BEKOMPKOMISINĖ KOVA DĖL LIETUVOS LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS
Dviejų laisvojo pasaulio lietuvių profesorių surinktos žinios apie dabartinę padėtį komunistų pavergtoje Lietuvoje
Įvadėlis. Mudu du, gyvendami gana tolokai nuo vienas kito, prieš maždaus pusantrų metų susitarėme “pasikalbėti su pavergta Lietuva”. Niekam nieko nesakę ir niekur nesiskelbę, maždaug taip pradėjome pasikalbėjimą su okupuotu kraštu: a) kiek galėdami, sekėme okupuot. Lietuvos spaudą; b) išsikalbėjome gana smulkiai su keliolika iš okupuotos Lietuvos atvykusių įvairiais reikalais lietuvių; c) gana detaliai išsikalbėjome su keliais okupuotoje Lietuvoje apsilankiusiais lietuviais iš JAV ir Kanados; d) mėginome, kiek galėdami, sekti nelietuvių įspūdžius, parsivežtus iš okupuotos Lietuvos; e) viską tai mėginome suvesti į kelioliką klausimų ir atsakymų.
Dr. R. S. Daugvydas ir Dr. M. T. Milgaudas
— Ar dar yra okupuotoje Lietuvoje laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ilgesys? Konkrečiai, jeigu būtų visiškai laisvas plebiscitas, kuriameokupuotos Lietuvos gyventojams būtų leista pasirinkti arba koks nors “susigyvenimas” su Sovietų Sąjunga, ar visiška laisvė ir nepriklausomybė, koks būtų tokio plebiscito rezultatas?
— Laisvės ir valstybinės nepriklausomybės ilgesys Lietuvoje niekad nemirė. Jis labai gyvas, tik dusinamas kaip tik šiuo momentu naujai prasidedančio teroro, ypač po Čekoslovakijos brutalios okupacijos. Plebiscito rezultatai rodytų, kad maždaug 92-96 proc. pasisakytų už visišką laisvę ir nepriklausomybę nuo rusų. Tik rusai atėjūnai, partijos ryškieji kadrai ir vienas kitas išverst-kailis balsuotų už sambūvį su rusais.
— Kaip galvojama apie rusus, nuolat besismelkiančiusį visas okupuotos Lietuvos sritis, daugiausia nuolatiniam apsigyvenimui?
— Apskritai, rusai yra nemėgstami, bet, dėl praktiškų ir pragmatiškų priežasčių, jie yra tyliai, sukandus dantis, toleruojami. Rusų ir kitų tautybių gyventojų dar vis nedaug kaimuose: daugiausia jie dar neoficialiai prisibijo visoje Sovietų Sąjungoje legenda virtusių Lietuvos partizanų grąsinimų. Daugiausia rusai susėdę prie valdiško (pramonės, valdžios ir partijos aparato) lovio. Yra nemaža rusų ir įvairiose lietuvių švietimo įstaigose, bet per paskutinius 8 metus, ypač aukštosiose mokyklose, rusų skaičius, atrodo, sumažėjo. Tai, žinoma, gali būti tik laikinas reiškinys, kaip tai atsitiko Latvijoje.
— Kiek daug galima tikėti nuomonei, kad daugelis okupuotos Lietuvos lietuvių komunistų širdyje yra patriotai lietuviai?
— Tai pats sunkiausias klausimas. Kad tokių yra, abejoti netenka. Juk Konrado Valenrodo tipo pasiaukojančių žmonių visuomet buvo ir bus, ypatingai vergijoje. Tik labai sunku nustatyti, kiek tokių yra ir ką jie gali padaryti. Štai keletas faktų:
a. Daugelis atvykusiųjų iš Lietuvos pripažįsta, kad ir pačių lietuvių — ir partiečių ir nepartiečių tarpe privačiai kalbama, kad kai kurie partiečiai dar vistik yra “padorūs vyrai”, t. y., dar nevisiškai pardavę savo dūšios rusams. Bet yra ir tokių, kuriuos, sakysime, vilniečiai laiko jau visiškai nuėjusiais su okupantais.
b. Nevisuomet ir neperdaug gali padaryti ir gerai prisitaikęs lietuvis komunistas. Sakysime, mums labai keistu supuolimu pakliuvo į rankas oficiali forma, kurią turi užpildyti kas metai kiekvienas komunistas. Mes turime tos oficialios formos fotostatinę kopiją. Jos klausimus išvertėme iš rusų kalbos (Sovietų Sąjungoje tėra viena komunistų partija ir jos oficiali kalba yra rusų kalba. Komunistų susirinkimuose ir posėdžiuose okupuotoje Lietuvoje irgi tik rusų kalba tevartojama).
Anketa
Komunistas savo organizacijoje
1. Jūsų nuomonė apie tuos klausimus, kurie buvo diskutuojami partijos susirinkimuose praėjusiais metais. Kokie klausimai yra nagrinėjami jūsų susirinkimuose; svarbūs ar antraeiliai? Kokia jūsų nuomonė apie tai? Kokie klausimai yra parinkti apsvarstymui sekančiais metais?
2. Ar jūs kalbate susirinkimų metu? Jeigu jūs nekalbate, tai kodėl?
3. Ką jūs galvojate apie sprendimus, kurie yra padaromi jūsų partinėje organizacijoje? Ar jūs dalyvaujate šiuose sprendimuose? Jeigu ne, tai kodėl?
4. Ar jūs naudojatės dabartine jūsų partinės organizacijos informacine sistema? (Ar jūs esate informuojamas apie nutarimus, padarytus jūsų partinės organizacijos biuro ir aukščiau stovinčių partijos organų; ar jūs esate informuojamas apie nutarimų vykdymą, kiek tai liečia jūsų organizaciją?).
5. Ar jūs turite kokias partines pareigas (laikinas ar nuolatines)? Kaip jūs laikotės jų atžvilgiu?
6. Kaip reaguoja jūsų partinės organizacijos vadovybė į kritiškas komunistų pastabas?
7. Kokią rolę turi jūsų partinė grupė jūsų kolektyvo (įmonės, padalinio, skyriaus) produkcijoje ir bendruomeniniame gyvenime?
“Išvertus” partinį žargoną į kasdieninę kalbą, štai ko reikalaujama iš kiekvieno partiečio: visiško paklusnumo, partijos propagandos skleidimo, šnipinėjimo narių tarpe, partinės celės statymo aukščiau visko. Atkreipkite dėmesį į nuolat kartojamą: “Jeigu ne, tai kodėl?”.
Žinoma, galima meluoti, išsisukinėti, bet, kadangi komunistų partija surenka tokius apklausinėjimus kas metai iš kiekvieno partiečio kiekvienoje grupelėje, tai išsimeluoti nevisada pavyks. Labai patartina tiems, kurie bolševikinį terorą primiršo, atidžiai pasiskaityti tą oficialų apklausinėjimo lapą.
— Kalbama, kad labai daug padaroma okupuotoje Lietuvoje ypač lituanistikos srityje, taip pat dailėje, muzikoje. Net esą pasaulinio mąsto prasiveržimų griežtųjų mokslų srityje. Kaip iš tikrųjų yra?
—Vienintelė sritis, kur šiek tiek daugiau padaryta, yra grynoji lituanistika. Čia yra paskelbta nemaža visiškai gerų darbų. Tačiau reikia atsiminti, kad nėra tokios “produkcijos” su kuo palyginti. Mes esame tikri, kad, jeigu Lietuva būtų neokupuota, tai ir šioje lituanistinėje srityje būtų ligi šio laiko daugiau padaryta.
Kiti visi vadinami “prasiveržimai” nieko nereiškia: pirma, tokių normaliame ir nenormaliame tautos gyvenime visuomet pasitaiko ir pasitaikys, o antra, visi tie prasiveržimai, kai jie patenka į pasaulinę plotmę, visviem užrašomi rusųsąskaiton.
— Ar okupuotos Lietuvos jaunimas yra patriotiškas?
— Labai didelė okupuotos Lietuvos jaunimo dalis pasyviai nekenčia rusų, laukia dienos, kada galės jų atsikratyti. Apskritai, jaunimas yra lietuviškas ir patriotiškas. Jie nori valstybinės ir kultūrinės laisvės.
— Daugelis iš atvykstančių į laisvąjį pasaulį iš okupuotos Lietuvos lietuvių, nors ir nemėgsta rusų, tačiau kažkaip lyg didžiuojasi, kad, girdi, va MES tai padarėme, MES to turime pakankamai ir pan. Kaip tai išsiaiškinti?
—Tai yra realizmo ir pragmatizmo išdava. Prieš kokius 8-12 metų padėtis Lietuvoje buvo dar tokia siaubi, kad įvykus tam tikram atslūgiui politiniame ir policiniame persekiojime okupuotoje Lietuvoje lietuviai naudojo šūkį: Išlikti ir kur nors įsistiprinti!Įsistiprinti ar tai partijoje, ar tai pramonėje, ar tai administracijoje, ar tai mokslo ir meno srityse. Jie galvoja, kad tai jų nuopelnais atsiekta. Žinoma, tai dalinai ir jų nuopelnas, bet jiems kito kelio ir nebuvo. Sakysime, su kokiu lyg pasididžiavimu teko kelis kartus ir iš kelių žmonių girdėti, kad, girdi, Lietuvoje jau bent kiaulienos konservų tai dabar pilnai pakanka, net į Baltgudijos šaldytuvus vieną rudenį reikėję vežti. Po didžiulės sausros ir mažas klanelis atrodo kaip ežeras!
— Kalbama, kad mažai suimama, kad mažai išvežama į Sibirą, kad, esą, KGB šiek tiek apkarpyti sparnai. Kaip gi yra?
— Teisybė, suėmimų gerokai sumažėjo, ypač per pastaruosius pusantrų metų. Bet nuo Čekoslovakijos įvykių suėmimų vėl padidėjo. Visoje okupuotoje Lietuvoje jaučiama, kad varžtai visose srityse vėl yra priveržiami. Ir, atrodo, kad tai vėl gali trukti kelerius metus, nors nemanoma, kad būtų pasiekta Stalino laikotarpio gyvuliško brutalumo.
— Ką lietuviai galvoja apie Čekoslovakijos įvykius?
— Jau nuo pat šių metų pradžios, visoje Lietuvoje buvo kalbama apie atšilusius vėjus Čekoslovakijoje. Buvo į tai sudėtos milžiniškos pavergtų lietuvių viltys. Jie tikėjo, kad tokios laisvesnės bangelės per Lenkiją išsilies ir Lietuvos kryptim. Nemaža okupuotos Lietuvos studentų ir jaunų mokslininkų praleido ilgoką laiką Čekoslovakijoje. Keliolika čekų studentų dar ir dabar yra Vilniuje. Reikia tačiau pridėti, kad daugelis į Vakarus atvykusių lietuvių, ypatingai tų, kurie visgi jau yra komunistinio realizmo biurokratai, galvoja, kad čekai pergreitai norėję nusikratyti rusų kontrole. Anot jų, reikėję čekams taip pat atsargiai ir pamažu judėti, kaip tai darę rumunai. Atvykėliai iš Lietuvos galvoja, kad Čekoslovakijos okupacija bent keleriems metams pristabdžiusi tokios laisvės augimą ir plėtimąsi.
— Ko tikisi okupuotos Lietuvos lietuviai iš ateities?
— Pastaraisiais 3-5 metais jie yra gerokai viltingesni, negu kad buvo anksčiau. Jie yra įsitikinę, kad rusai jų nespėsią suvirškinti, kadangi rusai perdaug užgriebę, be to, rusai vis-vien esą žemesnės kultūros. Jie tikisi, kad pačioje Maskvoje ir kitur vykstąs rūgimas, net tarp “padoresnių” rusų Lietuvoje, anot jų, galima tai pastebėti. Sakysime, keli jų mums tvirtino, kad, esą, didžioji dauguma rusų profesorių ir studentų beveik visuose Rusijos universitetuose buvę ir yra priešiškai nusistatę Čekoslovakijos okupacijai. Tokiu būdu, anksčiau ar vėliau, išsirutuliuosianti ir Lietuvoje padėtis gal panaši į Rumunijos padėtį, toliau — į Čekoslovakijos, į Jugoslavijos ir t.t. Reikia taip pat pridėti, kad beveik visi atvykėliai yra perdėm realistai, pragmatiški, baisiai jau atsargūs, baisiai biją pajudinti šiaip taip dar tebeplaukiantį savo karjeros laivelį.
Yra tačiau ir kita medalio pusė. Kai kurie turistai iš JAV ir Kanados specialiai vaikščiojo pagrindinėmis Vilniaus gatvėmis po kelias valandas... Jų pranešimai yra labai liūdni: kartais per ištisas valandas jie girdėję Vilniaus pagrindinėse gatvėse praeivius kalbant vien rusiškai. . . Tokie faktai šiurpu nukrečia.
Viena turistė, Vilniuje išbuvusi tik 5 dienas, kaip buvo oficialiai leista, parvažiavo labai susijaudinusi ir nusiminusi. Sako: “Nėra Lietuvėlės, visur tik rusiškai. . . Jeigu taip dar keliolika metų praeis, Lietuva bus surusinta . . .”.
— Ar teisingi gandai, kad okupuotos Lietuvos lietuviai norėtų, kad laisvojo pasaulio lietuviai nukreiptų savo energiją reikalauti Lietuvai satelito ir kitokių statusų, vietoje reikalaują grynos suvereninės valstybės ir pilnos nepriklausomybės atstatymo?
— Tai yra tik Maskvos ir jos agentų skleidžiami gandai, kad susilpnintų mūsų pastangas. Ir čia pavergtos Lietuvos lietuviai yra praktiški: reikia, kad mes nė per plauką nenusileistume ir net negalvotume nusileisti. Tik tada gal ir jie okupuotame krašte šį tą išsikovos. Jeigu tik nors kiek leidžiamės į kompromisą, tuo pačiu jau kapituliuojame Maskvai.
Išvados.Lietėme tik kai kurias sritis, rodos, pačias gyvybingiausias, pačias svarbiausias. Išvadų patys nedarysime. Tegu skaitytojai pasidaro išvadas patys.
REDAKCIJOS PRANEŠIMAS
Kitas “Į Laisvę” numeris išeis balandžio mėnesį. Redakcija lauks medžiagos (pasisakymų žurnale keliamais ir kitais klausimais, pranešimų, laiškų “Laiškai redaktoriui” skyriui) tam numeriui iki 1969 metų balandžio 15 dienos.
Redakcijos adresas: “Į Laisvę” žurnalas, Post Office Box 77048, Los Angeles California 90007.
