LIETUVOS PERSPEKTYVOS
politiniu ir kultūriniu požiūriu
Z. V. REKAŠIUS
Man skirtas uždavinys — pasidalinti mintimis apie Lietuvos perspektyvas. Galėtų kilti pagunda pabandyti papranašauti, kas atsitiks Lietuvoje, sakykim, per sekančius dešimtį metų. Tačiau sena (ir, mano nuomone, visai nebloga) tradicija yra gan negailestinga blogiems pranašams. Todėl aš stengsiuos savo svarstymus apriboti iškėlimu eilės politinių ir kultūrinių faktorių, kurie, mano nuomone, bus Lietuvai reikšmingi, o spėliojimus, kuria kryptim keisis krašto gyvenimas, stengsiuos palikti kiekvieno asmeniškai nuojautai.
Politiniai faktoriai
Pats svarbiausias iš visų politinių faktorių Lietuvos, kaip ir visų sovietų respublikų likimui, mano nuomone, yra nacionalizmas. Tiksliau sakant, tai nacionalizmo stiprėjimas, augimas, populiarėjimas beveik visose sovietų respublikose. Šiek tiek abejonių šiuo atveju kelia Gudija, nors ir ten, mano nuomone, anksčiau ar vėliau susiformuos aiškus gudų tautinis vienetas, skirtingas nuo rusų ir siekiantis nepriklausomybės.
Galima beveik būtų ginčytis, kad Lietuvos atveju ne nacionalizmas, o religija (Katalikų bažnyčia) yra svarbiausias politinis faktorius. Tačiau, man atrodo, kad tol, kol Lietuvos likimas stipriai rišasi su kitų sovietų respublikų likimu, visoms bendras reiškinys — nacionalizmas — laikytinas svarbesniu už katalikybę, kuri vaidina ir vaidins labai svarbų vaidmenį, bet tik Lietuvoje.
Nacionalizmas, arba nacionalinis klausimas, jau dabar Kremliui sudaro didelį galvosūkį. Reakcija į jį kartais rodo tam tikrų politikos prieštaravimų, net pasimetimo reiškinių.
Prieštaravimai tautybių klausimu politikoje pasireiškė jau pačioje pradžioje. Ieškodamas paramos caristinės imperijos tautinių mažumų tarpe, Leninas yra Rusiją pavadinęs tautų kalėjimu. Todėl po Spalio revoliucijos Rusija buvo perorganizuota į respublikų sąjungą. Rusų engiamoms tautoms atsirado galimybė steigt mokyklas, leist laikraščius, knygas gimtąja kalba. Vakarų komunizme tuo metu vyravo kosmopolitinės nuotaikos, neigiančios tautiškumą ir tautų egzistavimo prasmingumą. Ir naujojoje sovietų valstybėje iš rusų inteligentijos didelę dalį įtakos perėmė žydai (ne nacionalistai - zionistai, bet kosmopolitai - komunistai). Tačiau vėliau žydų įtaka sumažėjo (ypač po 1938 m. valymų) ir jų propaguotas intemacionalistinis valstybės modelis darėsi kaskart mažiau kosmopolitinis, o vis daugiau rusiškas. Ypač sustiprėjo rusiškos imperijos tradicijos II pas. karo metu (Kotuzovai, Suvorovai, Rusijos istorijos ir kultūros garbinimas).
Svarstant naujosios TSRS konstitucijos projektą, vėl pasirodė kosmopolitinės tendencijos (skatinimai panaikinti respublikas, kalbos apie tautų suartėjimą ir supanašėjimą, apie naują sovietinę tautą). Lietuvoje pagrindinis šitokios kosmopolitinės politikos propaguotojas yra Komunisto redaktorius G. Zimanas (tarp kitko, skrupulingai vengiąs parodyti savo žydišką kilmę ar priklausomumą žydų tautai). Šitokios kosmopolitinės tendencijos jautėsi ir kaikuriose L. Brežnevo kalbose (pav. užuominos apie naują sovietinę naciją). Tačiau konstitucija respublikų ne tik kad nepanaikino, bet nedrįso net padaryti menkiausių struktūrinių pakeitimų. Pavyzdžiui, 4 mil. totorių autonominė respublika nebuvo pervesta į sąjunginę, nors 1 mil. estų turi ne autonominę, o sąjunginę respubliką. Kitas anachronizmas — Karelijos auton. respublika, kuri niekuo nesiskiria nuo Rusijos, o karelai ten besudaro tik nežymią mažumą. Logiška būtų buvę šią respubliką paversti autonomine sritim. Tokių pavyzdžių, kur nesiryžta daryti net menkiausių, kad ir labai pribrendusių, konstitucinių pakeitimų, liečiančių tautybes, yra ir daugiau. Iš antros pusės, Kaukazo respublikoms ėmus protestuoti dėl bandymo jų kalboms atimti valstybinės kalbos teises, valdžia kapituliavo. Tuo tarpu kitų respublikų kalbos (jų tarpe ir lietuvių) tokių teisių neturi.
Tuo pačiu metu nuo 1975 m. sovietų spaudoje buvo vykdoma propagandinė akcija už rusų kalbos mokymo ir vartojimo nerusiškose respublikose stiprinimą. Tai buvo daroma tokia terminologija, kuri skatino didžiavalstybinį rusišką nacionalizmą (imperializmą). Pav., sakoma ne “rusų kalba”, bet “didžiosios rusų tautos kalba”, “kalba, kuria kalbėjo Leninas” ir pan. Dar daugiau, pernai keliose respublikose valdžia surengė keistos sukakties — 325 m. nuo Ukrainos įjungimo į Rusiją — minėjimą. Tai buvo aiškus ženklas, kad valdžia tęsia senosios Rusijos imperijos tradicijas ir kad nerusų tautos turi su tokia politika susitaikyti. Žodžiu, tai buvo ryški apeliacija į rusiškąjį šovinizmą. Tačiau, šių metų gegužės mėnesį Lietuvos KP sekr. P. Griškevičius jau nei vienu žodeliu nebeužsimena apie rusų tautos ar kalbos ypatingą reikšmę, o ragina visų pirma mokytis lietuvių kalbos, primindamas, kad reikią mokytis ir rusų ir užsienio kalbų. O, be to, Griškevičius reikalauja partijos aktyvą gerbti kiekvienos tautos nacionalinį orumą. Tai, mano nuomone, yra labai aiški apeliacija ne į rusiškąjį, o į lietuviškąjį nacionalizmą.
Šitokių prieštaravimų priežastis detaliai išaiškinti sunku. Atrodo, kad pačioje valdžios viršūnėje esama stipraus netikrumo jausmo dėl tolimesnės politikos, nes rusai, pagal šių metų gyventojų surašymo duomenis, atrodo, gali nebesudaryti pusės visų SSSR gyventojų.
Pažymėtina dar ir tai, kad, matydama rusų nuošimčio mažėjimą Sąjungos gyventojų tarpe, valdžia ėmėsi propaguoti didesnes šeimas ir svarstyti ekonominių priemonių panaudojimą gimstamumui skatinti.
Religinis faktorius iki šiol atrodė svarbus ir reikšmingas tik krašto viduje, kaipo tautos laikysenos formuotojas. Ypač reikšmingas šiuo požiūriu yra LKB Kronikos leidimas ir valdžios bei saugumo nepajėgumas jos likviduoti. Priešingai, pogrindžio leidinių kaskart daugėja (Aušra, Aušrelė, Dievui ir Tėvynei, Laisvės šauklys, Problemos, Alma Mater ir t.t.) ir dauguma jų yra katalikiški. Juose atsispindi kartais liberalesnės, o kartais ir labai netolerantiškos klerikalinės pažiūros.
Paskutiniu metu tačiau žymiai suaktualėjo religinis faktorius ir geografiniai platesne prasme. Visų pirma, sėkmingos Irano pastangos išsivaduoti iš JAV imperializmo davė naują impulsą islamo religiniam nacionalizmui. O kad islamo įtaka svarbi ir kituose islamiškuose kraštuose, rodo gan sėkmingos religinių Afganistano sluoksnių pastangos sustabdyti politinę sovietų ekspansiją. Tai verčia sovietus vesti daug atsargesnę politiką islamiškose Užkaukazės sovietinėse respublikose.
Kitas sovietų politikai labai neparankus faktas, verčiąs keisti ar bent žymiai modifikuoti politiką Katalikų bažnyčios atžvilgiu, yra lenko kardinolo Wojtylos išrinkimas popiežium. Tai rodo ir gan greitas sovietų užsienio reikalų ministerio Gromyko vizitas pas naujai išrinktą popiežių ir labai dramatiškas popiežiaus vizitas Lenkijoje, o taip pat ir gandai apie kardinolo laipsnį vyskupui Julijonui Steponavičiui — katalikų pasipriešinimo prieš sovietų valdžią Lietuvoje simboliui. Garsusis Stalino retorinis klausimas — “O kiek gi divizijų turi popiežius?” staiga įgavo gan nelauktą atsakymą. Bent jau Lenkijoje visos divizijos šiuo metu yra popiežiaus pusėje ...
Lietuvoje Katalikų bažnyčios įtaka irgi smarkiai sustiprėjo. Didelė dalis gyventojų galėjo stebėti popiežiaus vizitą televizijos laidose iš Lenkijos. O tai reiškė labai aiškų ir akivaizdų komunistinės valdžios pralaimėjimą ir bejėgiškumą. Atrodo, jog gandai apie kardinolo kepurę namų arešte Žagarėje izoliuotam vysk. Steponavičiui taip pat yra sovietus į defenzyvinę padėtį pastatantis politinis Vatikano ėjimas. (Atrodo, jog gandai greičiausiai teisingi, tačiau net ir priešingu atveju į Lietuvą buvo jau atkreiptas labai plačių pasaulio sluoksnių dėmesys).
Defenzyvinė partijos laikysena paskutiniuoju metu atsispindi ir sovietinėje Lietuvos spaudoje. Jau minėtoje Griškevičiaus kalboje prisiminimui apie ateistinį darbą skirtas vos vienas sakinys. Palyginus tai su anksčiau tokiose kalbose buvusiu dėmesiu ateizmui arba palyginus su toje pačioje kalboje parodytu dėmesiu nacionalistiniams klausimams, toks nenoras erzinti tikinčiųjų irgi rodo posūkį į švelnesnę politiką Bažnyčios atžvilgiu.
Kiek tai liečia nuotaikas krašte, tai katalikų rezistencijos vaidmuo man atrodo gan prieštaringai. Iš vienos pusės, ryžtas, bekompromisinis savo teisių gynimas, gausėjanti pogrindžio spauda atrodo gan įspūdingai. Nėra jokios abejonės, kad po to kai buvo likviduotas ginkluotas pasipriešinimas (partizanai) krašte, pasyvaus pasipriešinimo vadovavimas perėjo į katalikų rankas. Taip pat labai aiškiai matyti, kad tas rezistencinis, kietos ir valdžiai nepataikaujančios politikos šalininkų sparnas katalikuose nerodo jokių silpnėjimo ar išsisėmimo ženklų. Greičiau priešingai.
Iš antros pusės, šitame labai įspūdingame katakombiniame katalikų sparne pasigirsta kartais panikos ar, tiksliau sakant, desperacijos balsų, a là “praradom jaunimą”, “kunigų seminarija saugumo rankose”, “valdžios agentai vyskupų tarpe” ir pan.
Žiūrint iš tolo ir kasdien nesusiduriant su tenykščio gyvenimo nemalonumais, galima ir į šiuos klausimus pažvelgti ne taip emociškai, kaip kad žvelgtume būdami tenai. Taip, iš tolo žiūrint, atrodo, jog panikos balsams apie agentus bažnyčios hierarchijoje, infiltravimą ir pan. nėra pagrindo. Tai paneigia jau pats LKB Kronikos egzistavimo faktas. (? Red.). Saugumas juk deda labai daug pastangų. Nekatalikiškus opozicinius leidinius likviduoti saugumui sekasi daug geriau (plg. Varpo, Laisvės šauklio likvidavimą). Pagrindas desperacijai katalikų kunigų tarpe, man atrodo, slypi visai kitur. Bažnyčia Lietuvoje pergyvena daugelį tų pačių krizės simptomų, kurie pastebimi ir Vakaruose. Tik Lietuvoje dėl skirtingos Bažnyčios padėties tie simptomai pasireiškia kitokiomis formomis. Būtent, jeigu Lietuvoje pogrindžio Bažnyčia demonstruoja tas pačias stipriąsias religijos puses, kurios katalikybei būdingos dar nuo katakombų laikų, tai tas kietasis “katakombininkų” branduolys nėra labai didelis. Tuo tarpu masėse pastebimi labai ryškūs nureligėjimo ženklai. Pvz., labai didėja skyrybų skaičius:
metai santuokos ištuokos
1940 28443 --
1950 23246 625
1960 28144 2364
1965 24907 2611
1970 29915 6918
1975 29609 8987
1977 30700 10298
Tai kelia natūralų klausimą, o kiek gi krašte yra tikinčiųjų katalikų? Prieš kiek laiko vysk. V. Brizgys Aiduose tuo klausimu paskelbė labai optimistinį straipsnį, kuriame nurodė oficialią sovietų valdžios statistiką, pagal kurią tikinčiųjų skaičius Lietuvoje tebėra maždaug toks pat, koks jis buvo iki 1940 metų. Tačiau atrodo, jog autorius bus šiuo atveju savo informacijos šaltinį blogai supratęs, nes jokios oficialios tikinčiųjų statistikos Sovietijoje nėra ir negali būti, nes nėra tos rūšies gyventojų apklausinėjimų (bent kiek platesnės apimties) ir gyventojų surašinėjime nėra klausimų apie religines pažiūras ar priklausomybę.
Daug atsargiau tikinčiųjų skaičiaus klausimą nagrinėja prof. V. S. Vardys 1978 m. pasirodžiusioje knygoje The Catholic Church, Dissent andNationality in Soviet Lithuania. Šią knygą pravartu pasiskaityti dar ir dėl kitos priežasties. Joje labai tiksliai atsispindi Lietuvos katalikų (ypač pogrindžio spaudos) pastangos sutapatinti lietuvybę su katalikybe. Tai, man atrodo, irgi yra tam tikros desperacijos katalikų aktyvistų tarpe išraiška. Šitokią išvadą man siūlo sekanti analizė.
1. Lietuvybės padėtis krašte nėra bloga. Apie bet kokį gyventojų nutautėjimą ar surusėjimą negali būti nei kalbos. Galima netgi kalbėti apie priešingą tendenciją: mišrių šeimų vaikų dauguma apsisprendžia už lietuvybę, atlietuvėja sulenkėję Vilniaus krašto lietuviai ir grįžę iš Rusijos senieji surusėję Rusijos lietuviai.
2. Nors Lietuvos bažnyčios sekmadieniais pilnos tikinčiųjų, kunigų, o tuo pačiu veikiančių bažnyčių skaičius mažėja. Tai rodo ir tikinčiųjų mažėjimą, ypač mieste, inteligentijos tarpe.
3. Katalikybė todėl ieško užuovėjos tvirtesnėse pozicijose esančiame nacionalizme.
Toks tautybės sutapatinimas su katalikybe, netolerantiškas reikalavimas visiems lietuviams būti katalikais (Aušra, Aušrelė ir t.t.) bei fanatiškas ateizmo ir netikėjimo sutapatinimas su nemoralumu ir nusikaltimu prieš tautą man, kaip ir kaikuriems Vakarus pasiekusiems disidentams, kelia nerimą, kad toks aštrus tautos poliarizavimas didesnių politinių pakitimų atveju gali sukelti daug bereikalingo kraujo praliejimo, kaip kad buvo 1941 m.
Išeivija šiuo klausimu turėtų suvaidinti žymiai aktyvesnį moderuojantį vaidmenį.
Kompartijos subiurokratėjimas yra dar vienas politinis faktorius, kuris jau ir dabar krašto gyvenimui turi lemiamos įtakos. Ypač ryškiai šis subiurokratėjimas atsispindi tenykštėje spaudoje.
Šis subiurokratėjimas reiškiasi įvairiai. Visų pirma, biurokratija Sovietijoje yra tapusi institucija — valdžios saugoma ir globojama. Gyventojas, santykiaudamas su biurokratinėmis institucijomis, jaučiasi bejėgis, tuo tarpu spauda lūžta nuo pranešimų apie savo tarnybinę padėtį piktnaudojančius biurokratus. Labai aiškiai matosi administracinio teismo reikalingumas — teismo, į kurį galėtų kreiptis piliečiai ir kuris galėtų bausti savo padėtį piktnaudojančius biurokratus. Tačiau tokios įstaigos ne tik kad nėra, bet niekas spaudoje nedrįsta net užsiminti apie jos reikalingumą. Yra, tiesa, arbitražas, kuris sprendžia tarp atskirų įmonių iškylančius ekonominius ginčus, tačiau įstaigų ar įmonių vadovų ginčų su piliečiais ši institucija nesprendžia.
Biurokratams yra dargi savotiškos privilegijos, net ir atsakomybės prieš įstatymą atveju. Beveik visą valdančiąją klasę sudaro komunistų partijos nariai. O partija savo nariams yra paskelbusi tam tikras privilegijas prieš įstatymus. Būtent, yra visa eilė atvejų, kai už tą patį nusikaltimą partijai nepriklausančius baudžia teismas, tuo tarpu partijos nariai baudžiami partine bausme (o kokios tos “partinės bausmės”, spauda neskelbia). Kadangi tik išimtinais atvejais partija leidžia savo narius bausti paprastame teisme, partinė bausmė reiškia ne ką kitą, o skirtingą, privilegijuotą biurokratijos traktavimą net prieš įstatymus.
Dar vienas subiurokratėjimo pavyzdys, tai pareigoms, ordinams, titulams ir apdovanojimams skiriama reikšmė. Spaudoje net ir menkiausio straipsnelio autorius pristatomas su jo pareigų, nuopelnų, apdovanojimų išvardijimu. Kai retkarčiais pasitaiko koks nors skaitytojo laiškas, kurio autorius darbininkas, tai net psichologiškai tai sukelia nuostabą, lyg čia žmogus būtų pakliuvęs ne į savo vietą. Tiesiog neįtikėtina, kad šitokią “aristokratišką” atmosferą būtų sukūrusi revoliucinė partija, kuri dar taip neseniai lygybės vardan panaikino visus luomus, titulus, privilegijas, karininkams nuplėšė antpečius, o vienytis šaukė pasaulio proletarus.
Komunistų partija yra praradusi bet kokį norą diskutuoti, ginčytis, įrodinėti, žodžiu traukti žmones į savo pusę intelektualinio dialogo priemonėmis. Tiesa, veikia profesionalų aptarnaujama milžiniška propagandinė mašina, tačiau jos “gamyba” yra tiek standartizuota, kad progų protui pamankštinti ten nėra. Diskusijas ir įrodinėjimą yra pakeitusi labai standartizuota visuomeninio gyvenimo “liturgija”. Tai ir žmonių pavardžių išrikiavimas tinkama eilės tvarka, standartizuotos pagarbos pareiškimo frazės, ceremonijos ir panaši reklaminė butaforija. Iš antros pusės, vadovaujančiosios klasės atstovai yra visiškai nuasmeninti. Spaudoje nėra jokios informacijos apie partijos vadų šeimą, laisvalaikį, kasdienybę, lygiai kaip kad nėra užuominų nei apie speckrautuves, specligonines, privilegijuotas buitines sąlygas ir patarnavimą.
Visa tai tėra tik simptomai vieno bendro bruožo — partiją ir valdančiąją klasę sudaro nebe idealistai komunistai, marksistinės pasaulėžiūros tikintieji, o valdininkai ir tarnautojai, funkcijas atitekantieji ne iš įsitikinimo, bet iš noro būti privilegijuotoje valdančiosios klasės padėtyje.
Visa tai, man atrodo, būtų svarbu suprasti išeivijai, nes dar dažnai pasitaiko jos tarpe baiminimosi dėl galimybės, santykiaujant su Lietuva, ypač su jos valdančiąja klase, užsikrėsti komunizmu. Tai panašu netikinčių kunigų apaštalaujamos religijos baimei.
Iš kitos pusės Lietuvai (ir aplamai SSSR) šitokia padėtis reiškia, kad galimybė, jog valdžia imtųsi drastiškų priemonių kovoje su liberalėjančia visuomene, kaskart mažėja. Priešingai, tai reiškia, jog liberalėjant visuomenei, turėtų liberalėti ir jos biurokratinės institucijos.
Kultūriniai faktoriai
Kalbant apie kultūrinius faktorius šiandieniniame Lietuvos gyvenime galima būtų pravesti eilę paralelių tarp kultūros ir politikos. Ir tai visai nenuostabu, nes sovietinėje sistemoje kultūra, kaip ir visos kitos gyvenimo sritys, yra pajungtos tarnauti politikai.
Vienas iš tokių kultūrinių reiškinių, analogiškas kompartijos subiurokratėjimui politikoje, yra labai aiškiai matomas, nors ne taip lengva jam surasti pavadinimą. Tai savotiškas atsitraukimas ideologinėse pozicijose — tai ištikimybės partijos politikai pakeitimas nepriešiškumo reikalavimu. Šiuo metu jau nebereikalaujama iš kūrėjo tarnauti komunizmo statybai, partijos programai ir pan. Vietoj to, labai smarkiai įvairiomis priemonėmis iš rašytojų, dailininkų ir kitų kultūrininkų išspaudžiami duokliniai pareiškimai ar kūrinėliai. Ir tai daroma gan nesubtiliai, visai nesijaudinant, kad tokias duokles galima lengvai atpažinti ir kad jų neseka tolimesni panašios nuotaikos darbai. Svarbu, kad sutikdamas padaryti tokią duoklę kūrėjas išrikiuotų save iš potencialių antikomunistinių ar disentinių pozicijų, nors ir neįsirikiuodamas į komunistines.
Geriausias šitokio duokliškumo pavyzdys — demonstratyviai išspausdintas E. Matuzevičiaus “le-niniškas” eilėraštis po to, kai jis buvo pristatytas respublikinei premijai, ir kai dar tos premijos nebuvo gavęs.
Kitas kultūriniame krašto gyvenime svarbus reiškinys — tai socialistinio realizmo kūrybinių varžtų erozija.
Socialistinį realizmą, nežiūrint visų pseudomoksliškų bandymų “sufilosofinti” jo definiciją, galima apibūdinti labai paprastai. Tai 1. reikalavimas kūryboje suprantamumo (menas priklauso liaudžiai, taigi turi būti ir suprantamas liaudies masėms, o liaudį atstovauja partija) ir 2. reikalavimas kūryboje talkininkauti partijos politikai (realizmas turi būti “socialistinis”).
Socialistinio realizmo erozija reiškiasi keleriopai. Literatūroje, pav., vieni rašytojai atvirai pasisako prieš varžtus ir nurodymus, kaip vieną ar kitą gyvenimo ar istorijos reiškinį rašytojas turi interpretuoti (Mikelinskas). Kiti (pav. Geda, Juškaitis) užsispyrę rašo beveik nesuprantamą poeziją, tik protarpiais įterpdami vieną kitą lengvai suprantamą mintį. Įdomiausi socialistinio realizmo erozijos atvejai, bent man, būna tada, kai kūrėjas, vietoj bandęs išeiti bent truputį “už” ar “anapus” socialistinio realizmo rėmų, ima savo kūryboje soc. realizmą taikyti tiesiog skrupulingu sąžiningumu, pav. J. Avyžiaus Chameleono spalvų romanas. Partijos kultūrinės politikos atstovai ir aiškintojai tokiais atvejais atsiduria ironiškai puritoniškose pozicijose. Labai panašiai tokiais atvejais atsitinka ir su ideologiniais literatūros prievaizdomis išeivijoje (a là Maceinos -Kairio dialogas Tėviškės Žiburiuose).
Kadangi, mano nuomone, socialistinis realizmas tautos kultūrai yra žalingas ir ne dėl kokių nors politinių ar ideologinių priežasčių, bet todėl, kad ortodoksiškas jo taikymas kultūriniame gyvenime neišvengiamai veda į kultūrinį primytivizmą, tai šitokia jo erozija kultūriniu požiūriu teikia daug vilčių. Bent jau iš to 50-ties metų atsilikimo kai kuriose meno ir literatūros srityse baigiama išsivaduoti.
Dar vienas svarbus kultūrinis faktorius — švietimo sumasinimas. Jau dabar vidurinis mokslas yra privalomas, o aukštesnysis — beveik visuotinis. Aukštosiose mokyklose studijuoja virš 60,000 studentų. Tai veda prie dviejų Vakarų pasauliui būdingų reiškinių:
1. švietimo lygio kritimo (nors būtina pabrėžti, jog švietimo lygis kol kas dar tebėra labai aukštas),
2. eventualaus inteligentijos pertekliaus ir fizinio darbo darbininkų stokos (ypač žemės ūkyje).
Inteligentijos pertekliaus kol kas dar nėra. Tačiau pastebimas kitas su tuo susijęs reiškinys — lietuvių nuošimtis inteligentijoj žymiai didesnis negu darbininkijoj, proporcingai didesnis už rusų, o daug didesnis už lenkų nuošimtį.
Redakcijos pastaba
Pritardami autoriaus pagrindinėm išvadom, kad Sovietų Sąjungos aižėjimo procesas vargu besustabdomas, stipriai abejojame kai kuriomis jo siūlomomis okupuotos Lietuvos gyvenimo faktų interpretacijomis, ypač jo samprotavimų išvadomis apie Katalikų bažnyčios padėtį bei katalikų vaidmenį tautos pasipriešinime okupacijai. Lietuvos tikrovę pažinti mums gyvybiškai svarbu, tad tikimės tolimesnių ta tema svarstymų.
