Su idealu į jaunimo rūpesčius

LAIKO REIKALAVIMAI

KUN. DR. VIKTORAS RIMŠELIS, M.I.C.

KUN. DR. VIKTORAS RIMŠELIS, M. I. C., Chicago, Illinois, Marijonų provincijolas, visuomenininkas, laikraštininkas, buvęs kunigų seminarijos profesorius ir rektorius. Gimė 1915.V.11 Murmų k., Švenčionių aps. Mokėsi Švenčionių gimnazijoje ir 1937 baigė Marijampolės gimnaziją. Filosofiją ir teologiją studijavo Romoje, Kaune ir Tuebingene. Kunigu įšventintas 1943. Teologijos daktaro laipsnį gavo Romoje, Angelicume 1946. Disertacijos tema: Natura et Peccatum (De oppositione inter naturam et peccatum).

Stebėdami visą mūsų gyvenimą, matome, kaip jaunimas yra labai atitrūkęs nuo senosios kartos. Vaikai atsiriboja vis daugiau ir daugiau nuo tėvų, mokiniai — nuo mokytojų. Galima surasti daug veiksnių, kurie tokias nuotaikas yra sukūrę ir kuria. Žinoma, didžiausią vaidmenį vaidina mokykla, televizija ir bendrai naujos gyvenimo aplinkybės, kurios dėl techninės ir mokslinės spartos vakar dienos žmogų daro visai svetimu šios dienos žmogui.

Be abejo, jaunoji karta nebegali gyventi tuo pačiu gyvenimu, kurį mes turėjome, nes ji yra atsiradusi visai kitose aplinkybėse. Čia man prisimena, kaip mama padėdavo po višta anties kiaušinius. Višta išperėdavo ančiukus ir vesdavosi juos prie kūdros. Ančiukai sugriūdavo į vandenį, o višta pasipūtusi iš piktumo mėgindavo žengti į vandenį, aukštai keldama kojas, kad nesušlaptų. Bet ji likdavo visada ant kranto, o ančiukai po vandenį plačiai plaukydavo. Gal taip tragiškai ir nėra mūsų tarpe, bet vaikų atitrūkimas nuo tėvų yra vis dėlto didelis.

Kraštas kaip vietovė tautybei yra tik išorinis komponentas. Tautybė, regis, žmogui ateina veikiau per jo kilmę, o ne per gimimo vietą. Tautybė yra asmens istorija, savo laiką skaičiuojanti nežinia kiek tūkstančių metų. Visos tautos yra labai įdomios dėl savo tradicijų ir papročių, kurie kalba apie jų praeitį, būdą, charakterį. Toji kilmė yra labai brangi.

JAV-se visas dėmesys skiriamas gimimo vietai. Ši gimimo vietos dvasia yra užkrėtusi visą kraštą, nes jis neturi senos praeities. Ir dar nežinia, prie ko visa tai veda— ar prie naujos tautos kūrimo ar tik prie atsiribojimo nuo visų kraštų, kurie davė JAV-bėms savo žmones ir savo kultūrą. Būtų labai neteisinga, jei kas mokytų jaunimą nemylėti krašto, kuriame jis yra gimęs ir užaugęs, bet dar neteisingiau yra pamiršti savo kilmę ir taip save paneigti.

Paskutiųjų kelerių metų laikotarpyje atsibodo JAV-bių jaunimui perteklius ir gerovė ir jis panūdo ieškoti gyvenimo be jokių taisyklių ir normų. Šiose nuotaikose jaunam žmogui kažkodėl kilo klausimas— kas jis yra. Tai tapatybės (identity) problema, kuri jį vargina. Jaunas žmogus klausia ne tik kas jis yra, bet ir kam jis čia gyvena. Jaunam žmogui, atitrūkus nuo tėvų ir mokytojų autoriteto, neturint religinio pagrindo, lengva patekti į akligatvį su klausimu — kas aš esu ir kur einu savo gyvenimu.

Man regis, kad jaunimas yra pasimetęs šiose nuotaikose dėl idealų trūkumo. Jam reikia to aukšto tikslo, reikia idealo ir ne tokio, kuris kada nors bus, bet tokio, kurį šiandien reikia įgyvendinti. Mes matome, kaip jauni žmonės nori išspręsti karo klausimą Vietname jau šiandien, o ne rytoj, tuojau sutvarkyti rasinius klausimus, išspręsti varguomenės problemas ir t.t.

Mūsų jaunimas šitiems klausimams taip pat nėra abejingas. Šio krašto interesai yra ir jo interesai. Bet galėtų ir tėvų interesai lygiagrečiai tapti ir vaikų interesais, jei tik surastumėm tinkamą priėjimą. Mūsų jaunime tapatybės problemą reiktų spręsti jo kilmės ir religinio idealo išryškinimu. Jaunimui reikia pristatyti pavergtą lietuvį, kuriam savo žemėje yra atimta laisvė galvoti, kalbėti ir išpažinti Dievą taip, kaip jis nori. Laisvėje gyvendami turime ieškoti laisvės ir broliams bei sesėms pavergtoje tėvynėje, kuri yra ir mūsų jaunimo tėvynė. Šioje plotmėje galėtų mūsų jaunimas atrasti ir savo tapatybę ir idealą gyventi ir aukotis dėl savųjų.

Šioje srityje laisvojo pasaulio lietuviškajam jaunimui darbo horizontai galėtų būti neriboti. Jaunimas galėtų išvystyti nepaprastą spaudimą į savo kraštų vyriausybes, kad jos darytų intervenciją per Jungtines Tautas religijos persekiojimui Lietuvoje sustabdyti. Jaunimas galėtų taip pat kreiptis visais galimais būdais(peticijomis, laiškais, telegramomis ir t.t.) į savo kraštų vyriausybes, kviesdamas jas iškelti Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose ir ją ten tinkamai apginti. Šiame darbe jaunimas labiau atrastų save ir savo kilmę, o priėjimas prie jaunimo turėtų būti su idealo pristatymu ir konkrečių darbų pasiūlymu.