Partizanai: Istorija ir dabartis

PRAVERTAS LANGAS

(Ištrauka iš Aloyzo Barono premijuoto romano “Vėjas lekia lyguma”)

RAŠYTOJAS ALOYZAS BARONAS, parašęs per 20 knygų: 2 humoristinių eilėraščių rinkiniai (dr. S. Aliūno slapyvardžiu), 2 apysakų knygos vaikams, 2 istorinio pobūdžio knygos, kitos — romanai ir novelių rinkiniai.

Romanas ‘‘Lieptai ir bedugnės” laimėjo “Draugo” romano konkursą, romanas “Trečioji moteris” — korp. Giedros literatūros premiją. Abu premijuoti romanai išversti į anglų kalbą — “Footbridges and Abysses” ir “The Third Woman” — susilaukė (ypač pirmasis) labai gero amerikiečių kritikų įvertinimo. Dalyvavo abejose lietuvių novelių anglų kalba antologijose. Al. Baronas yra vienas iš “Draugo” redaktorių, buv. Liet. Rašytojų D-jos pirm.

Šiame “Į Laisvę” numeryje spausdiname ištrauką iš Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio 1971 premijuoto romano “Vėjas lekia lyguma”.

Buvo pirmadienis, tamsi gruodžio naktis. Tik šešetas dienų prieš tamsiausią naktį ir po to turėjo pradėti ilgėti diena, nekalbant, kad taip pat netrukus turėjo gimti šėtono nugalėtojas Kristus. Puikiai Šeštokas prisiminė prieš porą dienų klojime laikytas pamaldas, kur jaunas, sauso veido kunigėlis kalbėjo:

— Advento laikotarpis, ir tenka budėti su ginklu, kad Kristaus atėjimo galėtų ramiai laukti Marija. Ir paskui, kad jis savo lopšely galėtų ramiai miegoti. Ne, šūviai neprikels jo iš miego, nes tai šūviai, kad jis galėtų miegoti, kai šėtonas verčia pakelės kryžius, griauna altorius ir žudo Dievo vietininkus ir jo žodžio skelbėjus. Šie šūviai ir mūsų mirtys yra dovanos šalia suneštų aukso ir smilkalų ir sukrešėję kraujo gabalai kvepia stipriau už mirą. Šėtonas yra amžinas, bet jo triumfas laikinas, ir mūsų mestų granatų sprogimas Kristui leis ilsėtis, nes jis žinos, kad naujųjų laikų Erodas mongolo pavidalu neateis su durtuvu ir jo nenužudys. Mūsų kova šventa ir istorija tai įrašys savo knygose.

Ir dabar gruodžio vakarą trisdešimt šeši laisvės kovotojai susirinko Tauro apygardos štabo rajone. Trys vyrai, Daumantas, Mažvydas ir Mindaugas turėjo išvykti ir visi pakėlė tostus už norinčius prasiveržti į Vakarus. Palyginti visų buvo puiki nuotaika. Smilko didžiulė liktarna, šešėliai šoko ant klojimo sienų, buvo kažkokio pakilumo pilna, ir latvių atstovai, keldami tostą, rodos, tikėjo, kad kelionė turi pavykti. Ir kai Daumantas pasakė, kad neš pasauliui raštą paskelbti, kaip jie kaunasi vieni, ir neš taip pat skundą popiežiui, kad jis suprastų, kaip kovojama prieš velnią, visi juto kažkokį palengvėjimą, o tie, kurie visada buvo daugiau linksmos negu surūgusios nuotaikos, juokėsi, lyg tai būtų į studijas išleistuvių vakaras. Tame trisdešimt šešių vyrų būryje buvo ir Uosis, ir Ąžuolas, ir Aitvaras ir jaunieji Šarūnas su Šeštoku, kurie per metus buvo paaugę, nepaisant nuolatinio rūpesčio ir vargo, buvo Žilvitis, ir Kovas, ir Aras, Mikalojus ir eilė kitų nešiojusių savo pasirinktus ar kritusiųjų draugų jų atminimui paimtus vardus. Mikalojus sėdėjo ant per šiaudų kūlius permestos lentos ir galvojo. Jis buvo liūdnas. Jis žinojo, kad jie visi čia lygūs, — ūkininkaičiai, tarnautojai, studentai, samdiniai ir moksleiviai, bet jį vistiek kartais užpuldavo menkavertiškumo graudulinga nuotaika.

Jis dabar norėjo atiduoti vieną Marijos skulptūrėlę, kaip geros kelionės linkintį talismaną, kurį paskui galėtų kam nors teikti dovanų kokiam nors meną mėgstančiam žmogui. Mikalojus galvojo, kaip būtų malonu, kad nors vienas jo darbelis galėtų būti vertinamas laisvėje, ramiai, teisingai ir be baimės. Mikalojus nesiryžo, jis laikė dvidešimt centimetrų aukštumo pailgą Dievo Motinos skulptūrą milinės kišenėj ir nežinojo, kaip ją įteikti Daumantui, kai šie nešė filmus, nuotraukas, ginklus ir raštus pasaulio didiesiems. Tačiau Šeštokas, sėdėjęs per porą vyrų toliau nuo Mikalojaus, paklausė:

—    Ei, Filosofe, ar jau įteikei Marijėlę?

Mikalojus papurtė galvą.

—    Eime, — Šeštokas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, buvo daugiau pasitikėjimo pilnas. Mikalojus nenoriai atsistojo. Jie abu priėjo prie Daumanto, kuris linksmai kažką pasakojo didelio, net perdidelio ūgio kailiniukais vilkinčiam, nedidelius ūselius dėvinčiam vyrui.

—    Jums geros kelionės linkinti dovanėlė, — pasakė už Mikalojų Šeštokas, ir Mikalojus padavė skulptūrėlę.

Daumantas paėmė ir nustebo. Mažoj šviesoj Marijos veidas buvo toks skausmingas, kad, rodos, į šį gelsvą medį Mikalojus buvo surėžęs visų motinų, kurių sūnūs gulėjo pamesti Sasnavos rinkoje, skausmą. Skulptūrėlė buvo panaši į tradicinę Marijos statulėlę, bet ir joje, kaip ir šachmatų karalienėje arba ir ankstyvesnėse skulptūrose, Šeštokas įžiūrėjo Mikalojaus šeimininko dukros veido bruožų. Tačiau veido skausmingumas buvo toks tikras, kad net Daumantas susimąstė ir susikaupęs tarė:

—    Ačiū, mes ją pasiimsime į kelionę, — ir, priėjęs prie jauno, atletiško vyro, tarė, — Mindaugai, įsidėk į kuprinę, tai skausmingoji Motina.

—    O, — nusijuokė Mindaugas, vartydamas statulėlę, tai Mikalojaus darbas, — mes ją išvešim iš velnių karalystės. Bus mūsų kelionės globėja. — Jis vartė statulėlę rankoje ir, rodos, jos veido bruožai šešėliuose gyvėjo, lyg tikrai ji būtų pradėjusi verkti.

Lauke krito šlapias sniegas dideliais kąsniais. Buvo pats vidurnaktis. Daumanto vyrai išėjo į naktį. Jie nužengė Sintautų link ir per naktį turėjo padaryti keturiasdešimt kilometrų. Tai padarę po poros dienų jie susitiko su Kariūnu, Butautu ir Feliksu. Jie pasidalino kroviniu, ir Mikalojaus statulėlė atsidūrė Kariūno kuprinėje.

Palikę klojime trisdešimt vyrų po vidurnakčio pasidalijo į dvi dalis. Uosio vyrai iškeliavo į už keletos kilometrų esančią tuščią sodybą. Ji buvo netoli nedidelio kelio, bet netoli jos taip pat buvo gana pelkėtas neaukštas miškas.

Snigo dideliais plačiais kąsniais. Eiti buvo sunku, sniegas vėlėsi, vedąs Beržas kartais išklysdavo iš kelio ir vorelės kuris nors vyrų įklimpdavo į ganyklų nedidelius griovelius. Vyrai ėjo lėtai, dar buvo trejetas kilometrų ir reikėjo būtinai pasiekti ligi aušros. Šioje vietoje tuo metu nebuvo didesnių susirėmimų su rusais, ir vyrai galėjo atsigauti.

Sniegas krito ir tai buvo paguoda, nes užsnigdavo pėdas, kurios kietesnėj žemėj nebuvo ryškios.

Kai pasiekė sodybą, dar buvo gerokai tamsu. Gyvenamojo namo langai buvo išplėšti ir stūksojo kaip grėsmingos žiotys.

Daržinės durys buvo praviros ir prie durų buvo supustyta sniego. Du vyrai nuėjo į gyvenamąjį namą ieškoti kokių nors naudingų daiktų. Radę užšalusį seną kibirą ir ilgą su dviem išlaužtom kojom suolą, atsinešė į daržinę.

Aitvaras sukūrė mažą ugnelę, kibire tirpo vanduo; jį išpylė ir, paėmęs švaraus sniego, vėl vandenį užkaitė ir į jį įdėjo šviežią, jau dvi dienas Vėtros nešiotą avies petį. Šarūnas stovėjo name sargyboje ir žiūrėjo į tolumas, kurios buvo baltos, ir laukas buvo baltas, susiliejęs su kelio linija, kuri tebuvo galima atskirti tik iš kelių likusių telefono stulpų, prie kurių kabėjo palaidos, vėjo supamos vielos ir nuo jų nukrisdavo truputį užsikabinę ir drėgni sniego gabalai.

Vyrai džiovinosi, visa buvo ramu ir, kai po pusryčių jie įsitaisę patogiai sumigo ir Mikalojus su Daina stovėjo sargyboje, atrodė, kad tai tikrai taika tose baltose lygumose.

Mikalojus, stovėdamas troboje, žiūrėjo į kelią ir klausėsi šlamančio mažo vėjo. Rodos, labiau šąlo ir sniegas retėjo. Į trobą patekti iš daržinės buvo sunkiau nepastebėtam, tačiau iš jos matomumas buvo geras. Vyrai miegojo. Jie ilsėjosi, Mikalojus galvojo apie išėjusius į Vakarus ir jis jau dabar pradėjo laukti iš ten žinių, nors anie dar niekur nebuvo iš savo žemės išvykę.

Ir šis laukimas visiems, kurie buvo dalyvavę atsisveikinime, buvo kažkokios šventės laukimas, lyg rodos, kad su ta žinia ateitų tų visų velniavų pabaiga.

Ilgą žiemos laiką jie nebuvo įsivėlę į didesnes kautynes. Visi ruošėsi kažkam būsimam, bet dabar, turėdami laiko, mėgstantieji skaityti ieškojo knygų ir skaitė jas po keletą kartų, keletas žaidė šachmatais ir atrodė, kaip galima susikoncentruoti, kada tavo mintis yra perskelta pusiau. Bet jei nugali tą antrąją mintį ir užmiršti, kad esi gaudomasis, tada žaidimas yra tikras poilsis. Ir tie, kurie nelošė, tik žiūrėjo į tą žaidimą ir įsigilindavo, irgi pailsėdavo. Bet taip galėjo daryti tik nedaugelis. Visi kiti jautė neatsikratomą rūpestį, daugiau kaip yra su tavo artimaisiais, negu kas ištiks tave patį. Ir su visu šituo žiemos antros pusės metu buvo laukiama, kaip pavyko Daumantui, ir nieko tačiau nebuvo galima girdėti.

Pavasarį visas Uosio būrys persikėlė netoli Ryliškių kaimo. Subartonių miške vyrai žiemojo aplinkinėse sodybose be bunkerių, ir dabar gegužės mėnuo jiems atrodė lyg nuostabi Dievo dovana.

Pas vieną neturtingą gyventoją vyrai užeidavo informacijų ar pasiimti skalbinių ir maisto. Ten buvo vado Genio vadovaujami vyrai, kurie norėjo kartą su Uosio vyrais užpulti rusus, dabar laukė tinkamos progos.

Kada kaime būdavo saugu, neturtingasis gyventojas praverdavo skliautuose langelį ir iš tolo būdavo matyti tamsi dėmė. Vyrai taip buvo įpratę ir visą ankstyvą pavasarį ėjo be didesnių netikslumų. Buvo užsimoję surengti bolševikams pasalas, bet kautynes prisėjo vykdyti visai nenumatytai vieną pavakarę.

Nedidelio ūgio linksmų akių Aguona, nešinas trumpu automatu, išėjo kaimo link. Saulė buvo arti laidos ir ji degė languose gaisru. Žemė džiūdama kvepėjo ir buvo taip svaigu, kad linko kojos. Aguona ėjo džiūstančių takeliu, šalia kurio augo reti, pavieniai krūmai. Aguonai sodyba atrodė neįprastai tyli ir jis vėl pakėlė akis į langą. Ten saulės nušviestam skliaute šmėktelėjo šešėlis. Aguona suprato, kad kas nors bus išaiškinęs jų sutartinį ženklą. Ko gero šeimininkas buvo suimtas.

Aguona skubiai grįžo atgal ir papasakojo Uosiui. Vyrai valandėlę galvojo. Jie turėjo laiko, kol į Merkinę bus duota žinia, kol atvyks rusai, nors šie galėjo ir nevykti. Bet vėliau nutarė laukti. Tikėjosi keletos mašinų ir išsidėstė netoli kelio trimis protarpiais tokiu nuotoliu, kokiu maždaug važiuoja karinės mašinios viena nuo kitos.

Temo. Kur tai vos po vieną užsideginėjo žvaigždės ir nebuvo ryškios. Glūdint prie žemės aiškiai buvo girdėti, kaip skambėjo sodybose kibirai ir nuaidėdavo balsai. Rusai galėjo laukti ryto ir nevažiuoti, bet jie taip pat žinojo, kad ligi ryto partizanai gali nebepagaunami dingti. Jei ne Aguonos apdairumas, jis galėjo gyvas patekti pasalūnams rusams. Dabar pasalas ruošė Uosio ir Genio vyrai. Genys gulėjo trečioj grupėj, antrojoj grupėj Uosis ir pačioj pirmojoj, kuri turėjo praleisti važiuojančius sunkvežimius ir tik vėliau įsijungti į puolimą, gulėjo Mikalojus, Šarūnas, Šeštokas, Aitvaras, Eglė, Aguona ir dar trejetas vyrų.

Nepraėjus valandai, nuo Merkinės jau buvo girdėti sunkvežimių ūžimas. Švietė nestipriai sunkvežimio lempos. Pirmasis sunkvežimis su trisdešimt rusų pralėkė pro pirmą ir antrą grupę ir, kai buvo ties trečiąja grupe, antrasis sunkvežimis dar ne visai buvo pasiekęs pirmąją, jis buvo gerokai atsilikęs. Tačiau trečioji grupė nebegalėjo ilgiau laukti ir Genio vyrai iššovė. Sunkvežimis pašoko aukštyn ir apsivertė, traiškydamas enkavedistų kaulus. Kelio grioviai nebuvo dideli. Rusai sušoko į juos. Genys matė, kaip vienas rusas bėgo skersai kelio, ir jį durtuvu nusmeigė iš griovio iššokęs kitas rusas. Tačiau dalis dar buvo gyvų ir jie netvarkingai ir netiksliai pradėjo šaudyti. Antrasis sunkvežimis, pamačius kas įvyko, sustojo dar neprivažiavęs pirmosios grupės, bet vyrams nebebuvo ką daryti ir jie iššovė į sulėtinusį greitį sunkvežimį, kuris nuo staigaus stabdymo atsistojo skersai kelio ir vos neapvirto. Kol iš jo iššoko rusai, pusė jų buvo nukirsti kulkų. Enkavedistai sugulė į griovius, Aguona pabėgo artyn kelio ir tą pačią sekundę, kai jis numetė į sunkvežimį granatą, buvo pervertas per sprandą kulkos. Jis padėjo galvą į drėgną žolę ir ant jo krito užsidegusio sunkvežimio šviesos ir šešėliai.

Uosio grupė tada sušoko ant kelio ir pusė jų šaudė į vieną, kita į kitą pusę vieno ir kito sunkvežimio link. Rusai buvo atsidūrę kryžminėje ugnyje. Dalis jų dar gynėsi, kiti bandė bėgti keliu atgal ir lengvai buvo nukauti Uosio vyrų šūvių. Dalis jų buvo suardyti sprogstamų kulkų ir sunkvežimio ratų. Jie buvo svetimoj žemėj, nežinomoj vietoj, pilnoj tamsos, pavojų ir mirties. Jie vargšai iš tolimų stepių ir skurdžių kolchozų atnešė savo galvas, kad būtų sudarkyti jų pačių kulkų. Jų burnos buvo pilnos svetimos žemės dulkių.

Visa tai tęsėsi tik dvylika minučių.

—    Pasiduokit, — šaukė priartėjęs prie antrojo sunkvežimio Uosis. Du sužeisti rusai atsistojo ant kelio, iš vieno griovio pasigirdo pora šūvių ir į tą ugnies žybtelėjimą Uosio vyrai paleido keletą automato serijų.

Pirmasis sunkvežimis buvo baigtas, galėjo būti keletas sužeistų, tačiau nebuvo kada apžiūrinėti, vyrai rinko ginklus, visą, kas buvo vertinga, ir skubiai krovėsi ant pečių. Prie pirmojo sunkvežimio ant kelio gulėjo plačiapetis enkavedistas, draskė kelio dulkes ir dejavo. Mikalojus pamatė leitenanto ženklus ir jį pagavo politrukiškos nuotaikos:

—    Skauda, a, skauda. Mums visą laiką skauda. O ko tu ėjai į svetimą žemę?

Mikalojus ištraukė jo planšetę su žemėlapiu. Leitenantas buvo peršautas per vidurius, jis turėjo pilną sąmonę ir šaukė:

—    Prakeikti banditai, prakeikti banditai, Dieve, Dieve.

Ant vieno žemėlapio pakraščio Mikalojus patamsyje užrašė savo mėgiamą sakinį: “Visus jus ištiks toks likimas, čia mūsų žemė” ir nupaišė Gedimino stulpus.

Du pasidavusieji rusai galėjo eiti ir juos paleido.

— Keliaukite. Jūs atsiminkite, kad nereikia eiti į kitų žemę. Dėkokite Stalinui už šį vakarą.

Emgebistai žengė Merkinės link, sukdami savo purvinomis rubaškomis žaizdas ir, gal būt, jie grįžo į miestelį, nes užėję į vieną sodybą gavo pastotę ir buvo pavežti.

Vyrai paėmė juostas šovinių, beveik kiekvienas po automatą, kažkuris nusimovė naujus leitenanto enkavedistiškus batus. Aguoną panešę tolyn, paskubomis palaidojo tarp dviejų alksnių, nuo karo likusiam ir tik truputį pagilintam apkasėly. Vėliau kažkas ant jo pasėjo aguonų ir jos žydėjo krauju.

Tik įėjęs į mišką Šarūnas pajuto, kad iš jo paties tekėjo kraujas, o buvo manęs, kad tai prakaitas. Jis visai nejuto skausmo. Keletas kitų taip pat turėjo nedidelių įbrėžimų. Jie skubiai, Genio vedami, ėjo į mišką ir, kai švito aušra, jie buvo miško aikštelėje, kurioje galėjo bent laikinai saugiai ilsėtis.

Pavakare, kuri kaip ir vakarykštė buvo giedri ir skaidri, Uosis tarė susirinkusiems vyrams, jog gauta žinia, kad Vakarus mūsų vyrai pasiekė. Ir tai buvo taip džiugu, kad ir tie, kurie turėjo teisę ilsėtis, nes buvo grįžę iš sargybų, dabar kėlėsi iš guolių ir kalbėjosi.

Tą patį vakarą pulkininkas Burlitskis skaitė raportą: “Netoli Merkinės priešo pasalose, vykdami atlikti savo uždavinio, žuvo penkiasdešimt aštuoni vyrai, tarp jų ir Varėnos viršininkas leitenantas Dimitrevas. Du sužeisti.

Kitą dieną Burlitskis vartė Dimitrevo tuščią planšetę ir rado jau jam labai žinomą sakinį, kad čia mūsų žemė, ir gerai pažįstamą kartuvių ženklą ir vėl kartojo mintyse tą neišsprendžiamą sakinį, kas verčia juos taip kovoti. Argi tikrai bolševikai tokie jau blogi.

Į medį atsirėmęs ir žiūrėdamas, kaip į beržo kamieną partizanas senybas ūkininkas kalė kuoliuką sulai, Mikalojus galvojo, kad štai jo Dievo Motina pasiekė Vakarus, kaip jo paties dalis. Jis džiaugėsi, bet nežinojo, kad Kariūnas žuvo ant Romintos tilto, ir visi rasti daiktai parvežti į Kauno emgebistų būstinę. Ir jo Dievo Motiną su susidomėjimu apžvelgęs Burlitskis, palyginęs su žuvusio Kirovo kišenėj rasta skulptūrėle ir priėjęs išvadą, kad tai to paties žmogaus darbas, liepė Dievo Motiną perskelti pusiau, tikrinant ar jos viduje nebuvo kokio slapto šrifto. Dievo Motinos suskaldytas kūnas liko kartu kentėti su jos gynėjais jų pačių žemėje.

—    Vargšas Aguona, bet gerai, kad jis sugebėjo nuodugniai apžvelgti pravertą langą, — tarė Šarūnas.

—    Žinoma, gerai, jis būtų įkliuvęs ir dar būtų įkliuvę ir kiti, kol išsiaiškintume. Bet dar maloniau, kad mūsų vyrai pramušė langą į pasaulį, ir ten dabar žinos, kaip mes kovojame. Tai yra mums grynas oras, — pasakė Uosis ir dar norėjo kažką sakyti, bet Aitvaras jam sudavė per petį siūlydamas cigarečių:

—    Pabandyk. Čia amerikietiškos. Radau prie sunkvežimio vakar ant kelio.

Iš beržo pradėjo lašėti pirmieji sulos lašai.