UŽMIRŠTAS KOVŲ ŽMOGUS

ĮVADAS Į OKUPACIJĄ

Jonas Virbickas okupacijų sūkuriuos

KĘSTAS LINGAILA

Jonas Virbickas, kurio biografijai ir Lietuvių Enciklopedijoje veik nėra duomenų, buvo įdomus ir labai kieto darbo okupacijų metais žmogus. Apie jį dabar reikėtų jau ir atskiros biografijos, arčiau jį pažinojusių ir su juo dirbusių žmonių atsiminimų, nors tų žmonių jau labai sumažėjo. Apie jį galėjo daug ką parašyti bei pasakyti dr. Jonas Grinius, prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, prof. dr. Zenonas Ivinskis ir eilė kitų, k.a.: Leonas Prapuolenis, dr. Petras Karvelis, Jonas Rimašauskas ir kt. Bet jų nebeturime savo tarpe kaip ir eilės jo sūkuringos kovos draugų. . . Ir dabar apie jį rašau tik savus prisiminimus, pradėdamas dar nepriklausomybės metais, kurie jį subrandino okupacijų dienų kovai, kurią užbaigė 1945 ar 1946 m. Utenos kalėjime, ne visai aiškiai kaip buvo ten visai sunaikintas.

Pagal Lietuvių Enciklopedijos (XXXIV, 1966, p. 276) duomenis, jis gimęs Senadvario dvarelyje 1911 m., prie pat Panevėžio. Kai kurie jo amžininkai pasakoja, kad jo tėvas buvęs JAV, grįžęs ir įsigijęs tą dvarelį, todėl gali būti, kad nėra ten gimęs, tik Senadvaryje užaugęs, iš ten lankęs Panevėžio gimn., kurią baigė 1930 m. Apie šią gimnaziją jis daug pasakodavo, kur dalyvavęs ateitininkų ir literatų būreliuose ir rašinėjęs “Panevėžio Balsui”, “Ateičiai” ir kt. Prisimindavo ir baigiamuosius egzaminus, kurie buvę jam nepersunkūs, bet vos nekritęs per atsakomuosius lotynų k. egzaminus. Ir vos tik paklausę kokios tai sintaksinės formos, jis lyg išsigandęs, susimaišęs, bet staiga atsitiesęs, atmetęs išdidžiai galvą, praėjęs svaigulys, atgavęs drąsą, atsiminęs ir egzaminą išlaikęs. To mokytojo jis anksčiau bijojęs, nes dėl kaž kurių priežasčių, rodos, dėl moksleiviškos veiklos buvo ant jų kelių piktai užsėdęs . . .

Mokslo besiekiant

Atvykęs į Kauną, įstojo į Vytauto D. univ. Humanitarinių mokslų fak., kur buvo pasirinkęs lietuvių k. ir literatūrą, taip pat ir Lietuvos istoriją. Dažnokai prisimindavo prof. dr. Pr. Skardžiaus paskaitas, kuris buvo skapiškėnas, užkliūdavęs dažnokai į Panevėžį, o stud. Pr. Skardžius palaikęs glaudų ryšį su Panevėžio tolstojininkais, kurių ten buvęs nemažas ratelis. Taip pat artimai pažinojo ir Povilą Pakarklį, su kuriuo draugiškai susitikdavo Kaune, nors ir nesutardavo dėl dr. Antano Salio “suvokietėjimo”, parsidavimo naciams. Kokios neapykantos priežastys ir šaknys buvo, J. Virbickui niekad nepaaiškėjo, nors rašymai prieš doc. dr. A. Salį buvo kurstomi iš šalies, už juos ir honoraras gaunamas. Ir P. Pakarklį labai blogai veikusi dr. A. Salio visuotina tyla, nesileidimas į ginčus su juo, kas patį P. Pakarklį vedė iš pusiausvyros, nes dr. A. Salys nelaikęs jo vertu pradėti kokią nors šneką . . . Kartą net P. Pakarklis prisipažinęs, jei atsakytų doc. dr. A. Salys nors kokioje paskaitoje, jei doc. dr. Z. Ivinskis tik paminėtų jo pavardę, jau tada jis (P. Pakarklis) iškiltų Kauno ir Lietuvos visuomenėje mokslo žmogumi, tada parašytų ir kiti, gal ir rusai mokslininkai, tada jis pragarsėtų . . . , o dabar tik tyla ir tyla, dingstanti kaip pirdis vandenyje . . .

Prisimindavo kun. J. Lindę- Dobilą, kuris per plačiai dėstęs literatūrą ir niekad neįpusėdavęs gimnazijoje kurso, todėl lietuvių literatūros egzaminai labai mokiniams sunkėjo, reikėjo vienaip ar kitaip susigraibyti; dažnai minėdavo Jurgį Elisoną ir kaip jį mokiniai išnaudodavo užrašę apie gyvulius tautosakos . . . Taip pat iš jo pasakojimų atrodė, kad buvo įsirašęs ir prof. Pr. Brenderio kursų, galbūt kokį specialų kursą iš lotynų ar vokiečių, reikalingą istorijai.

“Židinį” kursnojant

Pagal LE, nuo 1931 m. dirbo “Židinio” administratoriumi ir buvo jo pagalbinis redaktorius, kai vyr. red. buvo dr. Ignas Skrupskelis. Nuo 1936 m. dažniau užeidamas į “Židinį”, buvau pastebėjęs, kad jis buvo ir kitų ateitininkų leidinių administratorius, nes tvarkė ir “Ateities Spindulių”, “Ateities” piniginius reikalus. Taip pat jis važinėdavo į “Šviesos” spaustuvę, taisė “Židinio” korektūras, skatino universitetą ėjusį jaunimą rašinėti “Ateičiai”, su kai kuriais, matyti, jam asmeniškai jau pažįstamais pasišnekėdavo apie atskirus eilėraščius ir t.t. Kartais užeidavo jaunieji pas jį pasitarti su savo eilėraščiu, rašinėliu, kurių vieną kitą vėliau mačiau spausdintą “Darbininke” ar “Mūsų Laikraštyje”. Atskirai reikia pastebėti, kad J. Virbickas tuo metu buvo labai susirūpinęs dramos teatro recenzijomis “Židiniui. Tuo metu rašė jas kaž koks Mintaras, kurio Kauno teatralai negalėjo visai sugriebti, daug spėliodavo, bet vis veltui ir veltui. O tas Mintaras buvo aiškiai iš B. Sruogos seminaro, todėl tiems teatro žmonėms ir pakutendavo, kas labai atskiriems nepatiko, bet sugauti Mintaro nesisekė, nes buvo atskirai jam perkamas bilietas, o nesinaudojo vad. spaudos reikalams skirtaisiais. Šiandieną ši paslaptis jau galima atskleisti, kad Mintaras buvo L. Kalvelis, žmogus iš vad. liberalų; jam “Židinys” mokėjo ir honorarą.

Aplamai, “Židinys” Lietuvoje buvo laikomas pačiu rimčiausiu žurnalu, todėl jam politines ir kitas apžvalgas rašė ne tik ateitininkai, bet ir kiti žmonės šiaip nuo paties “Židinio” ir ateitininkų gana toli esą. Neprimenu kuriais metais pradėjo “Židinyje” rašyti ir prof. dr. Mykolas Roemeris, VD univ. rektorius, žmogus tikrai iš kairės, labai didelis teisės žinovas. Jis rašė tik plunksna ir gana neaiškiai, kad neįpratusiam žmogui atrodė tiesiog neįskaitoma (prisiminkime jo parašą po nuotraukomis ar studentų knygutėje).

Gavęs prof. M. Roemerio straipsnį, J. Virbickas pasitelkdavo talką: du trys skaitydavome tą teisinį ar kitokį straipsnį, o vienas perrašydavo mašinėle. Ir reikia pastebėti, kad nežiūrint kiek buvo tas raštas suraitytas, bet tuojau į prof. M. Roemerio raštą įpranti ir gali be didesnio vargo skaityti. Mašinėle perrašytą straipsnį pats J. Virbickas ar kuris kitas nunešdavo rektoriui M, Roemeriui perskaityti ir patikslinti. Jis perskaitydavo, kartais patikslindavo, o tada jau į spaustuvę. Ir tenka pabrėžti, kad pats prof. M. Roemeris su pirmu jau straipsniu atsisakė nuo honoraro, tą aiškiai pabrėžė, tik paprašė po kelis “Židinio” numerius, kur jo straipsnis bus spausdintas; jis visada pabrėždavo, kad “Židinį” jis daugiausia vertina ir džiaugėsi, kad galįs jame bendradarbiauti, kada žurnalą redaguoja toks puikus žmogus kaip dr. Ignas Skrupskelis. Ir tai dar daugiau pabrėždavo 1940 m., kai “Židinys” išspausdino jo straipsnį dėl Vilniaus studentų išsišokimų; jį “Židinys” išspausdino netaisęs, nors dėlto straipsnio atkrito 2 ar 3 karštuoliai prenumeratoriai, kai atsisakė redakcija spausdinti jų keistokai plūstamus straipsnius tiek buv. rektorių prof. M. Roemerį, tiek kitus.

Į “Židinį” dažnai užbėgdavo ir rašytojas Jonas Marcinkevičius. Tai buvo savaip įdomus žmogus, nors labai šiaip nepatikimas nusigyvenėlis. Jis atbėgdavo su dalimi kokios novelės rankraščio, parodydavo ir prašydavo tuojau honoraro, nes jam pinigo visados trūko; kartais atbėgdavo tiesiog iš kokio baro. Deja, J. Virbickas jam buvo kietas, nebepasitikėjo: nemokėdavo, jei neatnešdavo viso rankraščio, nes buvo ir jį “Židinyje” apgavęs. Gavęs rankraštį tuojau perskaitydavo, o tik tada mokėdavo, kartais ir visai nesiderėdamas. Bet J. Marcinkevičius ir vėl apgavo. Prasimanė nurašyti kelis kartus tą pačią novelę, nunešdavo į kelias redakcijas ir pagal jų “reikšmę” įvairia kaina parduodavo: daugiausia užsiprašydavo “Lietuvos Aide”, “XX Amžiuje”, “Židinyje” ... Ir taip vėl buvo visus apgavęs. Vienam pradėjus spausdinti kokią apysaką, pavėlavusieji galėjo tik nusikeikti, kad J. Marcinkevičius juos vėl apgavo. Taip jis dalį iš “Kražių skerdynių” buvo ar ne keturiems tą patį gabalą pardavęs. Tai vėliau J. Virbickas su J. Marcinkevičiumi buvo gana nedraugiškas: palik rankraštį, o honorarą gausi tą pačią dieną, kai “Židinį” pradėsime iš spaustuvės siuntinėti, jei kitas to paties gabalo dar nebus išspausdinęs . . . Gaila buvo šio gana gabaus, bet jau stipriai nugeriančio rašytojo. Palikdavo rankraštį ir laukdavo apie 2-3 savaites, nors gavęs pinigą, tiesiog ant vienos kojos pašokdavo ir apsisukęs nusilenkdavo, nes kartais gaudavo keliais litais daugiau gal nei buvo užsiprašęs, tada džiaugdavosi, kad “Židinys” rašytoją supranta ir vertina. Ir gavęs už “Kražių skerdynes” KVC premiją, sužinojęs laimėjimą, tuojau atbėgo į “Židinį” pasigirti, pasidžiaugti, o J. Virbickas nusivedė jį net vakarienei į Lobyną, kai šiaip paduodavo jam lapelį veltui į ateitininkų valgyklą, kuria jis mielai pasinaudodavo, kai nebeturėdavo lito pietums . . . Kartais J. Virbickas būdavo ir šiaip jam “gailestingas”, duodavo kelis litus, kai pritrūkdavo užsimokėti kambariui ir pan., nors dar jo rankraščio nebuvo išspausdinęs, dar pagal susitarimą būtų mokėta už dviejų savaičių, nes tada pasirodytų “Židinys” . . .

Taip pat jis sušelpdavo ir kokį užėjusį “Ateities Spindulių” ar “Ateities” bendradarbį, paduodavo lyg honorarą už eilėraštį ar straipsnį. Ir man atrodo, kad tai buvo jo asmeniška dovana kokiam neturtingam Kauno ar “Gamtos Draugo” užklydėliui, kuriuos jis nusivesdavo ir į stud. at-kų valgyklą, apdovanodavo kokia knyga ir pan.

Vaduvas prisimenant

Taika sugniužo gana daugeliui nelauktai: Vokietija puolė Lenkiją, sujudindama ir Lietuvos snaudalius. Vyriausybė paskelbė būsianti šio karo metu neutrali, nors jai buvo vokiečių siūlyta atsiimti Vilnių. Lietuvos vyriausybė tam žygiui nesiryžo, todėl daugelio buvo pasmerkta, kad nepasinaudojo tokia gera proga. Vėliau paskelbtoji mobilizacija, visiems netikėtumams išvengti, žmonių nebenuramino. Toji mobilizacija palietė visą Lietuvos gyvenimą, palietė ir s p a u d ą . J. Virbickas, netarnavęs kariuomenėje, buvo jos nepaliestas, todėl ir turėjo talkinti visai mūsų katalikiškajai spaudai, t.y. be “Židinio”, gelbėti kitus. Ir jis pradėjo “mobilizuoti” savo pažįstamus visoms spragoms užkaišioti. Tada pajutome, kiek Jonas turi gerų pažįstamų ir talkininkų. Taip pat pastebėjome, kad tas tylus, palyginti, žmogus sugeba būti “bitininku”, kad jis yra sugrįžęs vienas iš Vaižganto Vaduvų krašto literatūrinių personažų, vienas iš tų lyg susibaudėlių, kurio pakviestas nebegali atsisakyti ir rašai “Darbininkui”, “Ūkininkui”, “Vyrų Žygiams”, “Mūsų Laikraščiui” ar padarai kitą kokį darbelį, pvz. perskaitai tau paduotas korektūras, nueini į spaustuvę, nes buvo sutrikęs susisiekimas ir pan. Taip pirmą kartą pajutome, kad J. Virbickas yra gana įdomus organizatorius, tikras veiklos žmogus. Ir dirbome, ėjome visai nemurmėdami, nes reikia, nebeatsikalbinėjo net tokie mūsų “nerangėliai” kaip Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, bet pasiėmė darbus, kurie buvo būtini tų dienų spaudai. Tada pajutome, kad jis sutartinai veikia su Kaz. Beruliu, kun. K. Barausku, J. Ambrazevičiumi, dr. Ig Skrupskeliu ir kitais mūsų žmonėmis. Tada jau išaiškėjo jo platūs ryšiai ne tik su “XX Amžiumi”, “Mūsų Laikraščiu”, bet ir su kitais, pvz. labai dažnai jam skambina visokiais reikalais ir “Lietuvos Žinių” red. Jonas Kardelis . . .

Karui prasidėjus, labai dažnai pradėjo į “Židinį” užbėgti ir Salomėja Neris, kurią čia visi vadino tik Saliute. Ji užbėgdavo pačiu dienos gūsru, visada labai susirūpinusi, todėl J. Virbickas ją visad ramino, guosdavo, nes ji buvo išsigandusi karo ir rytdienos. Pasėdėdavo čia “Židinio” administracijoje, kur dar buvo ir “Ateities”, ir “Studentų Dienų” redakcijos, kur labai mėgdavo po pietų ilgiau pasėdėti abu jų redaktoriai:    Kaz. Umbrasas ir

Bronius Krivickas vieni ir su draugais, kur popiečiais, palyginti, daug kas užsukdavo, ypač stud. technikai ir medikai. Todėl Saliute, radusi daugiau visokio čia šiurmulio, palikdavo visus pirkinius, išeidavo su J. Virbicku į Laisvės al., kur jam išpasakodavo visus rūpesčius ir gėlas, visą nerimą ir karo baimę, ką jau buvo jam įpratusi dar nuo Panevėžio dienų, kai ten buvo vieniša ir susilaukdavo tik iš jo guostos. Tai buvo jau lyg nuolatine guosta, nes užbėgdavo du-tris kartus savaitėje, kartais jam paskaitydavo ir naujausius eilėraščius, nes ji tuomet buvo praradusi visus kairiuosius draugus, visuotinai nusivylusi tiek Bronium Raila, tiek Antanu Venclova, tiek J. Šimkumi ir kt., nes buvo jau pilnai paaiškėjusios tos “draugų” visos šunybės, tos meškerės į “Trečią Frontą” ir talka suredaguoti jos pareiškimą... Ji J. Virbickui buvo išsipasakojusi viešnagę Vienoje, Serbentas ir Čikagos lietuvio (studento mediko) visas jai kiaulystes, visos eilės eilėraščių paslaptis, nevengdama ir “Valkatos” (Jis valkata, paskutinis brodiaga ...). Ir kartais, jei būdavo čia tik artimi jos draugai, kartais tiek įsikarščiuodavo, atrodydavo lyg isteriniai priepuoliai ją sugriebia, išpildama tą visą tūžmą Čikagos lietuviui ir Serbentai . ..

Vilniaus grįžimu J. Virbickas mažai džiaugėsi. Labai buvo kritiškas tam studentų ir minios sveikinimui prie prezidentūros, ypač jų susimetimu ir demonstracija — padėka sovietams, prie jų pasiuntinybės. Apie šį šiurmulį išgirdęs, drauge visi įkopėme į Ateitininkų namų viršų ir pro langus pažvelgėme į Laisvės al. pradžią, į tą nemažą studentijos būrį. Kažkaip buvo labai gaila, kad ten susirinko Justino Paleckio vadovaujami ir kairiųjų studentų vadovaujami žiopliukai, neišskiriant būrelio ir ateitininkų, apie ką papasakojo grįžęs iš ten pats “Ateities” red. Kazimieras Umbrasas. Ir tada šis jaunas žmogus jau susikirto su J. Virbicku dėl to žygio tikslumo. Pradžioje K. Umbrasas gynė, aiškino, kad reikėjo sovietams parodyti dėkingumą, pareikšti džiaugsmą ir kartu parodyti vokiečiams “nosį” už Klaipėdos krašto prijungimą . . ., bet vėliau ir jis sutiko, kad džiaugsmas labai sunkus, nes drauge su įgulomis gali būti ir okupacijos pradžia. Tada jau J. Virbickas susirinkusiems dėstė dr. Ig. Skrups-kelio, Julijono Būtėno ir kaž kokio kariškio nuomones, taip pat prof. K. Pakšto memorandumą priminė ir t.t. Ir kai vienas iš čia buvusių jo draugų, grįžęs iš kariuomenės leitenantas (buvo aspirantas) J. Virbickui tiesiog paniekinančiai pavežė, kad jis visad esąs tik pesimistas, nemokąs džiaugtis laimėjimu, taigi Vilniaus atgavimu, dėl kurio tiek metų taip kovojome ir dar pašiepiančiai užgiedojo: “Mes be Vilniaus, mes be bulvių nenurimsim”, buvo tikrai per daug: J. Virbickui pasirodė akyse ašaros, sustojo kalbėti, apsisuko ir išėjo . . . Mus tas išėjimas pribloškė. Kaz. Berulis tą įsišokėlį pradėjo barti ir pabraukė, kad ats. leitenantas jau nebesuvokia, ką reiškia svetimos kariuomenės įgulos, tai ką jus ten kariūnus ir mokė, gal tik kaip baltais diržais merginas vilioti ir “kukuškos” bei kitokių žaidimų dėl geros algos . . . Priminė jam ir istorijos duomenų, ir Nebylių seimą . .. Mes išėjome į gatvę. J. Virbickas vaikščiojo prie Nepr. aikštės, pačiame gale, ten prie L.B.Kr. vaistinės. Ir jam pasiūlius nueiti pasimelsti, visi užsukome į Įgulos bažnyčią, kur atidūlino ir tas mūsų “didvyris”, norėjęs parodyti savo išmintį. . . Bet ir vėliau likome visi draugais, visi buvome taip pat vėliau pogrindyje. Deja, senosios linksmos nuotaikos jau nebeatgavome, nors lankėme ir Vilnių, kiti jame ir gyvenome: nežinia jau pakibo.

Lyg atsigavus

Daug kam atrodė, kad gyvenimas sugrįžo lyg į kasdienybės vėžes. Buvo pasidžiaugta Vilniaus atgavimu, susirūpinta jo šalpa ir administracija, daugelio nusikelta gyventi, nors susirinkus pašnekama ir liūdniau, prisimenama net vieno Valstybės tarybos nario, nedalyvavusio Vilniaus atgavimo minėjime Karo muziejaus sodelyje, kad jis nenorėjo eiti į Lietuvos laidotuves, kai jo visi draugai susirinko, neišskiriant ir Tarybos pirm. Boleslovo Masiulio, didelio kovotojo ... Ir vis dienos lyg niaukėsi. Mes dažnai pašnekėdavome po pietų, susirinkę kaip tik “Židinyje” apie tas įgulas ir bandydavome suprasti mūsų Visuomeninio darbo vadybos įvairius, spaudai privalomus raštus, peržiūrėdavome visokius tos cenzūrinės įstaigos braukymus, tarp jų bandydavome įžvelgti likusias “anteles”, taigi praleistus ir nepastebėtus mūsų žodelius, kuriais norėjome pasakyti savo nuotaikas ir mintis. Kitais žodžiais, mokėmės ir mes rašyti, kad mūsų cenzūra nesugriebtų mūsų norimos pasakyti minties plonybių, kad skaitytojai jas išskaitytų “tarp eilučių”. Tuomet mums labai didelį įspūdį darė dr. Igno Skrupskelio sugebėjimas daug labai pasakyti įvairiose “Židinio” apžvalgose, kurias kartais papildydavo savu vienu kitu žodeliu pats oficialusis leidėjas dr. Jonas Grinius, deja, veik visada nelaimingai: cenzorius tiesiog netikėtinai nurankiodavo tuos priedelius, taip ir vėl likdavo dr. Ig. Skrupskelis. Skaitydavome tuos iš archyvo išsitraukę lapus, aiškindavomės su J. Virbicku, kuris parsinešdavo iš “Žaibo” ir “XX Amžiaus” nuospaudų, kurias palygindavome su galutinai pasirodžiusiais Ig. Petrikonio -Skrupskelio, Servaus - J. Ambrazevičiaus ir kt. vedamaisiais. Taip pat peržiūrėdavome dr. L. Bistro politines apžvalgas, cenzūrinius nubraukymus tiek “Židinyje”, tiek ir kitur. Visi tie nubraukymai buvo viena geriausių mums mokyklų, kurią dabar “lankėme” pradėję dirbti arčiau su spauda, bandydami rašyti ne eilėraščius ar apsakimėlius, bet vienokius ar kitokius kultūros ir visuomenės reikalais straipsnelius, kurie visokiais, kartais ir jungtiniais, slapyvardžiais nukeliaudavo į katalikiškąją spaudą, daugiausia, žinoma, savaitinę, kuriai medžiagos trūko, kai “Naujajai Romuvai”, “XX Amžiui” rašė jau “seni vilkai”, pajuokaujant — “uodegas įšalusioje eketėje palikę” . . ., taigi braukyti, net ir bausti, kartais suimti ir tremti. Mes visi buvome tik “mokslus” pradėję, vienas kitas cenzūros pasveikintas, taigi jau “išlaikęs egzaminą”, todėl kartais draugų nusivestas į kokią “Pienocentro”, vėliau “Valgio” užkandinę, kur linksmai aptardavome kiekvieną eilutę, kartais ir ketureiliu palydėdavome, nes stengdavomės neprarasti niekur nuotaikos ir juokauti kaip prof. J. Eretas paskaitose darydavo, kai žurnalistikos metmenis dėstydavo ir t.t. O “Hispanus” mes mėgome, jo tą slapyvardę nuo visų slėpėme kaip slėpė ir tos ir tie, kurie jam talkindavo, perrašinėdavo mašinėle . . . Žinoma, pagrindinai visus cenzūrinius braukymus nagrinėdavo pats J. Virbickas, kartais ir Julijonui Būtėnui padedant, kai K. Berulis visokius tokius braukymus palydėdavo linksma pašaipa, kurios jam niekados nepritrūkdavo. Linksmuosius ketureilius sudėdavo daugiausia Bronius Krivickas, talkinant Kazimierui Umbrasui, Mamertui Indriliūnui, o vėliau — dar Jonui Daugiui, kartais priduriant ir Vytautui Mačerniui, kai sekmadieniais prisidėdavo ir Aloyzas Baronas, tuo metu dirbęs ir mokęsis “Pavasario” suaugusių gimnazijoje. Taip vieną popietę, “XX Amžiui” išspausdinus Rusijos žandaro Stalino karikatūrą (už ją Sovietų Rusijai reikalaujant buvo nubaustas laikraštis), kur “meldžiasi” suklupęs “Liūdnas” Gira ir “Berniokas” Cvirka, mūsų vyrai (Krivickas?) paleido naują ketureilį:

“Gira, Cvirka išdidus laižo
Stalino padus.
Tumba, tumba, tumbaba,
Maskvoje mūsų galva — 
šaukia Cvirka su Gira”.

Tuojau jį, gal po kelių dienų, pataisė: “šaukia sugyžus Gira”. Ir šie vyrai (Krivickas, Indriliūnas, Umbrasas . . .) paleido ir dar porą giesmelių apie šaunų Cvirką, nes buvo Sovietų pasiuntinybės kokiame tai baliuje ir pavyzdingai nusilakė, kuriose apgiedojo kaip šaunus Cvirka ant Kremliaus mūsų blakę, t.y. Staliną vedžiojo, kaip Lenino barzda utėlių pilna ir ją šukuoja Cvirka su Gira . . . Pagaliau tas pat K. Umbrasas ant savo humanitarinės kepuraitės rašalu užsirašė “Streliat buržuju”, tuo šūkiu sveikindamas labai kairias merginas humanitares: Ireną Povilavičiūtę su jos neperskiriama drauge Didž. Rūmų pašto agentūroje ar bibliotekos tarnautoja Čilvinaite, nevengdamas joms pagiedoti apie Girą, Cvirką ir kt., ko šios merginos jam negalėdavo atleisti ir nuolat jį bardavo . . .

Aplamai tuomet J. Virbickas buvo sunku prajuokinti, vis jo akyse jautėsi gili gėla, kaž kokia neaiškios ateities baimė, kaip pasakydavo — “mes laidotuvėse linksminamės”, todėl kai kas jau pradėjo jį įtarti (pažinę iš seniau), kad jis gali susirgti baimės kokia liga, prasidedąs tos baimės kompleksas, nes visi jie nežinojo, kad tas mūsų Jonas buvo geriau už kitus informuotas: jis palaikė nuolatos ryšius su min. Ed. Turausku ir kt. mums neprieinamais žmonėmis bei užsienio spauda, todėl visai netikėjo viešaisiais raminimais. Ir jis gana pasipiktino dr. Vlado Viliamo vieša ateitininkams paskaita, kurios metu jis kalbėjo apie derybas Maskvoje dėl Vilniaus ir rytinės sienos, kuris dalyvavo toje sienos komisijoje. Tada dr. V. Viliamas tik tiek teprasitarė, kad dėl ploto visai negalėjome derėtis, nes buvo žemėlapyje pabrėžta linija, ką vėliau patikslino tik artimiesiems, kad tą liniją užbrėžęs pats Stalinas naga, o teliko tik dėl vietos sąlygų ją išlyginti, o kiekvieno lietuviškojo kaimo prisijungimo pastangos buvo aprėžtos nauja sąlyga — priedas didesnių įgulų ir naujų joms vietų. Bet atskirai žodžiu J. Virbickui vienam patikslino, kad min. Urbšys buvo prasitaręs apie kiaulišką Stalino juoką, kai šis gerai nugėrė. Tada Stalinas pažiūrėjęs į savo frenčių, nusijuokęs visa gerkle, kad jau atėjo laikas įsisiūti tris iškritusias sagas, būtent, prisijungti tris Pabaltijo valstybes, kurios buvo iškritusios iš Rusijos imperijos. Šį atvirą Stalino pasisakymą turėjęs nuryti ir min. J. Urbšys ir kt. to vakaro - baliaus dalyviai.

Dar daugiau J. Virbickas sunerimo po slaptos kr. demokratų konferencijos, kurioje plačiai buvo paliesti ne tik Vilniaus, bet ir aplamai Lietuvos saugumo reikalai, nes po jos labai jis liūdnai daug ką dėstė. Apie tą patį metą, gal iš min. Ed. Turausko ar ko nors kito išgirdo vieną gandą, kaž kokių iš užsienio užuominų, kad Lietuva būsianti Vokietijos ir Rusijos vėl pasidalinta:    Suvalkija atiteksianti su Marijampole ir Vilkaviškiu jau Vokietijai, o likusioji Lietuvos dalis — Rusijai, nes jau iš Estijos ir Latvijos pradėta vokiečių repatrijacija. Ir toji repatrijacija esanti jau aiškus ženklas, kad Vokietija išsižada Pabaltijo kraštų . . . Labai panašių gandų jis parsivežė 1940 vasario mėn. iš Vilniaus, kur ir jis dalyvavo Vilniuje Vasario 16 d. iškilmėse ir Valstybinės literatūros premijos įteikime B. Brazdžioniui už “Kunigaikščių miestą”. Tuomet iš kun. Kr. Čibiro ar kun. Alf. Lipniūno tą patį girdėjęs kaip lenkų paskelbtą žinią, gal iš Madrido ar kurios kitos lenkų radijo žinių tarnybos. Taip pat jis Vilniuje buvo susitikęs ir su “Vilniaus Balso” ar buv. “Vilniaus Rytojaus” žmonėmis, dalyvavo ir “Naujosios Romuvos” pasitarime, o, svarbiausia, jis buvo susitikęs su pora tolimesnių Gudijos vietų lietuvių, kurie dabar buvo iš ten šiaip taip atnirę ir jau čia likę, išgyvenę tikrą sovietiškos “laimės džiaugsmą”, kas jam dar daugiau nerimo suteikė, tą nerimą sustiprino . . .

Juodžiaus Kelmo beieškant

Savo didžiausį nerimą Jonas Virbickas gal plačiausia savo draugams išdėstė 1939 m. per Vėlines Kauno kapinėse. Lankėme tada savo artimųjų ir pažįstamų kapus. Matėme kaip renkasi būreliai prie žmogžudžio Kraniausko visokios Kauno padugnės, bet gana maža buvo žmonių prie  k a r i ų  ir kt. nusipelniusių Lietuvai žmonių. Prie nežinomų karių padėjome po gėlelę, uždegėme kokią žvakelę ... Ir mums (Br. Stasiukaičiui, K. Beruliui, Br. Krivickui, St. Tilinskui ir kt.) Jonas Virbickas pradeda šnekėti, kad jau atėjo laikas pagalvoti ir pradėti  s l a p t a  ruoštis visoms negerovėms, ruoštis  s l a p t a i  spaudai, kad nelaimei ištikus, nepasikartotų 1864 m. nedalia, kad nebereikėtų laukti antrojo Valančiaus ... Ir Vaižgantas Vaduvose nurodęs, kaip reikėtų veikti ... Ir toliau lankėme eilę kapų, jų tarpe Vytauto Endziulaičio, Vinco Dovydaičio, lakūno Kumpio ir kt., kalbėdamiesi lankėme kai kuriuos kunigų kapus, užmirštus ir nelankomus. Sustojome prie kun. Kryžanausko (?) kapo, prie kunigo, kalėjusio Solovkose, išmainyto į bolševikus, bet tuojau mirusio; jo paprastas akmens kryžius su daugeliu iškaltų kryželių, netoli užmirštas ir kun. K. Jauniaus kapas, kaip ir mano dėdės kunigo, daug kentėjusio caro priespaudos metais, daug kartų kalinto, bausto . . . (dabar jis visai sunaikintas, nes po karo nebuvo artimųjų jam iš šių kapinių išsivežti, kai šias kapines vertė parku, jo artimieji buvo tik Sibire, kad nepagarbino Stalino . . .). Ir dabar Jonas Virbickas pasiūlo, kad mes užmirštiesiems kovotojams padėtume nupirkę gėlių . . . Nuperkame po puokštelę ir sudedame kun. Kryžanauskui, lt. Kumpiui ir kt. . . ., nes jaučiamės, kad gali tekti eiti jų keliu, kad Vaduvas reikia naujai perskaityti ir virsti  b i č i u l i a i s  gal rytoj ar poryt. . .

Ir dar daugiau nustebino mus Jonas Virbickas, kai 1940 m. pavasariomis, man atvykus iš Vilniaus, dalijantis įspūdžiais ir talkinant perrašyti vėl prof. M. Roemerio straipsnį, abiem su Jonu Daugiu esant, prasitarė, kad jau išmoko iš antro ir trečio namo aukšto iššokti. Jei būtų reikalas, tai galėtų pasinaudoti praeiviu, atsimušti rankomis į jo pečius, ir taip jį parmušęs pabėgti .. . Mums toks mokslas su J. Daugiu, kuris tuo metu dirbo “Židinio” administracijoje, buvo labai svetimas ir nesuprantamas. Tada jau buvo mums tiktai aišku, kad mūsų Jonas kaž kur ir kaž kam rimtai ruošiasi, žodžiu, būti naudingas skenduoniui Alaušo varpui traukti. Ir tik okupacijų metais paaiškėjo, kad dalyvavo kelių ar keliolikos vyrų būrelyje, kuriuos apmokė vienas gen. štabo kariškis ir kriminalinės policijos specialistas, taigi juos paruošė juodosios okupacijos dienoms . . . Paruošė tuomet, kai mes dar vis tikėjomės, kad toji nedalia gal kaip nors aplenks, nes manėme, kad šiaip ar taip Sovietų Rusija nerizikuos Lietuvos griebti iš Vokietijos panosės. Mums vis atrodė, kad mūsų valstybės neutralumas gali išgelbėti, nes mažos valstybės tarp didžiųjų gyvena ir išlieka kaip skiriančios kokios tvorelės. Tada mes jaunuoliškai ginčijomės su kitaip manančiais, vis rėmėmės tarptautine teise, pasaulinių demokratijų visokiais pažadais, nors vienas tarptautinės teisės laužytojas ir tikėjęs kitų tautų pažadais, buvo jau patiestas ir dviejų susitarėlių (A. Hitlerio ir J. Stalino) gražiai pasidalintas . . . Bet nežiūrint Lenkijos iš Europos valstybių nurašymo, Anglijos nepasiruošimo ir garbingo pabėgimo iš kovos lauko ir 1940 m. pavasarį, paliekant savo draugą Prancūziją vokiečių okupacijai, mes vis tikėjome, kad Anglija karą laimės, Hitlerį sudoros Anglija, o mes Anglijai esame jau svarbūs visi trys kraštai prie Baltijos jūros, todėl mūsų nedrįs dar užgniaužti ir Sov. Sąjunga. Kai kas net prasitardavo, kad Anglija jau žaboja Sov. Rusiją dabar ir neleis visai užimti Baltijos valstybių ... Taip raminomės mes patys, pasiklausę visokių teisininkų ir ekonomistų bei politikuoti mėgstančių, ypač ekonomistų, kurie įrodinėjo, kokia šių trijų kraštų ir Suomijos reikšmė tarptautinėje prekyboje . . . , nors užpuolus Suomiją “taiką gelbinčiai Sov. Rusijai”, vėl Anglija nieko nepadėjo, nors suomiai ir labai narsiai žiemos metu raudonąją armiją dorojo . . .

Bet debesys tėmė. Vis liūdniau ir liūdniau kalbėjo mūsų sutiktas dr. Leonas Bistras, dr. Petras Karvelis, dr. Ignas Skrupskelis . . ., vis dažniau prisimindavo prof. dr. K. Pakšto memorandumą prez. A. Smetonai. . ., kartu prisimindavo ir gandą, kad Vokietija su Sov. Rusija pasidalino ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą ... Ir tada vėl kai kas pakaltindavo mūsiškius, kad nežygiavome patys pasiimti Vilniaus ir Suvalkų, tada būtų nereikėję sovietinių įgulų, gal gintų mus Vokietija . . . , nors visi šie buvo už Vakarų demokratines valstybes, už Angliją. Ir kartais jau suminėdavo, kad mūsų klaida, jog mokyklose pirmąja kalba įsivesta prancūzų, o ne anglų, nors tiek dr. L. Bistras, tiek dr. Ig. Skrupskelis buvo už prancūzų k., kuri mums reikalingesnė nei prekybinė anglų kalba. Bet ta Anglijos ir kitų vakariečių tik žodinė pagalba Sov. Rusijos užpultajai ir niokojamai Suomijai, tuojau skandindavo jau visas gražias kalbas ir išvadas: Anglija ir Skandinavija bei kiti Pabaltijo draugai, užpultosioms Baltijos valstybėms, net ir Skandinavijai gali tepadėti tiek pat, kiek šiuo metu padėjo draugiškai Suomijai. Kitais žodžiais, jei Sov. Rusija pradės žygiuoti į Vakarus, tai Anglija niekam nepadės, kol neužmins Anglijos grynai kojų, t.y. kol nepalies Norvegijos fjordų ir Danijos, nors dėl pačios Baltijos jūros Anglija dar gali ir nekariauti, nes ši jūra gali būti, reikalui esant, užtverta prie Danijos krantų ir sovietinis laivynas sulaikytas tame Baltijos ežere . . .

Taip visokią išmintį posmuojant tiek “Židinyje”, tiek ir Vilniuje susirinkus, atėjo nauji iš Maskvos kaltinimai dėl “pagrobtų rusų kareivių”, kurie tikrovėje pabėgo iš raudonosios armijos dalinių, įsitaisė pas Vilniaus lenkaites prostitutes, o vienas jų, Butajevas, bijodamas, kad gali būti sovietams išduotas, dar ir nusišovė. Ir taip po kelių dienų jau pilna Sov. Rusijos okupacija su nauju “prezidentu” Justinu Paleckiu, žmonių tuojau pataisytu — Padleskiu. Dabar visa kitaip virto, jau susirūpino daug kas ir savo asmens saugumu, nors ir toliau dar raminosi, kad nebus taip blogai kaip Rusijoje . . .

Skęstame ir skandinamės

Jau pirmosios paleckinės ir dekanozovinės dienos turėjo visus supurtinti. Bet naivumas buvo mus visus dar apsėdęs, vis dar nesinorėjo tikėti, kiek gali būti žiauri sovietinė okupacija. Daugelis nenorėjo tuo tikėti, net ir pirmiesiems suėmimams Lietuvą nusiaubus . . . ,’’saulę iš Maskvos parsivežus”. Ir keista, kad tuo naivumu tebebuvo nenusikratę daugelis politikuojančių šviesuolių, daugybė senesnės kartos kunigų, tokie pat naivuoliai buvo daugelis ir mūsų laikraštininkų, kurie vis norėjo dar prisitaikinti ir laukti, kai tikrai reikėjo dar birželio mėn. jiems visiems išnerti ... Ir taip, kai 1940 m. liepos mėn. mes pa-siimdavome dr. Ig. Skrupskelio “XX Amžiuje” vedamąjį, kurį parašė jis tai ekstra laidai pirmiesiems rusų tankams jau ardant Laisvės alėją, jau sustojus jiems prie Saugumo departamento, Užsienių riekalų ir kt. ministerijų, pajusdavome, kaip tas žmogus (Skrupskelis) gerai numatė, bet pasiliko pažadėjęs būti ištikimas Lietuvai ir šeimai, nes šios jis tada tikrai negalėjo pasiimti kartu. Jonas Virbickas dr. Ig. Skrupskelį kaip tik “XX Amžiuje” aplankė tuo metu, kai tik šis vedamasis buvo atiduotas rinkti, o mes sustoję būreliu gatvėje dar laukėme naujesnių žinių, kad tokiu metu ten daugiau užėję jų pokalbio netrukdytume. Ir kai gavome laikraštį, susėdę svarstėme, kuriam iš mūsų reikia jau bėgti. Jonas Virbickas buvo lyg ramus, kieto veido ir tarė:

— Man reikia likti! Jūs bėkite.

Taip jis buvo sutaręs su dr. Ig. Skrupskeliu.

Tą vakarą mane viena šeima šiaip taip susiradusi paėmė iš gatvės į automobilį, bet pasiekusi veik Vilkaviškį, pasitarusi su keliais gerais draugais pakelėje, apsisprendė grįžti. Ir grįžo. Po poros ar trijų savaičių šis vyras kariškis buvo suimtas, o kiti šeimos nariai 1941 birželyje “savanoriškai” išvyko į Barnaulą ir Lenos sritį, iš kur sugrįžo vienui viena duktė, Chruščiovo laikais, bet džiovos palaužta, ir tuojau mirė. Ir taip sugrįžęs į Kauną po pirmos okupacinės dienos nuotykingos kelionės, sumetęs kelis žodžius su artimaisiais draugais ir J. Virbicku, jau sekančią dieną apleidau Kauną, bet tėviškės link nebuvo jau autobusų, visas susisiekimas plentais buvo sutrikęs, ypač Žemaičių plentu. Tai ir reikėjo likti vėl kitai dienai, stebėti neatsakingųjų žmonių ir tautinių mažumų džiaugsmą sulaukus “išvaduotojų” ir draugų ... O mūsų gera pažįstama Ir. Povilavičiūtė suplukusi bėgiojo su žydelkaičių būriu vis dalindamos raudonas rožes . ..

Sietuvose

Jau 1940 m. liepos gale, maždaug tuojau po vad. liaudies seimo posėdžių, bet dar negrįžus su “saule” iš Maskvos mūsų “skudurninkams” (šiuo žodžiu dažnai palydėdavo tuos delegacijos važinėtojus), J. Virbickas šnekėjo, kad visuose Lietuvos kampuose buvo išleista įvairių lapelių ir daug suimtų žmonių, tikrų ar tariamų jų skleidėjų bei rašiusiųjų, kad mes esame labai neatsargūs, nebeturime senosios knygnešių ir vėlesnės slaptos veiklos gudrumo, nebesugriebiame savo naujos veiklos taktikos, skirtingos nuo buvusios komunistinės slaptos veiklos. Mūsų veikla turinti surasti savo veiklos taktiką, visai skirtingą nei komunistams įprasta. Ir taip vieną popietę vaikščiojome po Kleboniškio mišką ir kitus šlaitus, kur J. Virbickas domėjosi visais storais medžiais ir jų drevėmis. Panašiai kalbėjo tuo metu ir Kaz. Berulis, rodos, jau atvykęs iš Vilniaus, kuris buvo gal jau gavęs ten darbo, buv. Lietuvių mokslo d-joje, o 1. Virbickas tebebuvo oficialus dar “Židinio” reikalų tvarkytojas, nors į pačią “Židinio” administraciją, kaip ir visus Ateitininkų namus, niekas nebegalėjo įeiti, ten šeimininkavo jau raudonarmiečiai ir kiauliškai naikino tuos namus, užkišdami visą kanalizacijos sistemą ir taip leninistiškai dažydami srovėmis sienas . . .

Tuo metu jau išgirdau apie lietuviškųjų knygų likimą. Jie abu kalbėjo, kaip išrinko knygas iš knygynų, pradėjo išimti iš bibliotekų, kaip pavasarininkų bibliotekėles ir kt. suvežė ir jau nuvežė į Petrošiūnų popieriaus fabriką, o K. Berulis patikslino Vilniaus kr. lietuviškųjų skaityklų ir jų bibliotekų likimą: jų dalį sudorojo jau 1939 m. prieš perduodant Vilniaus krašto dalį Lietuvai, o kitas dabar — tam naikinimui vadovauja vilniškis J. Karosas, sėdėjęs už komunizmą kalėjime, matyt, kad tas pat Jonas Karosas, kurio biografiją šauniai pateikia dabar “tarbiniai raštai” ir Maž. tarbinė lietuvių enciklopedija; “tarbinis” linksmu terminu vietoj tarybinis įsigaliojo, kai 1940 m. spalio ar jau lapkričio mėn. Kauno gatvėse pasirodė ne “Tarybų Lietuva”, bet nutrupėjus raidei “Tarbų Lietuva” ir milicija juos pradėjo atiminėti iš Kauno gatvėse šį laikraštį pardavinėjusių vaikų. Šio nepaprasto “Tarbų Lietuvos” numerio keli egzemplioriai buvo saugomi ir slaptame Lietuvos archyve, o “Spindulio” spaustuvininko, kuris plaktuku pataisė šią antraštę — nesurado, kuris dabar jau, sakoma miręs. Tada daug buvo šnekėta ir apie naująją, t. y. sovietinę cenzūrą ir visas spaudos “laisves”, kurioms dabar tariamai vadovauja iš “Laisvosios Minties” Petras Kežinaitis, bet jis labai smulkius nurodymus gauna iš savo viršininko ruso arba turi atsiklausti G. Zimano, kartais net tiesiog sovietinės pasiuntinybės, ypač kai iškyla koks nors reikalas kokio dydžio ir juodumo turi būti straipsnių antraštės, nes duotosios rusiškai, išvertus lietuviškai, jau nebesutelpa į tiek ar tiek eilučių. O antraštės, kaip ir visas Sov. Rusijos gyvenimas, turi būti uniformuotos, tuo pačiu frenčiumi ir brezentiniais batais, kurie iš partijos malonės dar juos turi. .. Dėl tų antraščių, raidžių dydžio bei juodumo labai kentėjo “XX Amžius”, “Lietuvos Žinios”, nors jau gyveno paskutines dienas; tą savaitę jau abu laikraščiai buvo ir sustabdyti, kas labai išgąsdino Joną Kardelį ir kt.

Mūsų kova visų pirma yra kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir žmogaus teisių judėjimas čia turi grynai tautinį antspalvį. Deja, Vakarai nenori to suprasti. O juk Kremlius šį judėjimą žiauriausiai slopina, matydamas jame didelį pavojų.

“Perspektyvos , Nr. 9, 1979

Tuomet pasivaikščiojimo metu jis pasakojo, kaip pabėgo per Palangą besimaudydamas kun. J. Prunskis, kaip iš Suvalkijos išmovė dr. A. Maceina, kaip Julijonas Būtėnas ir kt., o dabar jau siena esanti labai ir labai sustiprinta. Ir J. Virbickui tada labai rūpėjo mano ir kai kurių kitų galutinas apsisprendimas: bėgsime ar liksime, jo pasakymu: “daug paukščių rudenį išskrenda, tik pavasarį sugrįžta, bet kiti lieka ir, kur nors pastogėje susitraukę, žiemos šaltį pralaukia. Taip ir jis susitrauksiąs pastogėje . ..” Ir kai su J. Dargiu, K. Beruliu ir dar kiti pasisakėme, kad norime kur nors pakriautėje pavasario laukti, — nudžiugo J. Virbickas, nes jam tokių reiksią...

Ir tuomet, o gal kokia savaite vėliau, J. Virbickas labai stebėjosi ir mūsų katalikų naivumu, kurie galvojo šiaip taip prisitaikę net ir laikraščius leisti ... Iš “XX Amžiaus” naiviausiuoju laikė dr. Z. Ivinskį, o iš jų gudriausiu — Servų (J. Ambrazevičių). Gudriu laikė min. Ed. Turauską, kuris, surinkęs Lietuvos valstybės sutarčių originalus, o, svarbiausia, ir sutartis su Sovietų Rusija, dar 1940.VI.15 pabėgo ir išsivežė. Ir įžygiavę į Kauną raudonarmiečių tankai tuojau sustojo prie Užsienių reikalų min-jos, o iš Sovietų pasiuntinybės atvykę žmonės, nieko nelaukdami, pradėjo ieškoti Lietuvos valstybės sutarčių su Sov. Rusija originalų, tuo aiškiai parodydami, kad jie čia tikri šeimininkai, bet nei tuo metu ėjęs prezidento pareigas min. pirm. A. Merkys, ar kitą dieną apsiskelbęs prezidentu J. Paleckis, kurio tariamai sūnus jau Kauno radiofoną reikalavo jam groti tik Suliko . . .

Taip pat labai gudriu laikė ir dr. Petrą Karvelį, kuris gudriai ir oficialiai dar gana vėlai sieną pravažiavo, apgaudamas net Dembo pasiųstus jam saugoti agentus, pridarydamas daug bėdos ir pačiam tavorščiui A. Sniečkui ir tokiai Komodaitei, kuri su tavorščiumi Iciku Dembo sudarinėjo suimamųjų sąrašus. Ir 1940 m. liepos mėn. suėmimų metu, įsiveržę į dr. P. Karvelio namus Noreikiškėse, kažkodėl tie agentai suglumo, paliko jį nesuimtą ūkyje, ilgai pasiderėję rusiškai su kažkokiu Sniečkaus viršininku, patys išvyko, palikdami tik slapukus ... Ir taip Kaune dar pasitrynęs dr. P. Karvelis, nuėjęs ir į Lietuvos banką, išsiėmė pinigų, kažkaip išsisukęs iš seklio, įsėdo į traukinį ir išvažiavo į Vokietiją, nes dar Lietuvos diplomatiniai pasai Paleckio ir Pozniakovo tebebuvo neatšaukti . . .

Vieną kartą, tik uždarius “XX Amžių” ir “Lietuvos Žinias”, J. Virbickas plačiai papasakojo apie naujai atsiradusias “Lietuvos Žinių” ir “Varpo” bėdas, kurios užgriuvo šias, kai bėdos mažiausia tikėjosi. Jų tiek J. Šimkus, tiek ir P. Kežinaitis buvo dabar į viršūnes iškilę: Šimkus buvo paskirtas jau 1940.VI.17 “Lietuvos Aido” vyr. redaktoriumi, o P. Kežinaitis — Visuomeninio darbo vadybos viršininku, taigi per naktį iškilę į didžiuosius Pozniakovo ir Kremliaus patikėtinius. Ir dabar ištiko toks pat likimas, kaip pranašavo senukas Mykolas Januškevičius, kuris jau pakankamai buvo nudegęs Rusijos revoliucija, nors Petrapilio lietuvių seime traukė internationalą ir išėjo drauge su raudonais skudurninkais, tiek socialdemokratais, tiek ir valstiečiais liaudininkais socialistais, kai šio Seimo dalyviai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę . . . Dabar Kaune senuką M. Januškevičių jaunoji karta (J. Šimkus, P. Kežinaitis, Julius Būtėnas, K. Korsakas, neišskiriant ir A. Venclovos ir kt.) laikė suvaikėjusiu ir eserų baidykle, nes skaitė ir pasakojo visiems rusų emigrantų spaudos žinutes, kurių jis gaudavo iš Paryžiaus ar pan. Taip jaunajai kairiųjų kartai M. Januškevičius buvo baisus “dulas” (baidyklė) ir tinkanti tik būti baidykle, kuri norinti jauniesiems iš protingų galvų visą liberalizmą ar tariamą komunizmą išdūlinti (išrūkyti), visus nuo tikros demokratijos atbaidyti ir t.t. Kodėl M. Januškevičiui toks kybartiškis vartojo pasijuokiant žemaitišką žodį “dulas” (baidyklė), man visai nesuprantama. Gal tai buvo “Lietuvos Ūkininko” redaktoriaus pakištas žodis, savotiškas pramanas iš senoko M. Januškevičiaus pasijuokti, nes Vincas Oškinis buvo visada ir už visus išmintingesnis, nes savo laiku daug ką sugebėdavo “Lietuvos Ūkininke” juokų skyriuje pašiepti . . . Dabar V. Oškinis jau buvo tikrai galvą pakėlęs, nes gyrėsi, kad kelis kartus esąs moprininkus parėmęs, leidęs savo bute susirinkti komunistams ir t.t., todėl ir visai suprantama, kad buvo netrukus nuskirtas į “Valstiečių Laikraštį” nemažu šunioku, kurio ten kiti žmonės tuojau ėmė vengti. Ir tomis dienomis buvo atsitiktinai J. Virbickas sutikęs kažkur V. Oškinį, kuris jį išvadino smetonininku, fašistu, krikdemu, “kakininku” (kažkokios organizacijos — KAK tariamu nariu), kavucikininku, paklausė, kur išnėrė kun. J. Prunskis su dr. A. Maceina, gal A. Smetonai pinigų nuvežė, o baigdamas paklausė, kodėl ateitininkai ir fašistai naujo perversmo neruošia, galėtų pabandyti J. Paleckį nuversti ir atsidurti, kur atsisėdo dr. L. Bistras, dr. Pr. Dielininkaitis, dr. J. Leimonas ir kiti kr. dem. šunys .. . Tokio žodyno, kaip tada pasakojo J. Virbickas, dar iš nieko nebuvo girdėjęs, net pralenkė ir “Kuntaplyno” didvyrius, kaip tokį H. Blazą, kuris nubėgo į “Šluotą” ir virto Beržiarykšte ir kt., net ir “Liaudies Balso” bei “Tiesos” žodynas nebuvęs tiek įžūlus, kaip tada V. Oškinio, skirtas jam ir kitiems jo spaudos pažįstamiems .. .

Prieš Vėlines buvau užsukęs vėl su reikalais į Kauną. Dabar jau man atvirai J. Virbickas pareiškė, kad yra susidarę pasipriešinimo sąjūdžiai ir vienas jų yra pagrindinis, į kurį įėjęs ir jis pats, perėjęs iš kokios tai lygos. Man tas vardas nebuvo visai dar girdėtas. Ir patyręs, kad aš apsisprendžiau likti su “žvirbliais ir varnomis” namuose, t.y. nebėgau į Vokietiją, priminė, kad būsiu labai ir labai reikalingas. Ir kai vėl buvome Vėlinėse Kauno kapuose, pareiškė, kad turime padėti gėlių ant kai kurių kapų, jo parinktų. Taip stud. St. Tilinskas padėjo ant Vyt. Endziulaičio kapo, Bronius Stasiukaitis — Vinco Dovydaičio, dar vienas studentas ant ltn. Kumpio (šiauliškio), kiti — nežinomo kario kapų ir t.t. Buvo ir Kaz. Berulis atvažiavęs iš Vilniaus, davęs paskaityti peršauto Vyt. Endziulaičio laišką. Tada išgirdome ir mūsų priesaikos maldą:

“Viešpatie, paversk mano lūpas į akmenį . . .”

Taip ir gimė tada mūsų nečiai (nebyliai), nors tikrasis darbo laukas tik vėliau aiškėjo. Visi mes esame paties J. Virbicko pasirinkti ir turėsime rūpintis tik slapta spauda ir jaunus idealistus prilaikyti nuo beatodairinių lapelių rašinėjimo. Tada mums J. Virbickas, tada jau Suopis, pasakė, kaip reikia skaityti tam tikras “Tiesos” ar “Tarybų Lietuvos” antraštines vietas, kas reikš pasiųstą ryšininką, taigi, mūsų slaptaženklis, nors jis skirtingas kiekvienam, būtent papildoma raide. Taip pat buvo pasakyta, kad neturime domėtis asmeniškai merginomis, turime būti laisvi nuo šeimos bei artimųjų rūpesčių, kad, reikalui esant, galėtume laisvai keliauti ir būti, kur diena, kur naktis, turime vengti rašyti laiškus, jokio ryšio su užsienio giminėmis ir draugais, kitaip — nebeturime giminių ir draugų. Toliau vengiame draugiškų nugėrimų, nesidedame prie neaiškių būrelių, nors juose dirbtų mūsų artimi draugai, o viešuosiuose susirinkimuose dalyvaujame kiek reikia, kiek pasakyta ar privalomai reikėtų pasirašyti, kad mums pranešta ir dalyvausime (tada daug kur buvo reikalaujama parašo, kad tu dalyvausi kokiam “tarbiniam” mitinge), su kalbėjusiais nesiginčijame ir neklausiame provokacinių klausimų, ir taip susirinkime nutylime . . . Išsiskyrėme pasakę vienas kitam:

“Stiprėk ir laikykis!”

Kai kurie iš Kauno išsivežė (į Telšius, Radviliškį, Rokiškį) po laisvą nuo sovietų registracijos ir rašomąją mašinėlę, o šiauliškiai gavo ir net rotatorių, kurį paėmė vienas kooperatyvų sunkvežimis iki maždaug Kryžkalnio, nors jo laukė Telšiai (K. Mockaus vyrai), bet tuo metu buvo nuspręsta dar duoti šis Šiauliams. Mums vilniškiams jokių nereikėjo, nes ir Kaunui dovanojome jau dvi rašomąsias mašinėles, atvežėme rotatorių, kliuvusį Šiauliams. Aplamai, Vilnius buvo geriausiai apsirūpinęs, pagaliau iš bėdos galėjo pasinaudoti net ir švietimo komisariato technikinėmis priemonėmis, nežiūrint, kiek užraktų jos buvo užrakintos. Tą sugebėjo sutvarkyti Kaz. Berulis . . .

(Tąsa kitame numeryje)

Kol tauta trokšta ir tikisi laisvės, kol dėl jos kovoja— ji galutinai dar nepavergta. Laisvės viltis, lyg estafetė, gali būti perduodama iš kartos į kartų, kol pagaliau vienų dienų ji tikrai virs realybe.

“Aušra" Nr. 23 (61), 1980