MŪSŲ VEIKSNIAI IR “PARTIZANINĖS” ORGANIZACIJOS
LIETUVIŠKOS SPAUDOS PUSLAPIUOSE
Redakcijos pastaba. “Darbininkas”
(1969 metų rugpjūčio mėnesio 13 dienos numeryje), komentuodamas praėjusį “Į Laisvę” numerį (Nr. 45/82), iškelia keletą. įdomių minčių ir pasiūlymų Lietuvių Bendruomenei, mūsų veiksniams ir “partizaninėms” organizacijoms. Reikia manyti, kad tam tikra dalis “Į Laisvę” prenumeratorių “Darbininko” negauna. Čia duodame ištisai minėtus “Darbininko” komentarus.
“Į Laisvę” nr. 45 (82) numerio medžiaga suorganizuota pagal vieną idėją —Lietuvos laisvės veiklą, tos veiklos artimiausius uždavinius, reikalingas organizacines reformas. Ši idėja buvo svarstoma Los Angeles LF Bičiulių 1969 suorganizuotose diskusijose. Ten turėti pranešimai, diskusijų mintys ir išvados yra didžioji šio “Į Laisvę” numerio dalis.
Gerai, kad buvo surengtos diskusijos. Gerai, kad diskusijų medžiaga čia paskelbta. Tai įgalina ir kitas ten pareikštas mintis permąstyti ir tokiu būdu prisidėti prie idėjų išpopuliarinimo. Būtų naudinga, kad ir kitų simpoziumų, pokalbių rengėjai taip padarytu. Ne tik politinių pokalbių, bet ir literatūriniu, mokslinių, religinių. Tokiu pokalbių perkėlimas į spaudą turėtų didesnę auditoriją — taigi geriau pasiektų savo tikslą.
Tarp programinių pranešimų šiame “Į Laisvę” numerv rūpestingiausiai yra paruošti dr. A. Klimo "Laisvojo lietuvio paskirtis” ir St. Žymanto “Mąstykime ir veikime iš naujo”. Tiedu pranešimai iš naujo susumuoja laisvės kovos ir lietuvybės išsilaikymo jaunojoj kartoj konkrečias galimybes.
Anų diskusijų išvados “Darbininke” savo laiku buvo paskelbtos. Dabar kreipiame dėmesį į kai kurias išvadas, kurias “Į Laisvę” vedamieji straipsniai labiausiai paryškina. Paryškina ypačiai nepasitenkinimą dabartine laisvės kovos organizacija. Siūlo persiformuoti — laisvinimo kovos rolę vis labiau perkelti į Bendruomenę, nes savo laiku tinkamai tą rolę vykdę Altas ir Vlikas dabar daros nebepajėgūs. Altas nebepajėgia atstovauti platesniem dinamiškesniem sluoksniam, nei surasti konkretesnių laisvės kovos uždavinių. Vlikas yra apsunkintas gausiu skaičium negyvų ar maža gyvų organizacijų — be žmonių, ypačiai be darbui tinkamų žmonių.
Nurodomų faktų negalima paneigti ir išvadom negalima nepritarti — kiek jos reiškia atsinaujinimo, suaktyvėjimo, progų išnaudojimo, naujų žmonių įtraukimo siekimą.. Negalima nepritarti ir siūlomai taktikai —- nesiskubinti savo strateginius planus atidengti priešui, taigi spaudoje ne viską diskutuoti. Negalima nepritarti siūlomiem lietuvių su lietuviais santykiam: “nė vieno, ypač viešo žodžio, nukreipto prieš padorų lietuvį, kad ir kartais nesutinkantį su mūsų galvojimu bei įsitikinimais”.
Tačiau tuos laisvinimo veiklos sumanymus bei projektus skaitydamas, pasigendi dar vieno dalyko: kur gauti žmonių numatytiem sumanymam vykdyti? Tikėjimas, kad kovos rolę perkėlus iš vienos organizacijos į kitą reikalai pagerės, vargiai yra pagrįstas. Tikėjimą, kad laisvės kovos perkėlimas į Bendruomenę kovos eigą sudinamins, mažina ir šiame “Į Laisvę” numery informacija apie JAV Bendruomenės tarybos suvažiavimą, kuris pavirto ilga tarpu-save kova už ... ambicijas. Energijos taryboj daugiau nei Vlike ar Alte, bet ta energija pasirodė nukreipta vieno kovai prieš kitą.
Tokiu būdu vėl sustojam prie tikrovei artimesnės išvados: esminis, tur būt, reikalas ne tiek organizacinės, kiek asmeninės reformos — žmonės, tinkami darbui. Taip pat tinkamai veiklai esminė kliūtis ne organizacijų gausybė, bet negalėjimas ar nenoras tų organizacijų veiklą suderinti. Ir Rezoliucijų komiteto ir čia minimo Batuno veikla būtų turėjusi priklausyti Altui ar Vilkui (kaip čia rašoma laiškų skyriuje apie Batuną). Jeigu nei Altas nei Vlikas tų darbų nepajėgė atlikti ir atsirado naujos tam darbui “partizaninės” organizacijos, tai logiška būtų ne tas naujas organizacijas “nepripažinti”, o palaikyti su jom ryšį, derinti su jom veiklą. Jei tokis ryšys būtų buvęs tarp Alto ir Rezoliucijų komiteto, tarp Vliko ar Laisvės komiteto ir Batuno, laisvės veiklai būtų buvę tik naudos, o organizacijų padidėjęs skaičius nebūtų ardęs veiklos vienybės. Naujos organizacijos būtų buvusios senų vadovaujančių orbitoje.
Ar nebūtų prasmingiau energiją skirti ne tiek organizacinėm reformom, muzikantų kėdėm suskirstyti, kiek konkretiem darbam aptarti ir vykdyti.
