Partizanai: Istorija ir dabartis

MASKVOS KARAS PRIEŠ LKB KRONIKĄ

VYTAUTAS VARDYS

1972 metų pabaigoje pasidarė aišku, kad 1970-jų dekados pradžios tautinis ir kultūrinis bruzdėjimas, 1972 m. gegužės vidury pasiekęs Kauno “sukilimo” proporciją, Katalikų Bažnyčiai išėjo į tiesioginę naudą. Sovietai paprastai vengia totalinės konfrontacijos. Iššaukta atgimusių Lietuvos tautiškumo jėgų, Maskva padarė nuolaidų religijai, kad laimėtų laiko susidorojimui su tautiškumu. Taip bent šiuo laiku susikeitė lietuvybės ir katalikybės istoriniai vaidmenys. Jei 19 a. pabaigoje, gindama Kražių bažnyčią, Lietuvos liaudis sustiprino tautinį judėjimą, tautinės Kauno demonstracijos palengvino spaudimą į Bažnyčią. Sovietinė valdžia nuolaidų padarė ne jaunimo reikalavimams “laisvės Lietuvai”, kuriuos Romas Kalanta ir jo draugai buvo išgarsinę Kaune, bet daug mažiau girdimam šūkiui “laisvės religijai”.

Šios nuolaidos buvo laikinos ir ne visos išliko ilgesnį laiką. Valdžia, nors nebetampė kunigų į teismus už katekizmo mokymą kaip anksčiau (dabar buvo naudojamos administracinės pabaudos), įgaliotinį religijos reikalams seną saugumietį Justą Rugienį pakeitė jaunu ir labiau diplomatišku Kazimieru Tumėnu, nors davė leidimus dekanatų konferencijoms bei išleido porą religinio pobūdžio knygų, tačiau kaip ir anksčiau stengėsi nutildyti Lietuvos katalikų ir visos Lietuvos balsą, kuriuo per labai trumpą laiką patapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.

Taktika po Kauno įvykių

Tad, viena ranka ištiesdama taikos alyvos šakelę, antra ranka Maskva ėmėsi politinių ir policinių priemonių Kronikai sunaikinti. Tokios dvigubos taktikos laikėsi ir įgaliotinis Tumėnas. 1973 m. gegužės 8-tą jis prižadėjo pagalbos seniai trukdomo katekizmo išleidimui ir devocionalių gamybai, bet už tai iš vyskupų pareikalavo pasmerkti Kroniką. Tuo metu Tumėnas savo rankose turėjo jau penktą žurnalo numerį, už kurį jis grasino, kas nors turėsiąs gerai užmokėti, jei žurnalas nesustosiąs ėjęs. Tačiau nei vyskupai nei dekanai jo reikalavimo neišpildė. Atsisakė tai padaryti ir senelis vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas, Sibiro iškankintas, policijos įbaugintas ir nusivylęs Vakarų valstybių politika sovietų atžvilgiu.

Hierarchams atsisakius, valdžia ėmė organizuoti “pogrindinę opiniją” tokiam pasmerkimui išgauti. Vyskupai, net Vakaruose, ėmė gauti anoniminių laiškų, kuriuose nežinomi autoriai (vienas toks laiškas buvo pasirašytas “grupės Vilkaviškio kunigų”) įtikinėjo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika daranti Bažnyčiai didelę žalą. 1972 lapkričio 22 d. įgaliotinis Tumėnas tokius laiškus pagyrė Tiesoje, laikydamas juos “tikruoju” kunigijos balsu. Kad tie laiškai buvo ne kunigų, bet sovietinės valdžios, rodo ne tik juose vartojamas istorinės interpretacijos žodynas, bet taipgi faktas, kad lygiai tokius pat argumentus prieš Kroniką pavartojo už jos dauginimą teisiamas Jonas Stašaitis, kuris teismo metu apgailėjo savo pagalbą žurnalui anų laiškų motyvais: Kronika skaldanti katalikų vienybę ir valdžia dėl Kronikos sunaikinsianti visus slaptus maldaknygėm gaminti centrus, kuriuos dabar toleruojanti. Geriau katalikai, Stašaitis kaip ir laiškai — nurodė, tegu ieško suartėjimo su ateistais, teisingiau, tegu nekovodami priima esamą status quo. Ar verta esą dėl Kronikos totaliai prarasti galimybę padauginti grynai maldaknyginę religinę literatūrą. Gundymas tai buvo didelis, nes iš tikrųjų pogrindy buvo pagaminami tūkstančiai maldaknygių. Kronikos byloje kartu su Stašaičiu teistas felčeris Paulius Petronis sakėsi padauginęs 20,000 egz. ir iki suėmimo spėjęs išplatinti 16,000.

Nepajėgdama taikiai įtikinti hierarchiją ir kunigiją, kad reikia pasmerkti Kroniką, valdžia ėmėsi pastangų ją sunaikinti, bandydama užminuoti jos patikimumą. Laikraščiai ėmė rašyti, kad žinios apie Lietuvos katalikų gyvenimą, skelbiamos per Vatikano radiją (kuris paduodavo Kronikos pateiktas žinias) esančios neteisingos. Buvo rasti liudininkai Kronikos “melagystėms” patvirtinti. Ateistinės propagandos valdovai ėmė atakuoti katalikų pastangas atsiekti konstitucinių reformų, kurios pagerintų Bažnyčios ir tikėjimo padėtį. (To siekė Kronika). Tų reformų siekimas buvo pavadintas “reakcinės dvasininkijos propaganda”. Jonas Aničas, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto aparato mokslo skyriaus vedėjas ir pagrindinis ateizmo propagandistas Lietuvoje, apkaltino tą “reakcinę dvasininkiją” (t. y. Kroniką) ateizmo skelbimo proceso falsifikavimu, neteisingai aprašant kunigų, bažnyčių ir tikinčiųjų padėtį ir meluojant apie ateistinio “švietimo” rezultatus. Įgaliotinis Tumėnas taipgi toliau grasino, kad nebus leidžiama spausdinti katekizmo, kol eis Kronika. Policija, iš antros pusės, paspaudė kunigus, įtariamus kaip Kronikos leidėjus. Taip kun. Juozas Zdebskis, teistas už vaikų katechetinį mokymą, buvo pakaltintas neblaiviu vairavimu ir jam ilgesniam laikui atimtas vairuotojo leidimas. Panašiai atsitiko ir kun. Sigitui Tamkevičiui.

Scenoje pasirodo KGB

Paraleliai su propagandistais ir politinio spaudinio valdininkais veikė ir sovietinis saugumas. Jau 1972 m. pavasarį KGB atidžiai ieškojo Brežnevo - Wadlheimo memorandumui parašų rinkėjus bei pirmojo Kronikos numerio leidėjus. Kauno įvykiai tą darbą šiek tiek pertraukė; dėmesys dabar nukrypo į jaunimą, į kraštotyrininkų, filmininkų grupes, ieškant Kauno demonstracijų ir kitų tautinio pasireiškimo veiksmų organizatorių. 1973 m. pavasarį tas ieškojimas buvo dar labiau suintensyvintas. Tų pat metų kovo mėnesį įvyko kraštotyrininkų suėmimai.

1973 m. lapkričio 14 d. — taip rašo Kronika — KGB nusprendė likviduoti Kronikų, panaudojant grasinimą sunaikinti visas slaptas ar pusiau slaptas religinės literatūros spaustuves. Už savaitės KGB suėmė maldaknygių spausdintoją Boleslovą Kulikauską ir jo draugą Ivanauską. Jie pasirodė tačiau neturį ryšio su Kronika. Kartu vyko didelės kratos daugiau kaip 40 asmenų butuose. Vienur buvo rasta spausdinimo priemonių, kitur — Brežnevo - Waldheimo memorandumas ar Kronika. Policija, t. y. saugumas, iš kun. Boleslovo Babrausko Smilgiuose išvežė dešimt maišų literatūros, jos tarpe prieškarinę šv. Rašto laidą, prieškarinių religinių žurnalų ir t.t. Ta akcija parodė, kad Lietuvos katalikai žino Sol-ženicino, Medvedevo ir kitų Rusijos disidentų raštus, o taip pat ir emigracinius A. Maceinos, J. Girniaus ir kt. darbus. Buvo konfiskuota daug tūkstančių įrištų ir neįrištų maldaknygių, daug senų ir naujų teologinių knygų ir t.t.

Po tų kratų sekė areštai. Jau lapkričio mėnesį KGB suėmė Petrą Pliuirą - Plumpą, Povilą Petronį ir Joną Stašaitį. Susidomėjimas tomis saugumo kratomis, matyt, krašte buvo taip didelis, kad gruodžio 23 Tiesa rado reikalo pranešti apie suimtuosius, apkaltindama nelegalia gamyba ir spausdinimu įvairių leidinių, tarp kurių esą ir “reakcinės” prigimties raštų. Čia jau buvo turima minty Kronika. Tiesa taip pat pranešė, kad tardymai tebetęsiami. Ir tikrai, 1974 m. balandžio pradžioje buvo suimtas Virgilijus Jaugelis, o to pat mėnesio gale Juozas Gražys ir Nijolė Sadūnaitė. KGB taip pat sulaikė ir Antaną Patriubavičių. Šie devyni suimtieji buvo teisiami dvejose bylose. Maldaknygių gamintojai, Kulikauskas ir Ivanauskas, buvo nuteisti 1974 m. rugsėjo 18 už “valstybės turto grobimą”. Jiems priteista trys su puse ir du metai darbo kolonijoje. Kiti septyni, rišami su Kronika, buvo teisiami vėliau. Jiems buvo sudaryta byla No. 395, nors Gražys ir Sadūnaitė buvo išimti iš grupės ir kiekvienas teistas atskirai.

Kronikasovietiniame teisme

Byla No. 395 buvo svarstoma Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Vilniuje. Ji tęsėsi tris savaites, nuo 1974 m. gruodžio 2 iki 24. Kūčių dieną buvo paskelbtas sprendimas.

Du kaltinamieji, Plumpa-Pliuira ir Petronis, buvo pakaltinti pažeidę baudžiamojo kodekso 68-tą ir 70-tą straipsnius; Jaugelis, Stašaitis ir Patriubavičius buvo teisiami už to paties kodekso 199 straipsnio pažeidimą. 68-tas straipsnis draudžia agitaciją ir propagandą, kuria siekiama “pakeisti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus”. Pagal šį straipsnį, bausmėmis nuo šešių mėnesių iki septynerių metų (su “nutrėmimu”) taipgi baudžiami asmenys “už skleidimą tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų” tikslu “pakirsti ar susilpninti tarybinę valdžią”, ir “taip pat už platinimą arba gaminimą ar laikymą tokio pat turinio literatūros tais pačiais tikslais”. 70-ju straipsniu baudžiama “organizacinė veikla, kuria siekiama parengti ar padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, sutelkti organizaciją, turinčią tikslą daryti tokius nusikaltimus, taip pat dalyvavimas antitarybinėje organizacijoje”. Nusikaltę šiam straipsniui gali būti baudžiami ir mirties bausme (bausmės numatytos strp. 62 - 69). 199(1) straipsnis baudžia “melagingus prasimanymus”. Jo pilnas tekstas yra toks: “sistemingas skleidimas žodžiu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, taip pat gaminimas ar platinimas tokio pat turinio kūrinių rašytine, spausdinta ar kitokia forma baudžiamas laisvės atėmimu iki trijų metų, arba pataisos darbais iki vienerių metų, arba bauda iki vieno šimto rublių”.

Kaip matome, Kronikos dauginimas ir skleidimas buvo traktuojami kaip priešvalstybiniai prasižengimai, t.y. nusikaltimai ne religijos teisių nuostatams, bet valstybės saugumo įstatymams, nors Kronika neragino priešvalstybinių veiksmų. Maskvos akyse, kad ir taikus siekimas kiek kitaip nuo Komunistų partijos interpretuoti konstituciją buvo laikomas nusikaltimu.

Teisme netikėtumų, galima sakyti, nebuvo. Žiūrovai į teismo salę nebuvo įleidžiami, išskyrus tiesiogines gimines. Iš penkių teistųjų gruodžio mėnesį tik Patriubavičius prisipažino kaltu. Jaugelis, kaltintas 6-jo Kronikos numerio padauginimu ir skleidimu bei parašų Brežnevo - Waldheimo memorandumui rinkimu, sakėsi esąs nekaltas, nes žodžio laisvė, jo nuomone, nėra nusikaltimas. Iš tikrųjų, jisai sugestijonavo, kad kaltintojai turėtų sėdėti kaltinamųjų suole. Stašaitis dalinai prisipažino kaltu, bet paneigė norėjęs pakenkti valstybei, kaip kaltino prokuroras. Petronis ir Plumpa taip pat iš dalies prisipažino vykdę veiksmus, kuriais buvo kaltinami, bet Petronis sakė, kad jo motyvacija valdžios organų buvo nesuprasta.

Prokuroras ir teismas pagrindiniu nusikaltėliu laikė Plumpą -Pliuirą. Jis buvo sumontavęs dvi elektrografines mašinas Kronikos spausdinimui ir daugino ne tik ketvirtą ir penktą žurnalo numerius, bet ir kitos savilaidos (samizdato) literatūros. Jis taip pat buvo apkaltintas savo paso sufalsifikavimu. Ilgus metus kalėjęs Mordovijos lageriuose, Plumpa dėl to negalėjo gauti nei buto nei darbo. Norėdamas pradėti šeimyninį gyvenimą, jisai pataisė savo pasą, kad lengviau galėtų įsidarbinti ir apsigyventi. Vėliau jis apie tai pranešė Mordovijos valdžiai, ir pačiame Vilniuje jam policija buvo prižadėjusi išduoti pasą jo tikrąja pavarde. Tačiau dabar šis reikalas pasidarė apsunkinančia aplinkybe. Plumpa buvo nuteistas septyneriems metams sunkiųjų darbų už 68-to ir 70-to strp. pažeidimą ir trims pridėtiniams metams už dokumentų suklastojimą, baudžiamą pagal 212-tą strp. Teismas jį pasiuntė aštuoneriems metams sunkiųjų darbų. Petronis, atsižvelgiant į jo vyresnį amžių, buvo nuteistas ketveriems griežto režimo lagerio metams. Jaugelis gavo du metus paprasto režimo įstaigoje. Stašaitis teismo vidury ėmė gailėtis savo veiksmų ir buvo nuteistas tik tiek, kiek jau buvo kalėjime atsėdėjęs. Bylai pasibaigus, jis buvo paleistas. Kaltinimas prieš Patriubavičių, bylai einant, buvo pakeistas kaltinimu pažeidus 246-tą baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris numato bausmes už vairuotojo įvykdytą eismo saugumo taisyklių pažeidimą. Vairuodamas, Patriubavičius buvęs sužeidęs du jaunus asmenis. Rastas kaltu, po tiesmo jis buvo paleistas, kaip ir Stašaitis. Patriubavičiaus neminėjo nei Tiesa, tuoj po teismo susumavusi pastarojo rezultatus.

Gražio teismas įvyko 1975 m. kovo 1-17 d.d. Jis buvo kaltinamas pažeidęs 68-tą straipsnį ir buvo nuteistas trims metams į darbo lagerį. Gražys buvo ligonis; tai gal sutrumpino jo bausmę. Pati paskutinioji buvo teisiama Nijolė Sadūnaitė. Dvi dienas trukusiame teisme, birželio 16- 17 d d.d., jinai buvo nubausta trims metais griežto režimo lagery ir trims pridėtiniais metais tremty už Lietuvos ribų.

Šie sausi faktai nepavaizduoja nei teismo salės dramos nei nuteistųjų asmenybių. Bendrąja prasme, tie teismo procesai visų pirma parodė, kokiu būdu sovietinė valdžia nuo savęs žmones atstumia ir kaip tuos pačius žmones baudžia už reikalavimą būti atgal priimtiems į visuomenę.

Kronikos asmenybės

Nors kiekvienas iš nuteistųjų Kronikos žmonių buvo savita asmenybė, bendrinė jų charakteristika buvo jų santykis su sovietine valdžia; jie visi priklausė valdžios atmestųjų grupei. Jų “nusvetimėjimo” laipsnis išryškėjo jau jų pačių pilietybės nusakyme. Tik Patriubavičius, apie 40 m. amžiaus vyras tik su dviejų klasių išsimokslinimu, save laikė Sovietų Sąjungos piliečiu. Petronis ir Stašaitis save vadino Lietuvos TSR piliečiais, Jaugelis — Lietuvos piliečiu, gi Plumpa sakėsi esąs lietuvis be pilietybės. Jis negalįs, aiškino teismui, būti piliečiu tokios šalies, kuri neleidžia jam niekur dirbti, kad galėtų išlaikyti šeimą. Įdomu, kad tik mažiausiai išsimokslinęs kalbėjo “oficialia” kalba.

Faktas, kad teisiamieji buvo kaltinami priešvalstybine veikla, nereiškė tačiau, kad šie Kronikos rezistentai buvo “senos kartos reakcionieriai” ar “kapitalistinės klasės palikuonys”. Jų dauguma buvo jauni, sovietų mokyklose mokęsi žmonės. Jauniausiajam, Virgilijui Jaugeliui, tada buvo 28 metai, Plumpai 36, Sadūnaitei 37. Gražio amžiaus pogrindinė spauda nepranešė. Petroniui buvo 63 metai. Visi kaltinamieji, išskyrus Patriubavičių, turėjo vidurinį išsimokslinimą. Šalia to, Petronis buvo felčeris. Socialinė rezistentų kilmė nėra visai gerai žinoma, bet yra tikra, kad dauguma buvo kilę iš darbininkų ar neturtingų žemdirbių. Petronis piemenavo pas svetimus ūkininkus nuo 8 m. amžiaus. Jaugelis vairavo sunkvežimį. Plumpa dirbo kaip paprastas darbininkas. Tik Sadūnaitė buvo kilusi iš intelektualo šeimos. Jos tėvas buvo Žemės Ūkio Akademijos profesorius. Baigusi vidurinę mokyklą, Nijolė nėjo į universitetą, bet liko namuose slaugyti savo sergančių tėvų. Pagal įvairius pranešimus, jinai buvo slapta vienuolė, vėliau slaugiusi kanauninką Raudą; ta pati, kuri organizavo tėvo Antano Šeškevičiaus gynybą teisme, kai šis buvo teisiamas už vaikų mokymą tikybos.

Religinio pašaukimo keliu bandė eiti ir kiti du kaltinamieji: Petronis ir Jaugelis. Pirmasis lankė saleziečių mokyklą Italijoje. Jaugelis bandė įstoti į Kauno Kunigų seminariją, bet buvo valdžios atmestas. Visi buvo giliai religingi, nesiekė asmeniškos naudos; tik Patriubavičius, tikriausiai prokuroro paspaustas, sakėsi dauginęs maldaknyges pasipelnymo tikslais.

Du iš kaltinamųjų jau anksčiau buvo sovietų bausti — tai Gražys ir Plumpa. Pirmasis buvo kalėjęs jau net du kartu ir kalėjime įgijęs nepagydomą vidurių ligą. Antrasis buvo nuteistas už “slaptą” ginklų laikymą, nors tie ginklai buvo aprūdiję Antrojo pasaulinio karo palaikai, kuriuos anom dienom rinko visas gimnazijų jaunimas. Atrodo, kad jisai buvo dalyvavęs Vėlinių dienos demonstracijose Kaune per 1956 metų Vengrijos revoliucijos įvykius, nors KGB jį susekė ir pagavo tik 1958 metais. Plumpa tada buvo nuteistas septyneriems metams lagerio. Lagery tapo giliai religingu.

Būtų labai natūralu, jei pasirodytų, kad šie Kronikos žmonės buvo nacionalistai. Tačiau teisme visi pirmieji penki tai paneigė, greičiausiai dėl to, kad “nacionalistai sovietinamoje Lietuvoje yra identifikuojami su “buržuaziniais nacionalistais”, siekiančiais nuversti valdžią sąjungoje su Vakarų valstybių “imperialistais”. Tačiau teisme Jaugelis, kiek jis galėjo, deklamavo patriotinę lyriką. Šiaip Jaugelio pasisakymai teisme lietė religijos laisvę ir Universalinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Plumpa, nors paneigdamas sovietinę pilietybę, teigė, kad žmonijos raištis yra humanizmas, ne tautybė. Darbo lageryje, jisai aiškino, jo geriausiais draugais buvę ne lietuviai, bet “žydas, gruzinas, latvis ir du rusai”. Petronis, kuris jau 1968 metais buvo palikęs savo nuolatinį darbą, kad galėtų atsidėti maldaknygių ir kitos religinės literatūros slaptai gamybai, felčeriu dirbdamas neskyrė tautybių, tarnavo lygiai rusams, lygiai lietuviams. Tai teisme užakcentavo rusė liudininkė. Mums, žinantiems trapius šių tautybių santykius, tai rodo, kad Petronis neturėjo priešiškų nusistatymų tautybės pagrindu; tai buvo žmogus be tautinio keršto jausmų. Sadūnaitė taip pat teisme kalbėjo religiniais klausimais. Jos religinis nusistatymas, pagrįstas meile Dievui ir žmogui, ją inspiravo padėti Kronikai; Kronika, ji sakė, “myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuota konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisių deklaracija”. Kaip ir Kronika, Sadūnaitė politinėje plotmėje pasisakė už konstitucionalizmą, t.y. ribotos valdžios, žmogaus teisių ir įstatyminės pirmenybės filosofiją, kurią ji sujungė su religine laisve. Jos baigminėje kalboje buvo galima girdėti Amerikos demokratijos herojaus Tomo Džeffersono pažiūrų aidus. Šis Amerikos prezidentas savo draugui daktarui Rush buvo rašęs, kad “prie Dievo altoriaus prisiekiau amžiną kovą prieš kiekvieną žmogaus dvasios tironiją”. Sadūnaitės žodžiai buvo labai panašūs. “Ši diena”, kalbėjo ji, “yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę tironiją”. Sadūnaitės teisme susijungė istorinis lankas, gerus amžius skyręs katalikus ir humanistus. Abu, katalikybės labai nemėgęs demokratijos filosofas ir ištikima Bažnyčios duktė, sutarė, kad yra didžiausia visuomeninė nuodėmė žmogaus dvasios tironijos įvedimas. Ši pažiūra ir sudaro bazę Lietuvos katalikų disidentam surasti bendrą platformą tiek su savais lietuviais liberalais humanistais, tiek su rusais, žydais ir kitais.

Aukų skaičius auga

Tolimesnė režimo auka buvo ne lietuvis, bet rusas, biologijos mokslų daktaras Sergiejus Kovaliovas. Jis buvo buvęs akademiko Andriejaus Sacharovo pilietinėm teisėm ginti komiteto nariu ir paskum perėmęs rusiškos Einamųjų įvykių kronikos redagavimą. Tai Kronikai jisai naudojo žinių iš lietuviškojo katalikiškojo leidinio. Jo ryšiai su lietuviais, atrodo, buvo artimi. Jis buvo gelbėjęs, tarp kitų, ir Simo Kudirkos motinai ir pačiam Kudirkai. Kovaliovas dirbo Maskvoje, kur jis buvo suimtas porai dienų praėjus po pirmosios Kronikos bylos No. 395. Į kalėjimą jis buvo išvežtas Vilniun, kur už metų, 1975 m. gruodžio 9-12 d.d. įvyko ir jo teismas. Dauguma kaltinimų prieš jį nelietė Lietuvos, bet tik jo veiklą Rusijoj ir ir jo Maskvoje redaguotą Kroniką. Jį išvežė į Vilnių, buvo spėjama, išvengti Vakarų žurnalistų, kuriems daug lengviau sekti įvykius Maskvoje negu Vilniuje. Vilniun atvykti reikia specialaus leidimo. Kovaliovo ryšys su Lietuva tačiau buvo tiek artimas arba tokiu atrodė pašaleiviams, kad susimaišęs amerikiečių katalikų žurnalas Commonwealth jį net lietuviu ir pakrikštijo. Kovaliovo teismas buvo audringas. Jam neleido pasikviesti savų liudininkų; atvažiavusio akademiko Andriejaus Sacharovo policija neįleido į teismo salę. Prieš visa tai protestuojantis Kovaliovas atsisakė toliau dalyvauti teismo komedijoje ir dėl to buvo visai pašalintas iš salės. Bado streikas, kurį jis tada paskelbė, tačiau jo neišgelbėjo nuo septynių metų bausmės griežto režimo lagery, o po to trijų metų egzilio, ar, kaip Lietuvoje sakome, “nutrėmimo”. Taigi, jisai buvo taip pat žiauriai nubaustas kaip ir Plumpa-Pliuira. Kronika Kovaliovo teisme įžiūrėjo lietuvių ir rusų suartėjimą. Kovaliovo “teismo procesas ir persekiojimai parodė”, rašė Kronika 21-mam numeryje, “kad saugumas savo darbais pajėgus suartinti lietuvių ir rusų tautas. Lietuviai katalikai dėkingi

S. Kovaliovui už kilnią žmogišką širdį ir meldžia Aukščiausiąjį ištvermės, sveikatos ir visokeriopos palaimos. Rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis. Mes sutiksime rusų mokslininką S. Kovaliovą grįžtantį iš kalėjimo kaip savo brolį ir geriausią prietelį”.

Tarp šių visų bylų, lietuviškoji Kronika, tarytum apjuokdama saugumą, savo metinių numerių skaičių padidino iki šešių. Tas darbas pareikalavo tačiau naujų aukų.

Naujų Kronikos daugintojų betgi KGB nesugavo iki 1976 metų galo. Tų metų spalių 19-20 d.d. saugumas iškratė, o netrukus ir suėmė Vladą Lapienį, Joną Matulionį ir Oną Pranckūnaitę. Pirmieji du gyveno Kaune, pastaroji — Panevėžy. Kratos metu policija konfiskavo kelias rašomąsias mašinėles, 20 kg popieriaus, kelis Kronikos egz., lietuvišką Solženicino Gulago vertimą. Matulionis ir Lapienis buvo universitetus baigę profesionalai. Pirmasis buvo diplomuotas lituanistas, vėliau studijavęs Vilniaus konservatorijoje, iš kurios buvo pašalintas už dainavimą bažnytiniame chore. Vėliau jis buvo tapęs Vilniaus Paveikslų galerijos (Vilniaus katedros pastate) direktorium, bet iš darbo buvo pašalintas. Matulionis buvo 45 metų amžiaus, taigi, amžiaus atžvilgiu vidury tarp Pranckūnaitės, kuriai buvo suėję 37-ni, ir Lapienio, gimusio 1909 metais. Pastarasis buvo ekonomistas, jau anksčiau saugumo kratytas ryšium su peticijomis ir Kronika. 1977 metų liepos 20-25 d.d. įvykusiam teisme Lapienis buvo nuteistas dviem metam griežto režimo lagerio, Pranckūnaitė — dviem metam paprasto režimo lagerio, o Matulionis, kaip apgailįs savo dalyvavimą, gavo du metus sąlyginai ir buvo paleistas. Pranckūnaitei tai buvo jau antras suėmimas. Pirmą kartą ji buvo suimta 1951 metais, kai buvo tik 15 metų amžiaus. Už trumpą, bet kolchozą išjuokiančią eilutę ji tada buvo nuteista dešimčiai metų darbo stovyklos.

“Psichuškos” ir suėmimai

Po šių teismų daugiau tiesioginiai dėl Kronikos suimtų nebebuvo, tačiau saugumas akylai sekė manomai artimus Kronikai žmones ir su jų keliais susidorojo savitu būdu. Vienas tokių buvo Antanas Terleckas, kitas — Mindaugas Tamonis, trečiasis — Viktoras Petkus. Terleckas, kaip matyti iš jo rašto KGB vadovui, Politbiuro nariui I. V. Andropovui, iš jaunų dienų saugumo sekiotas, pirmą kartą buvo suimtas ir ketveriem metam nuteistas 1957 metais. Atkalėjęs, bandė Vilniaus universitete baigti istoriją, bet jo diplominis darbas apie Lietuvą Rusijos valdžioje 1975 - 1915 buvo atmestas. Kaip rusui Andriejui Amalrikui Maskvoje, Terleckui rankraštį grąžino KGB, ne darbo vadovas docentas S. Lazutka. 1973 metais, t. y., kraštotyrininkų, kronikininkų, maldaknygių gamintojų gaudymo metu saugumas Terleckui sufabrikavo vagystės bylą. Neva su konditorijos cecho, kuriame dirbo, ekspeditoriais Terleckas išvogęs didelę sumą pinigų nacionalistiniam pogrindžiui finansuoti. Ekspeditorius tačiau paleido, o jį suėmė, po tardymo patalpino psichiatrinėje, o vėliau nuteisė metams kalėti. Iš kalėjimo grįžęs, visą laiką buvo saugumo tardomas, kratų metu pas jį buvo ieškoma LKB Kronikos. 1977 m. vasaros gale vėl buvo tardytas, šį sykį ryšium su Viktoro Petkaus suėmimu. Petkus, tiek saviškių tiek svetimųjų laikomas Lietuvos katalikų pasauliečių žvaigžde, buvo vienas iš Helsinkio susitarimų vykdymui prižiūrėti Lietuvos komiteto organizatorių. Jis buvo suimtas 1977 m. rugpiūčio gale, taigi, vėliau nei vyko čia aprašoma drama (1978. VII. 13 Petkus nubaustas 10 m. sunkaus režimo lagerio ir 5 m. ištrėmimo — red.).

Su Terlecku nepasisekė susidoroti “psichuškos”, t. y. psichiatrinės ligoninės, pagalba, tačiau taip buvo padaryta su Mindaugu Tamoniu, kuris turėjo techninių mokslų kandidato laipsnį, spausdino eilėraščius ir dirbo vyr. inžinierium respublikiniame paminklų restauravimo institute. Jaunas vyras, gimęs 1940 m., jis 1974 m. atsisakė vykti restauruoti raudonajai armijai “išlaisvintojai” pastatyto paminklo Žemaitijoje, sakydamas, kad jis nepripažįstąs dabartinio Lietuvos politinio statuso; kitaip tariant, komunistinė armija nebuvo išlaisvintoja. Jis pareikalavo panaikinti taip vadinamas stalinizmo pasėkas visose trijose Baltijos valstybėse; duoti joms apsisprendimo teisę ir leisti sukurti bent tokią nepriklausomybę, kokią turi kitos socialistinės šalys. Tamonis esmėje betgi siekė daugiau, nes reikalavo teisės veikti demokratinėms socialistų ir krikščionių demokratų partijoms, o taip pat laisvų rinkimų. Kai įteikė tuos reikalavimus, jis buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę Vilniuje, po kurio laiko buvo išleistas, bet su sugadintu metabolizmu ir sunaikinta nervų sistema. Iš ligoninės - kalėjimo išėjęs parašė dar vieną laišką partijos centriniam komitetui Maskvoje, bet tuoj po to — nėra abejonės, kad ir dėl to — buvo grąžintas į ligoninę. Po mėnesio vėl išleistas, buvo izoliuotas darbe, turėjo ligoninėn eiti injekcijų, ir 1975 m. lapkričio 5 buvo rastas traukinio užmuštas. Kronika nieko taip jautriai neapgailėjo, kaip Tamonio, ir dėl jo mirties apkaltino KGB.

Naujausioji kovos taktikaKaip Patkaus suėmimas 1977 metais ir nuteisimas parodė, saugumas katalikų disidentų iš akių neišleido ir su Kronikos ėjimu nesusigyveno per visus tuos penkerius - šešerius metus. Tačiau nei suėmimams, nuteisimams, psichiatrijos panaudojimui nepadedant, 1977 metais valdžia ėmėsi “pseudo-disidentinės” veiklos, t. y. suformuoti Kronikai priešingą opiniją kunigijos ir aktyviųjų katalikų tarpe ir suskaldyti Bažnyčią. Kitaip tariant, grįžo prie jau 1972-73 metais pradėtų vartoti priemonių, kurios, nors kiek kitaip panaudotos, padėjo sunaikinti Rusijos Ortodoksų bažnyčią 1920 metų dekadoje. Šiuom sykiu valdžia turėjo šiokios tokios atramos tarp vieno kito į aukštas bažnytines vietas aspiruojančio kunigo. Gal tai tik interesų sutapimas — mes nežinome, tačiau 1977 m. pasirodžiusi mašinėle rašyta neva pogrindinė brošiūra Bažnyčia ir “LKB Kronika” ėmėsi tokios opinijos formavimo ir skaldymo darbo. Šis leidinys katalikų skaldymu apkaltino pačią Kronikų, nurodydamas į ją kaip į KGB įrankį(!). Jau pirmam-antram to leidinio puslapy jo autoriai susumavo visos brošiūros pagrindines mintis. Girdi, pradžioje Kroniką “mielai skaitėme”, bet greitai, esą, jos “turinys ir tonas ėmė keistis. Greta talpinamų žinučių (kartais naivių ir nereikšmingų) apie ateistinės veiklos administracines priemones ir netaktus, saugumiečių daromas kratas ar suėmimus, “Kronika” pradėjo (averte, Deus!) užsiiminėti mūsų krašto Bažnyčios pragaištinga kritika ir skaldymu (brošiūros pabraukimas). Pradėjo kelti į paviršių šiukšles ir jomis drabstyti tuos, kurie faktiškai neša Bažnyčioje labai komplikuotą “kaitros naštą”, kas mums ne paslaptis. Vietoj pradėti ir darniai bendradarbiauti, siekiant bendro tikslo, griebiamasi kritikavimo, pikto mokymo (čia, matyt, turima galvoje kunigų seminarijos Kaune bei kolaboruojančių administratorių kritika), šmeižino. Visa tai patenka į užsienį, perduodama per radiją, dezorientuoja tikinčiuosius, o mus pačius pažemina. Ar, sakykime, ugniagesiai pateisintų save, jeigu gaisro metu panašiai elgtųsi?”

“Neabejotinai peršasi išvada — — ar nedaroma tai su valdžios žinia? (brošiūros pabr.)

Sunku juk tikėti, kad per penkerius metus budrus saugumas nebūtų susekęs “Kronikos” leidėjų ir jos leidybos nesulikvidavęs. . .”

Žodžiu, dabar stengiamasi susprogdinti Kroniką, mirtinai suskaldant kunigiją ir pačius katalikus. Suskilimas iš tikro slepia daug pavojų. Tačiau to nori atsiekti KGB, ne Kronika, kuri kalba aiškiai ir tiesiai, bet dalykiškai ir mandagiai. KGB su dideliu džiaugsmu būtų Kroniką jau seniai sustabdžiusi, jeigu ją būtų galėjus susekti. Jokie suėmimai, net Petkaus, nesulaikė žurnalo išėjimo. Kronika tapo pačiu seniausiu — nepertraukto leidimo prasme — savilaidos žurnalu Sovietų Sąjungoje. Iki šiol jau skaitėme jos trisdešimt du numerius. Negalėdami prie Kronikos prieiti, saugumiečiai nori įrodyti, kad jos leidimas sudaro didelį pavojų kai kieno asmeninėm karjerom ir “nieko-nedarymo, bet kooperavimo su valdžia” filosofijai bei vienybei, kurioje būtų kapų tyla. Abejotina, kad ir ši taktika pasiseks.

LKB KRONIKOS dažnai rašo apie gimnazijos mokiniams okup. Lietuvoje duodamas “charakteristikas”, kuriomis valdžia terorizuoja režimui nepaklusnius mokinius. Sekančiame puslapyje spausdinama vienos tokios “charakteristikos” fotografija.