POLITINĖ SĄMONĖ LIETUVOJE
Dr. Aleksandras Štromas:
IR JOJE ATSISPINDINČIOS ATEITIES VIZIJOS
(Tęsinys iš “Į Laisvę” 1977 Nr. 71-108)
Kalbant apie gyvąją Lietuvos politinę sąmonę, griežtai skirtini du jos aspektai: teleologinis ir pragmatiškai taktinis.
Teleologinis aspektas apibūdina pagrindinius žmonių politinius tikslus, jų politinį idealą be sąryšio su realiomis tų tikslų įgyvendinimo ar idealo atsiekimo galimybėmis. O pragmatiškai taktinis politinės sąmonės aspektas apsprendžia realius žmonių kasdieninius politinius tikslus bei būdus ir priemones jiems sekti. Galima tarti, kad pragmatiškai taktinė politinė sąmonė nustato tarpinį ryšį tarp teleologinės politinės sąmonės apsprendžiamų idealų bei tikslų ir jų esamomis aplinkybėmis pasiekimo galimybių bei būdų. (Pasiekimo galimybes ir būdus skirtingi žmonės, žinoma, skirtingai suvokia).
Jei Lietuvos žmonių didžiosios daugumos teleologinė politinė sąmonė yra maždaug vienoda, tai pragmatiškai taktinė politinė sąmonė yra įvairiopa. Pažymėtina, kad žmonės su radikalia teleologine politine sąmone savo pragmatiškai taktine politine sąmone kartais yra didžiausi konformistai ir gali elgtis kaip lojaliausi sovietinės Lietuvos eksponentai. Tarp teleologinės ir pragmatiškai taktinės politinės sąmonės tėra funkcionalinis ryšys, bet nėra savitarpio tiesioginės priklausomybės ryšio.
Teleologinė politinė sąmonė gali būti iš esmės sutapatinta su žmonių puoselėjamomis krašto politinės ateities vizijomis. Tas vizijas, o tuo pačiu ir dabartinę Lietuvos teleologinę politinę sąmonę galima formuluoti šiais penkiais punktais:
1. Laisva, nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografiniai pagrįstose sienose;
2. Politinė, visuomeninė bei ūkinė krašto santvarka, atitinkanti lietuvių tautos interesus bei istorines tradicijas, o taip pat ir įgalinanti pasireikšti individualią bei grupinę iniciatyvą ūkio, visuomenės bei politikos gyvenime (praktiškai pastaruoju atveju turima galvoje Lietuvos modernizavimas vakarietiškais pagrindais; kaip sakoma, Lietuvos vesternizacija).
3. Betarpiški, savarankiški ir galimai gausesni politiniai, ūkiniai, kultūriniai bei asmeniniai ryšiai su Vakarų pasauliu;
4. Kompaktinės tautinės visuomenės atstatymas bei jos struktūros visokeriopa konsolidacija; rusifikacijos bei kitokių asimiliacinių tendencijų eliminavimas;
5. Kūrybinės, kultūrinės bei religinės laisvės užtikrinimas.
Teleologinė sąmonė ir Lietuvos nepriklausomybė
Lietuvos nepriklausomybė yra visų lietuvių pripažintas, neginčytinas politinis idealas. Tai tvirtina visa eilė tiesioginių ir nedviprasmiškų įrodymų:
Spontaniški atviro bei masinio protesto veiksmai,kaip protesto demonstracijos Kaune ir Vilniuje 1956 Vėlinių dieną, kaip 1960.VII.20 vadinamos bokso riaušės Kaune Lietuvos-Uzbekistano bokso rungtynių metu ar kaip 1972 Romo Kalantos susideginimo sukelti gegužės mėnesio įvykiai Kaune (ir kaip įvykiai Vilniuje 1977.X. 10 po futbolo rungtynių — Red.). Visuose tuose spontaniškuose masinio protesto pasireiškimuose aidėjo tie patys reikalavimai: “Rusai, lauk iš Lietuvos! Nepriklausomybė Lietuvai!”;
savilaidos kūriniai,kaip Mindaugo Tamonio 1975.VI.25 laiškas Sovietų Sąjungos KP Centro komitetui, kuriame jis kalba apie nepriklausomybės atstatymą kaip apie visos tautos norą ir tuo pagrindu “Padaro išvadą, kad “Pabaltijo respublikos turi atgauti... savo valstybinį suverenitetą, dėl kurio istorijos bėgyje žuvo daug geriausių sūnų” (LKB Kronika Nr. 20) ar kaip pogrindžio “Aušros” liudijimai apie nepriklausomybines nuotaikas, pav. Kęstučio Daugirdo “Lietuvos užgrobimo apžvalga”;
okupuotos Lietuvos žmonių balsai laisvųjų lietuvių spaudoje,pav. T. Ženklio atviras laiškas “Ko mes tikimės iš išeivijos” (“Akiračiai”, 1975 Nr. 2); žydų disidento Eitano Finkelšteino straipsnis “Senos viltys ir nauji dvelkimai dabartinėje Lietuvoje” (“Akiračiai”, 1977, Nr. 6), kuriame be ko kita sakoma, kad “Šiandieną, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų, net kaip kad ir visoj savo istorijos eigoj, Lietuva nori visų pirma išlikti Lietuva”; “Lietuvos Nacionalinio Liaudies Fronto” 1976.V.30 deklaracija (“Europos Lietuvis”, 1976.VII.27 d.), pasisakanti už laisvės, lygybės, brolybės idealus ir už tautos vienybę bei nacionalinės suvereninės valstybės atstatymą. Taip pat visa eilė ir kitų pasisakymų:
pačios sovietinės spaudos, kad ir su visokiom išlygom, nepriklausomybinių nuotaikų populiarumo Lietuvoje pripažinimas,pav. “Valstiečių Laikraščio” (1977.1.4, Nr. 2) konstatavimas, kad yra Lietuvoje žmonių, kurie “nieko nenori žinoti apie dabartinį gyvenimą Lietuvoje. Duok jiems buvusią ‘nepriklausomą’ Lietuvą su dvarais, vienuolynais, privačiais fabrikais ir parduotuvėmis...”;
pagaliau naujųjų išeivių iš okupuotos Lietuvos— Kęstučio Jokubyno, V. Jungėno, Aušros ir Jono Jurašų, Simo Kudirkos, Tomo Venclovos. Vladislovo Žiliaus vienbalsiai liudijimai, kad lietuvių tautos dominuojanti aspiracija yra Lietuvos nepriklausomybės atstatymas.
Kolaborantų dilema
Galima, žinoma, tvirtinti, kad aktyvūs okupanto kolaborantai negali būti už Lietuvos nepriklausomybę, o tegali būti tik prieš nepriklausomybės atstatymą. Bet atsiminkime, kad net ir pats uoliausias kolaborantas nei sovietine santvarka, nei komunizmo idėjomis nebetiki. Gal kolaborantu jis ir pasidarė iš įsitikinimo, bet šiandieną jis to įsitikinimo nebeturi. Dabar jis jau žino, kad Lietuvai nepriklausomybės reikia kaip oro ir kad nepriklausomybės Lietuvai siekiantieji krašto interesų požiūriu yra teisūs. Tiesa, tie interesai kertasi su kolaboranto asmeniškais interesais. Nepriklausomybės atstatymas kolaborantui asmeniškai reikštų tai, kad jis ne tik netektų savo turimų privilegijų, bet dar turėtų atsakyti ir už savo nusikaltimus. O gi asmeniški interesai jam kur kas artimesni ir svarbesni už Lietuvos ir bet kokius kitus interesus.
Į žmones, kurie kažkaip drįsta reikšti savo nepriklausomybišką nusistatymą, kolaborantas žiūri ne kaip į idėjinius, bet kaip į savo asmeniškus priešus ir jų be galo nekenčia, iš visos širdies juos persekioja, aistringai siekdamas juos pilnai išnaikinti. Be to, tokių nepriklausomybininkų buvimas kolaborantui yra gyvas moralinis priekaištas, kurį dėl savo vidaus ramybės jam labai rūpi likviduoti. Kolaborantas negali nusiraminti, kol ir visi kiti netaps tokie, kaip ir jis pats. Tačiau tuo kolaborantas tik pripažįsta, kad tiesa yra ne jo pusėje, bet nepriklausomybininkų.
Vienas stambiausių Rusijos dabartinių poetų, Aleksandras Galičius, savo puikiame eilėraštyje, skirtame įžymiam anglų poetui Baironui, vaizduoja Baironą Graikijoje mirus ne drugio liga, o buvus savo gero bičiulio, bet slapto valdžios agento, nunuodytą. Mat, tasai Bairono bičiulis jautė, kad revoliucininkas Baironas yra teisus ir kaip tik tuo savo teisumu jam, valdžios agentui, darėsi nepakenčiamas ir dėl to žūt būt likviduotinas. Baironą nunuodijęs, jis įrašė savo dienoraštyje: “Drugys. Jis buvo teisus. Teatleidžia jam Dievas”. Tokia yra ir šiandieninių aktyviųjų kolaborantų psichologija.
Bet yra ir neaktyvių kolaborantų, o tiesiog moralinių cinikų. Šie iš savo veiksmų motyvacijos sistemos išjungia viską, kas jiems atrodo nepakankamai realistiška, juo labiau, jei tatai dar ir pavojinga. Jie tokiu būdu iš savo veiksmų motyvacijos sistemos išjungia ir Lietuvos nepriklausomybę. Bet ir tai dar anaiptol nereiškia, kad jie nėra nepriklausomybės šalininkai. Teleologine prasme ir jiems nepriklausomybė yra aukščiausias politinis idealas ir tikslas. Bet tik teleologine, o ne praktine prasme. Praktikoje jie dažnai keliaklupsčiauja režimui, siekdami geresnių vietų, saugesnio bei patogesnio gyvenimo. Bet sovietinėje santvarkoje visi realistiški žmonės vienokiu ar kitokiu laipsniu panašiai elgiasi, prisitaikydami prie niekšybės, o savo tikruosius įsitikinimus giliai slėpdami. Todėl išvada tegali būti viena: visų be išimties lietuvių teleologinė politinė sąmonė yra dominuojama Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo vizijos. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad tie lietuviai, kuriems nepriklausomybės atstatymas sudaro asmeninę grėsmę, prieš nepriklausomybės atstatymą taip pat atkakliai nekovos, kaip kad 1956 kovojo su sukilusia už savo nepriklausomybę vengrų liaudimi Vengrijos saugumiečiai.
Teleologinė politinė sąmonė ir Lietuvos santvarka
Sovietų Sąjungos tautiniam sąjūdžiam pirmaeiliai yra ne socialiniai, bet tautinės egzistencijos klausimai. Samprotaujama šitaip: be kasdieninės svetimųjų kontrolės mes įsigysime daugiau laisvės bet kurios santvarkos sąlygomis. O su laiku, visiškai atsikratę svetimųjų kontrolės, sugebėsime patys laisvai nuspręsti, kokia santvarka mums bus geriausia. Veikia savotiška preferencijų sistema. Pav. Mindaugas Tamonis savo minėtame laiške Sovietų Sąjungos KP Centro komitetui operuoja Lenkijos modeliu, kaip visai tinkamu Lietuvos tautiniam bei valstybiniam statusui, matyt, sąmoningai išleisdamas iš akių tą aplinkybę, kad patys lenkai tuo statusu anaiptol nėra patenkinti. Bet Tamonis teisus. Lietuvai įsigyti Lenkijos statusą jau būtų didelis žingsnis į priekį ir tautinio išsilaisvinimo kryptimi, ir socialinės-politinės santvarkos tam tikrų teigiamų pakitimų kryptimi.
Savilaidos literatūroje ir pogrindžio leidžiamuose programiniuose dokumentuose yra apsčiai nurodymų, kad Lietuvos busimoji santvarka turėtų atitikti tautinius interesus bei tradicijas, bet veik niekur nėra reikalavimo, kad toji santvarka nustotų buvusi socialistinė.
Tamonis kalba ne apie socialistinės santvarkos panaikinimą, bet apie jos patobulinimą, jos sužmoginimą, ir tuo pačiu jos sustiprinimą. Minėta “Nacionalinio Liaudies Fronto” deklaracija skelbia: “Mes, jaunoji Lietuvos karta, išaugusi socializmo sąlygose, už laisvą nepriklausomą liaudies Lietuvą, o ne mirštančio kapitalizmo restauraciją, mes už visų tautų draugystę, socializmą, demokratiją ir taiką”. Ta pati deklaracija kitoje vietoje tvirtina: “Mes už išstojimą iš TSRS sudėties (tai garantuoja TSRS konstitucija), už liaudies respublikos statusą socialistinių valstybių sandraugoje” (“Europos Lietuvis”, 1976.VII. 27). Tagi, čia vėl tas pats lenkiškasis modelis.
“LKB Kronika”, įvairios protesto peticijos — įskaitant ir 17,000 parašų dėl religinės diskriminacijos panaikinimo — taip pat neginčija socialistinės santvarkos. Atvirkščiai, taip pat reiškia jai visišką lojalumą.
Tik kiltų klausimas, kaip mūsų lojalistai ir netgi tariamieji socialistai praktiškai vaizduojasi Lietuvos tautinių interesų bei tradicijų įgyvendinimą laisvoje socialistinėje Lietuvoje? Klausimas vertas išsamesnio pasiaiškinimo.
“Lietuvos Nacionalinio Liaudies Fronto” (LNLF) deklaracijos pasisakymu, dabartinė Lietuvos kompartija ir komjaunimo sąjunga yra Lietuvai svetimųjų primestos organizacijos. Laisvoje Lietuvoje joms nėra vietos. LNLF deklaracija skelbia: “Mes reikalaujame nacionalistinių jaunimo organizacijų bei partijų, kurios šiandieną uždraustos”. Faktiškai reikalaujama daugiapartinės sistemos. To paties reikalauja Tamonis: “Panaikinti nenormalią, antidemokratinę, vienpartinę sistemą”. Abu dokumentai reikalauja panaikinti ir pilietinių teisių apribojimą. Taigi, norima įkurti tokią politinę santvarką, kuri būtų pagrįsta daugiapartine sistema, pilną visų žmogaus teisių garantija, neribota religijos laisve. Tokių santvarkų esti buržuaziniuose Vakaruose, tačiau istorijai nėra žinoma, nei viena socialistinė politinė santvarka, kuri būtų grindžiama panašiais pagrindais.
O kaipgi stovi ūkinių reikalų klausimai? Minėtieji dokumentai jų nesvarsto. Tačiau yra įrodymų, kad ekonominiame gyvenime pirmiausia taip pat siekiama apginti tautinius interesus, išsaugoti organinę Lietuvos ūkio struktūrą, ir ne tik ateityje, bet ir dabartinėmis Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą sąlygomis. Iliustracija gali būti sėkmingas pasipriešinimas naftos perdirbimo kombinato statybai Jurbarke. Čia pasireiškė Lietuvos visuomenės siekimas apsaugoti krašto gamtą nuo užteršimo ir pramoninių įmonių, neturinčių jokios bazės organinėje Lietuvos ūkio struktūroje. Iliustracija gali būti ir Lietuvos nesipriešinimas Maskvos instrukcijų vykdymui dėl sėjomainų panaikinimo, dėl kukurūzų įdiegimo, dėl grūdinių kultūrų pasėlių plotų didinimo pievų bei ganyklų sąskaita ir kt. Apie šio pobūdžio pastangas kartais prabyla ir pati sovietinė Lietuvos spauda. Minėtas “Valstiečių Laikraštis” (1977.1.4, Nr. 2) rašo: “...anoniminių tarybinės santvarkos tobulintojų dar esama. Mintys jų panašios: kam Lietuvos respublikai reikalinga industrializacija, atominės elektrinės statyba Ignalinoje, naftos perdirbimas Mažeikiuose?” Eitanas Finkelšteinas įspūdingai liudija apie lietuvių didelį susirūpinimą tuo, kad Lietuvos ūkis vystytųsi proporcingai, kaip pats save pateisinantis ir išlaikantis, nepriklausomas nuo Sovietų Sąjungos žaliavų bei rinkų. Pasak Finkelšteino, “lietuviai nurodo, kad mažam jų kraštui primetame visai jam nereikalingą pramoninę gamybą (beje, visada kooperuotą su esančia už Lietuvos ribų), siekia pririšti jo ūkį prie kitų respublikų ir darbo rankų stokos dingstimi prikurdinti čia rusų, ukrainiečių ir išeivių iš kitų respublikų. Jie teigia, kad maskviškė centrinė vadovybė tik ardo Lietuvos ūkio pamatus, ir rodo kaip pavyzdį kukurūzų epopėją Chruščiovo laikais, reikalavimą pernelyg didelių žemės ūkio produktų paruošų ir daug ko kita” (“Akiračiai”, 1977, Nr. 6).
Tad ir ūkio srityje dominuojančiai pabrėžiamas tautinis interesas, o socialistiniai ūkio pagrindai apeinami tylomis. Tiesa, toji tyla nėra absoliuti. Prieš dešimt su viršum metų valdžia leido Lietuvos kolūkiečiams turėti savo asmeninėje žinioje vieną ha žemės už vienos tinkamos eksportui bekoninės kiaulės pristatymą valstybei. Reiškia, valdžia aplinkiniu keliu pripažino individualios iniciatyvos ūkinį pranašumą. Klestintis socialistiniame ūkyje visuotinis grobstymas bei piktnaudžiavimas ‘visuomenės’ turtu irgi yra pakankamai iškalbus liudijimas apie socialistinės eokonomikos svetimumą žmonėm ir jų interesam.
Eitanas Finkelšteinas tiesiog liudija, be to, kad lietuviai visiškai nelinkę sieti dabartinių krašto ūkinių pasiekimų su socialistine santvarka: “Nors jie ir neneigia, kad šiandieną gyvenimas Lietuvoje yra pagerėjęs labiausiai iš viso pokario metų, visgi jie mano, kad panašaus gerovės lygio Lietuva būtų sugebėjusi pasiekti ir būdama nepriklausoma” (“Akiračiai”, 1977, Nr. 6).
Nerodo didelio entuziazmo socialistinei ūkio sistemai nė naujieji išeiviai iš Lietuvos. Atvirkščiai, visi jie reiškiasi kaip individualios iniciatyvos ir rinkinės Vakarų tipo ūkinės sistemos šalininkai. Aplamai, persikėlę į Vakarus, disidentai arba visiškai pamiršta savo solidarumą su socializmo teorija ir praktika, arba jį reiškia kur kas santūriau ir labiau diferencijuotai.
Ogi kuria prasme daugelis Lietuvos disidentų skelbiasi socialistais? Atrodo, kad tas skelbimasis greičiausiai yra tik savotiškas lojalistinis-legalistinis žaidimas. Sakoma, kad nenorima keisti sovietinės santvarkos socialistinių pagrindų, o norima keisti esamą santvarką taip, kad ji iš tikrųjų atitiktų pačios socialistinės doktrinos skelbiamus gražius principus, nacionalinės bei individualinės laisvės idealus. Tokia vaizduojamoji santvarka gal ir neprieštarauja tam tikrom abstrakčiom socializmo doktrinom, bet ji aiškiai prieštarauja sovietiniam socializmui — tam, ką oficialieji ideologai tenai vadina gyvuoju socializmu.
Visi šie duomenys perša išvadą, kad teleologinėje politinėje sąmonėje puoselėjamieji esamos santvarkos pakeitimai turėtų sukurti Lietuvoje tokią santvarką, kuri ne tik atitiktų tautinius interesus ir istorines tautos tradicijas, bet ir sudarytų kuo plačiausias galimybes individualiai bei grupinei žmonių iniciatyvai reikštis vakarietiško tipo visuomenių pagrindais.
Antra vertus, nė vienas lietuvis Lietuvoje tur būt nesutiktų, kad su nauja santvarka būtų prarasti tokie dabartinės santvarkos elementai kaip nemokamas švietimas, nemokama sveikatos apsauga, pigūs butai, atlyginamos stostogos, socialinis aprūpinimas ir t.t. Visus šiuos elementus, jo nuomone, naujoji santvarka turėtų tik sustiprinti.
Teleologinė politinė sąmonė ir Vakarai
Kalbant apie Lietuvos teleologinėje sąmonėje ryškėjančius Lietuvos santykius su Vakarų pasauliu, pabrėžtini yra šie dalykai:
1. Bendra tendencija vakarėti; šioji tendencija juo toliau, juo labiau įsigali ne tik Rytų Europoje, bet ir pačioje Rusijoje.
2. Mūsų žmonių begalinis noras keliauti, pažinti kitas šalis, kitokį gyvenimo būdą, ištrūkti iš siauro sovietinio narvo.
3. Susirūpinimas, kad Lietuva kiek galėdama atitrūktų nuo Rusijos, nuo jos įtakos, nuo jos galybės, nuo jos rinkų ir žaliavų ir t.t.; galvojama, kad išvysčius ryšius su Vakarais, bus galima pasiekti tam tikrą Lietuvos tarptautinių santykių balansą, ir, išsivaduojant iš primestų vienašališkų ryšių su Rytais, sustiprinti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės pagrindus.
Politiškai tur būt svarbiausias yra trečiasis punktas, bet žmonių nuotaikose pirmieji du yra akivaizdesni.
Pabrėžtinas yra lietuvių Lietuvoje pažiūrų stambus pasikeitimas kaimyninių tautų, pirmiausia lenkų atžvilgiu. Bendroji tendencija vakarėti, atsiplėšti nuo Rusijos suartino lietuvius su lenkais, įgalino iš dalies užmiršti praeities skriaudas ir nesutarimus. Daugelis lietuvių inteligentų šiandien žiūri į santarvę su Lenkija kaip į pirmą žingsnį, stiprinant Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Daugelis Lietuvos inteligentų šiandien galvoja, kad labiau patyrusios santykiavime su Vakarais, labiau suvakarėjusios Lenkijos pagalba labai palengvintų Lietuvai vakarėti ir nustatyti savo nuosavą tarptautinių santykių su Vakarais sistemą. Kaip V. Jungėnas “Metmenyse” (Nr. 29) liudija, Lietuvoje yra inteligentų, kurie būtų linkę sutikti ir su atstatymu net tam tikrų Rzecz Pospolitos formų. Prieš kokius dešimt metų tokiai nuomonei buvo artimas ir Tomas Venclova.
Teleologinė politinė sąmonė ir tautos konsolidacija
Kompaktinės tautinės visuomenės atstatymo momentas teleologinėje politinėje sąmonėje yra opus, nes Šio momento konkrečiose vizijose, jų praktinio vykdymo perspektyvose slypi minėtieji fašistinio pobūdžio pavojai. Atstatyti kompaktinę tautinę visuomenę neabejotinai reikalinga. Tačiau tame procese labai lengva persistengti ir pertempti. Lietuvoje tur būt nerasime lietuvio, kuris, paklaustas, ką pirmiausia norėtų, laisvę atgavus, savo krašte padaryti, — neatsakytų, kad pirmiausia norėtų pašalinti iš Lietuvos visus rusus. Šitokia pažiūra daugumoje atvejų yra mažai diferencijuota, paremta daugiausia emocijomis, o kartais ir primityviais instinktais. Į klausimą, kaip jis galvoja tai pasiekti, greito atsakymo neišgirsi. O po valandėlės, nieko nesugalvojęs, atsakys: “Nežinau. Tik kad nė vieno ruso neliktų, kad visi ‘išsipašalvonintų’. Būdinga, kad partiniai veikėjai “vyresniojo brolio” nekenčia net labiau, negu bet kas kitas. Mat, jiems tenka daugiausia su juo bendrauti, patirti jo spaudimą, jo kontrolę, jo valdžią. Tad jie rusų atžvilgiu yra ypatingai irzlūs ir pilni neapykantos. Vienas toks partinis darbuotojas man kartą pasakė:
— Būtų mano valia, visus rusus tučtuojau iš Lietuvos išvyčiau.
— Vienoje valstybėje su Rusija būnant, kaip tai galėtum padaryti? — paklausiau.
— Ne, žinoma, — sako, — negalėčiau. Bet kam vienoje valstybėje? Jei mano valia būtų, tai ir atskira Lietuvos valstybė taip pat būtų.
— Tai ką, — sakau, — uždarytum aklinai tos savo Lietuvos sienas ir nieko į ją neįleistum?
— Taip, — sako, — uždaryčiau ir neįleisčiau. Tokį įstatymą priimčiau, kad tik etninis lietuvis gali būti Lietuvos piliečiu, dalyvauti Lietuvos gyvenime ir Lietuvoje nuolat gyventi. Ir taip sutvarkyčiau, kad nė vieno pašalinio žmogaus Lietuvoje neliktų.
— Tai ką, — vėl klausiu, — įsakytum daryti su tais, kurie Lietuvoje gimę, augę, kurių tėvai ir tėvų tėvai ir jie patys nuolatos čia gyveno, nors ir nėra etniniai lietuviai? Ką darytum, — spaudžiu jį toliau, — su žydais, su vokiečiais, su totoriais, su lenkais, su gudais, netgi su tais pačiais rusais, kurie ir tos rusų kalbos jau kaip reikiant nemoka, lietuviškai šneka, nors ir Ivanovo ar Leščiovo pavardę nešioja? Yra gi tokių Lietuvoje gyvas velnias.
— Taip, taip, — susimąstė, — čia yra problema, tikra problema — ir, kiek pagalvojęs, numojo ranka.
— Ai, geriau, kad nė vieno nebūtų.
Teko man jam išdėstyti, ką aš apie tai galvoju. Turiu aš tuo klausimu kai kurių minčių. Pasakysiu tik tiek: blogį ir gėrį, ydą ir dorybę negalima gyvenime išreikšti absoliučiomis kategorijomis, nes gyvenime visa tai reiškiasi kaip tam tikros kiekybės, tam tikro masto funkcijos. Pvz., taupumas yra dorybė, gėris, o šykštumas, atvirkščiai, yra blogis, yra yda. Dosnumas yra gėris, dorybė, o išlaidumas, švaistūniškumas — blogis, yda. Taupumas, šykštumas, dosnumas, išlaidumas yra ne kas kita, kaip tam tikras matas žmogaus santykio su jam priklausančiomis materialinėmis gėrybėmis, t.y. matas, taikytinas vienos ir tos pačios sąvokos skalėje. Taip ir su nacionalizmu. Absoliutus ar perdėtai šovinistinis nacionalizmas yra blogis, yda, lygiai kaip blogis, yda yra absoliutus tautinio jausmo praradimas. Saikingas nacionalizmas, kuris stengiasi įtvirtinti ir apginti kiekvienos tautos neatimamą teisę tam tikroje teritorijoje nekliudomai egzistuoti ir vystytis nepriklausomo visuomeninio organizmo pavidalu, yra dorybė, gėris.
Vadovaudamasi šiais principais, Lietuvos politinė išeivija turėtų paruošti Lietuvos pilietybės įstatymo pagrindų projektą, kuris galėtų suvaidinti teigiamą vaidmenį, formuojant bei racionalizuojant tautos nusistatymą tuo opiu kompaktinės tautinės visuomenės atstatymo klausimu.
Racionaliai išsprendus tautos konsolidacijos klausimą, plačiai atsidarytų vartai ir besąlyginiam įsitvirtinimui Lietuvos politinėje sąmonėje nusistatymui dėl kūrybinės, kultūrinės, religinės laisvės besąlyginio pripažinimo ir įgyvendinimo Lietuvoje.
Tokia bendrais bruožais yra krašto ateities vizija Lietuvos teleologinėje politinėje sąmonėje. Išeivijos pastangomis ji turėtų susikonsoliduoti ir pasidaryti tvirtu nuoseklios, konstruktyvios ir nuosaikiai-racionalios tautinės ideologijos pagrindu.
Pragmatiškai taktinė politinė sąmonė
Jei teleologinė Lietuvos politinė sąmonė daugiau-mažiau yra monolitiška, telpanti į maždaug visiems bendrų pažiūrų sistemą, tai Lietuvos pragmatiškai taktinė politinė sąmonė yra labai diferencijuota. Atrodo, kad kiekvienas individas ieško specifinių kelių teleologinei politinei sąmonei suderinti su savo konkrečiu politiniu elgesiu kasdieniniame gyvenime. Galima sakyti, kiek žmonių, tiek ir pragmatiškai taktinės politinės sąmonės specifinių pasireiškimo formų. Nepaisant šitokio individualizuoto įvairumo, vis dėlto galima išskirti tris pagrindines Lietuvos pragmatiškai taktinės politinės sąmonės formas, kurioms atitinka ir trys pagrindinės žmonių kasdieninio politinio elgesio linijos:
a) visiškas prisitaikymas,
b) konservacinis prisitaikymas ir
c) aktyvistinis nusistatymas.
Visiškas prisitaikymas reiškia visišką rezignaciją. Iš tokio prisitaikėliško nusistatymo išsivysto besąlyginiai kolaborantai. Prisitaikėliškojo nusistatymo pagrinde yra kaijeristinis godumas, o svarbiausia, baimė dėl savojo kailio, dėl savos ramybės. Priešingai tam ką teigia Geothės Mefistofelis, atrodo, kad pasaulį valdo ne tiek auksas, kiek baimė.
Su politine sąmone tas prisitaikėliškumas teturi tiek bendra, kiek jis bando save pateisinti ir įteisinti. Pav., samprotaujama, kad lietuviams reikia stoti į partiją, daryti karjerą, nes, jeigu jie to nedarys, į atitinkamas vietas bus atsiųsti rusai. Tad prisitaikėliškumas dangstomas tam tikromis patriotinėmis skraistėmis, tam tikrais motyvais, paskolintais iš teleologinės sąmonės. Tuo būdu ši sąmonė spekuliatyviai pervedama į jai iš esmės prieštaraujančią konkretaus politinio elgesio liniją. Apie tokius žmones gerai yra pasakęs savo intervju “Drauge” (1977.11.20) Tomas Venclova, konstatuodamas, kad ir tie lietuviai, kurie daro karjerą, stoja į partiją ir pan., neviešai padejuoja dėl rusifikacijos ir pasvajoja apie demokratiją, apie nepriklausomybę, jis priduria: “bet daugelis (daugiau negu paprastai manoma) greitai smunka, visiškai sutampa su sistema, ima rūpintis tik savo gerove, ir jų nevieši padejavimai darosi koktūs ir veidmainingi. Ant jų sistema ir laikosi.”
Prisitaikėliškumas turi dar ir tą ryšį su politine sąmone, kad juo aiškiai pasireiškia ir minėtas politinio lauko tautos sąmonėje reliatyvus silpnumas ir su juo susijęs moralinis cinizmas.
Visiškas prisitaikėliškumas gryna forma visgi ne per dažniausiai sutinkamas. Net kai prisitaikėliškumas dominuoja žmogaus gyvenimą, dažnai tam tikri žmogaus veiksmai yra derinami su siekimu atlikti kai ką pozityvaus, kai ką, ką jam tiesiogiai diktuoja teleologinė politinė sąmonė. Čia vėl yra masto klausimas. Konkretus prisitaikėliškumo ir teleologinės politinės sąmonės santykis atskiro asmens elgesyje priklauso ir nuo žmogaus ryžtingumo bei kitų jo charakterio bruožų, ir nuo jo visuomeninės padėties, ir nuo išorinių aplinkybių, kuriose paskiras žmogus gyvena ir dirba.
Kiekvieno žmogaus pragmatiškai taktinė politinė sąmonė yra konkreti ir specifiška. Tais atvejais, kai prisitaikėliškumas prie režimo reikalavimų dominuoja teleologinės politinės sąmonės diktuojamus nekonformistinius asmens pasireiškimus, turime reikalą su konservaciniu nusistatymu, o tais atvejais, kai prisitaikėliškumą dominuoja teleologinės politinės sąmonės diktuojamas nekonformizmas, turime aktyvistinį nusistatymą.
Lietuvoje viešpataujanti pragmatiškai taktinė politinė sąmonė yra konservacinio pobūdžio. Pats faktas, kad po 1952 pilietinis karas Lietuvoje užgeso, rodo, kad tauta nutarė nutraukti aktyviąją rezistenciją okupacijai ir prisitaikyti prie kraštui primestų egzistencijos sąlygų. Prisitaikymas tačiau nereiškia kapituliacijos. Jis tereiškia taktikos pakeitimą. Kad tauta galėtų savo tikslų siekti, reikia išsaugoti jos gyvastį ir, kiek galima, jos sveikatą. Tautos nusistatymas išsaugoti savo gyvybę ir yra konservacinis nusistatymas.
Konservacinio nusistatymo konkrečių apraiškų Lietuvoje yra apstu. Eitanas Finkelšteinas liudija, kad “pagrindinė Lietuvos gyventojų masė daro viską savo savaimingumui išsaugoti, bet drauge ji puikiai suvokia, kad be rimtų ir žymių permainų pasauly ir ypač Maskvoj Lietuva nesusilauks tikros nepriklausomybės” (“Akiračiai”, 1977, Nr. 6-90). Vadinasi, patys lietuviai sau nepriklausomybės išsikovoti negali. Jie turi laukti, kol pasauly ar Maskvoj pasikeis situacija ir nepriklausomybės išsikovojimas pasidarys įmanomas. Kol tai įvyks, lietuvių uždavinys daryti viską, kad išlaikytų savo tautą gyvą ir sveiką, pajėgią pasinaudoti ateities galimybėmis Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tai ir yra ne kas kita, kaip konservacinės funkcijos vykdymas.
Aplamai Lietuvos žmonės, gal tik išskyrus pačius aršiausius kolaborantus, yra vienokio ar kitokio laipsnio tipingi konservatininkai. Konservacinė pozicija savotiškai jungia gan didelę dalį oficialiųjų pareigūnų su disidentais. Kai kurie pareigūnai (kaip Ženklys liudija, neišskiriant nė paties Sniečkaus) stengiasi savo oficialios veiklos rėmuose kelti kultūros ir švietimo kokybę ir tautiškumą (apie tai, kokių kompromisų tokia veikla reikalauja ir koks menkas, palyginti, su tais kompromisais jos rezultatas, gerai parašė A.M.
Jurašienė savo straipsnyje “Galiu tik liudyti skausmą”, paskelbtą lietuvių spaudoje ir “Kontinento” žurnale 1977, Nr. 11), gerinti respublikos materialines sąlygas, saugoti krašto gamtą ir žemės ūkį.
O disidentai, nors ir protestuoja prieš tam tikrus valdžios veiksmus, bet dažniausiai tai daro valdžios vertybių sistemoje, stengdamiesi apginti čia žmonių teises, čia tautines institucijas, čia kultūrinius ar gamtinius tautos resursus. To siekia “Helsinkio grupė”, taip pat “LKB Kronika”. Tuo buvo paremta ir 17,000 peticija Jungtinėm Tautom. Apie tai kalba Mindaugas Tamonis ir kiti.
Ir pareigūnų ir disidentų panašaus pobūdžio veiksmuose reikalą turime su ta pačia konservatyvine veikla. Skirtumas tarp vienų ir kitų yra tik prisitaikymo laipsnyje, kurį apsprendžia ne tiek veikėjo nusistatymai, kiek visuomeninė pozicija, kurioje jis veikia.
Štai kaip išreiškia savo principinį konservacinį nusistatymą disidentas Tomas Venclova: “Tokie keliai, kaip karas, prievartinė revoliucija, terorizmas ir t.t. — nepriimtini, ir ne tik dėl grynai moralinių sumetimų, bet ir todėl, kad lietuvių tautą galėtų pražudyti” (“Dirva”, 1977, Nr. 24). ir kitoje vietoje: “Mes tik tikimės to, kad Lietuva galės išlikti gyva fiziškai ir kultūriškai bent iki šio šimtmečio pabaigos; iki to laiko disidentų sąjūdis gal ir iššauks pasikeitimus, kurie duos mums daugiau laisvės ir gal net nepriklausomybę” (Chicago Tribūne”, 1977.III.15).
A. M. Jurašienė savo pranešime VLiko seimui (1976.XII.4) lietuvių tautos dabartinio pasipriešinimo okupacijai pagrindinę liniją teisingai įžiūrėjo tautos nepasidavime sovietizacijai, tame mūsų tautos atsparume, kurį ji “įsigijo kaip kokį priešnuodį spaudos draudimo metais ir kuris išliko ir persidavė ateities kartoms” (“Europos Lietuvis”, 1977.III.1). Taigi, ir šiuo atveju susiduriame su konservacine funkcija, kuri prilyginama tautinei rezistencijai.
Jau minėtas T. Ženklys klausia išeiviją, ką reiškia laisvinimo darbas: “Ar tai reiškia, kad stengiamasi kurti Lietuvoje pogrindines pasipriešinimo organizacijas? Mes tokių organizacijų veiklos nejaučiame ir, turiu atvirai pripažinti, dėl to nelabai tepergyvename. Kraujo jau buvo prilieta daugiau, negu reikia, aukų skaičius sudarė apie trečdalį visos tautos, o rezultatai? Žinoma, šlovingi (ir tai nevisada) istorijos puslapiai; žinoma, gairės, į kurias, atgavusi laisvę, tauta galės lygiuotis. Bet tiems tikslams pasiekti galima buvo paaukoti ir mažiau gyvybių. Ką gi, istorijos nepataisysi, bet mokytis iš jos reikia. O pamoka, mums atrodo, gana aiški — savo jėgomis mes nuo tarybinio totalitarizmo neišsivaduosime, kaip neišsivadavo netgi vokiečiai ir vengrai, lenkai ir čekoslovakai. Nepadės mums ir Vakarai (minėtoms tautoms iš jų pusės pagalba taip pat neatėjo), nes jiems dabar svarbiausia sutvirtinti egzistuojantį status quo, tą jėgos subalansuotą situaciją, kuri susikūrė dabartiniame pasaulyje”.
“Taigi, išvada viena: visų komunistų pavergtų tautų (tame tarpe ir rusų tautos) likimas vienas ir spręsis jis viename taške — Maskvoje... Tarybų valdžia pasmerkta žlugti pagal savo vidinės raidos dėsnius... Visos mūsų viltys turėtų būti sukoncentruotos į tą valandą, kada Maskva pagaliau, nustos būti komunistine bei tarybine. Tik tada išauš ir mūsų laisvės rytas... Taigi svarbiausias laisvinimo darbo profilis, kaip aš jį suprantu, glūdi tinkamame mūsų pasiruošime naujam, laisvam rytojui. Mes krašte privalome... daryti viską, kas įmanoma, kad išsaugotume tam rytojui optimaliniame stovyje tautos kūną. Gi jūs išeivijoje turėtumėte, mano supratimu, paruošti tautai naujus dvasinės bei socialinės politinės egzistencijos laisvėje pagrindus” (“Akiračiai”, 1975, Nr. 2).
Aktyvistinis nusistatymas
Plačiame konservacinio prisitaikymo spektre yra įvairių atšakų, yra išsilaisvinimo iš prisitaikėliškumo įvairaus laipsnio, yra veiklos intensyvumo bei rezultatyvumo įvairaus lygio. Visiem konservatininkam bendras yra įsitikinimas, kad savo veiksmais jie saugą tautos integralumą rytojaus laisvei. Bet kai vieni jų (tarkime, gryni konservatininkai) tik tokiu saugojimu ir apsiriboja, samprotaudami, kad imperijos ir politinės sistemos ateina ir praeina, o tauta turi išlikti, kiti turi konkretesnių idėjų. Lietuvos laisvės valandą jie sieja su totalitarinės bolševikinės santvarkos griuvimu. Todėl stengiasi susirišti su Rusijos disidentais ir veikti su jais bendru frontu. Lietuvos “Helsinkio grupė” tur būt yra ryškiausias tokios bendro fronto veiklos pavyzdys. Bendro fronto veiklą taip pat demonstruoja “LKB Kronika” ir kitos Lietuvos disidentinio sąjūdžio organizuotos apraiškos. Tuo būdu iš konservacinio nusistatymo, kai jis pasiekia atitinkamą išsivystymo laipsnį, logiškai išsivysto aktyvistinis disidentinis nusistatymas.
Šalia tokio disidentinio aktyvizmo yra Lietuvoje ir spontaninio aktyvizmo pasireiškimų. Tokio spontaninio aktyvizmo ryškiausiu pavyzdžiu laikytinas Romo Kalantos susideginimas. Spontaniniam aktyvizmui skirtini ir po jo sekusieji (kaip ir visi kiti) masiniai protesto veiksmai Lietuvoje.
Kalantos susideginimas labai išryškino skirtumą tarp grynai konservacinio ir aktyvistinio nusistatymo ir parodė, kaip Lietuvos visuomenėje žmonės pagal tuos nusistatymus pasiskirsto. Vertindama 1972 įvykius Kaune, mąstančioji Lietuvos visuomenė tarsi pasidalino į dvi gana ryškias partijas: antikalantininkus ir prokalantininkus. Konservatininkai, kurių, atrodo, buvo didžiulė dauguma, užėmė griežtas antikalantiškas pozicijas. Jiem atrodė, kad tokie aktyvistinio pobūdžio veiksmai Lietuvai nieko gera duoti negali, o tegali padidinti Maskvos kontrolę ir tuo dar daugiau suvaržyti vietines galimybes, vykdant konservacinius uždavinius.
Prokalantininkiškoji aktyvistinio nusistatymo mažuma žavėjosi Kalantos žygiu ir sveikino jį sekusius įvykius, vertino juos be išlygų teigiamai. Prokalantininkai su antikalantininkų tezėmis nesiginčijo. Jie priimdavo visus antikalantininkų argumentus, ne išvadas, ir gal net sutikdavo su mintimi, kad iš tikrųjų gal būtų buvę geriau, jei Kalantos žygio su visomis pasekmėmis ir nebūtų įvykę. Tačiau prie to jie pridurdavo, kad tai visiškai tušti samprotavimai, nes tokių spontaniškų, stipriomis ir nuoširdžiomis emocijomis pagrįstų įvykių nei planuoti, nei kontroliuoti iš vis neįmanoma. Ir kai tokie įvykiai vyksta, belieka juos sveikinti ir jais didžiuotis, nes jie tautos istorijoje yra, anot Stefano Zweigo, žvaigždinės valandos, kurių dėka tauta sugeba save pačią atpažinti, suvokti savo bendrus tikslus ir įtvirtinti save kaip istoriškai prasmingą bei pateisintą visuomeninį vienetą.
Tokiomis žvaigždinėmis valandomis formuojasi tautos dvasinis kapitalas, o su juo — ir pati tauta. Todėl teigiamosios Kalantos žygio pasekmės istorinėje perspektyvoje žymiai persvers visus to žygio laikinius neigiamus poveikius. Istoriniai reiškiniai bei įvykiai nebūna arba tik teigiami, arba tik neigiami. Jie visada turi ir teigiamų ir neigiamų padarinių, kurių santykį reikia mokėti tinkamai įvertinti.
Tačiau šitaip galvojusių ir kalbėjusių žmonių Lietuvoje 1972 nebuvo daug. Bet visgi buvo. Tas rodo, kad aktyvistinis nusistatymas krašte niekada nebuvo pranykęs. Pastarojo meto Lietuvos gyvenimo faktų analizė rodo, kad aktyvistinio nusistatymo pozicijos po 1972 įvykių žymiai sustiprėjo.
Kaip ten bebuvę, čia išdėstyta Lietuvos politinės sąmonės analizė atrodo, kad mūsų kraštas gana intensyviai ruošiasi tai savo istorijos lemiamai žvaigždinei valandai, kai jis vėl taps laisvas ir nepriklausomas.
Savo ruožtu, kad išeivija suvaidintų Lietuvos ateities istorijoje reikšmingą vaidmenį ir pateisintų į ją tautos kamieno dedamas nemažas viltis, ji turi teisingai suprasti Lietuvos politinės sąmonės stovį. O tam jai privalu nuolatos stebėti tos sąmonės raidą. Tik teisingai suprasdama tautos politinę sąmonę, išeivija gali savo tinkamu indėliu sėkmingai talkinti tautai krašte tinkamai pasiruošti tą Lietuvai žvaigždinę valandą sutikti.
Redakcijos pastaba
Dr. Aleksandras Štromas prašo “Į Laisvę” redakciją patikslinti, kad praėjusiame ir šiame žurnalo numeriuose spausdinama jo Lietuviškų studijų savaitėje Anglijoje skaityta paskaita “Politinė sąmonė Lietuvoje ir joje atsispindinčios krašto ateities vizijos” nėra tos paskaitos originalus autorinis tekstas, bet redakcijos padarytas sutrumpintas atpasakojimas. Norintieji pasitikrinti citatų autentiškumą, gali kreiptis į autorių šiuo adresu:
Dr. A Shtromas Croft House, Top Flat 32 New Hey Road Rastrick, Brighouse W. Yorkshire HD6 3PZ England
