BAIKIME MAIŠATĮ
Šiame “Į Laisvę” numeryje yra atspausti keturi jaunų žmonių pasisakymai įvairiais, mums svarbiais, klausimais, liečiančiais kasdieną. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien teoretiniai svarstymai, bet pačių autorių praktiškame gyvenime išbandyti ir dabar naudojami metodai.
Dėmesys jaunimui nėra šaltai apskaičiuotas mandagumo mostas, bet būtinybė. Kai pavargsta vyresniųjų rankos, sutrūkinėjo nervai, rūkais persiaudžia mintys, tikslą uždengia savimeilė, darbų užvaduoja garsus žodis, jaunime susispiečia visos viltys. Ypač dera jo pasiklausyti prieš artėjantį PLJ kongresą, tinka susipažinti su jo mintimis tada, kai mūsų tarpe vyrauja pasimetimo maišatis. Ši maišatis kelia gėdų visai JAV lietuvių išeivijai ir ypač toms jos dalims, kurios save atstovauti centrinėse organizacijose deleguoja abzugiškas asmenybes, arba tyli, jų vardu prabilus teisės kalbėti neturinčioms pasimetusioms lūpoms.
Šią maišatį kelia vien tik baltos, jau balsiančios ar apnuogėjusios galvos. Jaunimas visuomeniniame sutrikime, skaldančiame visuomenę, naikinančiame jos pasitikėjimą vadovais, nėra įsivėlęs. Nors ilgesnis amžius laiduoja gilesnę patirtį, jis kartu telkia ir skaitlingus ‘pernokimo’ pavojus. Deja, šie pavojai virto tikrove, o patirtis nugrimzdo dugnan. Senųjų irzlumas metasi ir į vidurinę kartų.
Dėmesys jaunimui nėra paskata jungtis į vyresniųjų neišmintingų stumdymąsi, bet raginimas parodyti sunegalavusiems užuojautą ir, nekreipiant dėmesio į keistenybes, sveiku protu vykdyti savo pareigas. Tik tokiu būdu nurims maišatis.
