Partizanai: Istorija ir dabartis

ATSILIEPIMAI Į “VIENOS KNYGOS PARAŠTĖJE” VERTINIMUS

GYVOJI MINTIS

 (“Į Laisvę”, 1981 No. 81, psl. 23-41)

JUOZAS PAŽEMĖNAS

Trumpai atpasakojęs Tomo Remeikio politinio mokslo metodais bei terminologija parašyto monumentalinio veikalo Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980 analitinės bei istorinės dalies turinį (p.p. 19-173), Vytautas Vaitiekūnas savo kritines pastabas pradeda savaime aiškia įžangėle: “Sakoma, kad kiekvienas istorikas praeities įvykius savaip interpretuoja”, todėl “tokia, tarkime, subjektyvi interpretacija kai kuriam skaitytojui gali kelti kai kurių neaiškumų . . .” Tik ortodoksinis marksizmas ir sovietinis hibridas marksizmas-leninizmas tebereiškia pretenzijų į būtinybės dėsniais, atseit griežtųjų mokslų, pagrįstą istorinės bei visuomeninės raidos aiškinimą. Tik jie kalba apie tariamai neklaidingą mokslinį socializmų ir juo pagrįstą mokslinį ateizmą. Pagal tokią mokslinio socializmo hipotezę kapitalizmą neišvengiamai pakeisiąs komunizmas.

Istorinė tikrovė parodė jau seniai, kad būtinybės dėsniais grindžiamas socializmas tėra ideologinis mitas. Joks socialinis mokslas, būdamas dvasios mokslų dalis, negali būti neutralus. Todėl tėra, o ne “sakoma”, daugiau ar mažiau subjektyvi politinių reiškinių interpretacija, kurioje neišvengiamai atsispindi kiekvieno autoriaus ir politinė ideologija. Tas subjektyvumas darosi dar labiau neišvengiamas, analizuojant susovietintos Lietuvos reiškinius. Juk Lietuva yra prievarta įjungta į uždarą Sovietinę sistemų. Šiuo atveju negalima panaudoti įprastinių socialinio tyrimo metodų bei priemonių (apklausinėjimų, anketų etc.) Užtat T. Remeikis veik išimtinai yra priverstas tenkintis ta netiesiogine medžiaga, kuri jam, kaip ir kitiems sovietologams, yra prieinama (tai atsispindi ir knygos dokumentinėj antologijoj). 

Prieš paliečiant kitas V. Vaitiekūno kritines pastabas, tenka apgailestauti, kad vertintojas nepasistengė reikiamai įsigilinti į dešimties darbo metų veikalo turinį. Dr. D. Krivickas, labai kruopščiai atpasakojęs knygos turinį net per tris “Tėviškės Žiburių” numerius (š. m. balandžio 9 - 23), skaitytoją įspėja: “Teoretiniai politinės interpretacijos (Hechterio teorija), Guro ar Allwortho modeliai, liečiantys reliatyvinį netekimą — skriaudą, gal bus kiek sunkoki eiliniam skaitytojui. Taip pat kiek neįprastas yra nacionalizmo apibūdinimas ..    (“T. Ž.” bal. 23 no. 17). Nėra klausimo, kad Vaitiekūnas yra vienas iš “senųjų vilkų” išeivijos politinėj publicistikoj. Todėl tenka nustebti, kad jis neskiria Remeikio vartojamų panašiai skambančių, bet visai skirtingo turinio žodžių — national ir nationalistic, patardamas autoriui vartoti national vietoj nationalistic (“Į Laisvę”, p. 24). Juk net Lietuvos pavergėjas kol kas nedraudžia tautinės (national) formos, atseit lietuviškai perduoti socialistinį turinį — sovietinę propagandą, tačiau griežtai smerkia buržuazinius nationalistus (nationalists, iš čia nationalistic ar tiesiog nationalist). Mat, pastarieji nėra lojalus ne tik jų režimui, bet siekia ir nepriklausomos Lietuvos. Todėl, kai Remeikis kalba apie partizanų karą, sako, kad tai buvo “a nationalistic reaction to a cross-section of the Lithuanian population” (Vaitiekūno citata “Į Laisvę” p. 24). Taip pat gaila, kad vertintojas visai neatkreipė dėmesio į tą, anot D. Krivicko, neįprastą nacionalizmo apibūdinimą. O šį autorius kiek suprastintai abiprėžia kaip etninės grupės pastangas kontroliuoti — iš dalies ar ištisai — paskirstymo sistemą visuomenėje (Op. cit. p. 32). Kritikas net nė nebando išversti “relative deprivation” angliško išsireiškimo. O ta sąvoka savaime plaukia iš autoriaus vartojamo nacionalizmo apibūdinimo: “relative deprivation” — palyginamas netekimas bei skriaudos pajutimas, netekus politinės nepriklausomybės (ilgesys ar siekimas laisvės ir visų su ja susietų vertybių). . . Autoriaus vartojama nacionalizmo sąvoka apima visas pasipriešinimo apraiškas, schematiškai sutrauktas į lentelę, patalpintą 21 puslapy; vad. lojalų, arba sistemos ribose, pasipriešinimą. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų tiek Remeikis, tiek prof. J. Brazaitis priskiria šiai opozicijai (žiūr. jo įvadą į pirmąjį Kronikos tomą, psl. 14. Jose skelbiami teisiamųjų pareiškimai sovietų teismuose “Demaskuoja pačią sistemą”, nes jų pareiškimai skirti “Ne režimo teisinę santvarką kritikuoti, o rodyti, kad režimo teisinę santvarką griauja valdžios pareigūnai. Sistema įrašė žmogaus teises į konstituciją, o praktikoje neleidžia tom teisėm naudotis ir baudžia, kurie jom naudotis mėgina”. Deja, su Kronikos priskyrimu tokiai opozicijai nesutinka G. Damušytė, vertindama Remeikio knygą (žiūr. “Į Laisvę” p. 35) ir subversyvinį pasipriešinimą, t.y. kovą prieš pačią primestą Lietuvai politinę sistemą. Nuosekliai per visą veikalą pagal autoriaus priimtą nacionalizmo sąvoką plaukia visa lietuvių tautos rezistencija — išlaikyti ne tik savo tautinį bei religinį paveldėjimą, bet atgauti ir savą valstybės laisvę.

Išvadosepirmiausia Vaitiekūnas klausia: “Ar tikslinga buvo autoriui mūsų tautos įvairiopą rezistenciją okupantui įrėminti į režiminės opozicijos rėmus (mano pabr. kalbinis daugžodžiavimas . . .), nukelti į disidentinio sąjūdžio plotmę, atsisakant tradicinės rezistencijos plotmės” (p. 28). Čia vėl reiktų vertintojui priminti: autorius stengiasi taip tą rezistenciją pristatyti, kad jo vartojamos sąvokos ir lietuvių pasipriešinimo analizė galimai integruotųsi į Vakaruose rašančių politinių mokslo specialistų sovietinės realybės tyrinėjimus. Kas rimtai neperskaitys Remeikio knygos įvado ir pirmos dalies pirmojo skyriaus (iki 38 psl.), tas reikiamai nesuvoks jo terminologijos bei analizės metodų, pasiskolintų iš gausiai cituojamų politinių mokslų autorių. O šie gen. Charles de Gaulle 1940 birželio 23 įvesto termino bent Baltijos kraštams netaiko. Jie tuos seniai po pastarojo karo pasireiškiančius kovotojus vadina disidentais ar tiksliau nacionalistais (žiūr. jutimo palyginamo laisvių netekimo analizę 31-36 psl.). Pats visokios rūšies pasipriešinimas vyksta nebe tradicinės vakarietiškos trumpalaikės okupacijos, o sovietinio režimo realybės rėmuose. Ginkluotas pasipriešinimas prieš pavergėją pasibaigė su partizaninio karo likvidavimu. Nusikratyti primestos okupacijos Lietuvai nepavyko, todėl autorius yra priverstas “įvairiopą rezistenciją okupantui įrėminti į režiminės opozicijos rėmus” (Vaitiekūno žodžiai. ..). Vertintojas pagaliau turėtų pastebėti, kad jau seniai lietuviai akademikai savo raštuose vartoja “Soviet Lithuania” (žiūr. V. Vardžio — The Catholic Church, Dissent ir Nationality in Soviet Lithuania, 1978, ar kiti Contemporary Lithuania (žurnalo Lituanus straipsniuose įvairių autorių — Kęstučio ir Mirgos Girnių 1978 Nr. 1, T. Venclovo 1979 Nr. 2 . . .), o ne Occupied Lithuania terminą.

Nuosekliai Vaitiekūnas ir toliau klausia: “Ar tikslinga ir teisinga buvo autoriui sovietų okupuotą Lietuvą paversti Sovietų Sąjungos pakraščiu, ignoruojant Lietuvos tarptautinio valstybingumo faktą, tarp kita ko pačių JAV pabrėžiamą ir reikšmingą Lietuvos rezistencijai prieš okupantą”. Pažiūrėkime pirmiausia, kiek Lietuvos rezistencija tą inkorporacijos nepripažinimą vertina. Pogrindžio “Perspektyvų” Nr. 9 aprašo 1979.II.7 įvykusią Vilniuje Angelės Ragaišienės bute konferenciją tarp Reuter, France-Presse bei “Los Angeles Times” korespondentų ir vad Vilniaus “kitaminčių” (“Perspektyvų” žodis). Kai vienas iš tų kitaminčių pakaltino Vakarus, kad jie “tyli dėl elementariausių žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje”, tai jį pertraukusi France-Presse korespondentė pastebėdama, “kad Prancūzija... nepripažįsta Pabaltijo inkorporacijos į TSRS”. Lietuvis atsakė: “Faktiškai tai mums nieko neduoda . . . Kodėl SNO (Jungtinės Tautos) nekeliamas Pabaltijo respublikų klausimas? . . . Šiemet sueina 40 metų nuo Molotovo-Ribbentropo pakto, nulėmusio Lenkijos ir Pabaltijo likimą. Užsienio radijo laidos apie tai nekalba. Gal todėl, kad Vakarai jaučia savo kaltę, nė piršto nepajudinę Molotovo - Ribbentropo pakto padariniams likviduoti . . . Aš mačiau partizanus, kurie mirė keikdami Vakarus už abejingumą mūsų tautos kančioms. Mūsų tikėjimas išblėso kalėjimuose ir lageriuose. Ir dabar mes juos niekiname. Neužmirškime, kad mūsų rankas surakindavo angliškais antrankiais, kad lageriai buvo aptverti amerikietiška spygliuota viela . . .” (“Perspektyvos” 1979 Nr. 9, psl. 43-44).

1981 “Aidų” Nr. 3 paskelbtas straipsnis “Kovos už Lietuvos laisvę strategijos ir taktikos klausimu”, parašytas vieno “iš Lietuvos intelektualų” (psl. 133-139). Ir šis Lietuvos intelektualas sako, kad Lietuvos okupacijos nepripažinimas, nepriklausomos Lietuvos atstovybių išlaikymas Vakarų pasaulyje gali daugiau padėti sustiprinti lietuvių išeivijos veiklą . . .”, o pačiam kraštui “šie klausimai yra antraeilės reikšmės” . . . (p. 137). Pats JAV Valstybės Departamentas, svarbiausia atsižvelgdamas į mūsų išeivijos nepaliaujančią veiklą, kartoja Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažinimo pareiškimus, o apie Baltijos valstybių diplomatines atstovybes sako: “Jų vaidmuo yra išlaikyti laisvosios Estijos, Latvijos ir Lietuvos idealą . . . Baltijos atstovybės JAV-se pasilieka kaip svarbūs simboliai Baltijos žmonėms . . .” (žiūr. Valstybės Depto “Gist” informacinį 1981 vasario biuletenį: “The Baltic Republics: US Policy”. Ši informacija yra paskelbta ir 1981 “J Laisvę” Nr. 81, psl. 53-54).

Ši formalinė inkorporacijos nepripažinimo politika aiškiai yra atžymėta ir Remeikio knygos 8 puslapy po Lietuvos žemėlapiu, kuriame vad. Kaliningrad Region pavadintas ir Lithuania Minor, nurodant skliausteliuose, šalia surusintų vietovardžių, ir lietuviškus senuosdus jų pavadinimus. Tačiau visa tai nenuneigia realaus de facto Lietuvos jau beveik 40 metų įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Apie tokios susovietintos Lietuvos opoziciją primestam režimui bei pačių lietuvių pastangoms išsilaisvinti iš Sovietinės sistemos skirta visa Remeikio knyga. Čia ir yra knygos vaidmuo: iškelti intensyvią opoziciją plačia prasme (“dissent”), vykstančią Sovietinės valstybės rėmų periferijoj, t.y. Lietuvoje, nes Vakarai perdėtai tos opozicijos pasireiškimus dokumentuoja veik išimtinai Sovietuos centru — Maskva (Op. cit. p. 13).

V. Vaitiekūnas autoriui priekaištauja, kad jis savo aprašomojo laikotarpio (1945-1980, faktiškai 1945-1979, kaip G. Damušytė pastebi to paties “Į Laisvę” psl. 34-35), glaudžiau nesurišęs “su 1940-1945 Lietuvos rezistencijos laikotarpiu” (ten pat, psl. 29).

Savaime aišku, bet kuris skaitytojas gali pageidauti, kad mokslininkas savo išleistą veikalą būtų praplėtęs, susiaurinęs, ar iš viso kitaip “sukirpęs”. Išjungdamas pirmosios bolševikų bei po to sekusios vokiškosios okupacijos periodus ir pasirinkdamas 1945-1980 tęstinės sovietinės okupacijos laikotarpį, autorius atrodo galėjo sistemingiau analizuoti Lietuvos pasipriešinimo tam pačiam okupantui apraiškas ir iš to daryti plaukiančias išvadas.

Nenorėčiau atsiliepti į vertintojo retorinį klausimą: “Ar tikslinga buvo autoriui sovietinius kvislingus pakelti į Lietuvos rezistentų plotmę?”. Priekaištas didžiai inkriminuojantis, tad Vaitiekūnas jį turėjo bent kiek sukonkretinti (tik B. Nemickas vėliau užsimena Sniečkaus atvejį psl. 29), bet tai ne Remeikio išradimas, o iš slapyvardžiu T. Ženklys pasirašiusio straipsnio, atspausdinto 1974 “Akiračių” kovo numery, “Pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha” bandomos daryti išvados, aiškiai Remeikio neslepiant minimos psl. 72-75; ten pat autorius cituoja ir Eitano Finkelšteino, jau 1976 įstojusio į Lietuvos grupę Helsinkio susitarimų vykdymui remti, straipsnį tų pačių “Akiračių” 1977 birželio numery “Senos Viltys ir nauji dvelkimai nūdienėj Lietuvoj”. Beja apie Sniečkaus teigiamą vaidmenį Lietuvoje postalininiame periode užsimena ir V. Vardys savo ‘“‘The Catholic Church, Dissent 6- Nationality in Soviet Lithuania”: “Sniečkus iš vienos pusės kontroliavo tautinės autonomijos reikalavimus, tačiau iš antros pusės jis palaikė, kiek jis matyt galėjo, tuos, kurie už ją kovojo” psl. 169). — Jau grynai ideologinio pobūdžio yra du paskutiniai Vaitiekūno priekaištai. Vienas iš jų taip sumegztas: “Ar tikslinga ir moksliška buvo autoriui be konkrečių įrodymų tvirtinti, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia praeityje netgi dominavo valstybei ir kad ji siekė “something approaching a church-state’ ” (p. 28). Čia pirmiausia nereiktų autoriaus tvirtinimų ištraukti iš jų konteksto. Štai kaip tas dominavimo tvirtinimas knygoje pristatomas, kai Remeikis pradeda skyrelį apie religinio pasipriešinimo iškilimą sovietinėj Lietuvoj: “Nuo pirmos dienos Sovietinis režimas Lietuvoj siekė Katalikų Bažnyčią pajungti valstybės kontrolei, prieš kurią turėjo energingai pasipriešinti toji

Bažnyčia, kuri praeityje išlaikydavo savo nepriklausomybę nuo valstybės arba netgi valstybei dominavo” (Op. cit. p. 105). Pažiūrėkime, ką tuo dominavimo reikalu sako pats katalikų tautinio pasipriešinimo pogrindžio leidinys “Aušra” (1978 gruodžio Nr. 14): “Po Pirmojo Pasaulinio karo didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo religinga. Bažnyčia turėjo didžiulę įtaką tautos gyvenime”. Tuojau ta pati “Aušra” pripažįsta, kad po keliolikos dešimtmečių trukusios Sovietinės okupacijos Lietuvoj būsią nemaža ateistų ar religinių indiferentų. “Aušros” išvada: “būtų priešinga demokratiniams principams reikalauti vaikus krikštyti bažnyčioje, įvesti privalomą religijos mokymą mokykloje ir santuokas bažnyčioje” (Op. cit. p. 155-156). Tik po to seka autoriui prikišama išvada: “Katalikų Bažnyčia nepriklausomybės metais kovojo prieš Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, ji siekė iš dalies priartėti prie bažnytinės valstybės” (p. 157). Atrodo, kad “Aušros” ir Remeikio Bažnyčios padėties nepriklausomoj Lietuvoj įvertinimai gana panašūs ir pagrįsti faktais. Juk nebuvo civilinės metrikacijos. Norint nebažnytiškai tuoktis, reikėjo važiuoti į autonominį Klaipėdos kraštą ar į Rygą ... Ar tai nebuvo “priešinga demokratiniams principams” kaip “Aušra” mini? Manyčiau, kad Vaitiekūnas turi daugiau pagrindo įtarti autorių ideologiniu šališkumu, kai pastarasis įtaigaująs skaitytoją, “kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia ‘has not made explicit the acceptance of the principle of freedom of conscience’ ” (“Į Laisvę” p. 29). Tą patį priekaištą daro ir G. Damušytė, remdamasi tomis pačiomis LKB Kronikomis. Ji rašo: “Bet faktiškai LKB Kronikos puslapiai kaip tik liudija tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendrą kovą už sąžinės laisvę ir bendrą rūpestį kitų religijų nukentėjusiais . . .” (ten pat, p. 33). Tiesa, Remeikis savo tvirtinimui paremti cituoja ir 1978 “Aušros” Nr. 14, pagal kurią atstatysimoji Lietuvos “valstybė privalo labai glaudžiai bendradarbiauti su Katalikų Bažnyčia kaip institucija auklėjant, gerinant ir keliant tautą kultūriškai. Reikalinga visokiais būdais remti Katalikų spaudą, o Bažnyčiai turi būti duota galimybės naudotis radijo, televizija ir kitomis komunikacijos priemonėmis, nes tik su Bažnyčios pagalba bus galima įveikti tą neigiamą Sovietinę įtaką, kuri įsišaknijo per visus vergijos metus” (Op. cit., p. 156). Čia tikrai yra sritis, kur cituojami vienoki ar kitokie šaltiniai bei ideologiniai įsitikinimai gali nulemti prieinamas išvadas . . .

Atrodo nedėkingas uždavinys teko kitiems dviem vertintojams: Br. Nemickui apibūdinti atskirai tautinės bei politinės opozicijos dokumentus (ji apima antrąją knygos dalį — apie 300 psl.) ir G. Damušytei — apžvelgti trečiąją knygos dalį, t.y. religinio pasipriešinimo dokumentaciją (apie 170 psl.). Pats Br. Nemickas pripažįsta: “Knygos autorius atrinko tokius dokumentus, kokie jam atrodė (pagal jo filosofines pažiūras, politinį nusistatymą, sovietinio gyvenimo pažinimą) tinka jo tezėm pagrįsti ar sustiprinti” (p. 30). Nuosekliai eidamas vertintojas turėtų pažiūrėti, kiek iš tikrųjų tie dokumentai panaudojami jo analitinės bei istorinės dalies “tezėm pagrįsti ar sustiprinti”. Čia ir pasirodo netikslingas dirbtinis viso veikalo vertinimo suskaldymas tarp trijų asmenų — V. Vaitiekūno, Br. Nemicko ir G. Damušytės. Juk analitinė bei istorinė dalis yra neatsiejamai surišta su knygos dokumentinėmis dalimis. Faktiškai tie dokumentai sudaro pačio dėstymo svarbiausią išnašų dalį, — jie dėl savo neproporcingai tekstui didelės apimties negali būti patalpinti potekstėse. Knygos turinį sudaro tautinio ir religinio pasipriešinimo apraiškų pavaizdavimas bei jų analizė. Natūraliai taip galėjo būti pagal jos turinį ir pats pristatymas tarp vertintojų paskirstytas . . .

Laikydamasis duoto uždavinio rėmų, Nemickas dokumentus suskirsto pagal jų kilmę bei šaltinius. Ypač pabrėžia dokumentų, paimtų iš sovietinių šaltinių, patikimumo problemą. Tačiau reikia atsiminti, kad be reikiamo jų panaudojimo negali apsieiti joks sovietologas. Todėl be reikalo Nemickas tvirtina, kad “ligi šiol mūsuose nebuvo įprasta remtis sovietų propagandos ‘dokumentais’ ” (p. 30). Jais su deramais rezervais jau seniai naudojasi ir visi mūsų sovietologai. Pavyzdžiui, V. Vardys savo 1978 išleistos knygos “The Catholic Church, Dissent & Nationality in Soviet Lithuania” bibliografijoje “Soviet documents, including periodicals”, pažymi, kaip vieną iš pagrindinių šaltinių (savaime suprantama, faktiškai veik nėra jokių sovietinių dokumentų be didesnės ar mažesnės propagandos priemaišos . . .). Taip pat netikslingai Br. Nemickas priekaištauja autoriui, kodėl jis “45 baltiečių 1979 peticiją, susietą su Ribbentropo-Molotovo sukaktimi”, išskyręs iš antros knygos dokumentų dalies ir ją padaręs visos dokumentacijos epilogu (Op. cit., psl. 659-663). Vertintojas nenorėtų priduoti tam dokumentui išskirtinės reikšmės, nes esą ir anksčiau paduota dokumentų “neblogiau atspindinčių nepriklausomybės reikalavimą” (p. 31). Gaila, kad Nemickas, kaip ir daugelis išeivijoj veikiančių Lietuvos laisvės darbuotojų, nepajunta toje peticijoje pačių Lietuvos kovotojų nuotaikų ir motyvų, kurie juos inspiravo tą peticiją viešai pačioje Maskvoje paskelbti kaip tik 1979 rugpjūčio 23, pakartotinai Vakarams primenant prieš 40 metų įvykdytą Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos suokalbį — pasidalinti Baltijos valstybes. Čia noriu priminti ir kitų Lietuvoje veikiančių “kitaminčių” pasisakymų jų konferencijoj 1979.II.7. su Vakarų korespondentais: “Šiemet sueina 40 metų nuo Molotovo - Rib-bentropo pakto, nulėmusio Lenkijos ir Pabaltijo likimų. Užsienio radijo laidos apie tai nekalba. Gal todėl, kad Vakarai jaučia savo kaltę, nė piršto nepajudinę Molotovo - Ribbentropo pakto padariniams likviduoti” (“Perspektyvos” 1979    Nr. 9, p. 44). Toji Baltiečių peticija kaip tik pralaužė Vakariečių minimų tylų — ne tik spauda apie jos paskelbimų rašė, bet jos atgarsiai nuskambėjo ir Madride Europos Sauugmo bei Bendrarbiavimo konferencijoj į 1980    pabaigų. Kaip žinia, to pakto buvimas Sovietijoj yra slepiamas — pats VI. Šakalys apie jį sužinojo tik 1974, — nes jo paskelbimas niekais verčia Sovietų propagandų, kad 1940 Baltijos valstybės savanoriškai įsijungę į Sovietų Sąjungų.

Baltiečių peticija organiškai rišasi su knygos analitinės bei istorinės dalies išvadomis — “Concluding perspectives” (p.p. 170-173). Tik tas, kas izoliuotai skaitys vien dokumentinę dalį, “gali susidaryti įspūdį, kad tai yra paskutinis dokumentas kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės apskritai”. Čia ir vėl iškyla tas nelemtas knygos pristatymo suskaldymas ... Be reikalo vertintojas bando suniekinti tariamais teisiniais motyvais peticijos signatarų reikalavimų, kad abi Vokiečių valstybės paskelbtų paktų “niekiniu ir negaliojančiu nuo pat jo pasirašymo (Op. cit. p. 661). Nemickas rašo: “Pagal tarptautinę teisę Ribbentropo - Molotovo slaptieji protokolai nuo pat pradžios buvo niekiniai”, nes jie nebuvę įregistruoti Tautų Sąjungos sekretoriate ir nebuvę paskelbti, todėl jie nesaistę net susitariančių šalių. Faktiškai Vokietija jau 1935 išstojo iš Tautų S-gos, o Sovietinė Rusija buvo iš jos pašalinta, kai ji užpuolė Suomijų, Mat, Tautų S-gos nariai buvo pasižadėję gerbti ir saugoti nuo kiekvieno išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių, taigi ir Baltijos valstybių, teritorinę neliečiamybę ir politinę nepriklausomybę; griežtai laikytis tarptautinės teisės nuostatų . . . ; gerbti visus tarptautinius pasižadėjimus” . . . (Dr. D. Krivickas “Tautų Sąjunga”, Lietuvių Enciklopedija XXX t. p. 463). Suokalbininkų elgesys buvo priešingas visoms jų sutartims su pačiomis Baltijos valstybėmis atskirai paėmus ir jomis kaip Tautų S-gos nariais. Negali būti nė kalbos apie tų protokolų registracijų, net jei abi susitariančios šalys būtų dar buvę Tautų S-gos nariai. Tačiau pats paktas ir prie jo pridėti slaptieji protokolai buvo abiejų suokalbinių valstybių ratifikuoti. Vakarų Demokratijos žinojo, ko iš jų Sovietų S-ga reikalavo 1939 vasaros derybose — paaukoti Baltijos valstybes tariamos taikos labui. Su tuo po to sutiko Vokietija, pasirašydama kalbamą paktą. Būtų naivu manyti, kad Vakarai nežinojo pakto pasekmių. Tarptautinės teisės galiojimui taikomas rebus sic stantibus dėsnis — keičiantis aplinkybėms nebesilaikoma galiojusių tarptautinės teisės nuostatų. Vokietija jutosi pakankamai galinga vienašališkai keisti po Pirmojo Pasaulinio karo tarptautinės teisės nuostatais sukirptą Europos valstybių žemėlapį ir tarp kita ko prisijungti tarptautine konvencija apsaugotą Klaipėdos kraštą. Dabartinė Vokietija atsisakė pretenzijų į tą kraštą. Teisinga reikalauti, kad jinai viešu pareiškimu atsiribotų ir nuo Ribbentropo - Molotovo pakto. . . Prieš tokį reikalavimą pasisako pati “Į Laisvę” redakcija (37-38 psl.). Mat, ji netiki, “kad NATO partneriai iš pagarbos teisei ir tautų laisvei (mano pabr.) imtųsi iniciatyvos Vokietijai spausti, kad ji Ribbentropo-Molotovo paktą pripažintų negaliojantį . . . ; pačių baltiečių pastangos to pakto panaikinimo reikalu Vokietijos bus palaikytos nedraugingu gestu. Čia ir iškyla klausimas, ar tikslingos (mano pabr.) tokios baltiečių pastangos, kurių rezultatas nebus palankus, o tik suerzins Vokietiją”. Kitaip sakant, atsiriboti nuo Lietuvos kovotojų teise bei tautų laisve pagrįstų principų ir pasirinkti pragmatinės laisvinimo politikos kelią (kaip žinia, didžiosios valstybės viską grindžia raison d’Etat interesais . . .), t. y. vadovautis tikslingumu ir neužkabinti didžiųjų interesų. Tais pačiais tikslingumo motyvais V. Vaitiekūnas kitoj vietoj kelia klausimą, “ar ir kiek politiškai išmintinga šiuo metu . . . rodyti vienokią ar kitokią Vliko pretenziją (jei tokia tikrai yra) į Rytprūsius” (žiūr. 1981 “Aidų Nr. 2 psl. 105). Tarp kita ko “Aidų” tame pačiame straipsny jis užsimena ir 1950 išspausdintą VLIKo “Memorandum on the Restoration of Lithuania’s Independence”, kuris buvo įteiktas apie tą laiką didžiųjų Vakarų valstybių vyriausybėms. O tame memorandume VLIKas taip Maožsios Lietuvos reikalu rašo: “Lietuvių tauta pateikia savo pretenzija į tą Rytprūsių dalį, žinomą kaip Mažoji Lietuva ar Prūsų Lietuva, kuri dar žymiu mastu yra apgyventa lietuvių. Mažoji Lietuva apima mutatis mutandis tą teritoriją, kurią Potsdamo konferencija atidavė Sovietų administracijai” (p. 14). Argi Vaitiekūnas tikslingumo motyvais “pamiršo” tas VLIKo pretenzijas, jei 1981 “Aiduose” klausia, ar tokios esančios? Atrodo Vaitiekūnas dar jas palaikė 1965 savo brošiūroj “Lithuania”, kori pakartotinai dar buvo išleista ir 1968 (žiūr. jos p. 6). Dar aiškiau to Memorandumo svarbą kėlė 1972 “Aidų” Nr. 1: “tas VLIKo memorandumas . . . savo vertės nėra praradęs nė vadinamos Europos saugumo konferencijos atveju” ... (p. 43). Kartais įdomu pasekti žinomų mūsų laisvinimo politikų pažiūrų metamorfozę ... Tik gaila, kad tos pažiūros tolsta nuo pačios kovojančios pavergtos Lietuvos pogrindžio nusistatymų — grįsti tą kovą Lietuvių tautos pamintų teisių atstatymu ir visuotiniu teisingumu. Vargas mažosioms tautoms, jei ir jų atstovai bando nuslįsti nuo tų principų ir pradeda klausti: “Kas tikslingiau, kas naudingiau — tylėti ar protestuoti?” (iš prof. J. Brazaičio įvado į pirmąjį “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” tomą, išleistą 1974, psl. 7-22).

VI. Šakalys buvo vienintelis, kuris kritiškai pačiame Remeikio knygos pristatyme atsiliepė į Nemicko pastabas Ribbentropo -Molotovo pakto atšaukimo reikalu (psl. 35-37). Dar stipriau jis reagavo jau š. m. liepos 14 prieš pačios “Į Laisvę” Redakcijos pastabų (p. 37-8), kai jis kalbėjo Lietuvių Fronto Bičiulių poilsio bei studijų savaitėje Tėvų Pranciškonų vasarvietėje Kennebunk-porte, Maine. Gintė Damušytė, vienintelė iš knygos vertintojų studijavusi politinius mokslus šiame krašte, visai pagrįstai sako savo pastabų pradžioj apie religinio pasipriešinimo dokumentus: “Vertinant šiuos dokumentus tenka atsižvelgti ir į knygos pirmąją dalį”, t.y. surišti vertinimą su jų panaudojimu analitinėje bei istorinėje veikalo daly. Ji svarbiausia pasigenda kai kurių dokumentų, kurie, anot jos, turėję patekti į jų antologiją. Apie kitas jos kritines pastabas užsiminiau jau anksčiau.

Damušytės išvadose atsispindi tikras akademinis požvilgis į visą aptariamą veikalą: “Žinoma, socialinės ir politinės studijos, netaip kaip tiksliųjų mokslų studijos, yra neatsiejamos nuo autoriaus, nuo jo paties išgyvenimų ir nusistatymų. Todėl ir prof. Tomo Remeikio knygą tenka priimti tokią, kokią jo pastangomis ir rūpesčiu turime su nuoširdžiu linkėjimu, kad ji kiek galint naudingiau pasitarnautų okupuotos Lietuvos ir visų jos žmonių reikalams”.

Amžinas budėjimas— yra kaina, kurią reikia mokėti siekiant išlaikyti laisvę.

J. P. C u r r a n