Disidentinis solidarumas lietuvių-rusų santykiuose
TĖVYNĖJE
Tiek praeityje, tiek dabartyje istoriniai lietuvių ir rusų santykiai nebuvo ir nėra tokie sklandus ir idiliški, kaip tai paprastai vaizduoja oficiali sovietų spauda ir propaganda. Šių dviejų tautų savitarpio santykius ypač apsunkino ir apkartino toji istorinė aplinkybė, kad atviras ir paslėptas rusinimas buvo sudėtinė carinės politikos dalis, o tuo atžvilgiu iš esmės nesiskiria nė dabartinė Sov. Sąjungos tautybių politika. Kas bent kiek pažįsta naujausių laikų Lietuvos istoriją, gerai žino, kiek daug didelių skriaudų buvo padaryta lietuvių tautai, vykdant prievartinę rusinimo politiką.
Oficialūs sovietiniai sluoksniai, užuot pripažinę šią nepaneigiamą tiesą, sistemingai ją dangsto iškreiptais pagražinimais ir tuo pačiu nė kiek neprisideda prie lietuvių ir rusų santykių pagerinimo. Juo tad daugiau dėmesio vertos naujos konstruktyvios lietuvių ir rusų disidentų pastangos pasukti nauja santykių išlyginimo kryptimi. Labai reikšmingas šiuo atžvilgiu yra Lietuvos katalikų kreipimasis, paskelbtas neseniai Vakarus pasiekusiame “Aušros” antrame numeryje, išleistame š.m. vasario 16.
Jau pats kreipimosi pavadinimas “Solidarizuojamės su rusų disidentais!” daug pasako apie naujas nuotaikas. Minėtas kreipimasis prasideda taip:
“Klausydami užsienio radijo laidas, mes ypatingą dėmesį kreipiame į kalbėtojų pasakymą: “Maskva”.
Mes žinome apie ją ne tiek iš geografijos vadovėlių ir turistinių kelionių, bet ir iš garsiųjų kalėjimų bei “Einamųjų įvykių kronikos” (Chronika tekuščych sobytij — m.p.). Mes žinom apie grupę Maskvos inteligentų, kurie heroiškai kovoja už žmonių, tame tarpe ir tikinčiųjų, teises ir laisvę. Jie daro daug gero visiems skriaudžiamiesiems, nežiūrint tautybės, rasės ar religinių skirtumų. Todėl šių pasiaukojusių žmonių darbai ir vargai mums, katalikams ir geros valios lietuviams, yra artimi, suprantami ir savi”.
Toliau šiame Lietuvos katalikų kreipimesi konkrečiai minimi trys asmenys: rusų biologas Sergejus Kovaliovas, gynęs Lietuvos katalikų teises; kunigas Glebas Jakuninas, išdrįsęs viešai pasakyti teisybę Pasaulinės bažnyčių tarybos suvažiavime Nairobyje; ir kunigas Dimitrijus Dudko, persekiojamas už savo uolų pareigingumą. Kreipimasis baigiamas tokiais žodžiais:
“Mes, Lietuvos katalikai, solidarizuojamės su nuteistuoju mokslininku Sergejumi Kovaliovu, su pravoslavų kunigais Glebu Jakuninu ir Dimitrijum Dudko. Mes kviečiame viso pasaulio lietuvius ir geros valios žmones veiksmingai užstoti persekiojamus rusų disidentus, o ypač rūpintis, kad atgautų laisvę taurusis lietuvių bičiulis — Sergejus Kovaliovas”.
Atsišaukimą pasirašė: “Lietuvos katalikai”.
Kad šitas “Aušros” nr. 2 paskelbtas raštas tikrai atspindi Lietuvos katalikų nuotaikas rusų disidentų atžvilgiu, patvirtina ir šių metų pradžioje išleistas “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” nr. 21. Čia plačiai aprašomas S. Kovaliovo bylos svarstymas Vilniuje ir lietuvių laikysena. Nors saugumiečių visaip kliudomi, lietuviai šiltai ir su gėlėmis priėmė teisiamojo Kovaliovo žmoną, Nobelio taikos premijos laureatą akademiką A. Sacharovą ir kitus maskviečius, atvykusius į Kovaliovo teismą, juos globojo, paskui gražiai išlydėjo.
“Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidėjai tame pačiame 21-me numeryje savo ruožtu paskelbė tokį pareiškimą:
— Lietuviai katalikai dėkingi Sergejui Kovaliovui už kilnią žmonišką širdį ir meldžia Aukščiausiąjį ištvermės, sveikatos ir visokeriopos palaimos. Rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis.
“LKB Kronika”, tas nuostabus Lietuvos katalikų pogrindžio leidinys, per ketverius savo gyvavimo metus įrodė, kad ji nesišvaisto pigiais pareiškimais, todėl ir šį jos pareiškimą tenka priimti kaip rimtą liudijimą.
Dr. J. Labutis
