Iš poemos “Vaidila Valiūnas”

ARCHIPELAGO GULAGE

Du iš Lietuvos kankinių kronikos

Mirty ten gyvos širdys dega
Po sniego tunika saugia,
Ir man jas apdainuoti maga
Archipelago gulage— — —

Kančių ir kraujo kaupas kaupias
Nebepavidale žmogaus,
Bučiuoji žemę apsiklaupęs
Po palaima tėvų dangaus.

Ir žydi kraujas, žydi kančios
Širdies erškėtrože dygia,
Bet sielos niekas nesupančios
Gulagų archipelage.

Tulžies tau, Petkau, buvo duota,
O tu šaukei: “Man atgaiva
Archipelaguos nukryžiuota 
Ištikimoji Lietuva!. .”

Tau teismas paskelbė, Nijole:
“Kalta!” — “Ne, nieko panašaus!” 
O tu iš džiaugsmo vis kartojai:
“Pasigailėti neprašau!”

Nuo žodžių tų teisėjai dreba
Po savo ištarme baugia,
Nes tu pamynei melo stabą
Archipelago gulage.

“Su Lietuva aš sužieduota,
Ji man gyvenimo gaiva,
Teismuos ir lageriuos kryžiuota
Ištvermingoji Lietuva!”

Viršuje — kalinės Nijolės Sadūnaitės laiškas iš Sibiro, kairėje, šalia Bernardo Brazdžionio eilėraščio, Nijolė Sadūnaitė ir jaunas Viktoras Petkus.