TURINYS, ŽMONĖS IR VASARA

BIČIULIAI KŪRYBOJE, VEIKLOJE IR GYVENIME

Likę įspūdžiai po LFB susibūrimo

Dr. Juozas ir Ona Girniai linksmai nusiteikusių bičiulių tarpe; iš kairės — dr. A. Razma, dr. E. Lenkauskas, A. Raulinaitienė, Alg. Raulinaitis, M. Ambrazaitienė ir M. Lenkauskienė. Dr. J. Girnius studijų stovykloje skaitė paskaitų “Mūsų pareigos tėvynei”.    Nuotrauka K. Ambrozaičio

Maišto daigai

Nors Lietuvių Fronto Bičiulių (LFB) poilsio ir studijų savaitė buvo liepos pradžioje (VI.30 - VII.8), ir laikas ją kasdien stumia tolyn, dalyvių mintyse ji išlaikė savo spalvas. Tėvų pranciškonų “dvaro” (Kennebunkport, Maine) švari žaluma, Atlanto vandens melsvumas, iki šiol vėsuma pertraukiąs, volai šilkinių debesų padangėje, moteriško rūbo margumas ir vyrų pusiaujuose didelio bado neliudiją išmatavimai dar neišdilo.

Kur Maino bulvių kalnai, gal stebėjosi atvykę. Kalneliai akiračiuose, tiesa, buvo matyti, bet juos iš lavos suvertė vulkanėliai prieš daug daugiau metų, negu siekė vyriausiojo dalyvio brandus amžius. Plačios erdvės, gausu medžių, ramybė. Net liepos 4-ji nuslinko be šaudymų. Pranciškonai pasipuošę namus meno paminklais iš lauko ir viduje, kiekvienoje patalpoje kabo vertingi paveiksliai, o koplytėlė — gero skonio pavyzdys. Todėl pikta dvasia vos nesugundė riaušėm prieš Dainavą. “Visi LFB susibūrimai ateityje čia tebūna”, agitavo keli, tik Čikagos ryklių baimė nutildė Rytų pakraščio liesas žuveles. Gi oras — tarsi užsakytas. Saulė šilta, bet vėjelis braukinėjo nuo kaktų prakaitus; dienos — kaip vasarą dera, naktys — poilsiui gaivios, jei už sienos įsikūrę dori kaimynai.

Iš dienos dienon

Šeštadienio vakarą (VI.30) susipažinti jau suėjo gražus būrys: iš Čikagos, iš Toronto, iš Ohio, iš Erie (yra kaškur toks miestas), o artimesnes vietoves, esančias 500 mylių ar trumpesniam spinduly, vardinti nusibostų. Kalbantis netyčia atsirado ir drėgni stikliai, bet kuklūs, mandagūs. Visą sekmadienio dieną (VII.l), retkarčiais lyjant, tėvai pranciškonai užimdinėjo svečius, atvykusius jų metinėn šventėn, ir LF bičiuliai skendėjo minioje. Bet po pietų girdėjo gerą. Gaidelio diriguojamą, chorą, stebėjo Ivaškienės vadovaujamą šokių grupę. Kai vakaras svečius išgainiojo, susirinkome savaitės atidaromajam posėdžiui. Salėje pasirodė 66 galvos, įvairiai sušukuotos. Pirm. J. Ardys visus įvedė rimtumam Sveikino tėv. L. Andriekus, inž. arch. Gimbutas. Dr. J. Girniaus žodis (“Mūsų pareigos tėvynei”) tarė daugiau, kaip esame įpratę kasdieniniai suprasti. Vaikų tautinis auklėjimas esąs mūsų pačių ir išeivijos naudai pareigos tėvynei siekią už Atlanto, jos sunkios, reikalaujančios atsargos ir proto. Dr. Girnius kelias jų nurodė ne filosofijos, bet tikrovės drabužiuose.

Pirmadienis (VII.2) pranešė artėjančią giedrą. Debesys dar buvo sunkoki, bet jau su skylėmis, kuriose retkarčiais įstrigdavo saulė. Dir. V. Marijošius su ponia Atlante braidinėjo nuo ankstaus ryto, vėliau Pajūrin iškeliavo ir kiti herojai su herojiškomis palydovėmis, nors juos nuvijo perkūnas, ne senovės lietuvių dievas, bet modernusis Amerikos griausmas. Grįžo raustelėjusiais veidais, bet nematę judėjimo, tą dieną gerokai tiršto: atplaukė antra banga iš Clevelando; pasirodė daktarų žvalgai; baltu, dideliu automobiliu (firma neminima dėl kuro nuotaikų) atlingavo Los Angeles. Su giedra atsirado ir tvirtybė. Vakare paskaitai susirinko pastebimai daugiau, kaip sekmadienį. Dr. J. Sungaila (“Išeivijos išlikimas”) kalbėjo drąsiai, įdomiai, gerai paruošęs sunkiai surinktą medžiagą. Jo kreivės, vaizduojančios Kanados lietuvių vedybas, krikštynas ir mišrias šeimas per paskutiniuosius 28 metus daugelį nustebino, išragino diskusijoms ir rimtoms (gal pavėluotoms) mintims, prieš miegą būreliais vaikštinėjant ir klausantis tragiško nakties vabalėlių galo, įskridus juos žudančiose lempose.

Gausiau saulės, mažiau debesėlių, užbrėžto tamsiais pakraščiais, daugiau žmonių prie vandens (ne vandeny!), vėl keletas naujų veidų — toks antradienis, panašus trečiadieniui. Bet ne jų vakarai. VII.3 vyko pokalbis “Lietuvos perspektyvų” kryptimi, pirma išklausant dr. Mačiuikos ir dr. Rekašiaus paskaitas. Abu Santaros - Šviesos atstovai, profesoriai, turtingi žiniomis, drąsūs — ir gal teisingi — išvadomis. Z. Rekašiaus iškalbingumas yra vertas pabrėžti. Klausimų gausa, diskusijos, sutinkant ir nesutinkant mintyse, sudarė labai gerą įspūdį. O VII.4 vakarą, kai žvelgėme į “Jaunimo dėmesį Lietuvai”, sutikome L. Kojelį, aukštą, iškilmingą, ir smulkutę, jaunutę D. Norvilaitę, švelnių judesių, gražios, turiningos kalbos. VadoVavo E. Sužiedėlis, taip pat dar nesurinkęs pakankamai rekomendacijų, kad iš jaunų galėtų žengti sekančian (kurian?) luoman.

Ketvirtadienio rytą užėmė LFB pasitarimas savais reikalais, o tada ir kyštelėjo maišto ženklai prieš Dainavą. Dominavo (pasitarime, ne maište) visi aukštieji, ūgiu bei atsakomybe: A. Raulinaitis, J. Ardys, dr. K. Ambrozaitis, dr. Razma: prisidėjo vidutinukai ir trumpieji. Vakare dr. K. Ambrozaitis paskaitoje įrodė ryšių su Lietuva būtinumą, — jie, gaiviną abi šalis, nėra vien į siuntinėlius suvedami.

LFB stovykloje koncerto atlikėjai — Saulius Cibas (pianistas), Brigita Pumpolytė (smuikininkė) ir Ona Pliuškonienė (mezzo-sopranas); nuotraukoje (dešinėje) matome Kennebunkporto vasarvietėje tuo metu atostogavusį dirigentą Vytautą Marijošių.    Nuotrauka K. Ambrazaičio

Penktadienio rytą, kai jau buvo pamiršta, kad pasaulyje kartais pasitaiko liūčių, dranganų, net hurikanų, dabar jau ir vyriškais vardais vadinamų, pasikeitėme žiniomis apie išeivijos visuomeninį gyvenimą. Po vakarienės didžiojoj salėj vyko literatūros vakaras su dr. V. Maciūno paskaita, “Jakštas bara Vaižgantą”. Malonu buvo klausytis istoriją gyvai perduodanėio daktaro kalbos. Antroje dalyje poeziją skaitė tėv. L. Andriekus ir St. Santvaras, 1978 m. gavęs Rašytojų draugijos premiją. Abu buvo iškilmingai sutikti. O salės pakrašty, tarsi bajoras, nuo prastakraujų atsiskyręs, sėdėjo J. Kapočius, skoningai išdėstęs savo paskutinius leidinius ir visus Encyclopedia Lituanica tomus. Po vakaro Šia parodėle buvo daug susidomėjimo ir pozityvios prekybos be derybų.

Šeštadienis (VII.7) atnešė nervingumo voratinklių. Pusryčių metu kelios tolimesnės šeimos pradėjo atsisveikinėti. Ši eiga užtruko, po lėkštes ašaroms raičiojantis, nesiryžtant sėsti į automobilius. “Energijos krizė” kai ką ankstyvai išvedė į namus. Bet po pietų jų skaičių perviršijo “nauji ateiviai”, koncertan atvykę.

Koncertas, koncertas! Nuostaba, plojimai, ‘bisai’, gėlės. Saulius Cibas (piano), Ona Pliuškonienė (mezzo-sopranas) ir Brigita Pumpolytė (smuikas) net ir netikintiems parodė, kad Rytų pakraštys nėra tuščias, kad šalia gabių visuomenininkų jame kartų kartomis išauga talentai, kaip liepos ir ąžuolai.

Po koncerto, poilsio ir studijų savaitę LFB Tarybos pirmininkas A. Raulinaitis, taręs padėkas, nors jam, tiek kelio atvykusiam, taip pat didelė padėka priklausė.

Sekmadienis? Kas jį Kennebunkporte matė ... Jis prabėgo aerodromuose, lėktuvuose, automobiliuose. Kokia, kokia nelaimė, kai duona ir druska pradeda reikalauti ir sau pareigų. Aštuonias dienas pradėjo užgožti šiurkštesnė tikrovės pusė.

Apie slaptą veiklą

Buvo miela ir turininga. Kiekvienai laukiančiai dienai mišiose nuteikdavo rimtumu gražūs tėv. L. Andriekaus pamokslai, kun. Balčio ir kun. Grabio vadovautas giedojimas, vieną kartą ir Pumpolytės smuikas. Rytiniai ir povakarieniniai pokalbiai ragindavo minčiai. Buvota tarp žmonių, su maloniais žmonėmis. Valgant, svarstant, saulėje kaistant, vėju gaivinantis ir pasilinksminant.

Su atgaivos valandėlėmis taip buvo.

Trečiadienį, po paskaitų, pati LFB valdžia visus susikvietė kavai, pyragaičiams ir dar kai kam. Ketvirtadienį prietema ir miško vėsuma suplaukėme į dr. Vaitkaus ir ponios namus, tik už puskilometrio nuo pranciškonų valdų pastatytus. Žmonių — tik be žiupsnelio šimtas, o šeimininkai visus ragino, vaišino, glostė. Penktadienį, po literatūros vakaro, buvo apstu kavos ir pyragaičių. Šeštadienį, koncertui pasibaigus, vėl kava, pyragaičiai, plius serbentų aviečių, šermukšnių spalvos ir bespalviai skysčiai, kai kurie inž. Binkio asmeniškai ir chemiškai paruošti. Žinoma, ir muzikėlė, pagyvenusiems kaulams nebaisi. Buvo išdrįsusių su ritmu pajudėti, ir nieko blogo jiems neįvyko.

Apie įvykius giminių ir labai artimų draugų rateliuose, duris užvėrus, tyrimai nepravesti ir studija neparuošta.

Sentimentai

Mintimis grįžus prie šiemetinės LFB poilsio ir studijų savaitės, ausyse atgyja būbnų ir skambalų garsai, kuriuos naudojo stovyklo komendantas, Waterburio Vaitkus, kad triukšmą apramintų. Rūpestingas, geras bičiulis, išlaikęs tvarką, nė vieno administraciniai nebaudęs. Nenyksta tylus, ramus tėvo L. Andriekaus veidas, visur dalyvavęs, visur pagelbėjęs, gal daugiausia dirbęs, kad savaitė sėkmingai praeitų. Tėvai pranciškonai pasižymėjo paslaugumu, suteikta laisve, ir niekas turbūt nejautė, kad čia pat vienuolių esama. Prisimename visada rimtą dr. J. Girnių ir jo pypkę, Atlanto atspindžiuose įsirėžusią, visada rimtą valdžią, A. Raulinaitį, J. Ardį (abu be pypkių). Ir paskaitininkus, rūpestingai pasiruošusius, ir menininkus, kukliai atvykusius, iškilmingai išlydėtus, ir daktarų grupę, nespėjusią paprastųjų ligomis užsikrėsti, ir kiekvieną dalyvį, ir kiekvieną svečią.

Tvinsta ir slūgsta Atlanto pakraštys, sūpaudamas iš kuklių lietuviškų vėžiukų amerikietiškai išpampusius vėžius, išdidžiai labsteriais pasivadinusius. Gražioje aplinkoje šmėkščioja gaivus vėjūkštis, į puošnių kryžių atsimušdamas. Pro pranciškonų koplytėlės vitražus įvairiaspalviai dega saulė, tvarkingai prižiūrėtoje pievoje pažemy glaudžiasi čiobreliai, dalį savo giminės net į LA su p. Raulinaitiene išlydėję. Nuošaliu miško taku palengva eidamas, meldžiasi vienuolis. Kartais gūdžiai sustūgauja laivas, pravažiuoja smalsus amerikietis, apžiūrįs Maino įžymybę, lietuvių sukurtą.

Kennebunkport liko ramybėje. Tik 1979 m. LFB poilsio ir studijų savaitė ten jau pasibaigė.

Vytautas Seirijis