LIETUVA, UŽ TAVE MIRŠTU
Dr. Prano Padalio žodis, pasakytas 1949 m. Marianapolyje
Antrojo pasaulinio karo metu Flossenbuerge (Bavarijos miestelis Vokietijoje) veikė koncentracijos stovykla, kurioje tarp kitų tautybių asmenų naciai nužudė 2480 lietuvių. Urna su žuvusiųjų pelenais 1949 buvo atgabenta į Ameriką ir dabar saugojama Marianapolio (Thomson, Conn.) vienuolyno koplyčioje. Pagerbiant žuvusiuosius, Marianapoly kalbą pasakė prof. dr. Pranas Padalis-Padalskis, kuris 1971.IV.5 mirė Detroite. Pagerbdami šio tauraus lietuvio šviesų atminimą, spausdiname jo Marianapoly pasakytą kalbą. Daugiau apie prof. Praną Padalį bus rašoma sekančių metų “ĮLaisvę” numeriuose — Redakcija.
Du tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt vyrų ir moterų, jaunų ir senų. Visi jie — Lietuvos vaikai. Visi jie pureno Lietuvos žemelę, laistė ją savo prakaitu, mylėjo ją. Visi jie gyveno savo šeimose, džiaugėsi savo sodybomis, tėviškės dirvomis ir pievomis. Visi jie — mūsų broliai ir sesės lietuviai. Ir visų jų šioj žemėj jau nebėra. Jie mirė ne savo mirtimi ir ne savo žemėje. Juos sušaudė, pakorė, badu ar vėzdu išžudė budeliai naciai. Jų mirties vieta — Flossenbuergo koncentracijos stovykla, viena iš žmonių žudyklų, kurių buvo pilna hitlerinėje Vokietijoje ir kokių tebėra tūkstančiai bolševikinėje Rusijoje.
Jie, 2480 lietuvių, kurių mums šventus kaip relikvija palaikus — pilkus pelenus — šiandien pagerbiam, žuvo todėl, kad jie buvo lietuviai. “Už gilią Tėvynės meilę ir Lietuvos laisvę”, tai žodžiai įrašyti paminklinėj lentoj, kurią praėjusią vasarą jiems pagerbti pastatė tremtiniai tame pačiame Flossenbuergo mirties slėny. Jie nužudyti todėl, kad šventai vykdydami lietuvio priesaiką atsisakė nusilenkti okupantui ir būti vergais. Jie mirė sukaustyti grandinėmis, bet visa savo būtybe laisvi lietuviai.
Tų 2480 lietuvių kankinių pelenai šiandien perduodami jums, Amerikos lietuviai! Juos su gilia pagarba ir meile saugosit iki tol, kol ta tautinė relikvija galės būt perkelta į laisvą Lietuvą, į tą mūsų tėvų žemę; už ją ir už jos žmonių laisvę jie mirė. Jie įteikiami jums, nes jumyse teka lietuvio kraujas, plaka lietuvio širdis, nes jūs Lietuvą mylit ir už jos laisvę kovojat. Jūs esate garbingi piliečia šiame didžiųjų žmogaus laisvių krašte, kurs šiandien virto pavergtųjų tautų laisvės švyturiu. Šioji urna įteikiama saugoti jums, nes tuos kankinius ir jus riša negęstanti mūsų tėvų žemės meilė. Anuomet, išlydėdama savo sūnų ar dukterį į tolimą užjūrio kraštą, motina į škaplierius įsiūdavo tėviškės žemės žiupsnelį, kad išeivis svetur savo motinos Lietuvos nepamirštų, kad sunkioj valandoj pasiguosti galėtų ir visad jaustų turįs mylinčią ir laiminančią motiną. Ne vienas išeivis prieš mirtį tą žemės žiupsnelį spaudžia prie lūpų, kad paskutinėm mintimis ir paskutiniais atodūsiais būtų su Lietuva, su tėvais ir artimaisiais.
Tie, kurių pelenai čia, taip pat paskutines mintis skyrė tėvų žemei ir artimiesiems. Jie žudomi mirė su žodžiais lūpose: “Lietuva, už tave mirštu!” Su tokia pat šventa patrioto meile jau keleri metai miršta tūkstančiai lietuvių Sibire ir bolševikų kalėjimuose, partizanai — Lietuvos giriose, laukuose, kaimuose ir miestuose. Kapai ir kryžiai, kančios ir kova — tai šių dienų Lietuva
Laisvę išplėšia, bet jos niekas nedovanoja. Laisvę reikia išsikovot. Ir šis kraštas, JAV-bės, turėjo kovot ir daug aukų sudėt, kol lygiai prieš 172 metus išėjo į platų laisvės vieškelį. Už laisvę ir mes kovojam ir ją iškovosim. Juk ne vieną laisvės kovą praeity esam laimėję, ne vieną kartą Lietuva prisikėlė.
Laisvė miršta, kai nėra kas už ją miršta. Lietuvos laisvė išplėšta, bet nėra mirusi. Ji nemirs, nes mes, lietuviai, už ją kovodami mirštam. Lietuva prisikels, nes gyvieji lietuviai už ją kovojam ir kovosim. Nacių ir bolševikų nukankintieji, šiandien žūstantieji mums gyviesiems yra šventas įpareigojimas.
Šiandien pagerbiam 2480 nukankintųjų palaikus. Prieš juos galvas nulenkiam. Ties šia relikvija šiandien suklauptų tų žuvusiųjų tėvai ir motinos, broliai ir seserys. Jų čia nėra. Jie pavergti, mirę ar žuvę. Čia esam mes, jų širdies, kraujo ir jų siekimų artimiausieji. Mes skausmo sukaustytom širdim, su ašaromis akyse ir malda lūpose juos pagerbiam ir prisiekiam tęsti jų šventąjį žygį. Ties šia tautine relikvija pasižadam nusišluostyti kasdienybės dulkes nuo savo veidų ir visa, kas menka, išrauti iš savo širdžių. Ryžtamės leistis į tą žygį, kuriame kovojo ir mirė šie kankiniai. Tarkime jiems šiandien Lietuvoj ginklu kovojančių partizanų dainiaus žodžiais, skirtais žuvusiųjų ginklo brolių atsisveikinimui :
Nesulaukėt jūs tekančio ryto,
Bet sulauks jo Lietuva.
Laisvę reikia išsikovoti
