BENDRUOMENĖ — KULTŪRAI AR POLITIKAI?
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
Daug esame skaitę straipsnių apie Lietuvių Bendruomenės uždavinius ir apie jaunimo išlaikymą lietuvišku išorine ir gilesne prasme. Prakalbos ir straipsniai nuteka, lyg vanduo; mažai juos pastebim, arba greit užmirštam. Kartais įstringa ši tema į pokalbius, ir savaime išsiryškina kokia svarbi detalė.
Vieno pokalbio metu šis netyčia užkliudytas klausimas paliko didesnį įspūdį, negu daugely straipsnių sudėtingi nagrinėjimai. —
Kam Lietuvių Bendruomenė? — Kultūrai ar politikai?
Kalbėtojas A. įrodinėjo, kad visos organizacijos turėtų įvairiais darbais dalytis; kad esą tiek uždavinių, tiek platūs išeivijoje veiklos plotai, jog Vlikui, Altai ir Bendruomenei niekad jų nepristigsią.
Kalbėtojas B. ilgesniu pasisakymu tvirtino, kad Bendruomenės pagrindinis, o gal ir vienintelis uždavinys esąs išlaikyti lietuvį lietuviu tremty. Taigi, Bendruomenei — tik rūpintis kultūra. Girdi, laisvės mūsų kraštas gal dar ilgai neatgaus, o senieji nyksta, jaunimas svetimybėse auga ir tolsta . . . Bendruomenė turinti nieku kitu nesirūpint, kaip įpilietinti lietuvybę svetimuose kraštuose ir ją išlaikyti gyvą. Kaip žydas išliko žydu ilgiausius metus bet kuriuose kraštuose, taip lietuvis turi likt lietuviu per kelias kartas, nors tremtis tęstųsi ir šimtmetį.
Kalbėtojas C., matyt, pagalvojęs apie žydų visada svajotą Pažadėtąją žemę, tuoj reagavo:
“O kaip lietuvis liks lietuviu be tikslo, be laisvos Lietuvos idealo?”
Ir jaunuolis Z. pritarė:
“Jei nėra Lietuvos, — niekaip nepriversi čia vaikų kalbėti lietuviškai!”
Taigi, išlaikyti lietuvybę, — reikia ir politikos; Lietuva — ne vien išsvajota, ne pažadėta žydų žemė, o reali šalis, tik pavergta, jos teisės paniekintos; reikia skverbtis į pasaulio opiniją, reikia kovot už savos — kultūringos, amžiais buvusios laisvos — tautos orumą, jos kultūros kūrybą, jos valstybinį apsisprendimą. Jaunimui bus prasmė išlikt lietuvišku, jei prieš akis turės Lietuvą, savo prabočių kraštą ir savo Tėvynę, kuriam, o ateity ir jo ribose, galėtų dirbti.
Pokalbis užsisklendė bendra išvada:tik taip jaunas žmogus norės išmokt lietuviškai, ar sukurti lietuvišką šeimą, ar puoselėti savo kultūrą . . . Prieš visų dvasines akis turėtų būti Lietuva, ateities nepriklausoma, laisva, kūrybinga Lietuva.
Bendruomenė reikalinga konkrečiai kultūros ir politikos veiklai: išlaikyt lietuvybę, kurti ir palaikyti savą kultūrą, kovoti dėl savos žemės išlaisvinimo ir savos valstybės atstatymo. Egzilas, jaunas ar senas, turėtų būti išdidus savo skriaudoj, nepalaužiamas okupanto ir jo bernų kreivų žodžių, nesuminkštinamas jų nuodais pasaldintų liežuvių. Vienybėje — galybė; o vienybė — tik susipratusioj Bendruomenėj.
A. R.
