... ir Grandinėlė?
Kultūrinį bendradarbiavimą Maskva išeivijai perša lyg nekalčiausią avinėlį, kurio vilnos turėtų šildyti šalstančią išeivijos lietuvybę. Liaudies dainose, tautiniuose šokiuose ir sporto varžybose politikos nėra ir negali būti, — aiškina bendradarbiavimo apaštalai mūsų tarpe. Jei taip iš tikro būtų, reikėtų pritarti “Gimtajam kraštui”, kuris 1970 m. birželio 4 išėjo ginti Clevelando lietuvių tautinių šokių grupės “Grandinėlės” nuo nepagrįstų Juliaus Smetonos užsipuolimų “Naujienose”. Šis išeivijai skaldyti skirtas laikraštis taip rašo:
“Eilinis priepuolis lyg drugys supurtė Julių Smetoną, kai jis savo panosėje, Klivlende, ‘išaiškino’ dar vieną ‘išdavikų’ grupę. Ir tai ne kokius nors ‘akiratininkus” ar kitokius smetoninės ‘drausmės’ ardytojus, o paprasčiausius lietuviškų šokių entuziastus iš Klivlando “Grandinėlės”’.
Tačiau pasirodo, kad drugys dėl “Grandinėlės” supurtė ne tik Julių Smetoną, bet ir visą Sovietų Sąjungą. Kai tik Kolumbijos spaudoje pasirodė žinios, kad iš JAV-bių atvyksta lietuviai “tautinių šokių entuziastai” ir duos viešus spektaklius, sovietų ambasada užprotestavo Kolumbijos užsienio reikalų ministerijoje. Ta pačia proga pareikalavo, kad būtų uždarytas Lietuvos konsulatas. Taigi, “Gimtajam kraštui” rūpėjo ne “Grandinėlės” apgynimas, bet lietuviškos išeivijos skaldymas. Sovietų Sąjunga kultūros be politinių tikslų nepripažįsta. Politiniais tikslais čia siunčia dainininkus, muzikus ir kitus menninkus.
Gi “Grandinėlė” lietuvišką misiją Pietų Amerikoje pasigėrėtinai puikiai atliko.
