IDĖJOS SPAUDOJE
Jaunimas, PLB ir Vlikas
Vienas iš, palyginti, nedažnų mūsų išeivijos jaunųjų intelektualų, kuris nesibodi ir politika, o aktyviai sielojasi rasti išeivijos jaunimo politiniam brendimui ir atitinkamom pratybom praktiškų sprendimų, Viktoras Nakas “Ateities” žurnale (1976.Nr. 5) be kita ko taip pasisako:
— Jaunimui Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra aktualesnė, negu Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Priežastys yra trys. Pirmoji priežastis yra ta, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė turi savo šaknis kiekviename krašte . . .
— Antroji priežastis, kodėl Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra aktualesnė, negu Vlikas, yra susijusi su šių vienetų sudėtimi. Vlikas viešai vadovaujasi pagal senų, Lietu-vaje įsteigtų, partijų sistemą . . . Jaunimas susidaro vaizdą, kad Vlikas yra senoviškas, o Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra moderni, tinkamesnė šiems laikams.
— Trečioji priežastis, kodėl PLB yra daugiau jaunimo gerbiama, negu Vlikas, yra ta, kad PLB savo veikla apima visas išeivijos organizacines veiklos sritis . . .
— Supratęs, kas yra Vlikas ir PLB, jaunimas turi imtis iniciatyvos ir paruošti planą, kaip jis galėtų konkrečiai veikti Vliko ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės rėmuose . . . Pirma, jaunimas siūlo Vlikui ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenei rengti studijų dienas . . . Antras siūlymas yra, kad jaunimo tarnybos idėja,— kurią Pasaulio Lietuvių Bendruomenė įvykdė per šį (PLJ III-jį) kongresą, siųsdama “pietų amerikiečius” dirbti tarp Šiaurės Amerikos lietuvių ir atvirkščiai, ir kurią Vlikas pradėjo praeitą (1975) vasarų, pasamdydamas vienų jaunuolį atostogų metu dirbti jo būstinėje,— būtų tęsiama ir praplėsta.
Geras receptas
Tėviškės Žiburiai (1976.V.20) vedamajame pajudina labai reikšmingą visai mūsų išeivijai reikalą — tautinės veiklos ir tautinės spaudos darbuotojų grėsmingą perspektyvą ir būdą tai grėsmei atitolinti. Laikraštis rašo:
— Matom, kad greit nebebus kas vadovauja mūsų lietuviškai veiklai ar rašo į mūsų spaudą, kadper-greit ateis lietuvybei galas laisvajame pasaulyje. Žinant dabartinių mūsų vaikų sąlygas, netenka tuo perdaug stebėtis. Kai visas mūsų vaikų gyvenimas apsuptas kanadiškos aplinkos (ar bet kurios svetimos aplinkos. Red), kai jie šeštadieninę mokyklą lanko per savaitę vos 3-4 valandas, o kanadiškoje mokykloje, gatvėje ar prie televizijos praleidžia visas dienas, kitokių pasekmių gal ir sunku tikėtis.
— Kai kurie mūsų jaunuoliai-ės, matydami tokią padėtį, susirūpina savo kalbos mokėjimu ir vasaros metu važiuoja į įvairius lietuvių kalbos kursus. Bet tai būna tik lašas jūroje— reikalo daug nebepataiso. Atrodytų, kad jau lyg ir nebūtų jokios išeities. O iš tikrųjų yra. Reikia išimti savo vaikus nors keleriem metams iš kanadiškos aplinkos (ar kitos svetimos aplinkos Red.) ir leisti juos į savo gimnazijų, kaip kad daro kitos tautinės mažumos. Jos visą laiką siunčia savo vaikus į tolimus kraštus į savo gimnazijas. Kai kurios jų net pačios savo lėšomis jas išlaiko, kai tuo tarpu mūsų Vasario 16 gimnazija yra išlaikoma vokiečių valdžios, tik nepilnu trečdaliu lietuviams prisidedant prie jos išlaikymo. Pavyzdžiui, ukrainiečiai vien Kanadoje savo lėšomis išlaiko 4 gimnazijas (2 Ontario provincijoj ir po 1 Manitobos bei Albertos provincijose). Lenkai JAV-se išlaiko net 20 gimnazijų. Vengrai vien iš Kanados kasmet apie 30 mokinių siunčia į savo gimnaziją V. Vokietijoje, o už mus mažesnė tautinė grupė— latviai į V. Vokietijoj esančių gimnaziją kasmet siunčia iš Kanados apie 20 mokinių.
Ačiū Dievuliui, šiem mokslo metam ir JAV bei Kanados lietuviai jau pajudėjo ta pačia kryptimi. Pradžia nebloga. Reikalinga tik pradėtas pastangas intensyvinti ir kitiem mokslo metam jau pasiųsti į Vasario 16-sios gimnaziją bent dvigubai daugiau mokinių kaip kad šiemet pasiųsta.
Apeliacija į jaunimą
Draugo (1976.IX.4) kultūrinio priedo vedamasis, džiaugdamasis tautinių šokių švente, nes
— Milžiniškoje ir bendroje tautinio džiaugsmo demonstracijoje ir jaunimui, ir senimui dvasia apsikrauna jėga, stimuliuojančia iki sekančio karto. Ir, Dieve, duok, kad tų sekančių būtų dar daug,
ta pačia proga apeliuoja į jaunimą, kad jis iš savo akių neišleistų ir kitų lietuviškų dalykų:
— Džiaugdamiesi šokančiu jaunimu, ragintume vis dėlto jį nenuvertinti savo jėgų, nebijoti ir sunkesnio užmojo, kur reikia duoti darbo ne vien kojoms, bet ir galvai, o, linksmai tariant, ir liežuviui. Čia turime minty lituanistines mokyklas, lietuvių kalbos kursus gyvenamų kraštų universitetuos, lietuviškos spaudos, knygų bei žurnalų skaitymą, jungimąsi į chorus, dramos sambūrius ir aplamai į lietuviškąsias organizacijas bei visuomeninę kultūrinę veiklų ir lituanistines-baltistines studijas.
— Pašokti lietuviškus šokius, net surengti jų grandiozines šventes okupantas dar leidžia ir Lietuvoje. Bet tenai aukštosiose mokyklose— universitete disertacijos jau turi būti rašomos ir įteikiamos rusų kalba, vaidilos posėdžių kalba— rusų kalba, įmonių administracinė ir susirašinėjimo kalba jau brukama vien tik rusų, Lietuvos istorijos studijos ir knygos jau neįmanomos be faktų falsifikavimo, kraštotyrinė veikla ribojama beveik vien partijos istorija . . .
— Tokioj situacijoj ir šiandien šokančiam mūsų jaunimui, be abejo, yra aišku, ką jis čia dar turėtų daryti šalia taipgi būtino pramoginio šokio.
