NUSIVERTINIMO AISTRA

VYTAUTAS VOLERTAS

Šio krašto nuotaikose padažnėjo staigiai sproginėjančių elementų. Tai aktyvios subversijos, socialinio tūpčiojimo, dvasinio lėkštumo vaisiai. Mūsų gyvenime taip pat jaučiasi dirginančios įtampos. Aišku, rezonuojame aplinkai, bet daug veikia tik mums būdingos priežastys. Jų tarpan skirtina nervingumas, persipūtimas, nemokėjimas vertinti.

VYTAUTAS VOLERTAS, Delran, New Jersey (JAV), rašytojas, laikraštininkas, visuomenininkas. 1939 pradėjo aukštojo mokslo studijas VDU, jas tęsė JAV-se, 1954 metais gaudamas Pennsylvanijos universitete magistro laipsnį matematikoje. Studijas gilino Marylando universitete, kur 1961 gavo MSEE. Aktyviai reiškiasi LB ir ateitininkuose. V. Volertas buvo trejus metus JAV-big LB Tarybos prezidiumo pirmininkas (1964-1967).

Persipūtimas, suasmenindamas tiesą, taip pat iškreipia tikrovę. Nors jokioje gyvenimo srityje negalima išskirti, kas yra pats geriausias žinovas, pas mus pačių geriausių atsiranda būreliais. Todėl visada darosi skausmingas pirmumo klausimas, beveik niekad neišvengiąs pavydo konvulsijų. Atsiranda susiklausymo, kooperavimo, solidarumo stoka. Nepaprastai susipina padėkos ir pagarbos skirstymo procedūra. Kas atstovaus? Kas pirmas pasirašys? Kas aukščiau atsisės?

Technologijoje jokia pažanga neįmanoma be mokėjimo seikėti. Viskas turi visuotinai priimtus matus, pasveriančius dulkę ir kalną, nustatančius elektrono ir visos saulės sistemos energijas. Visuomeniniame ir kultūriniame pasauly šį vaidmenį atlieka vertinimas, tiesa, komplikuotesnis už matavimą. Bet ir čia yra sutarti, bent apytikriai nustatyti standartai bei modeliai, kuriuos prityrusiai naudojant, susidaro mažos paklaidos. Tačiau mes vertinime esame tik pradedantieji, net bendrinių kriterijų neturį, kiekvienas pats taisykles susidarinėjąs, į jas įjungiąs tik savą skonį, savą pasaulėžvalgą, savą interesą, giminystę, kaimynystę, pataikavimą. Ir vertinimo matai neparankūs, atskiriu vien tuštumą nuo labai daug. Jei kas mūsų skonį atatinka, skiriame į begalybę; jei ne, įrašome nulin. Šitoks vertinimas kiekvienoje srityje sukuria būrius tobulybių, kurios tuo pačiu laiku kitų, save žinovais apsiskelbusių ekspertų, traukiamos į nuostolių knygas. Vieniems išsigelbėjimas yra ALT-ba, ir daugiau nieko nereikią, antri suabsoliutina PLB, tretieji pervertina VLIK-ą. Tas pats literatūroje, dailėje, muzikoje. Tas pats visuomeniniame darbe. Šito komiteto pirmininkas— liūtas, ano — šikšnosparnis. Apsisukus kitan šonan, liūtas virsta pele, o šikšnosparnis sostan lipa. Net Drew Pearson, Nixon’q protiniu ligoniu skelbęs, jo prezidentavime randa girtinų elementų, bet pas mus— kairei neegzistuoja dešinė, galva nevertina kojų. Pas mus tik nieko ir labai daug. O žinome: didžiulę erdvę tarp nieko ir daug užpildo gyvenimas, visur turįs matus, tik mes dar nesame prityrę matuoti.

Šie laikai nesitenkina konservuotomis vertybėmis. Puolamasi ieškoti naujų, puolamasi su įkarščiu, niršimu. Skubėjimas maišo kryptis: vienus tas pats tikslas veda į aukštumas, kitus į prarajas. O mes tarsi kapstomės nusivertinimo aistroje. Aplinkos niršėjimo ir, be abejo, kai kieno tyčiomis iš pašalies sunervinti, persipūtimo tempiami, matuose pasimetę, raitome nesąmoningus juokus ir kartais, saulės ieškodami, neriame pelkėn.

Šitokie užsiminimai į šventines nuotaikas neveda. Tačiau nuo jų suka ir mūsų visuomeninės bei kultūrinės padangės žaibavimai. Mažėjusi vidinė įtampa sustojo slūgti ir keičia kryptį, grąsindama augimu. Gali pasigirsti griaudėjimų, kurie daug ką paskatintų užsisklęsti nuo viešojo gyvenimo.

Žymėjomės atsparumu, ištverme, didele paskutinio dešimtmečio pažanga solidaruman. Bet ir šiandieninė padėtis dar neturėtų baiminti— jaučiamoms ligoms yra paveiki gyduolė. Tai savitvarda. Ji mažina nervingumą, normuoja pūtimąsi, ištaiso klaidingus vertinimus. Pasinaudokime idealiu vaistu.