Partizanai: Istorija ir dabartis

DEMOKRATINĖ LIETUVA KREIVAME VEIDRODYJE

Palyginti neilgas atstatytos nepriklausomos Lietuvos valstybinis gyvenimas turėjo du griežtai skirtingus laikotarpius — demokratini iki 1926 gruodžio perversmo ir autoritetinį po gruodžio perversmo iki sovietų invazijos.

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvai nedraugingi veiksniai nepriklausomos Lietuvos autoritetini laikotarpį kiekviena proga iškiša kaip mūsų tautos valstybinio nesubrendimo liudijimą. Antai, visai neseniai (1970.IX.17) Kanados dienraščio “The Montreal Star” bendradarbis taip pat papriekaištavo Kanados baltiečiams, kad jie tik dabar supratę Vakarų demokratiją, kurios nesupratę savo krašte nepriklausomybės dienomis. Tam savo teiginiui pavyzdžiu jis cituoja Lietuvą, kurios nepriklausomybė buvusi tik šešerių metų amžiaus, kai Antanas Smetona “became dictator by coup d’etat”.

Laisvųjų lietuvių informaciniai leidiniai nepriklausomos Lietuvos autoritetinį laikotarpį svetimiesiems paprastai vaizduoja santūriai, objektyviai. Paprastai konstatuojama, kad po 1926 perversmo prezidentas Smetona pradėjo nepriklausomos Lietuvos autoritetinį ar pusiauautoritetinį režimą, bet tuoj pat primenama, kad Smetona neturėjo tikro diktatoriaus savybių, kad greta tautininkų spaudos buvo toleruojama, nors cenzūruojama, ir kita spauda, ir greta tautininkų organizacijų buvo toleruojamos, nors budrioj policijos kontrolėj, ir kitos organizacijos. Pabrėžiamas taip pat taktas, kad, Hitleriui atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, tas sukrėtimas pastūmėjęs prezidentą Smetoną nauju ministru pirmininku paskirti nepartinį generolą Joną Černių, kuris į vyriausybės sudėtį įtraukęs ir krikščionis demokratus bei liaudininkus, tuo būdu darydamas posūkį į demokratinės santvarkos atstatymą.

Ar verta murzinti demokratinį laikotarpį, kad skaisčiau atrodytų autoritetinis?

Būdingos mūsuose betgi kai kieno pastangos, siekiant rodyti patrauklesnį autoritetinį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nuvertinti ir murzinti demokratinį laikotarpį, tam panaudojant karo stovio įvestus spaudos bei susirinkimų laisvės aprėžimus ir kitus karo stovio nepatogumus, nutylint, kad karo stovio buvimas demokratinėje Lietuvoje pirmoj eilėj buvo diktuojamas netaikingos tarptautinės padėties, būtent, Lietuvos - Lenkijos santykių. Karo stovis demokratinėje Lietuvoje buvo ne partinės, o tik valstybinės politikos reikalas. Tai liudija ir faktas, kad jo panaikinimo nestatė nė liudininkai savo sąlyga įeiti į koalicinę vyriausybę su krikščionimis demokratais 1923-1924 metais.

Tik po Voldemaro - Pilsudskio susitikimo Tautų Sąjungos Taryboje 1927 gruodžio mėnesį, ir po Tautų Sąjungos Tarybos nutarimo, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos nebėra karo stovio, nuosekliai neteko atramos karo stovio tolimesnis palikimas Lietuvos vidaus gyvenime. Nuo tada karo stovis autoritetinėje Lietuvoje jau virto tik autoritetinio režimo išsilaikymo atrama.

Antra vertus, karo stovis demokratinėje Lietuvoje, nors laikinai ir varžė kiek spaudos ir susirinkimų laisvės naudojimą ir bylas dėl kai kurių nusikaltimų pavedė spręsti kariniams teismams, jokiu būdu nekliudė normaliai veikti pagrindinėms demokratinėms valstybės institucijoms, pirmiausia demokratinei tautos atstovybei — seimui. Seimų demokratiniai rinkimai 1920,    1922,    1923, 1926 įgalino tautą, laisvai reikšti savo valią.

Visai nesuprantamos pastangos

Bet jei kai kurių autoritetinio laikotarpio gerbėjų ir gynėjų pastangos nuvertint nepriklausomybės demokratinį laikotarpį, kad patraukliau atrodytų autoritetinis laikotarpis, turi bent savo partinio intereso pagrindą, tai tokios pastangos ne kokioje partinėje, o mokslinėje studijoje svetimiesiems visai nesuprantamos. Turiu minty Romo J. Misiūno studiją “The Slavonic and East European Review” žurnale. (1970, vol. 18, Nr. 110). Šioje studijoje (“Fascist Tendencies in Lithuania”) Misiūnas be kita ko aiškina, kad demokratinėje Lietuvoje “krikščionių demokratų blokas netgi stengėsi išleisti įstatymą, kuris būtų suteikęs bažnyčiai specialias teises ir galias”, “katalikų privačioms gimnazijoms vyriausybė teikė veik pilną paramą”, “cenzūra buvo pavesta vietinių kariuomenės viršininkų kompetencijai — žmonėms paprastai su menku mokykliniu išsilavinimu”, “žemės reforma numušė žemės pajamingu-mą”, “pačioje krikščionių demokratų partijoje buvo korupcija, o taip pat palinkimas į diktatūrinę praktiką” ir t.t.

Nuo tokios mokslinėje studijoje svetimiesiems teikiamos apie demokratinę Lietuvą medžiagos, faktinę padėtį pažįstančiam gali susisukti galva. Viešpatėli, juk tai grynų gryniausias fantazavimas! Nieko sau fantazavimas, kai kiekvienam teiginiui nurodytas šaltinis. Tad ad fon-tes! Prie šaltinių!

Ypatingos teisės bažnyčiai, ar pasaulėžiūrinis pluralizmas?

Misiūno teiginio, kad “krikščionių demokratų blokas netgi stengėsi išleisti įstatymą, kuris būtų suteikęs bažnyčiai specialias teises ir galias", šaltinis taip sako: “Seimuose krikščionių demokratų blokas siekė įstatymais įgyvendinti katalikybės principus ir katalikams laiduoti katalikiškos kultūros ypatingas teises. Tai buvo ypač ryšku Teologijos - Filosofijos fakulteto sąrangoje, kur, be teologijos ir filosofijos, dar buvo dėstima literatūra, istorija, pedagogika, geografija etc.” (Aleksandras Merkelis: Antanas Smetona, 302 p.).

Merkelis savo išvados apie “katalikiškos kultūros ypatingas teises” nedokumentuoja, tad Misiūnas, naudodamas tą išvadą kaip šaltinį savo teiginiui, turėjo pareigą patikrinti tos išvados pagrindus. Ką gi reiškia Merkelio teiginys: "Krikščionių demokratų blokas siekė įstatymais įgyvendinti katalikybės principus ir katalikams laiduoti katalikiškos kultūros ypatingas teises”? Kokius katalikybės principus ? Kokiais įstatymais? Kuo gi tatai praktiškai pasireiškė? Merkelio vienintelis tam pavyzdys minimas Teologijos - Filosofijos fakultetas, kur “be teologijos ir filosofijos dar buvo dėstoma literatūra, istorija, pedagogika, geografija etc.,” juk anaiptol nereiškia •“laiduoti katalikiškos kultūros ypatingas(mano pabraukta, Vt. Vt.) teises”. Atvirkščiai, tai kaip tik reiškia Steigiamojo Seimo demokratinės daugumos didelę nuolaidą mažumai. Ta dauguma, užuot nustačiusi steigiamam Lietuvos universitetui vieną pasaulėžiūrinę kryptį, pasirinko kultūrinį pluralizmą, kurį praktiškai įvykdė tuo būdu, kad įsteigė du lygiagrečius humanitarinių mokslų fakultetus, nors ir skirtingais vardais. Bet nei Humanitarinių mokslu fakultetas, nei Teologijos -Filosofijos fakultetas nesukūrė kokių ypatingųteisių kam nors, o tik sukūrė pagrindą kultūriniam pluralizmui — tam tikrą apsaugą nuo pasaulėžiūrinės prievartos.

Bet maža to, kad Misiūnas savo šaltinio pagrindų nepatikrino, nors jam natūraliai turėjo kai ką sakyti pats faktas, kad tas šaltinis, kaip autoritetinio laikotarpio apologija, kažin ar begali būti objektyvus demokratinio laikotarpio atžvilgiu, bet jis dar pats tą šaltinį savaip perdirbo. Vietoj Merkelio minimų “katalikybės principų” ir “katalikiškos kultūros ypatingų teisių,” pas Misiūną jau atsirado “įstatymas, kuris būtų suteikęs bažnyčiai (mano pabraukta, Vt. Vt.) specialias teises ir galias”.

Klaidinantis nutylėjimas

Merkelio teiginys, kad "buvo proteguojamos privatinės katalikų Saulės ir Žiburio gimnazijos”, pas Misiūną virsta teiginiu, kad "katalikų privačioms gimnazijoms vyriausybė teikė veik pilną paramą”. Misiūno šaltinis, Merkelis, nedokumentuoja, kuo gi praktiškai tos privatinės lietuvių katalikų gimnazijos buvo proteguojamos? Kuo tas "protegavimas” skyrėsi nuo tokių pat privatinių gimnazijų, laikomų žydų ar lenkų draugijų? Svetimasis, paskaitęs Misiūno studiją, bus priverstas susidaryti tikrovės neatitinkantį mokyklų padėties vaizdą demokratinėje Lietuvoje, inkriminuojantį demokratinę daugumą tam tikru lietuvių katalikų mokyklų privilegijavimu, nes paminėtos tik lietuvių katalikų mokyklos, o nutylėtos tokioj pat padėty buvusios kitos privatinės mokyklos. Taip pat nutylėta, kad demokratinėje Lietuvoje mokyklų klausimu griežtai kirtosi dvejopos pažiūros: krikščionių demokkratų bloko pažiūra, kad vaikai priklauso tėvams ir kad vaikų mokymo bei auklėjimo reikalais sprendžiamas balsas priklauso tėvams ir priešinga liaudininkų ir socialdemokratų pažiūra, kad vaikų švietimą bei auklėjimą turi spręsti valstybė. Saugodami tėvų teises, krikščionys demokratai visai apdairiai ir į Lietuvos demokratinę konstituciją įrašė nuostatus, kad "Vaikų auklėjimas yra tėvų aukščiausia teisė ir natūralinė pareiga” (78 str.), ir kad "Mokyklas steigia valstybė, savivaldybės, visuomenės organizacijos ir atskiri asmens.” (79 str.).

Spaudos priežiūra

Merkelio teiginys, kad "Spaudos priežiūra buvo pavesta karo komendantams, kurių bendrasis išsilavinimas nesiekė toliau keturių gimnazijos klasių”, Misiūno studijoje virsta teiginiu, kad "cenzūra buvo pavesta vietinių kariuomenės viršininkų (“commanders”, ne “commandants”) kompetencijai, žmonėms paprastai su menku mokykliniu išsilavinimu”. Misiūno studijos šaltinis, Merkelis, nedokumentuoja, kaipgi praktiškai demokratinėje Lietuvoje, esant karo stoviui, spaudos priežiūrą karo komendantai vykdė. O tas vykdymas buvo dvejopas.

Dar laikinoji Lietuvos vyriausybė 1919 pradžioj išleido valstybės apsaugos įstatymą, kuris, valstybėje esant karo stoviui, suteikė karo komendantams spaudos priežiūros teisę. Tą priežiūrą vykdydami, karo komendantai galėjo sustabdyti laikraščio leidimą, nustatyti, kas draudžiama spausdinti ir tokiam draudimui nusižengusius bausti pinigine bauda arba kalėjimu, arba ir abiem bausmėm drauge. Komendanto sprendimas nedelsiant buvo pranešamas krašto apsaugos ministrui, kuris, savo iniciatyva ar nubaustajam pasiskundus, galėjo karo komendanto sprendimą pakeisti arba panaikinti. Preventyvinės spaudos cenzūros, t. y., spaudinių teksto tikrinimo prieš spausdinimą, demokratinėje Lietuvoje nebuvo. Preventyvinė spaudos cenzūra buvo įvesta tik po 1926 perversmo.

Merkelio ir juo nekritiškai pasirėmusio Misiūno pastaba apie karo komendantų tariamai menką mokyklinį išsilavinimą, atseit, apie jų netinkamumą spaudos priežiūrai vykdyti ne tik užgauliai žemina nepriklausomos Lietuvos atsakingus karinius pareigūnus, bet ir iškreipia faktinę padėtį ir mokslinėje studijoje klaidina svetimuosius.

Žemės reforma

Misiūno tvirtinimas, kad “Žemės reforma numušė žemės pajamingumą”, grindžiamas Owen J. C. Norem “Timeless Lithuania” nežinia iš kur išplėštu teiginiu. Tuo tarpu objektyvūs duomenys rodo, kad nepriklausomos Lietuvos žemės derlingumas, taigi ir pajamingumas 1924 metais, palyginus su 1913 metais, buvo 30 procentų didesnis, o 1929 m. — 67 procentus didesnis. (Žiūr. atitinkamų metų “Annuel international de statistique agricole”). Ir to pasiekta, nepaisant, kad Lietuvos žemės ūkis karo metu buvo labai sunkiai nukentėjęs. Neteko apie 40 proc. arklių (traukiamoji darbo jėga), per 41 proc. galvijų (pieno ir jautienos gamyba) ir per 34 proc. kiaulių (kiaulienos gamyba). Bet nuo karo nuostolių nepriklausomos Lietuvos žemės ūkis jau buvo atsigavęs 1923-24 metais.

Tiesa, nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio pajamingumas kurį laiką turėjo sunkumų. Bet anaiptol ne dėl žemės reformos kokio poveikio, o tik dėl to, kad iš prieškarinių laikų paveldėtą grūdų ūkį teko pritaikyti pokarinei tarptautinei rinkai. Vietoj grūdų eksporto žemės ūkis teko pritaikyti pieno ir mėsos gaminių eksportui. Suprantama, kad toks žemės ūkio krypties pakeitimas negalėjo įvykti su vieneriais metais ir negalėjo neatsiliepti į žemės ūkio pajamingumą. Bet nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio prisitaikymas naujoms sąlygoms vyko, palyginti, labai dideliu tempu ir lygiagrečiai su žemės reformos vykdymu. Pvz., jau 1923 buvo įsteigta “Pirmoji Lietuvos Eksporto Skerdyklų ir šaldytuvų Bendrovė Maistas”, kuri jau 1924 pradėjo kiaulienos eksportą. Taip pat ir Lietuvos sviesto eksportas buvo pradėtas jau 1924, t. y., paties intensyviausio žemės reformos vykdymo metais.

Apie žemės reformos pozityvų vaidmenį nepriklausomos Lietuvos žemės ūkiui lietuvių kalba ir svetimomis kalbomis yra apsčiai literatūros, todėl 1970 kartoti svetimiesiems mokslinėje studijoje Noremo prasimanymus yra apgailėtinas neapdairumas.

Buv. Didžiosios Britanijos vicekonsulas Kaune E. J. Harrison visai teisingai pastebi, kad “tuoj po nepriklausomybės atgavimo pravestoji žemės reforma Lietuvą iš stambių žemvaldžių krašto pavertė smulkiųjų savininkų kraštu, kurio uoliai dirbantieji ūkininkai buvo tiesiogiai suinteresuoti krašto gerove”, (žiūr. E. J. Harrison: “Lithuania’s Fight For Freedom”, New York, 1952, p. 13).

Maironis ir demokratinė Lietuva.

Pagrindu savo tvirtinimui, kad “krikščionys demokratai taip pat nebuvo nesusitepę korupcija” Misiūnas nurodo Maironio satyrinį eilėraštį “Lietuva — didvyrių žemė”. Esą Maironis tuo eilėraščiu "dėl išplitusios korupcijos piktai puolė valdžios sistemą, valdininkus ir kiek silpniau seimą ir partijų sistemą”.

Šio šaltinio įtartinumas kilo iš fakto, kad okupuotoje Lietuvoj išleistuos Maironio raštuos jo nėra. Atseit, okupantui tas Maironio eilėraštis nepriimtinas. Jei okupantui nepriimtinas, o čia laisvojo lietuvio studijoje svetimiesiems pristatomas poeto išpuoliu prieš demokratinės valdžios sistemą ir seimą ir naudojamas šaltiniu krikščionių demokratų korupcijai pavaizduoti, toks dokumentas vertas arčiau pažinti. Cituojame ištisai:

— Lietuva — didvyrių žemė... mūsų giedama seniai;

Bet iš tos didybės semia savo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę, vien temokame svajot,

Ar didžius planus paruošę sau rimtai ant jų miegot. 

Dirbti darbą, nešti naštą, braukti prakaitą dienos,

Pasišvęst už savo kraštą, jei to niekas nežinos, —

Tai per žema, negarbinga mums, didvyriams tos tautos,

Kur norėtų tapt galinga nuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalauja bočių sienos, jų vardai,

Bet viduj šeimininkauja lenkai, žydai ir gudai...

Nors liežuvis besijaustų čia, kaip svetimoj troboj,

Kad tik mažumų neskriaustų joms užtikrintoj globoj! .. 

Servilizmo atėjūnų — stetimtaučių dar ilgai

Nenustosme mes, galiūnų vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės iki soėiai mums gana,

Jei tik yra galimybės ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę, joms neskundžiame kasos

Ir iš jos, gerai įgėrę, siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai demokratai, rods, visi,

Bet nejau tautos vadovai vaikščios pėsti ir basi ?! .. 

Automobiliais tik dunda su mergelėmis linksmi!

Sąžinė tik tuomet bunda, kai už kyšius teisiami. 

O tų partijų tarp mūsų, jų programų ir barnių! ...

Tiek vargiai pas vargšą blusų atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums nestoka, nematyti nė giedros,

Bet už tai jaunimas šoka iš aukų lig pat aušros! .. 

O Dievuliau, duok mums proto ir daugiau sveikos doros! 

Argi jau ant mūsų ploto vienos usnys bekeros?

Reikia gero mikroskopo, kad šioje satyroje įžvelgtum valdžios sistemos puolimą. O seimas net nepaminėtas. Pati satyra parašyta dar 1920 metais,tad tik savo darbą Steigiamajam Seimui pradėjus. Apie kokią krikščionių demokratų partijos korupciją Maironis tada negalėjo eiliuoti, nes tik nuo 1920.V.15 jiems buvo atitekęs Lietuvos valstybės vairavimas. O kad pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybės įstaigose buvo apstu kitataučių ir šiaip nesąžiningų valdininkų — tai faktas, kuriuo pagrįstai Maironis piktinosi. Bet tos Maironio 1920 metų reakcijos naudojimas mokslinėje studijoje šaltiniu prieš demokratinę Lietuvą yra labai jau neapdairus nesusipratimas.

Tuo atžvilgiu yra už Misiūną apdairesnis Merkelis. Jis mini tik Purickio, Prekybos ir Pramonės Banko ir ūkininkų Sąjungos bylas. Tik ir šie konkretūs atvejai kažin ar turėjo kokio poveikio krikščionių demokratų bloko pralaimėjimui III seimo rinkimuose. Purickio bylą Vyriausias Tribunolas sprendė 1925 pradžioj ir Purickį išteisino. Tad 1926 metų seimo rinkimuose Purickis jau ne ką galėjo opozicijai padėti. Prekybos ir Pramonės Banko bankroto byla, bent visuomenės opinijoje, buvo Martyno Yčo byla, kuris juk niekada nebuvo susijęs su krikščionimis demokratais ar jų valdžia. Petrulio byla buvo ne dėl Prekybos ir Pramonės Banko bankroto, o dėl valstybės pinigų deponavimo privačiame banke. Būk tuo jis peržengęs savo kaip finansų ministro kompetenciją. Vyriausias Tribunolas už tai Petrulį nubaudė, bet ta byla, taip pat ir Ūkininkų Sąjungos byla dėl amerikoninių lašinių tiekimo Lietuvos kariuomenei, ir ūkininkų Banko bankroto byla iškilo ir buvo sprendžiamos jau po 1926 perversmo. Tad 1926 seimo rinkimuose krikščionių demokratų opozicija tomis bylomis prieš krikščionis demokratus dar negalėjo pasinaudoti.

Apie demokratinės Lietuvos diktatūrinius polinkius

Bet iš visų Misiūno studijoje svetimiesiems pateiktų demokratinės Lietuvos apibūdinimų pats kraštutinis yra krikščionių demokratų kaltinimas palinkimu į diktatūrinę praktiką. Kažkuriais sumetimais šiam labai sunkiam savo priekaištui studijos autorius pašykštėjo net šaltinį nurodyti, lyg tai būtų savaime žinoma tiesa.

Pats Merkelis apie tai taip rašo: “Krikščionys demokratai opozicijos buvo kaltinami ir siekią partinės diktatūros. Gal jos krikščionys demokratai ir siekė, bet legališkai, tikėdamiesi visuomet laimėti Seimo rinkimus” (303 p.). Bet ar galima bet kurios demokratinės partijos siekimą laimėti seimo rinkimus kvalifikuoti palinkimu į diktatūrinę praktiką?! Gal būt rinkiminės propagandos įkarštyje galima demagogiškai apšaukti ir priešininkės partijos siekimą laimėti “partinės diktatūros” siekimu. Bet kaip tada teisinga būtų "apšaukti” tokią demagogiją lietuvio studijoje, kai ji apie demokratinę Lietuvą svetimiesiems teigia grynas nesąmones, klaidinančias svetimuosius ir kompromituojančias demokratinę Lietuvą ?!

Paprastai mes džiaugiamės kiekvieno lietuvio tikrais moksliniais ar meniniais pasireiškimais, ypač jauno lietuvio. Bet nei lietuvio, nei nelietuvio negali džiuginti tokis “moksliniai” pasireiškimai, kuriuose apie nepriklausomos Lietuvos demokratinį laikotarpį svetimiesiems “moksliškai” pažeriama eilė klaidinančių teiginių. Tokie autoriai turėtų pagalvoti apie tokių savo pasireiškimų slidumą. Atitinkama į tokius pasireiškimus reakcija kartais gali labai prastai patarnauti tokių autorių mokslinei karjerai.

V. Vaitiekūnas