Partizanai: Istorija ir dabartis

KAS NAUJA NAUJOJ SOVIETŲ KONSTITUCIJOJ

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

I

Pirmoji sovietinė konstitucija buvo priimta 1918.VII.10. Tai buvo Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos — RSFSR konstitucija. Joje ypatingai buvo pabrėžtas klasinis sovietinės valstybės pobūdis ir darbininkų klasės vaidmuo. Beteisiais buvo palikti visi, kurie nepriklausė darbininkų klasei ar kaimo biednuomenei. Ogi pati kaimo biednuomenė (bežemiai ir mažažemiai) aukščiausiame valstybės organe — Sovietų Kongrese — taip pat buvo aprėžta tik penktadaliu visų mandatų, kitus keturis penktadalius rezervavus tik darbininkų klasei, kuri anuomet Rusijoje buvo, palyginti, dar visai negausi.

Kai sovietinė Rusija užgrobė Ukrainą, Gruziją, Azerbaidžaną, Armėniją, Gudiją, kompartijos viršūnėje nebuvo vieningo nusistatymo, ar užgrobtąsias žemes prijungti prie Rusijos tokiu pat būdu, kaip kad buvo caro laikais praktikuota, ar sudaryti naują padėtį? Buvo apsispręsta sudaryti naują padėtį — sudaryti sovietinių respublikų sąjungą. Tai pradinei sąjungai priklausė Rusija,

Ukraina, Gudija, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. (Paskutinės trys kurį laiką ėjo vienu Užkaukazės Sovietų Socialistinės Respublikos vardu).

1923.VII.6 buvo priimta pirmoji Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos konstitucija. Tos konstitucijos būdingas teisinis bruožas šalia iš 1918 RSFSR konstitucijos perimto sovietinės valstybės klasinio pobūdžio pabrėžimo, buvo konstitucijos anonimiškumas, t. y. išleidimas iš jos antraštės sąjungos partnerių pavadinimų. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, neišvardinant pačių tų respublikų, yra anoniminė sąjunga. Bet toks anoniminis sąjungos pavadinimas Kremliaus buvo sąmoningai parinktas dviem motyvais. Tokia anoniminė sąjunga palieka atviras duris Kremliaus pretenzijai į kiekvieną naują sovietinę socialistinę respubliką, kad ji “pasiprašytų” priimama į sąjungą, kai tik Kremliui susidarys tokiam “pasiprašymui” užkarti tinkamos sąlygos, kaip kad pvz. 1940 buvo susidarę Baltijos valstybių atžvilgiu. Be to, toks anoniminis sąjungos pavadinimas palieka atviras duris Rusijos išskirtinei faktinei padėčiai sąjungoje ir faktinei rusinimo politikai. Ne be pagrindo žinomas bolševikų generolas, vėliau karo komisaras, M. Frunzė, tos sąjunginės konstitucijos klausimus svarstant, yra pareiškęs:

— Kurdami sovietų socialistinių respublikų sąjungą, mes neturime išleisti iš akių, kad tuo mes dedame kertinį akmenį visų tautų tarpusavio santykių ateities išsivystymo formai. Mano tvirtu įsitikinimu, tik šiuo būdu ir pagal šitokį tipą vystysis visų kitų šalių dirbančiųjų masių valstybiniai santykiai.

Sovietinei sistemai įsitvirtinus Rusijoje ir jos užgrobtuose kraštuose, be to, Sovietų Sąjungai įsijungus į tarptautinę bendruomenę, tapus Tautų Sąjungos nariu ir pradėjus dairytis draugų ir sąjungininkų prieš kylančią Hitlerio nacionalsocialistinės Vokietijos grėsmę, Kremliuje subrendo naujos sąjunginės konstitucijos sumanymas, tokios konstitucijos, kuri bent iš paviršiaus, bent dėl akių vakarų Europai rodytų Sovietų Sąjungą tarsi į-stojusią į teisinės valstybės kelią, o pačios Sovietų Sąjungos masėm įžiebtų geresnio gyvenimo viltį, pagal žinomąjį Stalino posakį: “Žit stalo lutče, žit stalo ve-seliej” (Gyventi pasidarė geriau, gyventi pasidarė linksmiau).

Ir tur būt neatsitiktinai tai antrajai Sovietų Sąjungos konstitucijai paskelbti buvo parinkti vadinamų “didžiųjų valymų” metai, kad tuo bent iš dalies būtų nukreiptos bei apramintos ir sovietų vidaus nuotaikos ir tarptautinė opinija.

Naujos, jau trečios sąjunginės konstitucijos sumanymas iškilo Chruščiovo laikais. Karštakošis Chruščiovas skelbė Sovietų Sąjungą netrukus sukursiant komunistinę visuomenę, komunistinę santvarką ir, žinoma, komunistinę konstituciją. Be to, veikiančioji 1936 Sovietų Sąjungos konstitucija buvo Stalino konstitucija ir nesiderino su Chruščiovo skelbta ir vykdyta destalinizacija.

Chruščiovą išvertęs, Brežnevas tą Chruščiovo konstitucijos sumanymą marinavo. Destalinizacija nustojo aktualumo, o komunistinės visuomenės ir komunistinės santvarkos ateitis praktiškai pasirodė nebuvo taip arti, kaip Chruščiovas vaizdavosi. Maždaug po 15 metų nuo naujos konstitucijos sumanymo iškėlimo Brežnevas kompartijos centro komitetui naujos konstitucijos reikalą blankiai motyvavo sovietų visuomenės jau pasiektu vienalytiškumu (vietoj darbininkų klasės ir darbininkų - valstiečių sąjungos esą susiformavusi vienalytiška sovietinė liaudis) ir Sovietų Sąjungos tarptautinio svorio išaugimu.

Bet tie oficialieji kompartijos motyvai nebūtinai yra patys tikrieji ir juoba vieninteliai. Pats pagrindinis naujai konstitucijai motyvas be nebus tik tas pats, koks kad yra buvęs ir Stalino konstitucijai, būtent, propagandinis motyvas. Pažįstant sovietinės sistemos konstitucinę tikrovę, kurioje konstitucijos žodžio sovietinė reikšmė gali būti ir dažniausiai yra ne tik skirtinga nuo tokio žodžio įprastinės reikšmės, bet dažnai yra ir visai tai įprastinei žodžio reikšmei priešinga, — nesunku suprasti sovietinės konstitucijos propagandinis pobūdis bei vaidmuo.

Žodis yra kantrus. Jis leidžiasi taikomas ne tik skirtingai, bet ir tiesiai priešingai reikšmei, priešingam turiniui išreikšti. Bet tuo savo kantrumu žodis sykiu yra ir klastingas, nes sudaro įspūdį, kad pasakyta įprastinė mintis, nors faktiškai pasakyta visai skirtinga, netgi priešinga mintis. Tačiau šiokia žodžio apgaulė visada yra laikinė. Gyvenimo tikrovė visada atskleidžia, ar žodis nuoširdus, ar klastingas. Ir Stalino konstitucijos žodžių klastingumas jau yra visam pasauliui žinomas ir todėl praradęs savo propagandinį poveikį bei vaidmenį. Sovietinės konstitucijos propagandiniam poveikiui atnaujinti ir jos klastingam žodžiui suteikti kad ir laikinio pasisekimo be nebus tik pats pagrindinis naujai konstitucijai motyvas.

II

Sovietų Sąjungos naujoji konstitucija mus pirmiausia interesuoja dėl to, kad ji, kaip sovietinis teisinis instrumentas, bus taikoma ir okupuotai Lietuvai. Praktiškai tas mūsų interesas telkiasi į tos konstitucijos du aspektus:    į jos santykį su Sovietų

Sąjungos komunistų partijos programa ir į jos santykį su veikiančiąja Stalino konstitucija.

Chruščiovo iškeltas naujos konstitucijos reikalas buvo nuosekli išvada iš Sovietų Sąjungos kompartijos naujosios programos. Pagal tą programą “Komunizmo statybos uždaviniai sprendžiami nuosekliais etapais” ir būtent jau 1961 - 1970

Sovietų Sąjunga, kurdama materialinę - techninę komunizmo bazę, pagal produkcijos gamybą vidutiniškai vienam gyventojui pralenks galingiausią ir turtingiausią kapitalizmo šalį — JAV; žymiai pakils materialinė darbo žmonių gerovė ir kultūrinis - techninis jų lygis; visiems bus užtikrintas pasiturimas gyvenimas; visi kolchozai ir sovchozai pavirs didžiai našiais ir didžiai pajamingais ūkiais; iš esmės bus patenkinti sovietinių žmonių poreikiai turėti sutvarkytus butus; išnyks sunkus fizinis darbas; SSSR pasidarys trumpiausios darbo dienos šalis”.

Visa tai kompartijos programa, taigi ne tik Chruščiovas, bet ir Brežnevas su dabartiniais Kremliaus viešpačiais, yra pažadėję jau iki 1970. Ogi 1971 - 1980 laikotarpyje pagal kompartijos programą jau

— bus sukurta materialinė - techninė komunizmo bazė, užtikrinanti visiems gyventojams materialinių ir kultūrinių gėrybių gausumą; sovietinė visuomenė visiškai priartės prie to, kad bus vykdomas principas skirstyti (gėrybes) pagal poreikius (“iš kiekvieno — pagal sugebėjimus, kiekvienam — pagal poreikius”); įvyks laipsniškas perėjimas į vieningą bendraliaudinę nuosavybę. Tuo būdu Sovietų Są-jungoje iš esmės bus pastatyta komunistinė visuomenė. (Pabraukta mano. Aut.)

Tad 1977 Sovietų Sąjunga pagal tuos kompartijos programinius įsipareigojimus turėtų būti jau visai prie komunistinės visuomenės statybos pabaigos su visais tos komunistinės visuomenės atributais. Pvz. žemės ūkyje kolchozai jau turi būti susilyginę “su bendraliaudinėmis įmonėmis”, kolchozininkų asmeninio naudojimo sklypai jau nebereikalingi, o kolchozų gyvenvietės jau tapę miesteliais su visokiais techniniais ir kultūriniais įrengimais. Ir naujoji Sovietų Sąjungos konstitucija tą komunistinę visuomenę turi atspindėti savo nuostatais.

Tačiau gyvenimo tikrovėje kompartijos programos nustatyti “komunizmo statybos nuoseklūs etapai” nepasitvirtino. Komunistinė visuomenė nepastatyta. Sovietų Sąjungos tikrovėje jos nėra. Ji tad negali atsispindėti ir naujoje konstitucijoje.

Sunku patikėti, kad, prisiimdama šiokius programinius įsipareigojimus, kompartija tyčia būtų visai nesiskaičiusi su realiomis galimybėmis tiem įsipareigojimam vykdyti. Atrodo, kad taip negalėjo būti. Tokio savęs kompromitavimo kompartija tyčiomis negalėjo leisti. Kas tad per veiksnys galėjo kompartijos programinius įsipareigojimus nieku paversti? Atrodo, kad tai bus buvęs Sovietų Sąjungos karinis “estab-lishmentas”.

Kaip atsimename, Chruščiovas buvo numatęs labai apkarpyti sovietų karinį sektorių ir tokio apkarpymo sąskaita išplėsti gyventojam reikalingų masinio vartojimo dalykų gamybą. Sovietų Sąjungos tos srities potencialas yra didelis ir neišnaudotas. Tačiau tas Chruščiovo planas sužlugo. Peršasi išvada, kad jis sužlugo dėl to, kad Chruščiovas, nors pats 1957 buvo atsilaikęs valdžioje tik dėka karinio “establishmen-to” paramos, pervertino kompartijos veiksnio galią ir nepakankamai įvertino karinio “establish-mento” galią. Vis tiek, ar Chruščiovas bus buvęs neužtenkamai apdairus bei įtaigus karinį “es-tablishmentą” palenkti kompartijos nusistatymui, ar net neatsargiai bus bandęs kompartijos galią konfrontuoti su karinio “es-tablishmento” galia, — rezultatas tas pats — Chruščiovas krito, o karinio “establishmento” galia sustiprėjo.

Sovietų Sąjungos karinio “establishmento” galiai neutralizuoti kompartija turi karinių politrukų instituciją. Be to, pasirūpina savo aukščiausiam pareigūnui suteikti taip pat aukščiausią karinį laipsnį. Taip buvo II-ojo pasaulinio karo metais pasirūpinęs Stalinas, o dabar yra pasirūpinęs Brežnevas. Tokia kompartijos ir karinio “establishmento” viršūnės tarsi personalinė unija turi pabrėžti kompartijos vadovaujamą viršenybę ir karinio “establishmento” atžvilgiu. Chruščiovas tuo nebuvo pasirūpinęs. O esamos kompartijos viršavimui apsaugoti nuo karinio “establishmento” spaudimo priemonės pasirodė nepakankamos. Nepakankamos net tokiu atveju, kai karinio “establishmento” spaudimas gresia kompromitacija kompartijos programiniam įsipareigojimam. Chruščiovo kritimas tos kompromitacijos nepašalino. O naujoji konstitucija rodo, kad ir Brežnevui lig šiol nesisekė karinį “establishmentą” pažaboti kompartijos apinasriu.

Naujosios konstitucijos preambulė užtat visai neužsimena apie kompartijos programos įsipareigojimų etapinius įvykdymus, o tik iš naujo juos kartoja:

— Aukščiausias Sovietų valstybės tikslas — sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Svarbiausieji valstybės uždaviniai: sukurti materialinę - techninę komunizmo bazę, tobulinti socialistinius visuomeninius santykius ir juos pertvarkyti į komunistinius, auklėti komunistinės visuomenės žmogų, kelti darbo žmonių materialinį ir kultūrinį gyvenimo lygį, užtikrinti šalies saugumų (pabraukta mano. Aut.), prisidėti prie taikos stiprinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimo.

III

Savo išore Brežnevo konstitucija pusėtinai skirtinga nuo Stalino konstitucijos. Stalino konstitucija preambulės visai neturėjo, tekstas buvo padalytas į 12 skyrių, kuriuos sudarė 146 straipsniai. Brežnevo konstitucija turi ilgą preambulę, tekstas padalytas į devynias dalis, kurias sudaro 21 skyrius ir 173 straipsnius.

I-oji dalis — visuomeninės -politinės ir ūkinės santvarkos pagrindai — apima penkis skyrius: politinė sistema, ūkinė sistema, socialinis vystymas ir kultūra, užsienio politika, ir socialistinės tėvynės gynimas, viso 32 straipsnius. Stalino konstitucijoj šiem dalykam yra vienas skyrius su 12 straipsnių.

Pagal Stalino konstituciją SSSR yra “socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė” (1 str.), o pagal Brežnevo konstituciją SSSR yra “socialistinė bendraliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų klasės, valstietijos ir inteligentijos, visų šalies nacijų ir tautybių valią ir interesus”. Čia jau daug daugiau žodžio apgaulės ir klastos, nei Stalino konstitucijoj.

Stalino konstitucijos 2 str. apie vadinamų darbo žmonių deputatų sovietų atsiradimą Brežnevo konstitucija nukelia į preambulę, o Stalino konst. 3 str. vietoj darbo žmonių deputatų vartoja liaudies deputatų. Naujas 3 str. kalba apie sovietinį demokratinį centralizmą. Naujas 4 str. nustato, kad visi vasltybės organai “veikia socialistinio teisėtumo pagrindu”, taigi ne apskritai teisėtumo, o tik socialistinio. Naujas 5 str. nustato, kad “svarbiausi valstybės gyvenime klausimai pateikiami visaliaudiniam svarstymui, taip pat visaliaudiniam balsavimui”. Kas tie “svarbiausi klausimai” ir kas bei kaip juos pateikia “visaliaudiniam balsavimui” — nenustatyta.

Užtat viską paaiškina naujo 6 str. I-oji pastraipa:

“Sovietinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, visų valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Sovietų Sąjungos komunistų partija”.

Nors šis nuostatas tik patvirtina sovietinės sistemos 60 metų tikrovę, vis dėlto jo atsiradimas šiame konstitucijos skyriuje yra būdingas. 1918 ir 1923 sovietų konstitucijos kompartijos išvis neminėjo. Kompartijos specialų vaidmenį sovietinėje sistemoje pirmą kartą nustatė Stalino konstitucija (126 str.), kalbėdama apie sovietines visuomenines organizacijas. Brežnevo konstitucija kompartiją iš visuomeninių organizacijų sektoriaus perkelia į politinės sistemos skyrių, atseit, į valstybinę plotmę. Tur būt tokį kompartijos suvalstybinimą bus skatinęs ne tiek faktinės padėties išryškinimo noras, kiek siekimas kompartijos poziciją stiprinti apskritai ir ypatingai karinio “es-tablishmento” atžvilgiu.

Naujas 7 str. kalba apie sovietinių profesinių sąjungų, komunistinio jaunimo, sovietinių kooperatyvų dalyvavimą valstybės reikaluose, o naujas 8 str. —    apie sovietinės politinės sistemos tolesnį vystymąsi.

Ūkinei sistemai Stalino konstitucija skyrė devynis straipsnius, Brežnevo — 10. Brežnevo konstitucija nemini Stalino konstitucijos tezės; “Kas nedirba — tegu nevalgo”. Bet vietoj kompartijos programos pažadėto principo: “Iš kiekvieno — pagal sugebėjimus, kiekvienam — pagal poreikius”, paliktas Stalino konstitucijos principas: “Iš kiekvieno — pagal sugebėjimus, kiekvienam —    pagal darbą”. Kolchozninkų padėtis palikta ta pati. Dėmesio vertas naujas nuostatas: “Visuomenei naudingas darbas ir jo rezultatai apsprendžia žmogaus padėtį visuomenėje” (13 str.). Tai yra vietoj skelbiamos beklasės visuomenės konstitucinis įteisinimas sovietinės visuomenės klasių. Kadangi sovietiniu mastu aukščiausią rūšį “visuomenei naudingo darbo” atstovauja kompartijos darbas, tai tas apsprendžia ir partiečių padėtį visuomenėje. Ir juo partietis bus aukštesnėje partinėje pakopoje, juo aukštesnė bus jo visuomeninė padėtis bei gyvenimo standartas su liuksusinėmis vilomis, atskiromis krautuvėmis, atskiromis ligoninėmis etc. Feodalizmo bajorystė buvo paveldima iš tėvų, kapitalizmo “bajorystė” įgyjama pralobimu, o sovietinė “bajorystė” — priklausymu kompartijai.

Ūkio nuostatuose tik vienas naujas nuostatas dėl valstybės uždavinių augmenijos ir gyvūnijos apsaugai, taip pat oro grynumo ir vandens švarumo išsaugojimui.

Naujas skyrius: socialinis vystymas ir kultūra kalba apie sovietinės valstybės pagalbą “suartėti visoms SSSR nacijoms ir tautybėms” (faktiškai tai yra konstitucinis įsipareigojimas rusinti pavergtąsias tautas), apie mažinimą sunkaus rankų darbo (kompartijos programa yra įsipareigojusi panaikinti sunkų rankų darbą jau iki 1970), žada kelti darbo atlyginimą, bet tik “sutinkamai su darbo našumo augimu”, žada vystyti vadinamą buitinį aptarnavimą, kurio ligšiolinė padėtis labai prasta.

Naujas užsienio politikos skyrius nustato, kad Sovietų Sąjungos užsienio politika siekia “užtikrinti palankias tarptautines sąlygas komunizmo sukūrimui SSR Sąjungoje, pasaulinio socializmo pozicijų stiprinimui, remti tautų kovą už nacionalinį išsivadavimą ir socialinę pažangą” ... Pasakyta visai aiškiai. Užtat laisvajam pasauliui, pirmiausia vadinamai “naujajai kairei”, iškišamas tokis propagandinis jaukas: “karo propaganda uždrausta įstatymu” (28 str.); Sovietų Sąjungos santykiai su kitomis valstybėmis grindžiami: “savitarpišku atsisakymu naudoti jėgą arba grasinti jėga; suverenia lygybe; sienų neliečiamumu; valstybių teritoriniu vientisumu; taikiu ginčų sureguliavimu; nesikišimu į vidaus reikalus; žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimu; tautų lygiateisiškumu ir teise tvarkyti savo likimą; valstybių bendradarbiavimu; sąžiningu vykdymu įsipareigojimų, kurie kyla iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų ir iš SSRS sudarytų tarptautinių sutarčių” (29 str.).

Ir I -sios dalies paskutinis ir naujas skyrius — socialistinės tėvynės gynimas — kartoja Stalino konstitucijos nuostatą dėl visuotinės karinės prievolės ir nauju nuostatu garantuoja, kad sovietinė valstybė “aprūpina SSRS ginkluotąsias pajėgas viskuo, kas reikalinga”. Tai yra kompartijos “carte blanche” kariniam “establishmentui” tur būt už jo sutikimą pripažinti kompartijai konstitucinę viršenybę. (Plg. 6 str.).

IV

II-ji dalis — valstybė ir asmenybė — apima du skyrius: SSRS pilietybė bei piliečių lygiateisiškumas, ir SSRS piliečių pagrindinės teisės, laisvės bei pareigos, viso 36 straipsnius. Stalino konstitucijoj pilietybei yra vienas straipsnis (21 str.), o piliečių teisėm — X-sis skyrius su 16 straipsnių).

Pilietybės skyriuje šalia propagandinių nuostatų, pakartotų iš Stalino konstitucijos, apie sovietinės moters lygiateisiškumą ir jos globą nėštumo ir motinystės atvejais, taip pat apie prieglobsčio teisę užsieniečiams, “persekiojamiem už darbo žmonių teisių gynimą”, dėmesio vertas naujas nuostatas, kad “SSRS piliečiai užsienyje yra ginami ir globojami Sovietinės valstybės” (33 str.), ir pakartotas Stalino konstitucijos nuostatas (123), kad “Bet koks tiesioginis ar netiesioginis piliečių teisių apribojimas, tiesioginių ar netiesioginių pranašumų pagal rasinius ir nacionalinius požymius nustatymas, lygiai kaip ir visokia rasinio arba nacionalinio išimtinumo, nesantaikos arba niekinimo propaganda, baudžiama pagal įstatymą” (36 str.).

Pirmuoju atveju (33 str.) Brežnevo konstitucija sudaro teisinį pagrindą sovietų įstaigom terorizuoti tariamus ar tikrus Sovietų Sąjungos piliečius — politinius pabėgėlius.

Antruoju atveju (36 str.) sovietinių nerusų respublikų bet kurios pastangos tautinio savitumo puoselėjimo kryptimi kvalifikuojamos konstituciniu nusikaltimu. Pagal piliečių teisių lygybės sovietinę sampratą skirtingų tautų Sovietų Sąjungos piliečių teisių vienodumą užtikrina “visų SSRS nacijų ir tautybių visapusiško vystymo ir suartėjimo politika, piliečių auklėjimas sovietinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo dvasia” (36 str.). Sovietinėje tikrovėje tai reiškia vergišką nusilenkimą ir pataikavimą rusų dominavimui, visokeriopą rusiškumo aukštinimą ir liaupsinimą, ir savo tautinio savitumo negližavimą, savo tautinių tradicijų ir savo tautos istorijos klastojimą. Sovietinės sistemos praktikoje visa tai jau nuo seniai yra vykdoma.

Savo “bill of rights” Brežnevo konstitucija pradeda nuostatu, kad “SSRS piliečiai turi visas socialines - ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja SSRS Konstitucija ir sovietiniai įstatymai” (39 str.). O konstitucija tas sovietinio piliečio teises taip išrikiuoja:

1)    Teisė į darbą ir į poilsį (40-41 str.). Iš esmės tai pakartojimas Stalino konstitucijos 118-119 str. nuostatų.

2)    Teisė į sveikatos apsaugą ir į aprūpinimą senatvėje, ligos atveju, praradus darbingumą ar netekus šeimos maitintojo (42-43 str.) Taip pat iš esmės pakartoja Stalino konstitucijos 120 str.

3)    Teisė į butą (44 str.) naujai formuluota. Reiškia padėtis tuo atžvilgiu nuo Stalino laikų yra pagerėjusi.

4)    Teisė į mokslą (45 str.) iš esmės pakartoja Stalino konstitucijos 121 str.

5)    Nauja teisė naudotis kultūriniais pasiekimais (46 str.).

6)    Nauja teisė į mokslinės ir meninės kūrybos laisvę (47 str.), bet tik “sutinkamai su komunizmo statybos tikslais”. Atseit, mokslinė ir meninė kūryba, neatitinkanti komunizmo statybos tikslų, tos teisės į laisvę neturi.

7)    Naujas propagandinis nuostatas dėl teisės “dalyvauti valstybės ir visuomenės reikalų valdyme”, renkant liaudies deputatų sovietus (48 str.), ir naujas propagandinis nuostatas dėl teisės “pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus jų veiklai gerinti, kritikuoti darbo trūkumus” (49 str.). Šie nuostatai — tai labai tipingi žodžio pagaulės pavyzdžiai.

8)    Teisė į “žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvę”, bet tik “sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant stiprinti socialistinę santvarkų” (50 str.). Šis nuostatas pažodžiui nurašytas iš Stalino konstitucijos (125 str.), pamiršus net “darbo žmonių” žodžius pakeisti ‘liaudies” žodžiu, kaip visur Brežnevo konstutucija tai kad daro.

9)    Teisė jungtis į visuomenines organizacijas, bet tik į tokias, kurios atitinka komunizmo statybos tikslus (51 str.). Iš esmės šis nuostatas atitinka Stalino konstitucijos 126 str. Skirtumas tik toks, kad čia išleistas kompartijos aptarimas, nes kompartija Brežnevo konstitucijoj išskirta iš visuomeninių organizacijų ir atkelta į 6 str.

10)    “Teisė išpažinti bet kurią religiją, atlikinėti religines apeigas arba neišpažinti jokios religijos, vykdyti ateistinę propagandą” (52 str.). Stalino konstitucijos 124 str. kalba tik apie “religinių kultų laisvę”. Tad nuostato redakcija skirtinga. Ar tas redakcinis skirtumas atneš ir skirtingą sovietinę praktiką religijos ir bažnyčios atžvilgiu — tik ateitis pasakys.

11)    Teisė į pagalbą šeimai, į lengvatas daugiavaikei šeimai (53 str.) praplečia Stalino konstitucijos 122 str. apie motinos ir vaiko globą.

12)    Brežnevo konstitucija (54 -56 str.) kartoja Stalino konstitucijos nuostatus (127 - 128 str.) dėl asmens, dėl buto ir dėl korespondencijos neliečiamybės, juos dar praplėsdama ir į “telefoninių pasikalbėjimų ir telegrafo pranešimų slaptumą”. Čia komentarai būtų “superfluous”.

Brežnevo konstitucijos “bill of rights” baigiamas labai elementaria teise “į teisminį gynimą nuo pasikėsinimų į gyvybę ir sveikatą, turtą ir asmeninę laisvę, į garbę ir orumą” (57 str.), ir teise “apskųsti pareigūnų veiksmus valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms” (58 str.). Toliau prasideda jau “bill of obligations”, nes “piliečio teisių ir laisvių įgyvendinimas neatskiriamas nuo jo pareigų vykdymo” (59 str.).

Dėl to sovietinis pilietis ne tik “turi laikytis SSRS konstitucijos, sovietinių įstatymų, gerbti socialistinio bendrabūvio taisykles” (59 str.), bet ir “sąžiningai dirbti” (60 str.), “ saugoti ir stiprinti socialistinę nuosavybę” (61 str.), “saugoti sovietinės valstybės interesus” (62 str.), “stiprinti sovietinės daugianacionalinės valstybės nacijų ir tautybių draugystę” (64 str^-.), “padėti saugoti viešąją tvarką” (65 str.), “rūpintis vaikų auklėjimu” ir juos “auginti socialistinės visuomenės nariais” (66 str.), “padėti vystyti draugystę ir bendradarbiavimą su kitų šalių tautomis” (68 str.).

Paskaičius net 30 straipsnių apie sovietinio piliečio teises ir pareigas, savaime prisimena Stalino grubi pastaba per derybas Maskvoje Lietuvos užsienių reikalų ministrui Urbšiui, kad šis per daug įrodinėjęs, nes jo, Stalino, tuo vis tiek neįtikinsiąs. Betgi Brežnevo konstitucija tikrai tų sovietinio piliečio teisių per daug priskaičiuoja, kad jos būtų patikimos. Juk faktiškai konstitucijai pakaktų pasakyti, kad valstybė vykdys Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją ir Jungtinių Tautų priimtas žmogaus teisių konvencijas, ir taškas. Tik kai vietoj tikrų konstitucinių garantijų pagrindinėm žmogaus teisėm reikia pasitelkti žodžio klastą bei apgaulę tų teisių nepaisymui ir paneigimui maskuoti, susidaro net 30 propagandinių straipsnių.

v

III-oji dalis — SSRS nacionalinė - valstybinė santvarka apima keturis skyrius su 19 straipsnių. Stalino konstitucija šiem reikalam skiria 1 skyrių su 17 straipsnių.

SSRS santvarką Stalino konstitucija šitaip nusako:

—    SSRS yra federalinė valstybė (m. p. Aut.) sudaryta lygiateisių sovietinių socialistinių respublikų savanoriško susijungimo pagrindu (13 str.).

Vietoj to Brežnevo konstitucija nustato, kad SSRS yra

—    vieninga sąjunginė ("edinnoje sojuznoje”) daugianacionalinė valstybė, sudaryta laisvo nacijų apsisprendimoir lygiateisių sovietų socialistinių respublikų savanoriško susivienijimopagrindu (m. p. Aut.).

ir kad

—    SSRS įkūnija sovietinės liaudies valstybinį vieningumą, telkia visas nacijas ir tautybes bendros komunizmo statybos tikslais (69 str.'.

Tad Brežnevo konstitucija vėl grąžina carinės Rusijos valstybinio vieningumo nuostatą ir išleidžia Stalino konstitucijos minimą federacinį principą. Carinė Rusija garsėjo savo reakcinių sluoksnių šūkiu už vieningą ir nedalomą Rusijos imperiją (“za edinnaju ir nedielymuju”). Brežnevo SSRS pasuko tuo pačiu keliu.

Tiesa, įsakmiai Brežnevo konstitucija skelbia tik SSRS vieningumą vietoj federalizmo (tik ‘za edinnuju’), o vietoj carinės imperijos nedalumo tebekartoja Stalino konstitucijos 17 str. apie sąjunginės respublikos teisę “laisvai išstoti iš SSRS” (71 str.). Tačiau šiokio nuostato apgaulingumas yra kiaurai permatomas. Užtenka tik jį palyginti su konstitucijos 1 str., kuris nustato, kad SSRS išreiškia “visų šalies nacijų ir tautybių valią ir interesus”. Reiškia, išstojimas iš SSRS taip pat tegali įvykti tik pagal “visų šalies nacijų ir tautybių valią ir interesus”. Kas bandytų nepaisyti tos “visų šalies nacijų ir tautybių valios ir interesų”, būtų liaudies priešas, kontrrevoliucionierius, SSRS išdavikas.

Dar Stalino konstituciją svarstant, kai kas siūlė tą išstojimo iš SSRS nuostatą, kaip neturintį jokio pagrindo sovietinėje tikrovėje, visai išleisti, bet Stalinas tam pasipriešino, paaiškindamas, kad tikrai apie sąjunginės respublikos išstojimą iš sąjungos negali būt jokios kalbos ir ne tam ta išstojimo laisvė konstitucijai reikalinga. Esą laisvė iš sąjungos pasitraukti yra tik pratęsimas laisvės į sąjungą įstoti. Jei konstitucija nustato, kad sąjunga sudaryta savanoriškai, tai savanoriškumo patikimumas privalo nuostato apie laisvę iš sąjungos išstoti. Pažindami į SSRS įstojimo sovietinę laisvę, tuo pačiu pažįstame ir iš SSRS išstojimo sovietinę laisvę. 'Žinomieji bolševikų revoliucijos vadai ir sovietinės valstybės statytojai — Bucharinas ir Rykovas — 1938 buvo apkaltinti ir sušaudyti tik už tai, kad kompartijos centro komitete kėlė mintį suteikti Ukrainos, Gudijos, Gruzijos respublikom daugiau savarankiškumo.

Dėmesio vertas Stalino konstitucijos žodžių “savanoriško susijungimo” Brežnevo konstitucijoj pakeitimas žodžiais: “savanoriško susivienijimo” (m. p. Aut.). Yra prasmės skirtumas tarp rusų žodžio “sojedinenije” (susijungimas) ir “ob’jedinenije’ (susivienijimas). Susijungimas (“sojedinenije”) tik mažiau ar daugiau aprėžia sąjungos dalyvių savarankiškumą, o susivienijimas (“ob’-jedinenije”), pasak Brežnevo konstitucijos, įkūnija valstybinį vieningumą, atseit, veda į respublikinės individualybės visišką sunykimą. Tuo vieno žodžio pakeitimu Brežnevo konstitucija daro labai reikšmingą SSRS santvarkoje posūkį carinės Rusijos kryptimi.

SSRS kompetencijai nusakyti Stalino konstitucija skiria 24 punktus (14 str.), Brežnevo konstitucija tenkinasi 12 punktų (72 str.). Iš to tačiau neina išvada, kad Stalino konstitucija SSRS kompetenciją buvo daugiau išplėtusi. Atvirkščiai. Stalino konstitucija SSRS kompetenciją konkretizavo ir tuo būdu nustatė jai šiokias tokias ribas. Brežnevo konstitucija naudoja bendrybines formules ir faktiškai SSRS kompetenciją palieka visiškai neribotą. Ir tai yra tik nuosekli išvada iš Brežnevo konstitucijos atsisakymo federacinio principo SSRS santvarkoje ir posūkio į monolitinės sovietinės imperijos kelią. SSRS kompetencijos aptarimas sąjunginėm respublikom, tad ir okupuotai Lietuvai, yra pats pagrindinis konstitucinis nuostatas. Tad vertas ištisai pacituoti:

— Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos kompetencijai jos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo organų asmenyje priklauso:

1)    naujų respublikų priėmimas į SSRS sudėty naujų autonominių respublikų ir autonominių sričių sudarymo sąjunginių respublikų sudėtyje tvirtinimas; (Stalino konstitucijoj apie naujas respublikas kalbama 3-me punkte; jo atkėlimas į pirmų vietą yra, kaip amerikiečiai sako, ‘ominous’);

2)    SSR Sąjungos valstybinės sienos nustatymas ir sienų tarp sąjunginių respublikų pakeitimų tvirtijimas;

3)    respublikinių ir vietinių valstybinės valdžios ir valdymo organų organizavimo ir veiklos bendrų pagrindų nustatymas;

4)    įstatyminio reguliavimo visoje SSRS teritorijoje vieningumo užtikrinimas, SSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų nustatymas; (reiškia visų įstatymų; Stalino konstitucija numato tik kai kurių įstatymų);

5)    vieningos socialinės - ekonominės politikos vykdymas, vadovavimas šalies ekonomikai; pagrindinių mokslinės-techninės pažangos krypčių nustatymas; SSRS liaudies ūkio vystymo ir socialinės - kultūrinės statybos planų ruošimas ir tvirtinimas, jų įvykdymo ataskaitų tvirtinimas;

6)    vieningo SSRS valstybinio biudžeto ruošimas ir tvirtinimas, jo įvykdymo ataskaitos tvirtinimas; vadovavimas vieningai pinigų ir kredito sistemai; nustatymas mokesčių ir pajamų, skiriamų sąjunginiam, respublikiniam ir vietiniam biudžetam sudaryti; politikos kainų ir darbo apmokėjimo srityje nustatymas;

7)    vadovavimas bendra sąjunginio pavaldumo liaudies ūkio šakom, susivienijimam ir įmonėm; bendras vadovavimas sąjunginio - respublikinio pavaldumo šakom, susivienijimam ir įmonėm;

8)    taikos ir karo klausimai, SSR Sąjungos suvereniteto gynimas, jos valstybinių sienų ir teritorijos apsauga, gynybos organizavimas, vadovavimas ginkluotom pajėgom;

9)    valstybės saugumo užtikrinimas;

10)    atstovavimas SSR Sąjungai tarptautiniuose santykiuose; SSRS ryšiai su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; sąjunginių respublikų santykių su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis bendros tvarkos nustatymas, šių santykių koordinavimas; užsienio prekyba valstybinio monopolio pagrindu;

11)    SSRS konstitucijos laikymosi kontrolė ir sąjunginių respublikų konstitucijų atitikimo SSRS konstitucijų užtikrinimas;

12)    kitų bendrasąjunginės reikšmės klausimų sprendimas. (Kadangi tie “bendrasųjunginės reikšmės” klausimai neišvardinti, tai tuo titulu SSRS kompetencija turi “carte blanche”).

Tad kas belieka respublikos kompetencijai? Nagi “Sąjunginė respublika dalyvauja sprendžiant klausimus, priskirtus SS Sąjungos kompetencijai, SSRS Aukščiausiame soviete, SSRS Aukščiausiojo sovieto prezidiume, SSRS vyriausybėje ir kituose SSR Sąjungos organuose”, be to, “padeda vykdyti SSR Sąjungos įgaliojimus savo teritorijoje, įgyvendina SSRS valstybinės valdžios ir valdymo organų sprendimus” (76 str.).

Kai respublika pastatyta šitokioj Kremliaus priklausomybėj, Brežnevo konstitucijoj pasidarė nepatogu kalbėti ir apie respublikos suverenumą, kurį mini Stalino konstitucija (15 str.). Išleistas ir nuo 1944.II.1 Stalino konstitucijoj buvęs nuostatas, kad respublikos gali turėti savo karinius dalinius. Tačiau paliktas Stalino konstitucijos nuo 1944.11.1 nuostatas apie respublikų teisę “užmegzti santykius su užsienio valstybėmis, daryti su jomis sutartis ir keistis diplomatiniais ir konsuliniais atstovais, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje” (79 str.).

Kai vidaus reikaluose SSRS federacinis principas ir bet kuris respublikų savarankiškumas naikinamas, šiokia respublikinio suverenumo apraiška užsieniniuose reikaluose labai savotiškai atrodo. Šiokį sovietinės santvarkos nenuoseklumą betgi lengva suprasti, atsiminus, kad Jungtinėse Tautose pilnateisiu nariu dalyvauja Ukrainos ir Gudijos respublikos ir tuo dalyvavimu Sovietų Sąjungos balsą Jungtinėse Tautose patrigubina. Tokios tarptautinės privilegijos atsisakyti ir Brežnevo Sovietų Sąjunga nenori.

VI

IV-oji dalis — Liaudies deputatų sovietai ir jų rinkimo tvarka — apima tris skyrius su 18 straipsnių. Stalino konstitucija šiam reikalui tenkinasi XI-uoju skyrium su devyniais straipsniais. Naujas atskiras skyrius — liaudies deputatų sovietų veiklos sistema ir principai — nustato, kad “deputatų sovietai sudaro vieningą valstybinės valdžios organų sistemą” (88 str.). Atseit, apie kokią respublikinio sovieto savarankišką kompetenciją nėr kalbos.

SSRS Aukščiausiojo sovieto ir respublikinių sovietų kadencija iš ketverių metų prailginta iki penkerių, o miestų, rajonų ir apylinkių sovietų iš dvejų metų — iki dvejų su puse.

Kandidato į deputatus amžiaus minimumas buvo 23 metai į SSRS Aukščiausią sovietą ir 21 — į respublikinį. Brežnevo konstitucija nustato 18 metų minimumą.

Tačiau pagrindiniai sovietinių rinkimų principai palikti tie patys, kokie nustatyti Stalino konstitucijoj: balsavimas visuotinis, lygus, slaptas, tiesioginis (94 str.). Tačiau “teisė kelti kandidatus į deputatus priklauso Sovietų Sąjungos Komunistų partijos, profesinių sąjungų, Visasąjunginės Lenino Komunistinės Jaunimo Sąjungos organizacijoms, kooperatinėms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms, darbo kolektyvams” (99 str.).

Kadangi ta pati konstitucija pripažįsta organizavimosi teisę tik komunizmo statybos tikslais (51 str.), tai jau pačioje konstitucijoje kandidatų į deputatus siūlymas rezervuojamas tik komunizmo statytojams, ir niekam daugiau.

V-oji dalis — aukščiausieji SSRS valstybinės valdžios ir valdymo organai — apima du skyrius su 30 straipsnių. Stalino konstitucija šiam reikalui taip pat turi du skyrius su 42 straipsniais.

Nuostatuose apie SSRS Aukščiausiąjį sovietą, palyginti su Stalino konstitucija, yra tik redakciniai pakeitimai, išskyrus vieną žymesnį pakeitimą dėl Aukščiausiojo sovieto prezidiumo kompetencijos. Pagal Stalino konstituciją (49 str.) Aukščiausiojo sovieto prezidiumas, Aukščiausiajam sovietui neposėdžiaujant, turi teisę leisti įsakus, kuriuos sesijos susirinkęs Aukščiausias sovietas tvirtina. Brežnevo konstitucija tą prezidiumo teisę taip susiaurina: “Reikalui esant daro pakeitimus galiojančiuose SSRS įstatymuose” (120 str.). Užtat daug plačiau, kaip kad Stalino konstitucija, aptaria Ministrų tarybos uždavinius.

Stalino konstitucijos nuostatas (77 str.), apie sąjungines ir sąjungines-respublikines ministerijas, visai išleistas.

Vl-oji dalis — valstybinės valdžios ir valdymo organų sąjunginėse respublikose sandaros pagrindai — apima tris skyrius su 14 straipsnių. Stalino konstitucija šiam reikalui skiria keturis skyrius su 30 straipsnių. Jau vien šioks nuostatų kiekybės skirtumas akivaizdžiai liudija Brežnevo konstitucijos posūkį iš federacinės į monolitinę sovietinę imperiją. Pvz. Stalino konstitucijoje (60 str.) respublikos aukščiausiojo sovieto kompetencijoje, be ko kita, numatyta ir amnestijos teisė respublikos teismų nuteistiesiem, taip pat respublikos atstovavimo tarptautiniuose santykiuose klausimų sprendimas ir nustatymas, kaip turi būti organizuojami respublikiniai kariniai daliniai. Brežnevo konstitucijoje apie tai nė žodelio.

Respublikinės ministrų tarybos ir miestų, rajonų bei apylinkių sovietų atžvilgiu Brežnevo konstitucija kartoja Stalino konstitucijos nuostatus. Čia tegalima priminti, kad sovietinė sistema iš viso nepripažįsta Vakaruose visuotinai išsivysčiusios tradicinės vietos savivaldybės institucijos su konstitucijos ar įstatymo deleguota kompetencija savarankiškai vietinius reikalus tvarkyti. Miesto, rajono ar apylinkės sovietas, nors piliečių balsuojamas, nėra savivaldybinio pobūdžio, o sudaro tik apatinę pakopą, anot Brežnevo konstitucijos, valdžios organų vieningoje sistemoje, be jokių savivaldybinių kompetencijų.

Vll-oji dalis — teisingumas, arbitražas ir prokurorinė priežiūra — apima du skyrius su 18 straipsnių. Stalino konstitucijoj tam reikalui yra IX skyrius su 16 straipsnių. Išskyrus naują nuostatą dėl valstybinio arbitražo ūkio ginčams tarp sovietinių organizacijų, įstaigų bei įmonių spręsti, šios dalies kiti nuostatai iš esmės atitinka Stalino konstituciją ir kartoja, kad teisingumą daro teismas (150 str.), kad teismas yra nepriklausomas (154 str.).

Čia dera priminti, kad teisės ir teisingumo darymo sovietinės koncepcijos turinys yra visai skirtingas nuo toms sąvokoms įprastojo turinio. Sovietinėje teisės koncepcijoje teisė nėra aequi et boni institucija, nėra aukščiau už pačią sovietinę valstybę ir jos tvarkytojus, o yra viešpataujančios klasės — sovietinėje sistemoje liaudies arba kompartijos — padaras savo interesams, ne bendrajai gerovei, ginti. “Teisė tai yra tokia visuomenės santykiams taisyklė, kuri atitinka viešpataujančios klasės interesus ir kurią saugo organizuota (valstybės) jėga” — skaitome “Osnovy Ugolovnogo Prava” 1 str. Šiokia teisės sovietinė samprata apsprendžia ir paties teismo funkciją ir nepriklausomybę. Anot “Vestnik Moskovskogo Universitetą”, sovietinės valstybės teismas veikiąs kaip politinės vadovybės aparato dalis. Esą sovietinės teisingumo politikos esmę sudaro tai, kad teismui įprastomis formomis, vartojant teismo įstaigų dispozicijoje turimas priemones, praktiškai būtų vykdoma partijos ir valstybės politika. Todėl sovietinė prokuratūra budinti, kad teismas tikslingai, (tas nereiškia, kad teisingai) taikytų įstatymus ir partijos bei valstybės politiką vykdytų. Sprendimas esąs neleistinas ir neteisingas ne tik tada, kai jis prieštarauja įstatymo raidei, bet ir tada, kai jis neatitinka įstatymo politinės prasmės arba nusikaltimo politinės reikšmės. Dėl to generalinis prokuroras galįs suprotestuoti ir aukščiausiojo teismo pilnaties sprendimus. Konstitucijos nuostatas dėl teisėjo nepriklausomybės nereiškiąs, kad teisėjas būtų nepriklausomas ir nuo kompartijos direktyvų. Spręsdamas konkrečią bylą, vertindamas įrodymus, nustatydamas kaltės švelninančias aplinkybes, teisėjas turįs žiūrėti ne tik savo sąžinės, bet ir vyriausybės bei partijos nustatytos linijos. Teisėjo veiklai turinčios reikšmės dvejopos kompartijos direktyvos: a) direktyvos apie baudžiamąją atsakomybę (kas, už ką, kaip baustinas) ir b) bendrosios direktyvos pagal politikos kryptį.

Partijos priežiūrą teismui vykdo sovietinė prokuratūra. Savo metu pokalbyje su D. Britanijos premjeru McMillanu Chruščiovas piktinęsis McMillano valdžios silpnumu ir pasigyręs, kad jam, Chruščiovui, paliepus pats Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras tuoj pat nusimautų kelnes ir sėstų ant ledo. Sovietiniam prokurorui paliepus, tą pat nedelsdamas tikriausiai padarytų kiekvienas sovietinis teisėjas.

VIII-oji dalis pakartoja Stalino konstitucijos nuostatus dėl SSRS herbo, vėliavos ir sostinės, ir paveda SSRS Aukščiausiojo sovieto prezidiumui patvirtinti SSRS himną (170 str.).

Pagaliau, paskutinė, IX-oji dalis pakartoja Stalino konstitucijos nuostatus dėl sovietinės konstitucijos keitimo ir nustato, kad

SSRS konstitucija turi aukščiausią teisinę galią (172 str.).

★

Žinoma, kaip visos sovietinės konstitucijos (1918, 1923, 1936) galiojo tik tiek ir ten, kiek ir kur nesikirto su kompartijos interesais, taip bus ir su Brežnevo konstitucija. Ir ji galios tik tiek ir ten, kiek ir kur atitiks kompartijos interesus, ir tol, kol tarptautinė padėtis ir pačios Sovietų Sąjungos vidaus raida nevers keisti dabartinę kompartijos politiką, bolševikų revoliucijos 60 metų sukakties proga besikėsinančią sunaikinti bet kurį respublikų savarankiškumą ir pavergtųjų tautų savitumą, besikėsinančią naujosios konstitucijos instrumentu vietoj federacinės statyti monolitinę sovietinę imperiją prieš mūsų laikų visuotinį tautų išsilaisvinimo vyksmą.

LFB yra savanoriško įsipapareigojimo ir savanoriškos aukos lietuvių organizacija, kad laisvės kovos dvasia bei darbais ir broliško solidarumo bei pagalbos ryšiais nuolatos būtų susirišusi su Lietuva, kad per Lietuvą palaikytų gyvų išeivijos tautinę sąmonę ir kad laisvajame pasaulyje tarnautų Lietuvai.

LF bičiuliai yra veiklos, kovos ir aukos bičiuliai.

Savo laisvę ir valstybinę nepriklausomybę tauta gali iškovoti, bet negali importuoti.