Partizanai: Istorija ir dabartis

GYVYBINIAI TAUTOS REIKALAI

Įvedamas naujas skyrius mūsų žurnale, šiame skyriuje pasisakys žinomesni mūsų laikraštininkai, politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir kiti darbuotojai “Į Laisvę” žurnale keliamais ir kitais gyvybiniais tautos klausimais. Šį kartą čia svarbiais ir aktualiais klausimais rašo: dr. Jonas Balys, Vilius Bražėnas, dr. PranasV. Raulinaitis ir dr. Jonas Vainius (slapyvardis).

REDAKCIJA

MUMS REIKALINGAS APSIVALYMAS

“Į Laisvę” žurnalo 1967 metų lapkričio mėnesio 41/78 numeryje (p. 4) V. Trumpa laiške redakcijai rašo apie Lituanistikos Instituto “krizę”,visą kaltę suversdamas man, kaip buvusiam L. I. prezidentui, kuris “panoro įtraukti Institutą į politiką”. Iš esmės kaip tik buvo norėta apsisaugoti ir atsiriboti nuo tokių politikierių, kurie savo kalbomis viešose paskaitose ir diskusijose, savo raštais ir įžūlia elgsena kenkia ne kokiai nors lietuviškai politinei partijai, bet patiems gyvybiniams lietuvių tautos siekimams.

Tatai visiems žinoma. Apie juos nuolatos su pasipiktinimu arba pasijuokimu rašo visa mūsų išeivijos spauda, pradedant “Darbininku” (žr. 1965.XI.24 nr. 78, p. 2) ir baigiant “Vienybe”, kuri irgi neiškentė nepasišaipiusi (žr. 1967.V.12 nr. 10, vedamąjį). “Darbininkas” klausė: “Kodėl jie pasakoja kitaip?” ir kas iš tikrųjų yra išsigimęs. O “Vienybėje” Vyt. Širvydas parašė: “Į kai kurių lietuvių madingą prasimanymą, būk Lietuvos Vytis esąs ‘negyvas arklys palubėje’, galima taikliai atsikirsti, paklausiant:    ‘Kieno namuose?’ ” Suminėti visus smerkiančius straipsnius ir pasipiktinusių skaitytojų laiškus, atspausdintus “Drauge”, “Dirvoje” ir “Naujienose”, užimtų per daug vietos. Reikėjo kas nors daryti. Užtat L. I. prezidiumas vienbalsiai nutarė pasiūlyti visuotiniu narių balsavimu priimti tokį nutarimą: “Instituto nariais negali būti asmenys ar organizacijos, nepritarią Nepriklausomos Lietuvos idėjai”. Nutarimas buvo priimtas, nors V. Trumpa rankiojo iš narių parašus po pareiškimu prezidiumui, kad toks balsavimas nebūtų daromas. Surinko septynis parašus.

Dabar V. Trumpa stengiasi sudaryti įspūdį, kad už tą pasiūlymą pasisakė tik mažuma narių. Jis rašo: “Iš beveik 50 narių tik 18 pasisakė už jo pasiūlymą”. Tuo tarpu L. I. 1967. III.6 aplinkrašty, kuris ir V. Trumpai yra žinomas, yra aiškiai parašyta, kad iš 48 balsavimo teisę turinčių L. I. narių balsavo 30, “taip” pasisakė 18, “ne”— 5 ir susilaikė — 7. Taip jau yra, kad visuose L. I. balsavimuose, daromuose raštu, bent trečdalis narių neatsiunčia balsavimo kortelių. Pvz., paskutiniuose naujų narių rinkimuose 1967 metų spalio mėn. iš 50 narių balsavo 34. Tačiau tas pasiūlymas buvo visiškai teisėtai priimtas ir yra galiojus, kol nebus teisėtai pakeistas, nes balsavo daugiau negu pusė narių (30 iš 48) ir “taip” pasisakiusieji viršija “ne” pasisakiusius santykiu 18:5.

Kadangi balsavimas buvo viešas, tai galima paskelbti, kad “ne” pabalsavo šie asmenys: J. Aistis, T. Remeikis, P. Skardžius, R. Šilbajoris ir V. Trumpa. Vėliau J. Aistis man pareiškė, kad jis “ne” balsavęs ne todėl, kad nepritartų nepriklausomos Lietuvos idėjai, bet kad iš principo esąs “opozicionierius”.

Pagal veikiantį L. I. statutą, tikrųjų Instituto narių dauguma gali padaryti bet kokį nutarimą. Kas dedasi esąs demokratas, tas arba turi pasiduoti daugumos valiai, arba pasitraukti. Mes dar nepripažįstame tokio dėsnio, kad aš vykdau tik tokius įstatymus arba nutarimus, kurie man patinka. Kas balsavo prieš tą pasiūlymą arba jam nepritaria, tas negali daugiau būti laikomas L. I. nariu. Rodos, kad tai jau labai aišku.

V. Trumpa guodžiasi, kad būsiąs naujas L. I. statutas, kuris viską “išgydysiąs”. Tiesa, yra naujam statuto projektui ruošti komisija. Ji turėjo penkis posėdžius, nieko galutinai nesutarė ir daugiau nepajėgia susirinkti. Vienas dalykas yra pasigarsinti susirinkime su savo išmone ir kitas— rimtai dirbti.

Opozicinė mažuma turėjo progos pasireikšti visuotiniame L. I. susirinkime 1967 metų gegužės mėn. 7 d. Philadelphijoje. Tai nebe pirmas toks mūsų istorijoje atsitikimas. Visi prisimename iš istorijos šeiminius “liberum veto”. Prisiminkime dar Petrapilio lietuvių seimą 1917 metais, kai po ilgų diskusijų buvo priimta rezoliucija, kurioje sakoma, kad “Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė”. Už tą rezoliuciją pasisakė 140 atstovų ir už jai prieštaraujančią socialistų rezoliuciją— 132. Tada gen. V. Nagevičius kairiųjų kalbas pavadino “bailių šnekomis”, ir iš to atsirado garsusis posakis “šalin zuikiai!” (žr. Liet. Encilop., XXII, 372). Kas galėjo pamanyti, kad po 50 metų kas nors vėl užtrauks “zuikio dainą”; ir tatai atsitiko Philadelphijoje, kur beveik prieš du šimtu metų buvo paskelbtas britų požiūriu irgi labai neteisėtas aktas — JAV nepriklausomybė. Kokia gėda! Tokių dalykų negalima nuslėpti. Pavyzdžiui, atsiliepė “Lietuvių Dienos” birželio mėnesio vedamuoju “Nedviprasmiškai: Ne!” Pacitavus L. I. balsavimo davinius, ten rašoma: “Prie ko einama? Kas tiems penkiems išplovė smegenis ir kur nueis savo nuomonės nebeturį septyni?” Taikliai pasakyta.

Tą savotišką triukšmelį sukėlė labai negausi mūsų lietuviškoji vadinama kraštutinė arba naujoji kairė. Jie mėgsta save vadinti “liberalais”, tačiau tai yra netikslu, nes jie laisvę pasisakyti ir veikti pripažįsta tik kairiesiems, įskaitant ir komunistus, o dešinieji arba konservatoriai, anot tokių “liberalų”, kaip “birčininkai”, privalą tylėti ir visados nusileisti, nes kitaip jau įvyksiąs jėgų skaldymas”: (Nežinau, ar kas lietuvių priklauso amerikiečių antikomunistinei John Birch draugijai, tuo tarpu visos lietuviškos srovės, išskyrus tik komunistus ir jų bendrakeleivius, pasisako už Lietuvos nepriklausomybę). Kas yra tie lietuviškieji “paklydusieji liberalai”, aiškiai nušvietė A. Kučys “Naujienose” (žr. 1967 m. rugp. 26, rugs. 2 ir 9, II-ją dalį). Žinoma, visados atsiranda vienas kitas bendrakeleivis, kuris, ar dėl užgautos savimeilės, ar dėl paprasto nesusigaudymo pasidaro opozicionierius viskam, tačiau tai tik triukšminga mažuma. Yra užrašytos juostoje visos tos diskusijos, įvykusios Philadelphijoje 1967.V.7, ir tai bus labai įdomus istorinis dokumentas. Gal kai kam, atsipeikėjus, bus labai nemalonu dėl savo elgsenos, tačiau istorija yra negailestinga.

Mums reikalingas apsivalymas. Triukšminga mažuma savo riksmu ir grasinimais neprivers daugumos nusileisti esminiu klausimu ir pritarti jų nuolaidų ir prisitaikymo linijai. Triukšmingi rėksniai mūsų neišgąsdina. Kas nueina į priešo stovyklą, tą mes nurašome kaip dizertyrą. Kieno smegenys pavargo dėl amžiaus ar nuo alkoholio, tą nurašome į nuostolius. Apsivalė Amerikos Lietuvių Taryba ir Lietuvių Bendruomenės Kultūros Taryba. Apsivalys Lituanistikos Institutas ir “Lituanus” žurnalo redakcija. Tuo mes tvirtai tikime.

Šis pareiškimas yra kartu atsakymas ir “Aidams”, kurių 1968 metų nr. 1, p. 31 ir 38, užkliudomas Lituanistikos Institutas, priekaištaujama žurnalams “Į Laisvę” ir “Lietuvių Dienoms” už palaikymą tiesios lietuviškos linijos. A. B. net užsimena apie “raganų medžioklę”. Na, jau, žinote, tai visų kom.unistų ir jų talkininkų mėgiamas arkliukas. O tie vadinami “medžiotojai”, kurių taip bijo raudonieji ir paraudę, kaip liaudies patarlė sako, “iš plunksnų tikrai pažįsta paukštį”. Kieno plunksnomis puošiasi mūsų “liberalai”, labai jau aišku.

Dr. Jonas Balys

VIENYBĖS MIRAŽAS

Lietuvių Bendruomenės Connecticuto apygardos politinė komisija jau 1967 metų liepos mėnesio 30 dieną sudarė sukaktuvinių. metų veiklos planą, kurio7 paragrafas skambėjo taip:

“Pradedant 1968 metų minėjimą, ištisus metus skleisti dviejų ar keturių puslapių atsišaukimą į visuomenę, kuriame būtų ir istorinės dokumentacinės medžiagos, galimos panaudoti spaudai. Komitetas (komisija?— Red.), remdamasis praeities patyrimu, nesitiki tokio atsišaukimo paruošto laiku ir pakankamai dideliame skaičiuje iš pagrindinių veiksnių, todėl nutarė imtis šio darbo pats ir pateikti apygardos valdybai patvirtinti”.

Tai tikrumoje buvo kartus kaltinimas veiksniams, pesimistinė pranašystė 1968 metams ir konkretus planas vietinei organizuotai veiklai. LB apygarda atsišaukimą išleido, pranašystė pasitvirtino (veiksniai nieko panašaus neišleido), gi kaltinimas dar vis tebegalioja.'

Centrinių veiksnių talkos paskiriems veikėjams, organizacijoms ir bendruomenėms pasigendama. Tos talkos pasigenda ypač tie, kurie jaučia reikalą išeiti su Lietuvos byla į plačiąją visuomenę, o ne vien tik su ja pasivaikščioti State Departamento prieangiuose. Išėjimu viešumon ir tam reikalingų priemonių reikalu buvo dažnai rašyta, kalbėta, nutarta, tačiau mūsų veiksniai nei viešai nepaneigė to reikalo, nei nepadarė reikalingų žygių aprūpinti visuomenę kovos priemonėmis.

Dažnu atveju buvo pagrindo manyti, jog nekurie mūsų veiksnių žmonės buvo nusistatę ir net veikė prieš “liaudies” iniciatyvą išeiti į plačiąją viešumą. Tai galėtų paliudyti Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybė, Washingtono žygio už Vietnamą rengėjai, Lapkričio 13-sios manifestacijos organizatoriai ir Politinės - antikomunistinės informacijos biuro proponentai. Mūsų nekuriu veiksnių nedovanotinas vengimas plačios antisovietinės propagandos ypač keistoje šviesoje išryškėjo 1941 metų sukilimo nutylėjimu, praktiškai nuslėpimu nuo mūsų visuomenės amerikiečių iniciatyvos “gedulo dienai” už komunizmo aukas organizuoti ir pagaliau tiesioginis atsisakymas dalyvauti Pasaulinio Komunizmo Teisme. Kodėl?

Iš daugelio galimų atsakymų siūlosi šie pagrindiniai:

1.    Veiksniams vadovaują žmonės visai nesupranta padėties;

2.    Ekonomiškai ar karjeriniai jie priklauso nuo JAV-bių State Departamento, kurio politika ypač pastaraisiais metais pasižymi pastangomis neerzinti sovietinių diktatorių ir slėpti jų kėslus bei komunizmo pavojų nuo Amerikos piliečių;

3.    Mūsų vadai stokoja pilietinės drąsos užimti pozicijas ir imtis veiksmų, priešingų didžiosios spaudos išpopuliarintai, ružavųjų “ekspertų” užgiriai, politinių partijų bosų nurodytai ir Kremliaus palaimintai koegzistencijos ir bendradarbiavimo linijai, arba pagaliau

4.    Jie yra politiniai genijai, įsitikinę savo vedamos linijos teisingumu, jos naudingumu Lietuvos ir visos žmonijos laisvei, tačiau nenori, neranda reikalo, ar nesugeba tuo įtikinti plačiosios lietuvių visuomenės.

Savaime aišku, kad atsakymų gali būti tiek, kiek veiksnių ir juose vadų. Tačiau lietuviškoji visuomenė privalo blaiviai pažiūrėti į padėtį ir surasti būdų labiau įtaigoti mūsų centrinių veiksnių politinę liniją ir kontroliuoti jų veiklą. Visuomenė turi pastatyti sau keletą esminių klausimų:

1.    Ar mes nesivaikome miražų, metų metais besiekdami ir belaukdami “vienybės” ir dėl to vis atidėliodami efektingą veiklą?

2.    Ar vienybė iš viso įmanoma išeivijoje, ypač esamomis sąlygomis, kada tokios galingos jėgos suinteresuotos mus prie jos neprileisti?

3.    Ar mes, patriotinė lietuviškoji visuomenė, ilgai sugebėtume patys kontroliuoti ir įtaigoti tikrai susivienijusius veiksnius?

4. Ar geriau siekti gal neatsiekiamos “vienybės”, ar dirbti vienam tikslui, kad ir keliose organizacijose, nors ir negalint vienybės atsiekti?

Daugeliui iš mūsų atrodo, jog perilgai mes mokėjome perdaug aukštą veiklos atidėliojimo kainą, vaikydamiesi vienybės miražo. Laikas apsiprasti su realybe ir dirbti tokį darbą, kuris įmanomas be visiškos veiksnių vienybės.

Visuomenė privalėtų remti tik tuos, kurie dirba konkretų darbą. Tai atskirtų “pelus nuo grūdų”. Vienybė bus greičiau pasiekta susitikus Lietuvos laisvinimo kelyje, negu konferencijų salėse. Tame kelyje atlikti darbai, o ne finansiniai vajai, išryškins pasitikėjimą atskiroms organizacijoms ir pagarbą jų vadovams. Finansinės paramos ir laisvės kovos aukų nukreipimas į tuos veiksnius, kurie dirba konkretų laisvinimo darbą, tuos veiksnius, kurie stengiasi įjungti į tą darbą mūsų visas jėgas, į veiksnius, kurie nepriklauso nuo nieko kito, o tik nuo patriotinės lietuvių visuomenės, būtų gal pats geriausias ir efektingiausias būdas prieiti prie veiksnių vienybės ir visuomenės norų bojimo. Tuo būtų bent atsiektas efektingesnis mūsų lėšų ir energijos panaudojimas.

Vilius Bražėnas

RAŠYKIME PATYS LIETUVOS ISTORIJĄ

Įdomiai redaguojamas žurnalas “Į LAISVĘ’’ 1967 metų lapkričio mėn. 41 (78) numeryje atspausdino dr. Z. Ivinskio straipsnį “Aktualieji Lietuvos istorijos klausimai” (psl. 22-28).

Daug Lietuvos praeičiai svarbių faktų ir įvykių šiame straipsnyje aiškinimas vargu priimtinas. Dar vis grįžtama prie Lietuvos valstybės pradžios, karaliaus Mindaugo ir Lietuvos krikšto; apie atstatytos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį aš čia neminėsiu.

Tiesa, Lietuvos valstybės pradžios istorikai tiksliai nenustatė, nors gal jau laikas bent apytikriai nusistatyti šio istorinio įvykio interpretacijos klausimu. Neabejotinai lietuvių tauta egzistavo ir reiškėsi tūkstančius metų prieš Kristų, ir ilgainiui ji turėjo savo valstybę anų laikų aplinkybėmis tinkama tvarka suorganizuotą. Daug diskusijų nereikia, kad aiškėtų jog Lietuva į valstybę turėjo būti suorganizuota daug daug anksčiau, nei jai Inocentas IV 1251 metais suteikė karalystės vardą ir garbę ir priėmė ją į tarptautinės nepriklausomų valstybių bendruomenės tarpą. Karalystės titulo Lietuvai suteikimo data nekelia abejonių, tai yra 1251 metų liepos mėn. 17 d., kurią buvo pasirašytas tą klausimą sprendžiąs popiežiaus raštas. Lietuva, gavusi šį titulą, jį turėjo ligi 1920 metų gegužės mėn. 15 dienos Steigiamo Seimo atatinkamos rezoliucijos, kuria Lietuvos valstybė buvo pavadinta respublika. Šiuo reikalu rodos neturėtų kilti jokių ginčų, nes kol valstybei vardo titulas nepakeistas, tol ji tą savo vardą — karalystę ar respubliką — pasilaiko.

Dar kai kas karaliaus Mindaugo krikštą laiko tam tikru epizodu (tai primena ir dr. Z. Ivinskis). Tikrumoje tai buvo didelis valstybinės svarbos įvykis, kada pasikrikštijo karalius Mindaugas, jo žmona Morta ir daugybė lietuvių pagonių— didikų ir valstiečių. Tai yra didelis pagrindas net labai reikliems istorikams laikyti Lietuvoje krikščionybės įvedimo data, nors tikrumoje toji pradžia yra daug anksčiau buvusi.

Kada mūsų kaimynų lenkų kunigaikštis Mieškas I vedė čekų kunigaikščio Boleslovo I dukterį Dubravką, tai taja proga jis pasikrikštino. Vedybos įvyko 966 metais ir “tie metai laikomi krikščionybės Lenkijoje įvedimo data”, kaip sako L. E., XVIII tomas (psl. 384-385). Šia kuklia krikščionybės įvedimo pradžia eidami, lenkai iškilmingai atšventė 1966 metais Lenkijoje ir laisvajame pasaulyje krikščionybės įvedimo tūkstanties metų sukaktį. Niekas, nei lenkai, nei kurie kiti istorikai, savo kunigaikščio vestuvių ir krikščo kitaip nevertino.

Kada gi jau vedęs karalius Mindaugas su žmona Morta ir daugybe lietuvių pagonių priima krikščionybę, tai mūsų kaikuriems asmenims net ir šis krikščionybės pradžiai gan vėlyvas įvykis nėra pakankamas, nors mūsų enciklopedija sako: “Tuo buvo padaryta pradžia bažnytinei Lietuvos provincijai” (L. E., XVIII tomas, 497-98). Tikrumoje krikščionybės įvedimo Lietuvoje pradžia reikia laikyti 997 metų balandžio mėn. 23 dieną, kada, skelbdamas Lietuvoje krikščionybę, žuvo kankinio mirtimi Vaitiekus, Prahos vyskupas, vėliau pripažintas šventuoju - kankiniu (L. E., XXXII tomas, psl. 494-496; ir Lietuvos istorija, A. Šapoka, psl. 40).

Krikščionybės skelbimas Lietuvoje buvo vėliau tęsiamas

Bruno iš Querfurto, jau tada pašventinto prūsų arkivyskupu. Jis irgi kankiniu mirė, žinomas šv. Bonifaco vardu. Jis žuvo Jotvingių, krašte (Lietuvos istorija, A. Šapoka, psl. 40; L. E., III tomas, psl. 291 ir L. E., XXIV tomas, psl. 136). Iš šių reikšmingų įvykių pasidarytina išvada, kad istoriniais faktais yra nustatyta, jog Lietuvoje jau buvo skelbiama krikščionybė IX amžiaus pabaigoje. Krikščionybės įvedimą Lietuvoje rišti su Jogailos vestuvėmis su Jadvyga, kurios įvyko 1386 metų vasario mėn. 18 dieną (L. E., IX tomas, psl. 247) yra istoriškai nepagrįsta, visai nesiderina su objektyviu požiūriu į Lietuvos istoriją ir tikrai netarnauja Lietuvos praeities didybei. Lietuvos istoriją mes, lietuviai, rašome, o ne mūsų karaliaus Jogailos žmonos Jadvygos tautos istorikai.

Dr. Pranas V. Raulinaitis

AŠ ir Lietuva, ar LIETUVA ir mes?

Laisvinimo darbe vis ir vis primenamas vienybės reikalavimas; vienybės tarp veiksnių, veiksnių vienybės su visuomene. Vienybė čia suprantama kaip pramatytų laisvės reikalui žygių derinimas. Veiksnių, vaidmuo suprantamas kaip šaltinis iniciatyvos žygiam vykdyti, kitų vykdomiem žygiam paremti. Pirmuoju atveju veiksnius paremia visuomenė, antruoju atveju visuomenėje kilusią iniciatyvą paremia veiksniai. Toks yra normalus vienybės kelias mūsų sąlygose. Ar juo einame?

1. Pereitais metais vienybės reikalas buvo labai pajaustas. Pirmiausia vienybės tarp veiksnių. Tam buvo sukviestos New Yorke ir Washingtone konferencijos. Priimtos tautinio susi-drausminimo rezoliucijos. Aikštėn iškilę faktai betgi rodė, kad to susidrausminimo ir vienybės nebuvo pakankamai tarp veiksnių— ALT-bos ir VLIK-o. Vienybę tarp jų silpnino prestižo klausimas: ALT-ba įsitikinusi, kad ji yra vyriausias veiksnys ir Amerikos plote tenesipainioja jai po kojom VLIK-as. Antras vienybei kliuvinys — piniginis: jei ALT-ba ir sutiko įeiti į “jungtinį finansinį komitetą” finansam bendrai organizuoti, tai rezervavosi sau išimtinę teisę — Vasario 16 surinktos aukos turi tekti ALT-bos iždui.

Tačiau vienybės kelyje ALT-ba pereitais metais padarė vieną teigiamą žingsnį: gruodžio 6 delegacijoje pas viceprezidentą pakvietė ir JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos pirmininką. Nebesikartojo ana gėdinga scena, kada Lietuvių Bendruomenė su ALT-ba susiniovė dėl delegacijos pas prezidentą J. F. Kennedy.

Politinių siekimų programoje ALT-ba davė žingsnį atgal: memorandume viceprezidentui teprąšė pašto ženklo, teprašė pakartoti vyriausybės nusistatymą prieš Lietuvos aneksiją, bet neužsiminė apie JAV-bių Kongreso rezoliucijos dėl Baltijos valstybių vykdymą. Ana rezoliucija yra pakopa naujam politiniam žingsniui. ALT-ba nuo jo susilaikė; susilaikė nuo to, kas kelerių metų darbu buvo laimėta. Negi atsisakė tik dėl to, kad tai buvo laimėta ne ALT-bos iniciatyva ir netgi prieš jos kai kurių narių įsakmią valią? Negi— jei ne AŠ, tai nereikia?

2. VLIK-as Washingtono seime padarė vieną teigiamą žingsnį vienybės linkme:    atsisakė nuo veiksnių uždaro rato ir į jį įjungė turinčius realią jėgą — spaudą, JAV Lietuvių Bendruomenę ir Kanados Lietuvių Bendruomenę. Teko betgi pasigesti, kad VLIK-as neatliko antro jam deramo vaidmens vienybės kelyje: nesiėmė skatinti ir remti iniciatyvą, ateinančią iš šalies; galima net sakyti, kad ją ignoravo ar net kliudė. VLIK-o prestižas būtų tik laimėjęs, jei tą svetimą iniciatyvą būtų iškėlęs, pripažinęs, parėmęs. VLIK-o Eltos informacijos, jei būtų parašiusios, jog į “Laisvės Žiburio” radijo kreipimąsi atsiliepė tas ir tas, būtų daugiau laimėjusios laisvės darbui, negu tos iniciatyvos šaltinio nutylėjimas ir tepažymėjimas, kad į “lietuviškų organizacijų” kreipimąsi.. . Būtų daugiau laimėta vienybei, jei vienybės manifestaciniuose susitikimuose būtų su pasitenkinimu priminta, jog paties “Laisvės žiburio” iniciatyva buvo priimta New Yorko steito legislatūres rezoliucija už Baltijos valstybes; jeigu geru žodžiu būtų palydėta Rezoliucijoms Remti Komiteto veikla; jeigu būtų priminta moterų organizacijų. iniciatyva dėl Piliušenko pareiškimų Jungtinėse Tautose (o kad jų žingsniai buvo pozityvūs, rodo ir tai, kad VLIK-o pirmininkas taip pat raštus rašė, tik žymiai paskiau!). Žmonės mėgsta, kad jų darbai būtų pastebėti. Tai juos labiau sujungia su veiksniais. Taktika diktuotų labiau iškelti kitus nei save.

Vienybės su visuomene kelyje buvo gera, kad VLIK-as pajuto spaudoje pasireiškusius įvairių veikėjų nusiskundimus dėl informacijos stokos nelietuviams. VLIK-as tuojau atsiliepė, sudarydamas prie Eltos informacijų tarybą (VLIK-o, Bendruomenės, ALT-bos atstovai) informacijai svetimiesiem sustiprinti. Betgi tarybos neveikia paliko nemalonų įspūdį, kad pati taryba tebuvo sudaryta informacijos spragai nuo visuomenės akių pridengti. O VLIK-o valdyba įpareigojusi savo narius atsiriboti nuo šalia centro (jei tokis būtų organizuojamas). Tokis nutarimas gali būti suprastas kaip: pats neorganizuoja, o galimą iniciatyvą iš šalies paremti savo nariam neleidžia. Tai jau reiškia: jei ne mano, tai Lietuvos laisvei nenaudinga.

3. Tiesa, VLIK-as vieną dalį informacijos sustiprino— apie save. Angliškoje “sąlankoje” pristatomi VLIK-o organai, kurių vienas vykdo “legislatyvi-nes” funkcijas, kitas — “egzekutivines”, trečias — “highest deliberating body”, o tas “le-gislatyvinis” organas (taryba) pristatoma kaip “performing the functions of the Lithuanian Government”... Jei tai informacija, tai ji nesiskiria nuo muilo burbulų. Dar keisčiau, kada VLIK-o seimas savo “nutarimų” pirmuoju sakiniu skelbia, kad VLIK-as tai “visuotinai pripažinta šio Lietuvos negando meto politinė lietuvių atstovybė”. Kai kažkas norėjęs seime patikslinti anuos žodžius priedu “laisvajame pasauly”, tai siūlymas buvo atmestas. Ar tokiu savo valdžios iškėlimu norėta daryti akibrokštų ALT-bai, kuri sau norėtų priskirti vyriausią valdžią Amerikos plote? Ar tuo norėta parodyti, kad VLIK-o seimui yra niekis VLIK-o sutartis su krašto rezistencijos atstovais Baden-Badene? Gal sakytum, kad toks susitarimas buvo seniai, o be to žmonnės, su kuriais tartasi, yra žuvę? Taip galvojant silpninama VLIK-o moralė tvirtybė, kada jis protestuoja prieš Sovietus, sulaužiusius sutartis su Lietuva. Tai žingsnis atgal politinėje išmintyje. O svarbiausia — ar nuo išdidžių žodžių apie save kyla VLIK-o darbingumas? Ar kyla autoritetas? Žmonės tuos dalykus mato ir pasidaro priešingą išvadą: puikybės yra daugiau nei darbų.

Naujus metus pradedant linkėtum atsisakyti nuo pereitų metų praktikos vienybės siekiant: “Aš ir Lietuva” ir pereiti prie naujos, į tikresnę vienybę ir susidrausminimą vedančios praktikos, kuri tinka Laisvės Kovos metam: “LIETUVA ir mes” ...

Dr. Jonas Vainius