ĮŽANGINIAI

NEJAUKIOS LENKTYNĖS

Laiko žingsniai greitėja. Dešimtmečiai dabar prirašo daugiau istorijos lapų negu šimtmečiai praeityje. Uždarų ir užmirštų taškų žemės paviršiuje jau veik nebeliko. Nyksta ribos tarp revoliucijos ir evoliucijos, tarp priežasties ir pasekmės, tarp pradžios ir galo. Tačiau visoje dabarties pasaulio revoliuciškoje pažangoje ir chaotiškoje atžangoje nesunku pastebėti dvi pagrindines žmonijos judėjimo kryptis: judėjimą į laisvę ir judėjimą į vergiją.

Yra tikrų duomenų, kad pavergtoje pasaulio dalyje tironams nepasisekė sunaikinti laisvės ilgesio, nes jis senas, kaip ir pati žmonija. Tvenkiasi laisvės jėgos ir grąso sprogdinti vergijos lankus. Visa tai žmogaus ir tautų laisvės uzurpatoriaus vyriausioje būstinėje— Maskvoje kelia susirūpinimo ir nerimo. Tačiau, iš antros pusės, yra aiškių ženklų, kad laisvasis žmogus ėmė bodėtis laisve. Kaip LSD išpaikintą jaunuolį, taip vergija nepatyrusį ir laisve persisotinusį žmogų vilioja pragaištingiems eksperimentams. Eksperimentai su vergija yra didžioji Kremliaus viltis ir džiaugsmas.

Prasidėjo nejaukios lenktynės. Kas jas laimės? Ar laisvės jėgos spės sutraukyti vergijos lankus pirmiau nei laisvasis žmogus užsikars vergijos pančius. Lenktynės vyksta skirtingose sąlygose: judėjimas į laisvę pavergtoje pasaulio dalyje tramdomas moraliniu smurtu ir fizine prievarta, gi laisvė laimina žygiuojančius į vergiją.

Su aktyviosios rezistencijos likvidavimu pavergtoje Lietuvoje nemirė laisvės ilgesys. Okupacinio režimo emisarai užsienyje, kalbėdamiesi be liudininkų, patvirtina, kad bent 95 procentai lietuvių Lietuvoje laisvuose rinkimuose pasisakytų už pilnai laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tik nusikaltėliai ir tautos išdavikai siektų Maskvos globos.

Tačiau saujelė vyresniosios kartos lietuvių pabėgėlių nuo rusų - komunistų vergijos persisotino laisve. Ja pasekė būrelis vidurinės kartos žmonių. Savo autoritetą remdami mokslo laipsniais ir profesinėmis pozicijomis, jie lietuviškai išeivijai perša mintį paeksperimentuoti tuo, nuo ko prieš šimtmečio ketvirtį patys pabėgo ar tėvų buvo išgabenti. Ši grupė tikrųjų tautos aspiracijų nebesupranta. Kaip sotus gyvenimas turi tendencijos atbukinti jautrumą alkanam, taip laisvė — pavergtajam. Teoretiškai ta grupė dar pasisako prieš okupaciją, bet praktikoje, priimdama okupanto siūlomas bendradarbiavimo formules, akceptuoja status quo. Mediniais šautuvėliais apsiginklavę kariai, kurie žygiuoja į kovą už “ribotos nepriklausomybės” Lietuvą, savo rankose laiko baltas vėliavėles. Jos reiškia kapitualiaciją.

Esame liudininkai ir dalyviai nejaukių lenktynių. Kovos dėl Lietuvos laisvės metuose kiekvienas sąmoningas lietuvis turėtų jausti pareigą atsakyti sau į klausimą: “Į kurią pusę aš judu?”

JAUNIMO ĮJUNGIMAS Į KOVĄ DĖL LIETUVOS LAISVĖS

Turime tūkstančius mokyklinio amžiaus ir jau aukštąjį mokslą baigusio jaunimo. Organizuotasis jaunimas yra ir judrus ir gana dar lietuviškas. Tačiau tam jaunimui trūksta svarbiausio elemento:    kovos dvasios dėl savo tėvų pavergto krašto ir tuo pačiu noro dalyvauti Lietuvos laisvinimo darbe. Mums nepakanka tik lietuviškai kalbančio ar lietuviškai dainuojančio jaunimo. Mums reikia jaunimo, kuris ir lietuviškai galvotų, ir lietuviškais reikalais sielotųsi, ir noriai jungtųsi į kovą dėl Lietuvos laisvės.

Skaitlingiausios, gyviausios ir judriausios jaunimo grupės yra ateitininkai ir skautai. Ir ateitininkų ir skautų, vadovybės turėtų paruošti (kartu ir atskirai) konkretų planą to jaunimo įtraukimui į Lietuvos vadavimo darbą. Čia yra neišmatuojami plotai ir plačiausi horizontai veiklai.

Paminėsime tik vieną ar kitą darbelį, kurį jaunimas galėtų lengvai atlikti. Mokyklas lankantis jaunimas, tėvų talkinamas, gali aprūpinti savo mokyklų bibliotekas ir savo mokytojus tinkama literatūra apie Lietuvą. Vidurinių mokyklų, kolegijų ar universitetų studentai gali be didesnių pastangų pravesti laiškus ar neilgus straipsnelius Lietuvos klausimais tų institucijų savaitraščiuose ar dienraščiuose. Yra šimtai galimybių reaguoti į įvairius straipsnius vietos dienraščių laiškų skyriuose. Čia jaunimas turėtų būti įpareigojamas parašyti bent vieną laiškutį kasmet. Kiekvienas jaunuolis galėtų kasmet kontaktuoti vieną ar kitą krašto politiką Lietuvos bylos reikalu. Organizuotasis jaunimas turėtų būti įpareigotas parašyti kasmet po laiškutį Lietuvos klausimu JAV-bių prezidentui, abiems savo steito senatoriams, savo kongresmanui ir vienam ar kitam savo steito legislatoriui.

Neverkšlenkime jaunimui apie sunkią Lietuvos padėtį, o įjunkime jį į kovą dėl jos laisvės.