IŠEINANTIEJI IR ATEINANTIEJI BIČIULIAI

JAV-BIŲ LB DELEGACIJA PAS JAV-BIŲ VICEPREZIDENTĄ FORD — JAV-blų viceprezidentas Gerald R. Ford neseniai priėmė JAV-blų LB delegaciją Ir aptarė su ja Lietuvos bylos klausimą. Nuotraukoje (iš kairės) — dr. A. W. Nova-sitls, R. Česonls, A. Gureckas, viceprezidentas G. R. Ford, A. Mačiulaitytė-Zerr ir A. Gečys. Nuotraukoje trūksta JAV-blų LB Krašto valdybos pirm. J. Gailos, nes jis tą nuotrauką darė.

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

1974 metų balandžio 5 — treji metai, kai išėjo iš gyvųjų eilės dr. Pranas Padalis. Tų pat metų gale išėjo dr. Zenonas Ivinskis. Paskui juos kitais metais — ir Levas Prapuolenis. Visi jie artimo amžiaus — Padalis nebaigęs 60, Ivinskis 63, Prapuolenis 59 metų.

Jų išėjo daug daugiau. Šiuos tris suminėjau tik dėl to, kad jie mums yra žinomiausi, ir jie yra tipingi savos generacijos reiškėjai. Reiškėjai generacijos, išaugusios nepriklausomoje Lietuvoje. Tos generacijos didžioji dalis buvo sunaikinta raudonojo ar rudojo imperializmo. O atsidūrusių Vakaruose jau eilę suspėjo sunaikinti laikas.

Tų trijų išėjimas yra ženklas, kad iš gyvenimo pasitraukė ar baigia trauktis visa ta generacija. Nors atskiri jos nariai tebėra biologiškai gyvųjų eilėje ir individualiai reiškiasi kūryba, bet gyvenimui vadovauti jau yra atėjusi nauja, jaunesnė generacija.

Atėjusieji tikriausiai yra tų pačių siekimų, kaip ir išėjusieji ar išeinantieji, bet jie yra jau kitokio galvojimo, kitokios formos, stiliaus, nes formavosi kitose sąlygose.

Padalio, Ivinskio, Prapuolenio generacijoje, aišku, kiekvienas turi savitą, nepakartojamą veidą, ir kiekvienas atliko atskirą rolę. Tačiau jiem visiem galimas bendras vardiklis. Jame rastume kelias ryškesnes žymes.

Viena — visuomeniškumo persvara. Visuomeniškumas tai vienas iš eilės St. Šalkauskio lietuviui inteligentui užbrėžtų asmenybės privalumų. Kai šios generacijos žmonės atsidurdavo prieš dilemą — atiduoti jėgas profesijai ar momento visuomenės reikalams, jie nesvyruodami rinkosi antrąją. Ne iš malonumo, bet iš pareigos pajautimo. Visi jie buvo uolūs nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo, o kiek sąlygos leido, ir politinio gyvenimo aktyve; visi jie buvo atsidėję rezistencijai prieš Lietuvos okupantus; visi jie emigracijoje buvo ištikimi tai pačiai rezistencinei idėjai ir net taktikai.

Tai atstovai laikotarpio, kuriame asmuo negalėjo atsidėti tik savo profesijai ar tik savo šeimai. Reikėjo dar bent tokio pat nepriklausomos Lietuvos laikotarpio, kad šviesuomenės būtų pakankamai; kad ji galėtų diferencijuotis — eiti jau ne į platumą, bet į gilumą, t. y. kad vieni galėtų atsidėti tik visuomeniniam darbui, o kiti — mokslinei ar kitokiai profesijai ir duoti tokių gerų specialistų, kokių duoda kitos tautos, ilgus laikus besinaudojančios nepriklausomybe.

Jeigu ne Lietuvos tragedija, tie trejopi suminėti žmonės, kaip vienas dabarties ekonomistas aptarė, būtų nuėję ir į “gilumą” — Ivinskis būtų europinio masto autoritetas istorijoje, Padalis — pagal savo charakterį aukštos klasės diplomatas, Prapuolenis — plataus masto “salesmanas”. Kiti būtų skleidęsi kitokiais žiedais.

Antra žymė. Visuomeninėje nei profesinėje veikloje nė vienas iš jų nesiekė “valdžios”. Dėl jos ir tarp savęs nekonkuravo. Priėmė ją kaip neišvengiamą pareigą, vienas natūraliai imdamas vadovauti darbininkams, kitas — jaunimui, trečias — mokytojams ir t.t. Net ir 1941 metų sukilimo vadovavimas teko Levui Prapuoleniui pirmiausiai dėl to, kad kiti buvo sulikviduoti, o išlikęs tas, kuris pakankamai buvo jaunas, kad išdrįstų šią atsakomybę prisiimti.

Trečia žymė. Nebuvo šioje generacijoje nė tarpusavės idėjinės kovos, nesuderinamo nuomonių skirtumo. Kova atsiranda tada, kai asmuo, užsidaręs savame kiaute, susikuria gyvenimo koncepciją. Bet tokio užsidarymo anos generacijos avangarde nebuvo. Periodiškai susirinkdami, išdiskutuodami problemas, pareikšdami kiekvienas savo koncepciją, prieidavo bendrą, — ne mano, ne tavo, ne jo, bet mūsų visų sprendimą. (Taip buvo su deklaracija “Į organiškos valstybės kūrybą”, taip buvo su problemom, keliamom Židiny, Naujojoj Romuvoj, XX amžiuje).

Tai nereiškia, kad nebuvo idėjinės kovos tarp jų ir ankstesnės generacijos kai kurių atstovų. Buvo. Tik vyko tyliai, o kartais prasiverždavo atvira polemika ar susilaukdavo net tam tikrų represijų. Bet ir toje kovoje šis avangardas buvo vieningas kolektyvas.

Ketvirta žymė, kuri labiausiai išaugo rezistencinėje veikloje, tai konspiracinė veikla. Jos esmė — daugiau veikti, mažiau apie veikimą kalbėti. Rodyti nuveiktus darbus, palikti šešėly pačius darbuotojus. To rezultatas buvo ne tik atsargumas, bet ir pasitikėjimas vienas kitu. Tai padėjo išugdyti sistemingą rezistencinės organizacijos tinklą visame krašte. Tai padėjo sumažinti aukų kiekį — ir nebuvo žinoma, kad vienas kuris šios rezistencijos branduolio suimtas asmuo būtų išdavęs kitą. Ištikimybė draugams buvo šio branduolio vidinis intymus ryšys.

Išeivijos laikotarpis jau truko ketvirtadalį šimtmečio. Jame išaugo nauja generacija, subrendo naujo gyvenamo krašto atmosferoje.

Jei norėtum šiuos žmones apibūdinti, kontrastuodamas su ankstesniais, tos senosios generacijos žmogui rodytųsi šie ženklai. —

Pirmas. Šios naujos generacijos žmonės tokie pat patriotai kaip ir ankstesnės. Tačiau patriotizmą pavergtai Lietuvai jie priima racionaliau — kaip moralinį įsipareigojimą, apsisprendimą. Anie tai buvo jų prigimties, emocinis šauksmas.

Antras. Šios generacijos žymi dalis eina labiau į gilumą — su didele persvara profesijai, kai kada net su grėsme joje nuklysti ir prarasti visuomeniškumo pareigos jausmą.

Trečias. Tie, kurie šalia savo profesijos imasi “ambicijos” visuomenei tarnauti, artėja į amerikinį politinio veikėjo tipą, kurio esminė žymė — veržlumas vadovauti, iš čia — “kova dėl valdžios”. Gal čia reiškiasi pragmatinio galvojimo įtaka: laimėti valdžią — įsigyti įtakos; taigi, visos priemonės tinkamos, kurios tik veda į valdžios laimėjimą. Ir pačioje veikloje jų metodas yra pragmatiškas gerąja to žodžio prasme: numato veiklos artimiausius uždavinius ir sutelkia tiems uždaviniams tinkamas priemones. Tai duoda veiklai teigiamo, pozityvaus konkretumo.

Ketvirtas. Šio krašto “atviros visuomenės” charakteris mėgsta reikalus diskutuoti atvirai, viešai. Diskusijoms atiduodama persvara net ten, kur galėtų būti racionalesnė, tyli, konspiracinė veikla, tokia reikalinga rezistencijai. Šia prasme naujosios generacijos sąmonė susijusi labiau su “politikos” terminu, negu su “rezistencija” (Ir Į Laisvę pasivadino “politikos žurnalu”). Šiai generacijai labiau suprantamas ir jos sumaniau naudojamas propagandos reikalas. Propagandos — problemai, propagandos — asmeniui.

Įsijungiantieji į vietos politinį gyvenimą ima vienas nuo kito skirtis ne tiek tuo, kad vieni simpatizuoja demokratams, kiti respublikonams, kiek tuo, kad vieni linksta į “konservatorių”, kiti į “liberalų” sparną. Ir kaip tik šis skirtumas gali sukelti trinties saviškių tarpe; gali būti net ir išsiskyrimo ženklu.

Natūralu, kad kiekviena generacija skleidžiasi savais ženklais. Natūralu tada, jei atsiranda įtampa tarp generacijų ir lietuvių tarpe. Istorijos dinamika tuo ir reiškiasi, kad ateina nauji žmonės, naujos idėjos, nauji metodai, naujos formos. Žalinga tada, kai įtampa pakyla tiek, kad vieni ar antri užtrenkia duris ir nenori matyti, kas gero yra anapus slenksčio.

Ateina laikas dainininkui pasitraukti iš scenos. Ateina laikas ir visuomeninės veiklos žmogui pasitraukti iš vadovavimo tai ar kitai visuomeninei grupei. Naujai vadovaujančių žmonių darbus sekti, kritiškai vertinti telieka jo privilegija ir net pareiga. Bet juos atmesti vien dėl to, kad jie kitaip daromi, būtų savęs gramsdinimas į mizantropiją.

Lygiai naudinga ir naujesnės generacijos veikėjui pažvelgti atgal. Tada jis darosi kritiškesnis ne tik kitiem, bet ir sau, o tuo pačiu jo horizontas prasiplečia, jo sprendimai daros tikslesni ir teisingesni. Tada jis pasijunta reikšmingesnis visame tautos istorijos vyksme, kuriame kiekviena generacija nenutrūkstamai turi įminti savo pėdas.

Padalio, Ivinskio, Prapuolenio prisiminimas galėtų būti jungtis tarp bičiulių iš dviejų generacijų: išeinančių ir ateinančių. Jungtis, kuri vienus ir kitus papildo, o jų veiklą pratęsia, ir drauge kuria tautos istoriją.

J. B.

 

REZOLIUCIJOMS REMTI KOMITETO centro vykdomasis komitetas posėdžio metu. Nuotraukoje iš kairės (aplink stalą) — dr. P. Pamataitis, G. A. Petrauskas, A. Plirisild (estas), A. Relns (latvis), pirm. L. Valiukas, B. Nurmsen (estas, kalba), dr. J. Žmuidzinas ir A. Kulnys. Šio vieneto pastangomis buvo pravesta JAV-bių Kongrese garsioji H. Con. Res. 416 (89th Congress) rezoliucija Lietuvos, Latvijos ir Estijos bylos reikalu.