VEDAMIEJI
PASKATA IŠTVERTI
Vinco Mykolaičio-Putino romane “Sukilėliai” sukilimo vadas Sierakauskas užklausia kunigų Mackevičių:
"Ar tau teko, kada, brolyti, patirti didelį, skaudų pažeminimų, prieš kurį būtų maištavusi visa tavo žmogiškoji prigimtis, nuo kurio tau širdis krauju ir tulžim pasrūtų, o tačiau jaustumeis bejėgis ištarti bent vienų protesto žodį, parodyti kad ir mažiausių nepasitenkinimo gęstų?” Ir toliau pridūrė: “O aš tokioj būsenoj išgyvenau kelerius metus”.
Ne kelerius metus, kaip Sierakauskų, bet beveik keturiasdešimt metų rusai komunistai lietuvių tautų laiko būsenoj, kuri, Solženicino žodžiais, nuo dešimties iki tūkstančio kartų yra žiauresnė už caristinę. Skaudžiam pažeminimui pajungta visa tauta: išdidūs ūkininkai paversti valdžios dvarų tarnais, kūrybingi intelektualai ir mokslininkai — rusiškos kultūros kūrėjais (mokslinė literatūra, išskyrus lituanistikų, skelbiama rusų kalba), laisvos dvasios rašytojai ir kiti menininkai —okupacinio režimo talkininkais. Imperialistiniams rusų tikslams vykdyti jauni Lietuvos vyrai privalomai karo tarnybai siunčiami į visus imperijos pasienius ir už jos ribų. Yra tikri faktai, kad laisvės prasiveržimams užgniaužti Maskva į Vengrijų 1956 ir į Čekoslovakijų 1968 siuntė savo karinius dalinius, sutirštintus kariais iš okupuotų Baltijos valstybių. Iš Vengrijos nemažas skaičius lietuvių į tėvynę grįžo karstuose. Neproporcingai didelis skaičius baltiečių ir ukrainiečių laikomi divizijose Kinijos pasienyje.
Šiuo metu rusai vykdo karinius agresijos veiksmus Afganistanui okupuoti. Afganistano laisvės gynėjai, kaip lietuviai partizanai 1944-52, sudedami milžiniškas aukas gyvybėmis, ginasi, kaip įmanydami. Moralinę atsakomybę praradęs laisvasis pasaulis, vieno afganistaniečio laisvės kovų vado žodžiais, šias kruvinas, nelygias grumtynes stebi tarsi futbolo rungtynes. Prieškarinės Tautų Sąjungos teisinis ir moralinis jausmas nebuvo tiek atbukęs, kaip dabartinių Jungtiniu Tautų. 1939 Sovietų Sųjunga buvo išmesta iš Tautų Sųjungos, kai užpuolė kitų tos tarptautinės organizacijos narį, Suomiją. Dabartinės Jungtinės Tautos net sankcijų prieš Sovietų Sąjungą klausimo nesvarsto.
Sovietų kariniai veiksmai Afganistane Lietuvą ir visame pasaulyje gyvenančius lietuvius liečia tiesioginiai. Mat, Afganistano laisvės kovotojams žudyti ir užsmaugti laisvę to krašto, su kuriuo nepriklausoma Lietuva 1930 buvo pasirašiusi draugingumo sutartį, šiandien naudojami ir okupuotos Lietuvos vyrai. Nenutrūkstama srove žuvusių lietuvių lavonai grįžta į tėvynę. Grįžta taip pat į Sibirą, į Latviją, į Gudiją ir į kitas vietas, kuriose išblaškyti lietuviai gyvena.
Okupuotos Lietuvos lietuvių prievartavimas dalyvauti karo veiksmuose prieš Afganistaną, žudyti laisvę ginančius žmones ir būti jų žudomiems,— tai dvigubas Sovietų Sąjungos genocidinis nusikaltimas, kurį pasaulio viešumon kelti ir prieš kurį protestuoti turėtų mūsų Diplomatinė tarnyba, visi veiksniai ir kiekvienas sąmoningas išeivijos lietuvis. Kovotojų, lietuvių ir afganistaniečių, mirtys, kalbant to paties Putino romano žodžiais, “tebūnie paskatinimas mums, gyviesiems (o ypač laisviesiems), ištverti mūsų kovoje už Tėvynės laisvę”.
ŽMOGUS IR INSTITUCIJA
Įvairiais keliais žmonės ateina į visuomenei vadovaujančius postus: rezistencijoje— pareigos ir aukos pašaukti, demokratijoje — tikro ar dirbtino populiarumo iškelti, diktatūroje — melo ir jėgos įsodinti į balnų. Skirtingais keliais atėję, skirtingai ir elgiasi: rezistencijoje aukojasi, tikrojoje demokratijoje tarnauja, diktatūroje prievartauja ir valdo. Į vadovaujančius asmenis nukreiptų kritikų, patarimus bei pastabas rezistencijoje žiūrima kaip į bendrų rūpesčių išreiškimų, demokratijoje — kaip į būtinų sistemos elementų, diktatūroje — kaip į pačios institucijos griovimų ir baustinų nusikaltimą. Tam skirtumui pamatyti užtenka tik pažvelgti į valdžios kritikų Sovietų Sąjungoje ir Amerikoje bei kitose Vakarų pasaulio demokratinėse valstybėse. Brežnevo ir komunistų partijos kritika ten laikoma valstybės išdavimu, gi šioje pusėje į prez. Carterio ar demokratų partijos kritikų niekas nežiūri kaip į institucijų griaunamų darbų. Asmenys kritikuojami institucijoms stiprinti.
Lietuviai esmiškai yra demokratinių nusiteikimų žmonės, nors po I Pasaulinio karo atsikūrusi modernioji Lietuva gilesnių demokratinių tradicijų nespėjo išugdyti. II Pasaulinio karo eigoje lietuvių tauta pateko į rusiškojo komunizmo vergiją. Tai viena iš pačių žiauriųjų diktatūros formų, kokias savo žinomoje istorijoje yra patyrusi mūsų planeta. Demokratinės sąmonės vystymasis tautoje tapo pilnai užgniaužtas. Kaip tautinė sąmonė, taip ir demokratinė tautos dvasia okupacijoje yra palaikoma nelegaliomis priemonėmis. Iš kontaktų su Lietuvos lietuviais nesunku pajausti, kad okupantui nepasisekė uždusinti lietuvių tautoje nei laisvės ilgesio, nei demokratiškai tvarkomo guvenimo svajonių.
II Tasaulinio karo lietuviai politiniai pabėgėliai Vokietijoje visuomeniškai iškart susiorganizavo demokratiniais pagrindais; Lietuvių Tremtinių Bendruomenė turėjo visus tobulos demokratijos elementus. Tuo pačiu metu senų demokratinių tradicijų krašte Amerikoje senosios emigracijos lietuviams vieningos demokratiškos organizacijos struktūroje apsijungti nepasisekė. Gal net ir nebuvo bandyta. Ir tai įvyko turbūt dėl dviejų priežasčių: 1) trūkumas tautiškai sąmoningos inteligentijos ir 2) per gilūs politiniai - pasaulėžiūriniai grioviai, skyrę pagrindines tris sroves: katalikus, tautininkus ir socialistus. Buvo surastas netobulas, bet tuo metu gal vienintelis galimas kompromisas— grupių susitarimo pagrindu sukurta Amerikos Lietuvių Taryba, kurių tam tikra prasme galima laikyti Jungtinių Tautų prototipu
— su “keturių didžiųjų” kvalifikuotos daugumos privilegijomis ir veto teise. Keturių grupių vadai ALT-je tapo “nebepakeičiami” ir “ nebe klaidingi”. Tik mirtis juos iš tų pareigų atpalaidavo. Tačiau ALT-a demokratinei dvasiai durų ir iki šiol nėra plačiau pravėrusi. Dar liūdniau, kad aštrų posūkį nudemokratėjimo linkme pastaruoju metu padarė ir Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Manipuliacijų keliu vadovybėje atsiradę žmonės save sutapatino su pačia institucija, ir kritika, nukreipta į asmenis, priimama kaip pačios institucijos griovimas.
Vienintelis būdas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui atstatyti savo autoritetų
— tai pasukti plačiuoju pozityvių jėgų konsolidacijos keliu ir atstatyti šios institucijos rezistencinį charakterį. Tada atskirų asmenų kritika nebebus priimama kaip institucijos griovimas, bet kaip santalkinis bendrųjų rūpesčių išreiškimas.
Malonus skaitytojau,
apsimokėk prenumeratą. Prenumeratos mokesčiu ir auka palaikai
“Į Laisvę” gyvybę.
