LIETUVOS BYLOS KĖLIMAS IR GYNIMAS LAISVŲJŲ TARPE
LEONARDAS VALIUKAS
“...‘Mes išsilaikysime šimtą metų’, vienoje Vilniaus kavinėje užsienio lietuviui pasakė studentas. ‘Ar išsilaikysite jūs? Ar jūs jau neprade-date pamiršti, kodėl pasitraukėte iš Lietuvos?’.. .”
(Iš “Veržimasis į koegzistenciją.”, “Į Laisvę”, nr. 47-48/84-85).
Lietuvos pavergėjas turi labai aiškų tikslą ir jo planingai siekia: jis stengiasi visais
būdais ir visomis priemonėmis užliūliuoti laisvąjį pasaulį ir kartu nuslopinti lietuvių išeivių keliamą balsą Lietuvos laisvės reikalu. Geros valios lietuviai, suprasdami savo tremties misiją, turėtų užkirsti kelią tiems komunistų kėslams.
Lietuvių išeivių misija
Lietuva amžių bėgyje nedaug turėjo tikrai šviesių bei saulėtų dienų. Jai teko pakelti šimtus karų, ginant savo laisvę ir nepriklausomybę. Šimtmečiais pačių lietuvių didžia kraujo auka buvo išlaikytas krašto suverenitetas.
Nesigilinant į Lietuvos istorijos tolimą praeitį, prisimintina tik 1918 - 1920 metų nepriklausomybės kovos ir 1941 metų sukilimas prieš komunistinį pavergėją. Lietuviai savanoriai iškovojo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais, lietuviai partizanai atstatė Lietuvos suverenitetą 1941 metų birželio mėnesio sukilimu. Lietuva ir vėl atgaus laisvę ir nepriklausomybę, ir toje lemiamoje kovoje pagrindinį vaidmenį suvaidins lietuviai krašte. Nėra abejonės, kad ta laisvės diena ateis Lietuvai greičiau, ir ta kova nepareikalaus tiek daug kraujo aukos, jei tik geros valios lietuviai išeiviai pilnai supras savo tremties misiją ir jai nepagailės nei pastangų, nei laiko, nei darbo, nei pinigo.
Lietuvio išeivio misija nėra nei komplikuota, nei sudėtinga, tik pats tos misijos vykdymas, žinoma, nėra lengvas. Kiekvienas geros valios lietuvis turi šaukte šaukti laisvajam pasauliui apie padarytą Lietuvai skriaudą ir lietuvių tautos naikinimą, lenkti laisvojo pasaulio viešąją opiniją Lietuvos bylos naudai ir didinti visais būdais ir visomis priemonėmis Lietuvos bylos kėlėjų ir gynėjų gretas. Šis darbas turi būti vykdomas ne tiktai Vasario 16-sios ar dar vieno ar kito minėjimo ar sukakties progomis, bet nuolat — intensyviai, planingai ir ištvermingai kiekvieną metų dieną tol, kol Lietuvai išauš vėl laisvės rytas. Šiame žygyje nė vienas geros valios lietuvis negali išeiti į “pensiją” ar pasiimti sau “atostogų”.
Šiam žygiui, kaip ir visiems kitiems didesniems darbams, reikia ir prityrusių darbininkų, ir geros organizacijos. Priešingu atveju visų pastangų ir darbo rezultatai yra labai menki ar iš viso jų nėra. Gyvename ekspertų amžiuje. Ši darbo sritis nėra išimtis. Visam tam milžiniškam ir nepaprastai svarbiam lietuvių išeivių misijos žygiui turi vadovauti tos srities specialistai.
Išeivių talka Lietuvai praeityje
Didžiausias lietuvių išeivių skaičius visad buvo ir yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Medžiaginė parama lietuviams krašte ar Lietuvai buvo, yra ir bus svarbi, bet tai nėra šio straipsnio tema. JAV-bių lietuviai buvo ir, reikia manyti, bus pajėgūs ir ateityje suteikti didžiausią paramą lietuviams krašte, siekiant sau laisvės ir nepriklausomybės.
Lietuvių informacijos biuro įsteigimas 1917 metais JAV-bių krašto sostinėje (Washington, D. C.) buvo tikrai organizuotas, reikšmingas ir didžiulis Amerikos lietuvių pajudėjimas kovoje dėl Lietuvos laisvės. Tą biurą įsteigė ir jam iki 1919 metų vadovavo dr. J. J. Bielskis, dabartinis Lietuvos generalinis konsulas Los Angeles mieste. Tam biurui talkino patys žymieji to meto amerikiečių informacijos srities žinovai. Rezultatai buvo puikūs: tas biuras išjudino viso krašto spaudą Lietuvos bylos naudai ir laimėjo tūkstančius draugų JAV-bių legislatorių ir kitų įtakingų amerikiečių tarpe Lietuvos reikalui. Tuo klausimu dr. J. J. Bielskis dar turi daug ir įdomios medžiagos.
Lietuvai netekus laisvės 1940 metais, JAV-bių lietuviai vėl pajudėjo. Amerikos Lietuvių Tarybos centro vadovybės pastangomis buvo įsteigtas ir išlaikomas Lietuvių amerikiečių informacijos centras (Lithuanian American Information Center — LAIC), kuriam iki 1951 metų vadovavo dr. K. R. Jurgėla. Jam talkino M. M. Kižytė, plk. K. Grinius (iki 194(3) ir dr. K. Pakštas (keletą mėnesių). Ši informacijos institucija leido biuletenį (Lithuanian Bulletin), protarpiais bandė informuoti amerikiečių spaudą apie padėtį komunistų pavergtoje Lietuvoje ir mėgino palaikyti ryšius su įtakingesniais ir žinomesniais amerikiečiais. Visas darbas buvo vykdomas gana mėgėjiškai, nes nė vienas iš minėtų darbuotojų nebuvo tos srities specialistas. Tos institucijos veikla nepaprastai susilpnėjo, kai 1951 metais dr. K. R. Jurgėla iš to darbo pasitraukė ir perėjo dirbti į Amerikos Balsą (Voice of America), kur jis buvo paskirtas lietuvių skyriaus vedėju. Tose pareigose jis tebėra ir dabar. Tas informacijos centras išlaikė gyvybę iki maždaug 1961 metų pabaigos. To informacijos biuro vedėja ir vienintelė tarnautoja buvo M. M. Kižytė. Jos laikais institucijos veikla ir darbai buvo labai menki ir skurdūs.
Veiksnių skaičius JAV-se didėjo: be Amerikos Lietuvių Tarybos čia įsisteigė Lietuvos Laisvės Komitetas ir persikėlė į JAV-bes Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Tie veiksniai ir daug posėdžiavo, ir “derino” savo veiklą, ir turėjo visą eilę mažesnių ar didesnių konferencijų bei seimų, bet pagrindinį savo darbą — svetimųjų informavimą Lietuvos bylos reikalu — paliko “Dievo valiai”.
Bandymai įsteigti naują informacijos centrą
Jei VLIK-as ir ALT-ba būtų pakankamai judrūs ir pilnai savo darbą atliktų, nereiktų jokių informacijos centrų. Juk ir vienos ir kitos institucijos pagrindinė paskirtis yra kelti ir ginti Lietuvos bylos reikalą laisvųjų tarpe, informuoti laisvąjį pasaulį Lietuvos laisvinimo klausimais ir verbuoti Lietuvos bylos kėlimui ir gynimui visus įtakinguosius ir žymiuosius laisvojo pasaulio valstybininkus ir kitus darbuotojus. VLIK-as ir ALT-ba ir turėtų būti tais tikraisiais ir didžiaisiais informacijos centrais!
Chicagiškių grupė, vadovaujama kun. G. Z. Sabataičio, S. J., bandė tą vakuumą užpildyti 1966 ir 1967 metais. Kun. G. Z. Sabataitis, S. J., ir jo bendradarbiai turėjo daug entuziazmo ir gerų norų, bet to nepakako tam didžiuliam užsimojimui. Chicagiškių pradėtas formuoti informacijos centras suklupo, beveik nežengęs nė vieno žingsnio.
1967 metais bandė ta linkme pajudėti VLIK-as, LLK-tas ir PLB. Tos trys grupės sudarė bendrą komisiją, deleguodamos po porą asmenų į ją. Ta informacijos biurui steigti komisija ir liko tik ant popieriaus. Kiek žinoma, ji neturėjo net nė vieno posėdžio.
Taip vadinamo žygio į Jungtines Tautas (1965 metų lapkričio mėnesį) organizatoriai ir vykdytojai gerokai išjudino JAV-bių lietuvių bendruomenę. Antanas B. Mažeika, Jr., vienas iš žygininkų, buvo 1967 metais išrinktas į JAV-bių LB Tarybą ir jos pirmoje sesijoje (rugsėjo 23-24 dienomis New Yorko mieste) pateikė savo plano projektą įsteigti bendrą lietuvių informacijos biurą (Lithuanian Central Information Bureau). Jo siūlomo informacijos biuro metinis biudžetas — $47,000.00. Su savo tuo projektu “išgąsdino” LB Tarybos narius, ir jo planas liko nesvarstytas. A. B. Mažeika yra jaunosios kartos atstovas. Jis gimė, augo ir aukštąjį mokslą baigė JAV-se. Iš profesijos jis yra inžinierius -chemikas, besidomįs informacijos klausimais. Jis nebuvo pilnai informuotas mūsų tarpveiksninių santykių klausimais, ir jo planas buvo nerealus ir kartu neįgyvendinamas. Jis užpyko (be reikalo!), pasitraukė iš JAV-bių LB Tarybos, ir tuo jo pasiūlymas pasibaigė.
Neseniai skaitėme spaudoje apie Gintaro Karoso (iš Boston, Mass.) projektą įsteigti jaunimo informacijos centrą (žiūr. “Darbininko” 1970 metų liepos mėnesio 22 dienos numerį). Prieš porą metų šis skautų veikėjas kandidatavo į Massachusetts steito legislatūrą. Pralaimėjo. Šį savo planą jis paskelbė akademinio skautų sąjūdžio taip vadinamoje “pavasario šventėje”, kuri įvyko 1970 metų birželio 13 - 21 dienomis Dainavos jaunimo stovykloje. Anot G. Karoso, jo skelbiamo jaunimo informacijos centro pradžia būsianti padaryta Bostone, vėliau būsią suformuoti skyriai visose didesnėse lietuvių bendruomenėse, į tą darbą įtrauksiąs apie 10,000 lietuviškai galvojančio ir Lietuvai dirbančio jaunimo, Įeisiąs informacinį biuletenį (kompiuterio vedamą!?) ir t.t. ir t.t.
Planų, projektų ir pasiūlymų netrūko ir netrūksta, bet jie liko ir greičiausiai liks tik planais, projektais ir pasiūlymais.
Pajuda JAV-bių LB
Per visą paskutinį dešimtmetį ALT-ba nė piršto nepajudino svetimųjų Lietuvos bylos klausimu informavimo darbe. VLIK-as šiek tiek judėjo: jo vadovybė nuolat giriasi keliomis svetimomis kalbomis leidžiamais biuleteniais. Angliškai kalbančiuose kraštuose (JAV-se, Kanadoje, Anglijoje ir Australijoje) šis informavimo būdas laikomas archaišku, ir niekas nekreipia jokio dėmesio į VLIK-o siuntinėjamus biuletenius. Atsilikusiuose kraštuose (arabų, ispanų ir kit.), reikia manyti, yra dar šiek tiek naudos Lietuvos reikalui iš tų VLIK-o leidžiamų biuletenių. Tai, galima sakyti, ir yra visas mūsų veiksnių darbas informacijos srityje.
Jau Pasaulio lietuvių seime, įvykusiame 1963 metais Toronto mieste (Kanadoje), buvo raginama PLB valdyba imtis žygių ir bandyti užpildyti atsiradusį vakuumą Lietuvos laisvinimo darbe. PLB valdyba bandė ir bando tartis su veiksniais ir derinti visą lietuvišką veiklą. Per visą tą laiką ir VLIK-as ir ALT-ba buvo ir tebėra nesukalbami. PLB valdyba nėra žengusi net nė vieno žingsnio Lietuvos laisvinimo darbe. O juk tai yra integrali PLB veiklos dalis!
Pilniau tą reikalą suprato JAV-bių LB centro valdyba, vadovaujama Broniaus Nainio, ir ėmėsi konkrečių žygių šioje srityje. Pati centro valdyba, talkinant taip vadinamiems partizaniniams vienetams ir pavieniams asmenims, jau 1968 metais pradėjo įleisti žagrę į usnimis apžėlusį Lietuvos laisvinimo lauką. Tas darbas 1968 ir 1969 metais toli gražu nebuvo pilnas, bet buvo padaryta pradžia. 1969 metų antroje pusėje JAV-bių LB centro valdyba žengė drąsų ir tikslų žingsnį, suformuodama informacijos komisiją (National News Service). Svetimųjų informavimo Lietuvos bylos reikalu darbas JAV-se buvo pradėtas sistematingai, profesionaliai, plačiai ir pilna sparta.
Padaryta pasigėrėtina pradžia
JAV-bių LB informacijos komisija, pradėdama 1969 metų pabaigoje savo darbą, pareiškė, kad tas užsimojimas esąs milžiniškos apimties, kad niekas neturįs laukti stebuklų, bet ji padarysianti gerą pradžią. (Plačiau apie informacijos komisijos darbus ir atsiektus laimėjimus žiūr. “ Laisvę” žurnalo nr. 47-48/84-85. Red.). Informacijos komisija savo duotą pažadą ištesėjo.
Veiksniai kovoja dėl aukų Lietuvos laisvinimo darbui, o LB turi pakelti beveik visą to žygio naštą. JAV-bių LB centro valdybos piniginiai ištekliai buvo ir tebėra riboti. Centro valdybos parama informacijos komisijai buvo minimali. Bet ir su labai ribotais finansiniais ištekliais LB informacijos komisija padarė šimteriopai daugiau, negu kad VLIK-as ir ALT-ba kartu.
LB informacijos komisijos darbų ir atsiektų laimėjimų įvertinimą yra padariusi mūsų periodinė ir objektyvioji spauda — “Draugas” ir “Darbininkas”. Neinant į detales, išvardintini šie informacijos komisijos žymesni darbai ir atsiekti svarbesni laimėjimai:
1. Informacijos komisija įjungė į šį taip svarbų darbą šimtus lietuvių visuose krašto kampuose, suteikdama jiems reikiamus patarimus ir aprūpindama įvairia ir gausia medžiaga. Tos medžiagos buvo ir amerikiečių spaudai ir radijo programoms.
2. Buvo kontaktuoti žinomesni ir didesni krašto savaitraščiai, dienraščiai ir žurnalai. Iš kelių kartų buvo pasiųsta tiems leidiniams specialiai paruoštų pranešimų spaudai (press releases) lietuvių ir Lietuvos laisvės klausimais. Čia pastangų ir darbo rezultatai buvo pasigėrėtini.
3. Informacijos komisija užmezgė ryšius su žymesniais krašto laikraštininkais (columnists). Jie buvo aprūpinti specialiai paruošta, įvairia ir gausia medžiaga Lietuvos laisvinimo reikalu. Sulaukta ir čia puikių rezultatų. Vėl, neinant į detales, išskirtinai pažymėtinas žymiojo amerikiečių laikraštininko David Lawrence tikrai turiningas ir išsamus straipsnis Lietuvos bylos klausimu. Jo straipsnius spausdina virš 200 amerikiečių dienraščių ir jais pasiekia apie 50,000,000 skaitytojų.
4. Ir Vasario 16-sios proga, ir minint birželio mėnesio liūdnąsias sukaktis, buvo prašomi didesnių krašto savaitraščių ir dienraščių redaktoriai duoti įžanginius (vedamuosius) Lietuvos ar Pabaltijo kraštų bylos klausimu. Teigiamos reakcijos buvo nemaža, ir sulaukta eilės puikių įžanginių. Tų laikraščių redaktoriai (editorial writers) buvo aprūpinti komisijos specialiai paruošta medžiaga.
5. Nebuvo pamiršti radijo ir televizijos žinomesni ir įtakingesni žinių ar politinių įvykių komentatoriai. Jie irgi buvo aprūpinti komisijos paruošta įvairia ir gausia medžiaga. Sulaukta daug ir labai teigiamų rezultatų.
6. Kasmet eilė steitų gubernatorių, miestų burmistru ir apskričių (counties) tarybų išleidžia Vasario 16-sios ir kitomis progomis proklamacijas. Iki 1970 metų pradžios jos būdavo skiriamos tik lietuviams ar kitiems pabaltiečiams. Bandyta visą tą reikalą pakreipti visai kita linkme, išgaunant turiningas proklamacijas ir nukreipiant jas į krašto vyriausybę. Eilė minėtų pareigūnų taip ir padarė. Jie savo proklamacijomis (ar rezoliucijomis), pasiųstomis JAV-bių prezidentui ir kitiems krašto vadovybės pareigūnams, kvietė ir ragino JAV-bių vyriausybę kelti Pabaltijo kraštų bylą Jungtinėse Tautose ir ją ten tinkamai apginti. (Viena iš tokių proklamacijų ištisai įdėta “Į Laisvę”, nr. 47-48/84-85. Red.).
7. Komisija suaktyvino Lietuvos bylos reikalą JAV-bių Kongreso narių tarpe. Paskutinių kelerių metų laikotarpyje legislatorių (senatorių ir kongresmanų) žodžiai ar pareiškimai Vasario 16-sios ir kitomis progomis buvo pasidarę labai blankūs, beveik nieko nebesaką. Dauguma legislatorių yra įėję į tam tikrą rutiną, ir nėra taip lengva staigiai atstatyti visą reikalą į tinkamas vėžes. Legislatoriai buvo aprūpinti nauja, specialiai jiems paruošta medžiaga. Daugumos legislatorių žodžiai ar pareiškimai Vasario 16-sios ar birželio liūdnųjų įvykių minėjimų proga buvo pasigėrėtini: jie kėlė seną ir garbingą Lietuvos praeitį, kalbėjo apie 1941 metų birželio mėnesio sukilimą, lietuvių partizanų kovas 1944 - 1952 metais prieš Maskvos komunistų pavergėjus, kvietė JAV-bių vyriausybę perkelti Lietuvos bylą į Jungtines Tautas ir priversti sovietus pasitraukti iš Pabaltijo kraštų (įgyvendinti JAV-bių Kongreso priimtą garsiąją H. Con. Res. 416 rezoliuciją! Red.). Geresnių žodžių ar pareiškimų patys lietuviai nebūtų galėję padaryti! Visa tai buvo įtraukta į Congressional Record (JAV-bių Kongreso stenogramas).
Amerikiečių ar kitų laisvojo pasaulio kraštų organizacijos, norėdamos atlikti panašaus pobūdžio darbus, būtų turėjusios eilę pareigūnų bei tarnautojų ir išleidusios šimtais tūkstančių dolerių. JAV-bių LB centro valdyba išleido tam reikalui, galima sakyti, tik centus, apmokėdama pačias pagrindiniausias informacijos komisijos padarytas išlaidas.
Informacijos darbo plėtimas
JAV-bių LB centro valdyba, vadovaujama Broniaus Nainio, ir kartu su ja informacijos komisija savo darbus baigė. Turime naują LB Tarybą. Turėsime naujus JAV-bių LB organus (centro valdybą ir tarybos prezidiumą), kai “Į Laisvę” žurnalo prenumeratoriai skaitys šį straipsnį. Gyvename didžiulio progreso amžiuje. Šiandien apie regresą nė pagalvoti negalima. Reikia tikėti, kad JAV-bių LB naujoji centro valdyba žengs dar didesniu ir tvirtesniu žingsniu visose lietuviško darbo srityse ir nepagailės nei pastangų, nei laiko, nei darbo, nei pinigo svetimųjų informavimui visuose lietuvių užsimojimuose ir Lietuvos laisvinimo žygyje.
Kartkartėmis pasigirsta balsų spaudoje, konferencijose ir susirinkimuose, pasisakančių už vieną ir bendrą informacijos centrą, remiamą ir finansuojamą PLB ir veiksnių. Būtų tikrai idealu, jei tik toks susitarimas būtų įmanomas. LB darbuotojai, kuriems yra tekę ir tenka tuo reikalu kalbėtis su VLIK-o ir ALT-bos vadovybių nariais, puikiai žino, kad tai yra tik svajonė. Beveik visą paskutinį dešimtmetį LB vedė derybas tuo klausimu ir su VLIK-u ir su ALT-ba. Abu tie veiksniai yra tiek užkietėję ir užsispyrę, kad nė truputį nepajudėta susitarimo ir bendro darbo linkme. Tad LB turi apsiprasti su mintimi, kad ir ateityje jai teks pakelti svetimųjų informavimo lietuvių ir Lietuvos klausimais darbo naštą.
JAV-bių LB vadovybė pajudėjo šioje srityje jau prieš trejetą metų, gi visuose kituose kraštuose tas darbas tebėra paliktas “Dievo valiai”. Eilė LB darbuotojų Kanadoje ir Australijoje kreipėsi į JAV-bių LB informacijos komisiją, prašydami patarimų, sugestijų ir medžiagos. Informacijos komisija talkino visiems tiems asmenims. Tas pavyzdys aiškiai rodo bei kalba, kad yra būtinas reikalas suorganizuoti informacijos komisijas ir kituose kraštuose, kur tik yra lietuvių. Kitų kraštų LB vadovybės turėtų pasekti JAV-bių LB Broniaus Nainio vadovautos centro valdybos pavyzdžiu. Iniciatyvos čia turi parodyti PLB valdyba. Ji turėjo pajudėti tuoj po PLB seimo Toronto mieste (1963). Tolimesnis PLB valdybos lūkuriavimas šiame taip svarbiame darbe niekuo nepateisinamas.
JAV-bių LB informacijos darbas ateityje
Veikusi LB informacijos komisija padarė tik gerą pradžią amerikiečių informavimo Lietuvos bylos reikalu. Visas tas LB užsimojimas keliariopai plėstinas ir didintinas ir tuo pačiu tobulintinas.
Kaip ir ko turėtų siekti JAV-bių LB naujosios centro valdybos suformuota nauja informacijos komisiją? Kiek ir kokios paramos naujoji informacijos komisija turėtų sulaukti iš JAV-bių LB centro valdybos?
1. Vienas iš pačių pirmųjų jAV-bių LB naujosios centro valdybos žingsnių turėtų būti naujos informacijos komisijos suformavimas. Šiame darbe neturėtų būti nė vienos dienos “atostogų”.
2. Veikusi informacijos komisija turėjo talkininkų kiekvienoje krašto lietuvių bendruomenėje. Nereiktų tik tuo pasitenkinti. Kiekvienoje vietovėje, kur tik veikia LB apylinkė, turėtų būti suformuotas centro informacijos komisijos skyrius. Pilnai pasiekti atskirų vietovių spaudą, radiją ir televiziją yra įmanoma tik ten turint iš kelių asmenų susidedančius pastovius branduolius (informacijos komisijos skyrius).
3. Gyvename televizijos amžiuje. Amerikiečių masės kasdien praleidžia valandas, klausydami ir stebėdami vienokio ar kitokio pobūdžio programų. Tiesa, veikusi informacijos komisija užmezgė ryšius su eile televizijos žinių ar politinių įvykių komentatoriais ir atsiekė tam tikrų laimėjimų. Televizijai skirtinas keliariopai didesnis dėmesys ateityje. Informacijos komisija turėjo porą tos srities žinovų ir ekspertų: kun. K. Pugevičių ir P. Jasiukonį. Ir vienas ir kitas turėjo eilę pasiūlymų ir planų. Prie tų planų įgyvendinimo nebuvo galima nė pajudėti, nes informacijos komisijos biudžetas buvo labai ribotas.
4. Veiksnių vadovybės jau eilę metų kalba apie informacinius leidinius Lietuvos bylos klausimais. Tie veiksnių planuojami išleisti leidiniai iki šiol dar nėra išvydę dienos šviesos. Tą vakuumą turėtų bandyti užpildyti LB vadovybė, talkinant informacijos komisijai. LB vadovybė turėtų suorganizuoti ir kasmet išleisti bent porą rimtų veikalų svetimiesiems Lietuvos bylos klausimu.
5. Mūsų periodinė spauda, skirta svetimiesiems, yra nepaprastai skurdi ir ribota. Jau eilę metų viltys buvo dedamos į “Lituanus” žurnalą. Neseniai jo redagavimą perėmė dr. A. Klimas ir dr. I. K. Skrupskelis. Bent iki šiol naujiesiems redaktoriams dar nėra pavykę įstatyti to žurnalo į tinkamas vėžes. Žurnalo leidėjams (The Lituanus Foundation, Ine.) ir gal ir redaktoriams reikalinga LB ir talka ir parama. Tai galėtų būti vienas iš naujosios informacijos komisijos rūpesčių.
6. Kaip jau buvo minėta, prieš trejetą metų A. B. Mažeika, Jr. pateikė LB vadovybei savo projektą informacijos komisijos steigimo reikalu ir kartu pasiūlė 47,000 dolerių metinį biudžetą. Būtų galima gana pakenčiamai išsiversti su maždaug 30,000.00 dolerių metiniu biudžetu. Į tą sumą įeitų, be visų kitų būtiniausių išlaidų, poros pilnai apmokamų tarnautojų atlyginimai. Nemanau, kad JA V-bių LB naujoji centro valdyba negalėtų tam taip svarbiam reikalui surinkti 90,000.00 dolerių savo kadencijos metu (centro valdyba renkama 3 metams).
Kad išsilaikytume šimtą metų
Informacijos komisijos finansavimui ir kitų LB žygių rėmimui reikia didelių finansinių resursų. Mūsų visuomenė nėra šykšti, kai mato, kad jos pinigai naudojami konkretiems, kilniems ir kartu “degantiems” tikslams.
Kaip ir iš kur turėtų tie šimtai tūkstančių dolerių suplaukti į JAV-bių LB centro valdybos kasą?
1. Pakeltinas solidarumo mokestis ir jis išrinktinas. Dauguma iš mūsų priklausome eilei amerikiečių organizacijų (profesinių ar politinių). Mokame nario mokesčio bent 10 dolerių metams. Metinis solidarumo mokestis pakeltinas bent iki 5 dolerių.
2. Veiksniai, beveik nieko nedirbdami, “atakuoja” lietuvius aukų reikalu. LB vadovybė turėtų kreiptis kasmet į visus geros valios lietuvius, prašydama piniginės paramos savo žygių ir darbų realizavimui. Nereiktų ribotis kuria nors švente, sukaktimi ar minėjimu. Aukos galėtų būti renkamos ir plaukti į LB vadovybės kasą per ištisus metus.
3. Beveik kiekviena LB apylinkė ruošia kasmet taip vadinamas Lietuvių dienas. Jos gana skurdžios, neįspūdingos ir nedidingos ir kartu neatliekančios savo paskirties. Rengėjai stokoja tuo reikalu sugestijų, patarimų bei direktyvų iš LB centrų. Tos Lietuvių dienos galėtų (ir turėtų!) tapti didžiulėmis manifestacijomis kiekvienoje vietovėje. LB darbuotojai galėtų išnaudoti tas progas, gaudami nemaža aukų.
4. JAV-bių LB centro valdyba neturi beveik jokio ryšio su eiliniu lietuviu. Tiesa, PLB valdyba leidžia “Pasaulio lietuvį”. Jis tepasiekia labai ribotą JAV-bių lietuvių skaičių. Savo laiku, esant St. Barzdukui JAV-bių LB centro valdybos pirmininku, buvo leidžiamas specialus biuletenis LB aktyviesiems ir neaktyviesiems nariams. JAV-bių LB naujoji centro valdyba turėtų atgaivinti to biuletenio leidimą. Pakaktų 4 numerių metuose (4-8 puslapių). Tas biuletenis leistinas dideliu tiražu ir paskleistinas kiek galima plačiau lietuvių visuomenėje. Per tą biuletenį būtų galima pasiekti lietuvių mases visais LB ir informacijos komisijos reikalais. To biuletenio leidimu ir jo paskleidimu mūsų masėse galėtų rūpintis informacijos komisija. Didesnės amerikiečių organizacijos ir vienetai neišsiverčia be vienokio ar kitokio biuletenio. Lietuvių Bendruomenė nėra išimtis, jei ji nori turėti ryšį su krašto lietuviais ir pajudėti pilna sparta visose savo darbo srityse.
Lietuvių Bendruomenės vyriausieji organai turi pilna to žodžio prasme vadovauti visai mūsų išeivijai ir jai nuolat priminti jos tremties misiją. Tuo atveju ir mes, kaip ir pavergtieji krašto lietuviai, “išsilaikysime šimtą metų” ir kartu nepamiršime, kodėl pasitraukėme iš Lietuvos.
