PARTIZANAI DAR TEBEKALINAMI
SOLIDARUMAS SU TAUTA
“Į Laisvę” nr. 47-48 numeryje buvo paskelbtos dar dabar tebekalinamų laisvės kovotojų šešios pavardės, kurias bolševikinėje “Tiesoje” 'buvo paminėjęs sovietinis žurnalistas Vyt. Miniotas, — tai Petras Paulaitis, Antanas Kavaliauskas Petras Paltarokas, Jonas Steikū-nas, Vincas Pupelis ir Balys Gajauskas.Rusų emigrantų leidžiamas “Posiev” žurnalas 1971 m. vasario mėn. numeryje įdėjo visų trijų partizanų — fil. dr. P.Paulaičio, P. Paltaroko ir B. Gajausko portretus, kuriuos stovykloje padarė kalinamas rusų dailininkas Jurij Ivanov. Tuos portretus iš Sovietų Sąjungos slapta išgabeno italų organizacija “Europa Civiltà”. Šie buvę partizanai kalinami Mardvos (Mordovijos) sovietinėje respublikoje, koncentracijos stovykloje Z. Ch. 385, septynioliktame skyriuje, vadinamoje “Ežerų” stovyklų grupėje.
Milane leidžiamas žurnalas “Rus. sia Christiana” iš slaptosios rusų pogrindžio spaudos “Samizdat” pranešimų skelbia, kad minėtoje stovykloje buvo kalinami dar du buvę partizanai: Juozas Lankauskas, gim. 1913, pasmerktas koncentracijos stovyklon 19-kai metų, pasikorė 1969.XII.18 ir Jonas Stankevičius, gim. 1902 m., stovykloje mirė 1969 metų gruodžio mėnesį. Tą pačią žinią pakartojo ir jau minėtas žurnalas “Posiev”.
Romoje leidžiamas “Fert” biuletenis, panaudojęs itališkos “Eltos” informacijas iš Bukarešto apie Potmos konc. stovyklą, paminėjo kelias lietuvių politinių kalinių pavardes. Iš jų naujos — A. Petruševičius ir Pr. Skeiverys.
Tai tik mažytė dalis lietuvių Kalinių, kurių pavardės įvairiais keliais pasiekė laisvąjį pasaulį. Rusai savo aukas rūpestingai slepia, kad jų nei veidai, nei dejonės laisvųjų žmonių nepasiektų. Kad nepajaudintų laisvųjų žmonių sąžinių. Tada jie gali dėtis laisvojo pasaulio “skriaudžiamųjų” užtarėjais.
“Posiev” žurnalo specialioje laidoje šiais metais buvo rašoma, kad Mardvos kone. stovykloje (Z. Ch. 385/3) laikoma kaimo gyventoja Verutė Kodienė, gim. 1919. Apie daugelį bylų ir paskirtų bausmių (pav. Simo Kudirkos) sovietinė spauda okupuotoje Lietuvoje nerašo, tad ir apie Verutės Kodienės nuteisimą niekur nebuvo minėta. 1968 Šilutėje kartu su Z. Urniežiumi buvo teisiama V. Kiudienė už tariamai įvykdytą nusikaltimą 1951. Čia kartais gali būti sumaišytos pavardės.
Europos spauda apie sovietų koncentracijos stovyklas gan dažnai ir daug rašo. Be jau minėtų leidinių, apie Potmos stovyklą rašė Bolognos (Italijoje) miesto dienraštis “Il Resto del Carlino” ir Londono “The Observer”. Visur yra skelbiamas ir tos stovyklos adresas:
Mordovskaja ASSR, P. O. Javos,
P. A. 385, SSSR.
Taip pat yra patirta, kad Vladimirovo konc. stovykloje yra kalinami Justas Gimbutas, Varanavičius ir Vaivada.
Tik tokioje bestiališkoje sistemoje, kokią Sovietų Rusijoje sukūrė komunizmas, žmonės už savo krašto meilę gali būti kalinami dvidešimt ir daugiau metų. Prieš tai mūsų veiksniai turi patys ir organizuoti laisvuosius lietuvius ir jų draugus kelti balsą. Tie, kurie “moksliniais” tikslais kasmet keliauja į pavergtą Lietuvą ir yra globojami “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais” komiteto, turėtų drg. V. Kazakevičių paprašyti leidimo nuvykti į Mardvą ir apsilankyti “Ežerų” stovyklose. Ten dar gyvi išlikę Lietuvos partizanai irgi yra išsiilgę ne tik duonos, bet ir kultūros.
Kalinami kunigai
Religijos persekiojimas okupuotoje Lietuvoje vedamas su nemažėjančiu intensyvumu. Ateizmo agitatoriai nuolat tobulinami konferencijose, kursuose, ateizmo seminaruose. Bet žmonių perauklėti kaip nesiseka, taip nesiseka. Todėl valdžios smurtas nukreipiamas į kunigus. “Kathpress” — katalikų spaudos agentūra Vokietijoje praneša, kad visi Kosyginui raštą pasirašę Vilniaus vyskupijos kunigai (apie tai rašyta “Į Laisvę” nr. 51-88) vienaip ar kitaip buvę nubausti — perkelti į kitas parapijas ar šiaip jiems buvę suvaržyta laisvė. Trys kunigai, kurie buvo įtarti kaip laiško autoriai, išsiųsti į psichiatrines ligonines.
“Amnesty International” organizacija Londone, kuri rūpinasi politinių kalinių išlaisvinimu, praneša apie tris nervų ligoninėje laikomus kunigus. Tai kun. Antanas Lesius, MIC, kun. Aleksandras Markaitis ir kun. Antanas Mitrika.Pirmieji du ilgai buvo kalinti Sibiro priverčiamo darbo stovyklose, o sugrąžinti Lietuvon padėti į beprotnamį. Kun. A. Mitrika irgi daug kartų tardytas ir kalintas, o dabar pasiųstas gydytis psichiatrinėn ligoninėn.
Minėtoji vokiečių katalikų žinių agentūra praneša, kad okupacinė valdžia persekioja Vilkaviškio dekaną kun. Konstantiną Abrasąuž tai, kad jis būk apie Vilniaus vyskupijos kunigų raštą Kosyginui žinojęs, bet nepranešęs. Už bausmę kun. A. Abrasas iškeltas į Leipalingio parapiją. Parapijiečiai, užstodami savo kleboną, surinkę 1100 parašų ir prašymą pasiuntę “Bažnyčios valdytojui” J. Rugieniui, bet nieko nepagelbėję.
Keisčiausia, kad apie Bažnyčios persekiojimą okupuotoje Lietuvoje mažiausiai rašo Amerikos katalikų spauda. Atrodo, kad nėra kas tuo dalyku čia rūpinasi. Labai svarbią žinią 1971.IX.27 paskelbė “New Yor Times” dienraščio korespondentas T. Shabad: 2000 Prienų parapijos tikinčiųjų parašė protesto raštą ir atviro laiško forma pasiuntė Maskvon. Užsienio korespondentai Maskvoje raštą jau matę rugsėjo 26. Atvirame laiške nurodyta, kad kunigai Lietuvoje varžomi atlikti religines pareigas, o tai “pažeidžia sovietų įstatymus ir konstituciją. Dėl to mes prašome sovietų vyriausybę suteikti mums tikrą tikėjimo bei religijos laisvę ir leisti kunigams vykdyti be baimės ar trukdymų pareigas, o taip pat įsakyti paleisti kun. Juozą Zdebinskį”.
Kun. J. Zdebinskis suimtas ir kaltinamas tuo pačiu “kriminalu”, kaip ir kun. A. Šeškevičius — mokęs vaikus katekizmo.
Prieš kurį laiką iš Europos atvykęs į Ameriką vienas išmintingas profesorius (kalbotyroje) dėstė, kad daugiau laisvės Lietuvoje iš Kremliaus išreikalauti turėtų Lietuvos komunistai. Bet pasirodo, kad laisvės reikalauti ten labiau drįstama Dievo vardu, o ne Stalino ar Lenino.
Šėtoniškas Lietuvos laisvės priešas į kovą prieš religiją siekia įjungti ir kunigus. Pastaruoju metu vis dažniau į laisvąjį pasaulį išleidžia kunigų, kurie čia turi aiškinti, jog religija Lietuvoje nepersekiojama. Jie tą uždavinį čia (tikėkime, iš prievartos), gan pareigingai atlieka. Kaip anksčiau solistai, taip dabar kunigai oficialiai atvyksta “pas gimines”. Pastaruoju metu Amerikoje pas gimines vieši Zarasų klebonas kun. Gediminas Šukys ir Jonavos klebonas kun. Pijus Čižauskas, o Kanadoje — Vilniaus Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas kun. Antanas Dilys.
Amerikos negrų vadas dr. Ralph Abernathy 1971 m. rugsėjo mėnesį apsilankęs Rusijoje ir satelitiniuose kraštuose, grįžęs iš kelionės parsivežė 6 sovietinės taikos medalius ir pareiškimą, kad Sovietų Sąjungoje “žmonės turi pilną religijos laisvę”. Jis matęs pilnas žmonių bažnyčias ir pats jose pamokslus sakęs. San Francisco valstybinės kolegijos prezidentas dr. S. I. Hayakawa, malšindamas 1968 studentų riaušes, yra taip išsireiškęs: “They thought they were striking for social justice. I am sure they had hearts of gold. But they also had brains of putty”. Tokį naivų žmogų, kaip dr. Abernathy komunistams buvo nesunku apmulkinti. Deja, apgauna ir mūsiškius, kurie grįžę irgi ima į okupanto dūdą pūsti. Dr. R.
