IŠEIVIJOS MISIJA IR JOS REALIZAVIMAS

JUOZAS GAILA

JUOZAS GAILA, Cherry Hill, New Jersey, JAV-bių LB Krašto valdybos pirmininkas.

Dažnai kalbame apie lietuvių išeivijos misiją, tartum ji skirtųsi nuo pavergtoje Lietuvoje esančių brolių misijos. Mūsų visų misija yra ta pati: lietuviškumo išlaikymas ir laisvos Lietuvos valstybės atstatymas. Abu šie tikslai vienas su kitu surišti, be vieno nebus ir kito. Jei tėvynėje esantieji neatsispirs rusifikacijai, tai laisvos valstybės atkūrimas, net ir komunizmui žlugus, nebus įmanomas; jei išeivijoje lietuviškas sąmoningumas išblės, tai nebus kam ir Lietuvos laisvės bylos ginti. Jeigu šiandieną Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, vargiai ar mūsų vi-durinė karta dėtų tiek daug pastangų lietuvybės išlaikymui išeivijoje ir jaunimo lietuviškam auklėjimui. Pavergtos tautos balsas, prasiveržiąs pro geležinę uždangą, yra didžiausias nutautėjimo stabdis. Simo Kudirkos, Romo Kalantos tragedija daugiau pasitarnavo mūsų jaunimo atlietuvinimui ir lietuviškumo sustiprinimui, nei įvairios paskaitos, kursai ir minėjimai.

Mūsų misija nesikeičia

Nemanyčiau, kad mūsų misija keičiasi. Keičiasi tik sąlygos ir aplinkybės, tad turėtų keistis ir mūsų priemonės. Deja, čia ir užkliūname. Lietuvis niekada nepasižymėjo lankstumu, sugebėjimu planuoti ir žvelgti į ateitį. Buvome ir esame atkaklūs, užsispyrę, pastovūs, linkę į konservatizmą. Visai Europai esant krikščioniškai, buvome pagonys. Daug kraujo išliejome, kol mūsų vadai suprato, kad užsispyrimas nuves lietuvių gimines į visišką išnykimą. Kai tapome katalikais, nenugalėjo mūsų nei reformacija, nei protestantizmas, nors ir mūsų buvę krikštytojai pakeitė savo tikėjimą, kurį mums ugnimi ir kalaviju piršo. Sulenkėję ar suvokietėję tapome aršesni lenkai ar vokiečiai, nei tikrieji.

 Be abejo, lietuviškas užsispyrimas ir pastovumas daug padėjo negausiai mūsų tautai išlikti, tačiau stoka lankstumo, nesugebėjimas susikurti tikslo ir planingai jo siekti, sutrukdė mūsų tautai tapti didesne valstybe. Nesu istorikas, bet man atrodo, kad tokie mūsų kaimynai, kaip lenkai, tuometinė Maskvos kunigaikštija, nekalbant jau apie vokiečius, turėjo savo misiją ir planingai veikė, siekdami ekspansijos. Lietuvos kunigaikščiai, užėmę slavų žemes, nesistengė jų kolonizuoti lietuviais ir vėliau jas prarado. Nepasižymėjo planavimu ir ateities pramatymu ir Nepriklausomai Lietuvai vadovaujantys žmonės. Gyvendami nuolatinėje stipresnių kaimynų grėsmėje, net ir vėliau, karo audrai aplink siaučiant, neturėjome net minimalių planų okupacijos atveju savo kultūrinių vertybių išsaugojimui, rezistencijos krašte ar laikinosios vyriausybės užsienyje sudarymui.

Naujųjų ateivių klaidos JAV-se O kaip gi mes, palikę tėvynę ir atsidūrę išeivijoje, tvarkėmės ir kokių priemonių ėmėmės savo misijai? Pirmiausia, pasivadinę tremtiniais, stengėmės sukurti pasaulį tokį, kokį palikome. Atkūrėmę organizacijas, klubus, mokyklas ir, svarbiausia, visas politines partijas, o jose nesutilpę, dar ir naujas. Tipiškai, stokodami lankstumo, nemokėjome pritapti prie senosios imigracijos lietuvių, o pastarieji, kaip ir pridera lietuviams, nei nemanė taikytis prie mūsų. Vietoje, kad atlietuvinę senuosius ir jų vaikus ir atgyvinę jų veiklą, daugeliu atvejų išstūmėme juos iš lietuviško gyvenimo. Atvykę patys stebėjomės, kiek maža įtakos senoji mūsų imigracija turėjo šio krašto kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime. Suprasdami, kad tai įvyko dėl stokos išsilavinimo, stūmėme savo jaunąją kartą į aukštąsias mokyklas. O ši, gi, rinkosi profesijas, kuriomis lengviausia būtų gauti darbą ir užsidirbti duonos. Taip prisigaminome inžinierių, chemikų . . . Šiandieną, turbūt, visi suprantame, kad inžinieriai šiame krašte nei kultūriniame, nei politiniame gyvenime įtakos neturi. Jeigu savo laiku būtume buvę akylesni, gal šiandieną turėtume žmonių, kurie būtų šį tą pasiekų valdžios įstaigose, arba bent būtų pakeliui į aukštesnius postus valdinėse ir informacinėse institucijose. Deja, to neturime ir neatrodo, kad netolimoje ateityje turėtume.

Grįžtant prie mūsų misijos, kuri, kaip anksčiau minėjau, yra dvilypė, norėčiau truputį pažvelgti į pirmąją dalį: lietuviškumo išlaikymą. Čia jau tektų kalbėti apie mūsų jaunimą. Manyčiau, kad jaunimo atžvilgiu darėme visa, kas mūsų sąlygose fiziškai buvo įmanoma. Įkūrėme lituanistinių mokyklų tinklą, ruošėme vasaros stovyklas, lituanistines savaites, sporto šventes. kongresus ir t.t. Jaunimo organizacijose turime pakankamai pasišventusių asmenų, dirbančių su jaunimu, netrūksta jose ir pačio jaunimo, tačiau kasdien į jas jaunimas ateina su vis vilpnesniu lituanistinių žinių bagažu. Nežiūrint tėvų, mokyklų ir organizacijų pastangų, jaunimo nutautėjimas vyksta greit ir, atrodo, dabartinėse sąlygose, nesulaikomai. Sunku kalbėti, bet dar sunkiau tylėti, kad dauguma taip vadinamų lietuviškų parapijų savo vaidmens lietuviškame jaunimo auklėjime neatliko. Pavergtoje tėvynėje bažnyčia yra tapusi lietuvybės tvirtove prieš pavergėją, gi laisvoje Amerikoje nutautinimo katilu. Reta parapija, kurios klebonas ar kunigai dirbtų su lietuvių jaunimu ar apskritai pilniau rūpintųsi lietuviškumu. Senieji emigrantai kapuose apsiverstų, jei pamatytų, kad neretai jų statytose bažnyčiose atsisakoma vaikus mokyti lietuviškai, ruošti pirmosios Komunijos gimtąja kalba, o kapinėse net laidoti su lietuviškomis tradicijomis. Senoji imigracija didžiausią dėmesį buvo atkreipusi į parapijų kūrimą ir bažnyčių statymą, nes jos tuo laiku buvo lietuviškumo židiniais. Ironiška, bet daugelyje vietovių mums būtų buvę geriau, jei mes, atvykę į Ameriką, senųjų lietuvių parapijų nebūtume radę. Ten kur jų nebuvo, kaip Kalifornijoje ar Kanadoje, jas pasistatėme ir jose lietuvis aptarnaujamas dvasiniai, ir, taip pat, išlaikomas mūsų prieauglio lietuviškumas.

Vidurinė karta sužlugdė kūrybinius talentus

Stebint mūsų jaunimo nutautėjimą, nenuostabu, kad atsiranda vis daugiau balsų, norinčių lituanistinio švietimo sąskaiton didesnį dėmesį skirti mūsų kultūrininkams, sudarant jiems palankesnes ekonomines sąlygas kūrybai. Argumentuojama ir tuo, kad senoji imigracija taip pat turėjo lietuviškas mokyklas, gerus vadovėlius ir paruoštas mokytojas — seseles, tačiau tų mokyklų auklėtiniai beveik visu 100 procentų dingo amerikiečių jūroje, ir jų lietuviškame gyvenime nebėra. Netenka abejoti, kad ilgiausiai išsilaikys ir Lietuvon grįš tik mūsų sukurtas kultūrinis lobis, kad ir visą išeiviją įprasmins kultūrinis palikimas, tačiau bijau, kad per vėlai tai supratome. Mūsų kūrėjai, jau amžiaus naštos slegiami, o vidurinė karta, su mažomis išimtimis, savo kūrybinius talentus sužlugdžiusį, pasirinkdama praktiškas profesijas, lietuviškų kultūrinių vertybių nesukurs. Nepadės čia nei finansinė parama, nes kultūra ne pagal užsakymą kuriama ir ne doleriais nuperkama. Jokiu būdu nebandau neigti finansinės paramos teikimo dabartiniams mūsų kultūrininkams, tačiau į ateitį žvelgiu pesimistiškai. Dabartinių lituanistinių mokyklų auklėtiniai, net ir kūrybiniais talentais apdovanoti ir juos išvystę šio krašto mokyklose, lietuviškos kultūros netęs ir nekurs. Nekurs dėl to, nes jų lietuvių kalbos žinojimas bus “virtuvinis”, bet ne mokslinis. Tačiau liūdniausia yra tai, kad dauguma to jaunimo visiškai dings iš lietuviško gyvenimo, taip kaip iki šiol dingo ir dingsta tie, kuriems dėl silpno lietuvių kalbos žinojimo neįkandama ne tik lietuviška knyga, bet ir pagrindinis žinių šaltinis — lietuviškas laikraštis. Iš lietuvių tarpo automatiškai nurašome silpnai ar visai nemokančius lietuviškai, nes iki šiol lietuviškumo kriterijus yra lietuvių kalba. Jei jaunuolis puikiai kalba lietuviškai — jis susipratęs lietuvis, jei ne — tai nutautėjęs. Didžiausia klaida, kad neturėjome ir neturime perijodinės lietuviškos spaudos anglų kalba. O kol jos neturėsime, tol nepasieksime nei mišrias šeimas sukūrusiųjų, nei kitų — lietuviškai nekalbančių. Dabartinėje padėtyje su lietuvių kalbos silpnėjimu silpnės ir lietuviškas gyvenimas, ir tuo pačiu — išeivija.

Mūsų politinė veikla kelia rūpesčių

Paviršutiniškai pažvelgus atrodytų, kad mūsų politinė veikla yra judri, toli siekianti ir jai net per daug eikvojama energijos, kuri galėtų būti skiriama kultūriniams ir lituanistiniams reikalams. Deja, su ta politine — laisvinimo veikla arčiau susipažinus, tenka gerokai nusivilti ir tuo pačiu susirūpinti. Pagal mūsų ankstyvesnį susitvarkymą, Lietuvos laisvės bylą turėjo ginti diplomatinė tarnyba ir veiksniai, sudaryti partiniu pagrindu. Tuoj po karo, gyvenant Vakarų Europoje, tai gal ir buvo idealus susitvarkymas, nes tuo laiku galvota, kad Lietuvos okupacija tėra laikinas dalykas, ir už metų, kitų grįsime į tėvynę. Laikui bėgant išsiblaškėme plačiame pasaulyje, ir šiandieną, tur būt, niekas netiki, kad Lietuva galėtų atgauti laisvę netolimoje ateity. Taigi, daug kas pasikeitė ir keičiasi, tik ne mūsų politinė sistema. Iš įvairių pusių realūs ir pozityvūs pasiūlymai veiksnių perorganizavimui ir sustiprinimui atsimušė kaip į sieną. Kartais atrodo, kad tik priešas mums tegalėjo įpiršti tokį laisvinimo organų sudarymą. Jei kultūriniame ir lituanistiniame darbe kiekvieno jauno žmogaus įsijungimas yra sutinkamas su džiaugsmu, tai laisvinimo veikloje su nepasitikėjimu ir neapykanta. Kiekvienas darbas, kuris atliekamas kitų, bet ne politinių sambūrių, sutinkamas arba tylėjimu, arba niekinimu. Atrodo, vadovaujamasi dėsniu: jei ne mes, tai geriau nieko, gi po mūsų — nors ir tvanas. Tipišku lietuvišku nelankstumu nenorime pažvelgti į ateitį ir keistis su gyvenimu. Juk aiškiai turėtume matyti, kad mūsų dabartinių politinių sąjūdžių ateitis yra liūdna, nes jie neturi ir neturės prieauglio. Net ir nekalbant apie ateitį, jie mažai tegali duoti laisvinimo darbui ir šiandieną. Ką organizacija gali duoti, jei ji nesuranda savo eilėse pajėgaus asmens, kuris jai atstovautų laisvinimo organe, ir turi skolintis atstovą iš jai priešingo ideologinio sparno? Ko verti sambūriai, nepajėgią susimokėti net ir kuklaus metinio mokesčio veiksniui, kurį jie sudaro? Ką laisvinimo veiklai gali duoti mūsų draudimo organizacijos, kurios net savo specifinėse srityse mažiausia 20 metų atsilikusios nuo panašių šio krašto institucijų? Argi nuostabu tad, kad prieš porą metų mūsų veiksnys, paruošęs peticiją prezidentui, turėjo ją net tris kartus taisyti ir siuntinėti vietovėms, nes pirmą ir antrą išsiuntė su elementarinėmis anglų kalbos klaidomis, o juk jų buvo paruošta ir atspausdinta tūkstančiais! JAV LB Krašto valdyba turi ubagauti, pilna to žodžio prasme, kad kasmet galėtų išleisti anglų ir kitomis kalbomis medžiagą apie persekiojimas dabartinėje Lietuvoje, kai tuo tarpu minėtas veiksnys išleido savo praeities darbų taip vadinamą istoriją, į kurią sukišo keliolika tūkstančių dolerių, surinktų Vasario 16-sios proga ir skirtų laisvinimo reikalams. Šiandieną ta knyga, menkos istorinės vertės, pelyja sandėly neperkama ir neplatinama. Todėl nesistebime ir tada, kai žmonės, pasišovę vadovauti visiems JAV-bių lietuviams, ginčijasi spaudoje su iš Lietuvos pabėgusia šeima dėl seno šaldytuvo ir televizijos . . .

Informacija svetimiesiems apgailėtinoje padėtyje

Iš tikrųjų, ką mes vadiname politine veikla? Ar tai jau yra politinė veikla, kuri turi būti monopolizuojama mūsų politinių sambūrių? Šiandieną laisvinimo darbas, tur būt, 90 procentų remiasi informacija, o likusieji 10 procentų skirti prašymams ir švelniems protestams, nukreiptiems į šio krašto valdžios įstaigas. Gi ta informacija ir yra silpniausia mūsų vieta. Tiesa, kad visi mūsų veiksniai atlieka tam tikrą informacinį darbą, tačiau, toli gražu, nepakankamą. Juk nepajėgiame ne tik JAV-bių prezidentui peticijos be klaidų suredaguoti, bet net padorios spaudos konferencijos pravesti, ką parodė su pabėgėliais Butkais pravestoji Čikagoje. Dažnai amerikietis, besikreipiąs informacijų apie Lietuvą, siuntinėjamas “nuo Ainošiaus pas Kaipošių”, kol jam šis tas sukrapštoma. Kongresmanams ir senatoriams dar siuntinėjame multiplikuotus memorandumus ir laiškus, nors turėtume žinoti, kad tokie laiškai čia vadinami “junk mail” ir atsiduria šiukšlių dėžėse, neskaitomi. Verkiančiai yra reikalingas vienas bendras informacijos centras, į kurį būtų įtraukti pajėgiausia žmonės, kurie net būtų pilnai apmokami už nuolatinį darbą. Čia turėtų būti surinkta    visa dokumentacinė medžiaga, ruošiami informaciniai ir propagandiniai leidiniai, garsinės    juostos amerikiečių radijo stotims ir pan. Tokį centrą, net su dabartinėmis mūsų visų veiksnių lėšomis, įmanoma įkurti ir išlaikyti; kai mūsų visuomenei pristatomi konkretūs tikslai, ji tampa dosnesnė.

Diplomatinės tarnybos tęstinumas

Vienas iš svarbiausių faktorių Lietuvos laisvės byloje yra Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuri jau vien savo egzistencija yra rakštis okupantui. Bet kokia proga apsilankę Vašingtone, pravažiuodami pro Lietuvos atstovybę, su pasididžiavimu galėtume rodyti savo mažiesiems: “Štai, žiūrėkite, tai laisvos Lietuvos kampelis Amerikoje”. Deja, užsukus į tą kampelį, bet koks pasididžiavimas tuoj pradingsta. Tiesiog graudu darosi, kad pajėgėme įrengti meniškas koplyčias, statome naujas bažnyčias, kultūros centrus, o šį rūmą, kuris kitų kraštų atstovams, diplomatams turėtų reprezentuoti Lietuvą, esame taip negailestingai apleidę. Aišku, lėšų stoka ir gal amžius nebeleidžia Atstovybės šeimininkams imtis remonto ir gražinimo. Gal ir lietuviškas kuklumas neleidžia kreiptis į visuomenę talkos ir paramos. Tačiau, kai reikalas eina apie tinkamą reprezentaciją, kuklumui nėra vietos. Pačiame Vašingtone turime lietuvių architektų, statybininkų firmų; tereikėtų tik Atstovybės šeimininkų sutikimo, veiksnių iniciatyvos, visuomenės paramos, ir Atstovybės pastatas atsinaujintų, pasipuošęs mūsų dailininkų kūriniais, tapdamas tinkamu priėmimams ir reprezentacijai. Keliais atvejais mūsų Atstovybė buvo aprašyta amerikiečių spaudoje. Nors paskutinį kartą kai kurie mūsų vadovaujantys žmonės ir ragino rašyti padėkos laiškus už tokį “gražų” Atstovybės paminėjimą, tačiau dėkoti ten tikrai nebuvo už ką. Amerikiečiui skaitytojui ji buvo pavaizduota kaip amžių baigianti seniena, užsilikusi nuo “šaltojo karo” laikų, simbolizuojanti kadaise buvusią nepriklausomą valstybę. O kad taip tų pobūvių, priėmimų metu tarp senyvų diplomatų maišytųsi daugiau jaunų veidų, gal ir amerikiečių spaudos aprašymuose nebūtų taip pabrėžiama “senatvės” ir “nevilties” gaida. Besvarstant patalpų atnaujinimą ir. reprezentacijos pagyvinimą, iškyla žymiai svarbesnis klausimas: mūsų Diplomatinės tarnybos tęstinumas. Kas gi bus, kai lėšų fondai išsibaigs (o jie tuštėja) ir kai amžius pakirs dabartinius diplomatus? Prieš porą metų LB bandymai tą klausimą kelti Valstybės Departamente ir ieškoti kongresmanų ir senatorių talkos nesusilaukė pritarimo nei iš veiksnių, nei iš pačių diplomatų. Vengiame šiuo reikalu net ir kalbėti, tartum tyla laimėtume pratęsimą.

Išeivijos veiklai planavimo komisijos suformavimas

Turime būti realistai. Tiek lietuvybės išlaikyme, tiek laisvinimo darbe mūsų jėgos yra ribotos, ir atsiekiami tik labai kuklūs rezultatai. Išeivijoje esame mažuma net kiekvieno krašto mažumų tarpe. Individualiai esame padarę nepaprastą pažangą, palyginant su senąja imigracija, tačiau nei lietuviškumo išlaikyme, nei laisvinimo darbe nesame senųjų pralenkę. Iki šiol daugiausia buvo pasiekta privačia iniciatyva, bet ateityje tokių iniciatorių turėsime mažiau ir mažiau. Nors vidurinė karta, gražiuoju ar piktuoju, ir užima senesniųjų pozicijas, tačiau ji nepraneš pastarųjų nei idealizmu, nei finansiniu dosnumu. Todėl visoje mūsų išeivijos veikloje yra reikalingas vertybių pergrupavimas ir sistemingo veiklos plano ateičiai sudarymas. Būtinai turime sukurti planavimo komisiją, sudarytą iš atskirų sričių žinomų, kuri galėtų pramatyti mūsų gyvenimo pasikeitimus bent 10 metų į priekį ir tam paruošti mūsų darbo planus. Lietuvybės ateitis išeivijoje nėra beviltiška, bet jos išlaikymas pareikalaus daug daugiau pastangų iš dirbančiųjų nei praeity.