Jungtinės Tautos
PASAULYJE
Jungtines Tautas 1945 įsteigus, jų nariais-steigėjais buvo 51 valstybė: Argentina, Australija, Baltarusija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čekoslovakija, Čilė, Danija, Did. Britanija, Domininkonų Respublika, Egiptas, Ekvadoras, EI Salvadoras, Etiopija, Filipinai, Graikija, Gvatemala, Haiti, Honduras, Indija, Irakas, Iranas, Jugoslavija, Jungtinės Valstybės, Kanada, Kinija, Kolumbija, Kosta Rika, Kuba, Lenkija, Libanas, Liberija, Liuksemburgas, Meksika, Naujoji Zelandija, Nikaraguva, Norvegija, Olandija, Panama, Paragvajus, Peru, Pietų Afrika, Prancūzija, Saudi Arabija, Syrija, Sovietų Sąjunga, Turkija, Ukraina, Urugvajus ir Venezuela. Iš jų bent 19, t.y. 37% visų to meto Jungtinių Tautų narių su Baltijos valstybių padėtimi buvo gerai susipažinusios, o visos kitos daugiau ar mažiau Baltijos valstybes žinojo iš bendradarbiavimo Tautų Sąjungoje (1921-1939) ir kitose tarptautinėse organizacijose. Tarp jų nebuvo nė vienos tokios valstybės, kuriai Baltijos valstybės būtų buvę negirdėtos ir nežinomos. Visiem to meto Jungtinių Tautų nariam Sovietų Sąjungos agresija prieš Baltijos valstybes ir jų užgrobimas bei aneksavimas buvo akivaizdus ir brutalus tarptautinės teisės nusikaltimas. Net jeigu kurio krašto vyriausybė ir buvo linkusi Sovietų Sąjungai nuolaidžiauti ir pataikauti, tarptautinė moralė ir viešoji opinija nesvyruojamai stovėjo Baltijos Valstybių pusėje ir smerkė Sovietų Sąjungos imperializmą, sovietinės agresijos padarinius.
Dėmesio vertas faktas, kad pvz. atitinkamus Vliko memorandumus Lietuvos ministeris Washingtone pateikdavo Jungtinių Tautų pilnaties pirmininkui ir šis Jungtinių Tautų valdininkam pavesdavo juos padauginti ir padalyti visiem Jungtinių Tautų atstovam.
Tačiau nuo 1945 iki 1975 Jungtinių Tautų sudėtis veik neatpažįstamai pasikeitė. Pamečiui ta evoliucija vyko taip:
1946 JT narių skaičių papildė Afganistanas, Islandija, Švedija ir Tajas (Thailandas);
1947 — Jemenas ir Pakistanas;
1948 — Burma;
1949 — Izraelis;
1950 — Indonezija.
1951-1954 Jungtinėse Tautose neatsirado naujų narių. Tai buvo Rytų-Vakarų santykiuose didžiausios konfrontacijos metai. Užtat 1955 buvo Jungtinių Tautų naujų narių tikras antplūdis: Airija, Albanija, Austrija, Bulgarija, Ispanija, Italija, Jordanas, Kambodža, Laosas, Lybija, Nepalas, Portugalija, Rumunija Šri Lanka (Ceilonas), Suomija, Vengrija;
1956 — Japonija, Marokas, Sudanas, Tunisija;
1957 — Ghana ir Malajų Federacija;
1958 — Gvinėja;
1960 — Aukštutinė Voltą, Čadas, Centrinės Afrikos respublika, Dahomey, Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas (gyventojų apie 500,000), Kamerūnas, Kipras, Kongas, Madagaskaras, Mali (buv. Prancūzijos Sudanas), Nigerija (buvusi Britanijos kolonija vakarų Afrikoj), Nigeris (buvus Prancūzijos kolonija centrinėj Afrikoj), Senagalija, Somalija, Togo, Zaire;
1961 — Mauritanija, Mongolija, Sierra Leone, Tanzanija;
1962 — Alžyras, Burundi, Jamaika, Rwanda, Trinidadas-Tobako (gyventojų apie 900,000), Uganda;
1963 — Kenija ir Kuvaitas (gyventojų apie 330,000);
1964 — Malavi, Malta (gyventojų apie 300,000), Zambija;
1965 — Gambija (gyventojų apie 300.000) , Maldyva (gyventojų apie 90.000) , Singapūras;
1966 — Barbados (gyventojų apie 232.000) , Botsvana (gyv. 535,000), Gvijana (gyv. 622,000), Lesotas (gyv. 850.000) ;
1967 — Demokratinis Jemenas;
1968 — Ekvatorinė Gvinėja, Mauricijus (agyv. apie 700,000), Swa-zilandas (gyv. apie 240,000);
1970 — Fidži su apie 400,000 gyventojų;
1971 — Arabų Jungtinis Emiratas, Bahreinas (gyv. 145,000), Bhutanas (gyv. apie 700,000), Kvataras (gyv. apie 55,000), Omanas;
1973 — Bahamos (gyv. apie 137, 000), Rytų Vokietija, Vakarų Vokietija;
1974 — Bangladesh, Grenada (gyv. apie 90,000), Gvinėja-Bissau (gyv. apie 600,000).
Iš tų 87 Jungtinių Tautų naujųjų narių Baltijos valstybes pažįsta tik 15, t.y. tik 17.2% visų naujųjų narių, o 72 naujieji nariai arba 58% Jungtinių Tautų visų narių apie Baltijos Valstybes, galima sakyti, neturi žalio supratimo, arba turi tik labai miglotą ir dažniausiai labai sudarkytą. Priežastys to įvairios ir nelengvai šalinamos.
Tarptautinių santykių plotmėje tapusios nepriklausomomis valstybėmis, buvusios kolonijos paveldėjo buvusios metropolijos sudarytą padėtį. Pvz. D. Britanijos de jure pripažinimas Sovietų Sąjungai galiojo ir D. Britanijos kolonijom. Tapusios nepriklausomomis valstybėmis jos neprivalėjo iš naujo tokį de jure pripažinimą kartoti. Jos iš karto, jei tik norėjo, galėjo dabar akredituoti savo diplomatinį atstovą Maskvoje. Šiokiomis aplinkybėmis, tapusios nepriklausomomis valstybėmis, buv. kolonijos praktiškai išvengė būtinumo savo santykiuose su Sovietų Sąjunga užimti aiškią poziciją Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo ar nepripažinimo atžvilgiu. O savo iniciatyva tokią ar kitokią savo poziciją Baltijos valstybių aneksijos atžvilgiu pareikšti nebuvo jų interesas. Jau Lietuvos padėtis II-jo pasaulinio karo pradžioje kokia buvo nepalanki neutralumui, o vis tiek vyriausybė buvo pasirinkusi neutralumo politiką. Tuo atžvilgiu JT naujųjų narių tiesioginis nesiangažavimas nei Rytam, nei Vakaram iš tikrųjų buvo geriausia politika. Juo labiau, kai sąmonėje tebegyvas Vakarų Europos imperialistinis veržlumas, svetimų žemių grobimas, ir kitų rasių pavergimas bei išnaudojimas.
Be abejojimo, reikšmingą vaidmenį JT naujųjų narių politikai Europos reikalų ir sovietinio kolonializmo atžvilgiu turėjo ir tebeturi Sovietų Sąjungos pozicija vakarietiškųjų kolonijų likvidavimo procese. Tenka pripažinti, kad Sovietų Sąjunga apsukriai sugebėjo pirmiausia Jungtinėse Tautose ir viešojoje opinijoje vaidinti aršaus antikolonisto vaidme-nį ir tuo įsiteikti kolonijos jungą tik ką nusimetusiom valstybėm.
Pagaliau JT naujųjų narių abejingumą ir nesidomėjimą ar net vengimą domėtis Baltijos Valstybių padėtimi ir sovietiniu kolonializmu apskritai, atrodo, lig šiol žymia dalimi bus lėmęs ir atitinkamų ryšių ir atitinkamos informacijos trūkumas ar, galima sakyti, visiškas nebuvimas. Tinkama informacija yra tik ta, kuri žino ne tik ką informuoti, bet ir kaip informuoti, kaip prie informuojamojo prieiti, kad jis informacijai būtų palankus, ją priimtų. Kiekvienas mūsų veik kasdien savo pašto dėžutėje randame įvairaus pobūdžio informacijos, kurios dalį, kartais net voko neatplėšę, metame į krepšį, nes nesame paruošti jai priimti. Informacijos sėkmę sąlygoja ryšiai. Lig šiol, deja, visų mūsų veiksnių informacija šiuo atžvilgiu didžiai atsilikusi.
Šioj srity padėtį taisant, pirmiausia gal praverstų rasti žmogų, kuris aprūpintas dienraščio DRAUGO kredencialais kaip spaudos atstovas Jungtinėse Tautose turėtų plačias galimybes megzti asmenines pažintis ir draugiško bendravimo ryšius. Tam būtinas žmogus su atitinkamomis būdo savybėmis. Neužtenka vienų žurnalistinių, būtinos ir diplomatinės. Labai tam tiko savo metu Jungtinėse Tautose buvęs DRAUGO korespondentu Vytautas Dambrava. Jis gebėjo būti veržlus, bet nebuvo akiplėšiškas, į savo tikslą gebėjo eiti ištvermingai, bet nebuvo įkyrus, pirmuoju susitikimu gebėjo sudaryti pagrindą tolesniam bendravimui.
Tam tikrą vaidmenį JT naujųjų narių nusiteikimui sovietinio kolo-nizmo atžvilgiu vaidina ir tas faktas, kad dažno jų pačių režimas yra socializmo pamušalu muštas. Iš to savaime eina nekritiškas palankumas viskam, kas eina socializmo vardu, ir įtarimas viskam, kas vienaip ar kitaip yra ar tik atrodo susiję su kapitalizmu. Šiuos nusiteikimus gal sėkmingiausiai galėtų paskatinti peržiūrėti sovietiniai disidentai ir Europos kompartijų posūkis į demokratinį socializmą, prieš sovietinį despotizmą, kolonizmą ir pavergtų tautų naikinimą.
Gal būt, kai kurie žmonės galvoja, kad Jungtinės Tautos yra taip nusigyvenusios, kad Lietuvos vadavimo talkai nė neverta su jomis prasidėti. Neatrodo betgi, kad tokia pažiūra būtų teisinga. Nes, jeigu Jungtinės Tautos net tikrai visai nieko teigiamo nesubegėtų nuveikti, pats jų buvimo faktas yra teigiamas ta prasme, kad sudaro sąlygas 138 valstybių atstovam susirinkti draugėn, tuo pačiu sudaro sąlygas ir mūsų veiksniam prie jų prieiti, juos veikti, o per juos veikti ir jų atstovaujamas vyriausybes. Šalia to, nors Jungtinių Tautų sprendimai dažnai yra neveiksmingi dėl stokos priverčiamųjų vykdomųjų priemonių, jų moralinis ir viešosios opinijos sudarymo svoris visada yra didelis. Sunku ir įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų tarptautinis klimatas ir tarptautinė padėtis be Jungtinių Tautų veiksnio. Ir nors lig šiol Jungtinių Tautų didžioji dauguma išimtinai susirūpinusi tik spalvotųjų kolonijų likimu ir apie sovietinį kolonizmą nė girdėt nenori, vistiek neišvengiamai ateis eilė ir sovietiniam kolonizmui likviduoti. Svarbu, kad pastatyta ir užsukta kolonizmo likvidavimo mašina.
Tiesa, šiandien tą mašiną Sovietų Sąjunga piktnaudžiauja. Pvz. neseniai JT patikėtinių tarybos pakomisis svarstė peticiją ir išklausė peticijos signatarų įgaliotinių pasisakymus dėl Marianų salų (48,000 gyventojų) plebiscito. Po II-ojo pasaulinio karo vulkaninės Marianų salos buvo Jungtinių Valstybių administruojamos. Neseniai gyventojai nubalsavo už priklausymą Jungtinių Valstybių suverenumui. Tokie plebiscito duomenys nepatiko Sovietų Sąjungai. Netrukus po plebiscito, Australijos, Kaledonijos, Fidži ir kai kurių kitų salų kompartijos sukviesdino konferenciją Mikronezijos nepriklausomybės klausimu. Mikronezija apima Gilberto, Karoliną, Maršalo ir Marianų salynus. Konferencija suorganizavo peticiją Jungtinėm Tautom, kad Marianų plebiscitas būtų panaikintas, nes jis tarnaująs Amerikos imperializmui. Minėtas JT patikėtinių tarybos pakomisis peticiją svarstė ir tos konferencijos įgaliotinius įsileido į savo posėdį ir išklausė jų pareiškimus. Palyginkime šį epizodėlį su Baltijos valstybių klausimo padėtimi Jungtinėse Tautose. Kaip Sovietų Sąjunga “geležine siena” atsitvėrusi nuo laisvojo pasaulio ir nuo laisvės dvelkimo apskritai, taip Jungtinės Tautos lig šiol “geležine uždanga” atsitvėrusios nuo Baltijos valstybių reikalų. Bet tai nereiškia, kad Lietuvos vadavimo uždavinių vykdymas atleistų mus nuo pareigos ir šią Jungtinių Tautų “geležinę uždangą” sistemingai ir be atvangos atakuoti. Uždavinys sunkus, bet neišvengiamas.
A. S.
