada reikia išaiš-lietuviškai? Vokiečių mokslininkai labai stengėsi įrodyti, kad prūsai turėjo savo kalbą. Mat, nuo atskiros kalbos arčiau prie atskiros tautos.
Šaltiniai, kuriais norima atkurti prūsų kalbą, yra labai maži, tiktai trys katekizmo laidos, apie kurias Kušneris taip rašo:
“Pirmosios dvi katekizmo laidos, kaip nurodo prof. Bohlen, talpino tik 10 Dievo įsakymų, Credo, ir įvadines Sakramento formas. Gyventojai, kuriems teko šiuos prūsų katekizmus naudoti, skundėsi, kad jie silpnai supranta tą “prūsų” kalbą. Po 16 metų nuo antrosios laidos, pasirodė nauja trečioji prūsų katekizmo laida (1561 m.) vokiečių pastoriaus iš Pobeteno, Abelio Viliaus. Kadangi jis prūsiškai nemokėjo, vertėju pasikvietė vieną iš dvaro baudžiauninkų — žemdirbių. Išsiliko A. Viliaus laiškas, kur jis nusiskundžia, kad dvarininkas verčia jo vertėją žemdirbį eiti sunkų lažą ir todėl jis neturi pakankamai laiko skirti katekizmo vertimui. Tačiau ne vien baudžiauninko laiko stoka, bet ir blogas vertėjo prūsų kalbos žinojimas atsiliepė į jo vertimo tekstą”. Tokiais tai autoritetais grindžiama prūsų kalba.
Vincas Vileišis 1935 metais išleistoje studijoje “Tautiniai santykiai Mažojoj Lietuvoj ligi Didžiojo karo” šiuo prūsų kalbos reikalu irgi pasisako. Kušneris cituoja Vileišį: “Mus pasiekę kalbos paminklai vargu ar teisingai nušviečia prūsų kalbos struktūrą ir jos savitumą, nes prūsų kalba tuo metu jau merdėjo ir kone trečiajam katekizmo leidiniui išėjus dingo. Katekizmuose prūsų kalba sukonstruota neteisingai, neprisilaikyta gramatikos taisyklių, ypač sintaksės, be kurių negali būti jokia gyva kalba. Dėl to kyla abejonių, ar nudorytas kalbos paminklas teisingai atvaizduoja tikrosios prūsų kalbos klestėjimo periodą.
“Savitos prūsų kalbos teorijos šalininkai rado joje nepilną šimtą ‘originalių’ žodžių, kurių nėra nei lietuvių nei kitose kalbose . . . Net, jei sutiksime, kad šimtas prūsų originalių žodžių ir nėra prūsų kalbos merdėjimo pasėka, arba pačių paminklų autorių kūryba, tai ir tada lietuvių ir prūsų kalbų bendrumas be tų skolintų žodžių lieka didesnis, negu jų skirtumas. Panašias kalbas negalima pavadinti savitomis, bet tik dialektais”.
Kušneris, tačiau, sako, kad su Vileišio tvirtinimu negalima sutikti: prūsų kalbos dialektų tyrinėjimai (K. Būga) ir prūsų kalbos gramatikos (Endzelins) rodo, kad prūsų kalba, bet ne dialektas, tikrai buvo ir ji buvo gimininga su viena iš baltų leto-lietuvių kalbų”.
Įdomiai Kušneris prūsus sulietuvina. Jis sako: “Kovoje su vokiečių Ordinu prūsų - lietuvių gyventojuose pribrendo visų Pabaltijo genčių etninio vieningumo supratimas. Tuo metu net vokiečių užkariautose srityse pas vietinius gyventojus nesustojo etninio susivienyjimo vystymosi procesas. Dėl užkariautojų išleistų potvarkių, vietiniai gyventojai, nežiūrint jų ankstyvesnės priklausomybės vienai ar kitai baltų genčiai, pasidarė visi vienodai beteisiai. Visi pavergtieji gyventojai buvo vadinami “prūsais”, kad atskirti nuo lietuvių, su kuriais teko tęsti užkariavimo karų. Bet patys gyventojai kitaip žiūrėjo į reikalų — jie skaitė save etniškai artimais broliais tos tautos, kuri yra laisva. Jie pradėjo save vadinti lietuviais. Prūsų kalba išėjo iš apyvartos, ji buvo išstumiama vokiečių kalbos, bet ne visur: žymi baltų dalis, kuri liko kompaktiniai gyventi rajonuose, kurie vėliau pateko vokiečių kolonizacijai, išsaugojo vietinius dialektus, kurie dabar sudaro lietuvių kalbų. Vėliau, dėka lietuvių raštijos, atėjusios iš vokiečių neokupuotų lietuviškų sričių, vietiniai dialektai pradėjo po truputį nykti, užleisdami vietų dviems pagrindinėms lietuvių kalbos tarmėms: aukštaičių ir žemaičių. Jose Vakarų Lietuvos gyventojai išlaikė savo savitų kalbos tarimų”.
“Tokiu būdu lietuvių kalbos neplitimas tarp Rytų Prūsijos vietinių gyventojų parėjo visai ne dėl etninio įsibrovimo lietuvių iš Rytų, kaip tai aiškino savo propagandiniuose pamfletuose vokiečių nacionalistai ir lietuvių išsigimėliai Jurgio Gerulio tipo, bet vakarų lietuvių tautinės sųmonės atbudimu. Šis procesas prasidėjo XV amžiuje”.
Tai kelios citatos iš Kušnerio knygos. Visa studija paskirstyta į 13 skyrių, kuriuose autorius parodo prūsų gyvenimų nuo priešistorinių laikų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
A. Tenisono vertimas padarytas gražia ir sklandžia lietuvių kalba. V. Žemaitis viename laiške rašo, kad knygai paruošti ir išleisti reikėjo aštuonių metų laiko, kol galutinai visos kliūtys ir sunkumai buvo nugalėti. Lietuvių visuomenė turi jam būti dėkinga už jo darbų ir pasišventimų.
St. Lozoraitis jun. laiške, rašytam V. Žemaičiui, taip sako: “Kušnerio knyga yra išleista tikrai gražiai ir su kruopštumu, kurio nesutiksi taip dažnai. Ji ne tik naudinga savo turiniu, bet ir pavyzdinga savo išvaizda. Tai didelis įnašas į Lietuvos politinę literatūrų”.
Baigiant reikėtų sustoti prie labai svarbaus klausimo, būtent, prie terminologijos, žodžių, kuriais mes vadiname lietuvius, prūsus.
Prieš metų eilę mes buvom vadinami aisčiais (žiūr. Šapokos Lietuvos istorija, 1936). Išaiškinus, kad tas žodis nėra tautos pavadinimas, o teritorijos, dabar prikibome prie kito, daug mums artimesnio, būtent “baltai”. Baltai yra tie, kurie gyveno prie Elbės, Oderio upių, baltai yra tie, kurie kinti kokį nors ‘baltiškąjį’ žodį, pasirodo, kad jis yra lietuviškas.
Kušneris irgi vartoja įvairius žodžius, kaip lietuvis, prūsas, vakarų lietuvis, nedarydamas skirtumo jų reikšmėje.
Paskutiniu laiku net Lietuvos pogrindžio spauda pradėjo vartoti žodį ‘Vakarų lietuvis’, vietoje prūsas. Tai gal gerai, jei tuo norima išreikšti tarp lietuvių ir prūsų etnišką tapatumą. Bet žodis “prūsas”, “Prūsai” turėtų ir toliau pasilikti mūsų žodyne. Prūsai turėtų reikšti teritoriją XIII amžiaus ribose. Jei tą žodį išbrauksime, tai jo niekas kitas nevartos. Sovietų Sąjunga prisijungė Prūsijos dalį, bet to vardo ten visai nėra. Taip pat ir su Lenkija. Lenkijai atiduota Prūsijos dalis, padalinta į vaivadijas, ir prūsų vardo ten bijoma kaip ugnies. Didžioji ir galingoji Prūsijos valstybė Vokietijoj, aliantų įsakymu panaikinta ir šiandien joks Vokietijos politinis atlasas jos nerodo. Vardas ‘prūsas’ turėtų būti mums ‘didvyrio” sinonimas.
S. Lazdinis
