Laisvojo pasaulio miskoncepcijos apie Sovietų Sąjungų
DR. ADOLFAS DAMUŠIS
Žmogus pajėgia pakelti daug neteisybės ir užgavimų, bet kai kartybių taurė būna perpildyta, jis prabyla ryžtingai ir be baimės. Dabar lyg ir esame tokio perpildytos taurės laikotarpio prieaušryje.
Kai prieš maždaug dešimtmetį ar porą lietuvis nusiskųsdavo dėl savo pavergtos šalies, tai jis būdavo kaltinamas, kad pergiliai pergyvenąs savo tėvynės tragediją, kad jo lūpomis kalbą tik jausmai ir kad komunizmo atžvilgiu jis stokojąs objektyvumo. Dabar matome, kad lietuvio pirmykščiai, tegu ir jausminiai tvirtinimai atspėjo tikruosius rusiškojo komunizmo tikslus ir tapo nesugriaunami faktai; tuo tarpu “objektyviųjų” faktai virto dujų uždangomis tikriesiems sovietijos tikslams pridengti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dabarties tikrovė mūsų laisvės kovai nėra palanki. Giliau gi pažvelgus, ji yra viltinga ir su šviesiomis prošvaistėmis.
Tikrovės nepalankumas yra dvilypis: okupanto fizinė prievarta bei klasta prieš pavergtuosius lietuvius ir laisvojo pasaulio miskoncepcijos, talkinančios okupantui.
Viltis ir šviesos prošvaistės glūdi miskoncepcijų griovime ir naujosios komunizmo užaugintos kartos kritiškume komunizmo dogmoms.
Pasipriešinimas komunizmo melui už geležinės uždangos vis didėja. Rašytojų teismai atveria akis daugeliui laisvajame pasaulyje naiviųjų komunizmo talkininkų. Ir kairiesiems liberalams tas perdidelis triukšmas dėl kelių rašytojų partinio nedrausmingumo yra nejaukus, nes vis dėlto jiems nepakeliui prievarta. Priverčiamųjų darbų stovyklose metodai nepasikeitė —rašytojai yra verčiami atgailauti, “kaltes” kaip ir anksčiau išpažinti, kad jų išsilaikymas palengvėtų.
Spalvingoji medalio pusė
Panašioje padėtyje yra ir jaunas ukrainietis Jurii Shu-kiewitch. Jo tėvas, vyriausias ukrainiečių kovotojų už laisvę vadas generolas Taras Chiuprybka, 1950 metais žuvo kautynėse su rusų saugumiečiais. Kad žmonės neturėtų progos parodyti rezistento sūnui išskirtinos pagarbos, 14 metų vaikinas buvo dešimčiai metų įkalintas koncentracijos stovykloje Mordovia prie Maskvos. Trumpai paleistas, bet ir vėl grąžintas dar dešimčiai metų. Dabar jis yra verčiamas pasmerkti savo tėvo rezistencinę veiklą, garbinti esamą tvarką. Jei tai padarytų, pažadėta jam laisvė. Savo laiške komunistų vadovybei tas jaunas ukrainietis pareiškė protestą, primindamas, kad jis neteisėtai esąs jau antrą kartą kalinamas. Laiške jis pabrėžia, jog nebijąs, jei jį ir nužudytų, kaip dažnai su paleistaisiais padaroma. Anot jo, tada jis tapsiąs kankiniu, ir jo garsas būsiąs dar didesnis kaip jo tėvo.
1960 metais žurnalas Literatūra ir Menas užsipuolė dvi Kaltinėnų kolchozo merginas, seseris Lazdenytes, už organizavimą bažnytinio choro. Išvadino jas tinginėmis. Netrukus po to Vilniaus universiteto studentas Adolfas Jatulis, kilęs iš Kaltinėnų, viešai spaudoje gynė seseris Lazdenytes, kaip pavyzdingas merginas ir žinomas kaip geriausias darbininkes apylinkėje ir net pagyrimais atžymėtas garbės lentoje. Protestą studentas Jatulis baigė žodžiais: “ . . . Mūsų pareiga kovoti už žmogaus teises. Todėl man atrodo, kad neteisinga skelbti ir platinti melagingus kaltinimus”.
Tai pora atvejų spalvingosios medalio pusės iš anapus geležinės uždangos. Tuo tarpu pilkoji medalio pusė yra šiapus laisvajame pasaulyje. Pataikavimas Sovietų Rusijai kaip hipnozė yra apėmęs visą eilę amerikinių sluoksnių: profesorių, politikų, kapitalistų, žurnalistų ir kitų. Sovietinį kolonializmą jie nori laikyti geresniu, negu kad yra buvęs kapitalistinis kolonializmas, nors nei kapitalistinis, nei sovietinis kolonializmas garbės jų vykdytojams nedarė ir nedaro.
Laisvojo pasaulio pataikūnų, tezės
Laisvojo pasaulio sovietiniai simpatikai bando įtikinti, kad sovietinė sistema, būdama ideologinio turinio, duoda teisę šviestis savo kalba, siekia socialinės lygybės ir plečia okupuoto krašto industrializaciją.
Šias laisvojo pasaulio miskoncepcijas verta parodyti tikroje šviesoje, pateikiant objektyvių duomenų.
Švietimasis savo kalba
Kokioje padėtyje yra švietimasis savąja kalba, gerai matyti iš sovietinio rusų kalbininko Trubeckoy pažiūrų, atspausdintų jo knygoje “Slavų elementas rusų kultūroje”. Ten jis aprašo, kaip įvairios rusų pavergtos tautelės “pasisavino” rusų alfabetą, kuris, jo nuomone, galįs būti labai lengvai pritaikytas kitų tautų kalboms. Štai, jo žodžiai: “ . . . Čuvasai, vatjakai ir zurjancai tą alfabetą pasisavino su kelių raidžių skirtumu. Islamo tikybos tautos Sovietų Sąjungoje vartoja nepraktišką arabų alfabetą, kuris netinka kabardinų ir čečėnų kalboms. Rusų alfabeto jie nepriima dėl religinių motyvų ir rusifikacijos baimės. Dėl tos priežasties 1922 metais lotynų alfabetas buvo pasirinktas Azerbaidžane ir kitose islamo tautose”. Toliau autorius guodžiasi, kad rusifikacijos baimė pranyksianti, ir rusų alfabetas laimėsiąs. Po Antrojo pasaulinio karo tą knygą perspausdinant, redakcija išnašoje pridėjo būdingą pastabą: “Ši reforma yra jau įvykdyta. 1935 metais kabardinai pakeitė lotynų alfabetą į rusų cyrilinį alfabetą, o 1937-39 metais rusų alfabetas įvestas visose tautose, įeinančiose į rusų respubliką. 1939 metais ši reforma pradėta Azerbaidžiane ir išplėsta į visą Sovietų Sąjungą. Dabar dar necyrilinį rusų alfabetą naudoja Armėnija ir Georgija, kurios saugo senobinę rašybą, ir Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomių Karelijos respublikos, kurios tradiciniai tęsia lotynų alfabeto vartojimą”.
Įvedimas rusiško alfabeto yra vienas pagrindinių žingsnių rusifikacijos plane. Bet jau aiškiai žengiamas ir antrasis žingsnis — viešai vis intensyviau yra pašiepiamas lokalinis nacionalizmas, daugiau ir daugiau kalbama apie vieną bendrą literatūrinę rusų kalbą. Rusifikacijos, kurios caras nesulaukė, komunistai rusai siekia daug klastingesnių prievartos būdu.
Esame pastebėję, kad enciklopedijose, žodynuose ir knygose dar vis tęsiama tendencija sprausti lietuvių kalbą į vieną slavų - lietuvių ar slavų - baltų šaką indoeuropiečių kalbų grupėje. Tokiomis pastangomis ypatingai pasižymi tie slavų kalbininkai, kurie lietuvių ar latvių kalbų nepažįsta ir nesistengia pažinti. Jie ieško baltų kalbų su slavų kalbomis bendrumo pigiais nemoksliniais argumentais. Visa eilė lietuvių ir kitų tautų mokslininkų jau yra įrodę, kad baltų kalbos sudaro visai atskirą šaką indoeuropiečių kalbų grupėje. Tai yra naujų laikų rezistencija, kur moksliniais duomenimis yra atitiesiami imperialistų rusofilų falsifikatai.
Socialinė “lygybė”
Socialinė lygybė sovietinėje sistemoje yra tiktai užsieniui skiriamoje propagandoje. Milžiniški atlyginimų skirtumai realiame gyvenime rodo nepateisinamą socialinę nelygybę.
Okupuotoje Lietuvoje profesionalai gauna 40 - 50 procentų mažiau atlyginimo kaip Sovietų Rusijoje. Lietuvio kolchozininko atlyginimas yra mažesnis, negu kad žemiausio juodadarbio Sovietų Sąjungoje.
1961 metais okupuotoje Lietuvoje buvo 383,000 kolchozininkų. Padauginę šį skaičių iš keturių (vidutinis kolchozinin-ko šeimos narių skaičius), gaunama 1,532,000 žmonių. Taigi pusė lietuvių tautos dar 1961 metais buvo ubagiško atlyginimo skalėje.
Valdančioji klasė su skaitlingu saugumo aparatu, propagandinių profesijų remiama, yra itin privilegijuota naujoji buržuazija. Grupė technokratų yra įsitvirtinusi ūkyje ir pramonėje, nors ir yra ne taip aukštai apmokama, bet pajėgi susikombinuoti gėrybių įvairiais biurokratiniais būdais bei ryšiais. Po to seka nužemintųjų ir paniekintųjų grupė: proletaras inteligentas, proletaras kolchozininkas ir proletaras darbininkas.
Paminėtini dar keli užgaulios socialinės nelygybės pavyzdžiai taikomi okupuotiesiems. Pasaulinėje arenoje mokslui atstovauja rusų pripildyta Maskvos mokslo akademija. Maskvinė akademija nustato respublikinėms akademijoms tyrimo sritis ir parenka temas. Respublikinės akademijos yra lokalinio pobūdžio: mažos apimties ir svarbos. Tiktai maskvinės akademijos sprendimu respublikinių akademijų mokslininkai gali vykti į pasaulinius mokslo suvažiavimus ar lankytis užsienyje. Lietuviai sportininkai negali lenktyniauti savos valstybės vardu su laisvųjų kraštų sportininkais ir kelti savos tautos garbę. “Socialinio teisingumo ir lygybės” vardu jiems duota teisė tarnauti Rusijos garbei.
Respublikinė industrializacija
Respublikiniai veikėjai deda daug pastangų, kad jų lokalinė industrija būtų plečiama, bet iš maskvinio centro jų pastangos yra trukdomos. Pagrindinis sovietijos respublikų industrializacijos stabdis yra rusifikacijos pirmumas prieš ekonominį gerbūvį.
Laisvajame pasaulyje džiaugiamasi, kad žiaurųjį Staliną pakeitė “gerasis” Kruščiovas. Tai apgaulingas teigimas ir galvojimas. Keitimosi esmė buvo gilesnė. Pagal Stalino kultūrinę politiką buvo siekiama sovietinio turinio tautinėje formoje, bent teoretiškai buvo sudaromas įspūdis savotiško tautų federalizmo. Jo laikais buvo tvirtinama, kad tautinė forma nepranyks, kad bus respektuojama tautinė kalba, tautos teritorija, ekonominis gyvenimas ir kultūra. Kruščiovo ir jo įpėdinių kultūrinėje politikoje nacionalinei formai respektas aiškiai mažinamas: ji vadinama lokaliniu nacionalizmu, kuris pašiepiamas ir paneigiamas. Neminint tuo vardu, hitlerinė “Herrenvolk” (išrinktųjų tauta) idėja nedviprasmiškai propaguojama. Daug-nacionalinė sovietinė valstybė turi tapti viennacionaline, kur, be abejo, rusų dominavimas yra pagrindinė sąlyga. Taigi, nuo Stalino
Tautų federalizmo einama kietai ir neatlaidžiai prie rusiškojo imperializmo.
Ši kryptis neigiamai reflektuoja į okupuotųjų kraštų industrializaciją. Lokalinis tautinis ūkis keičiamas regioniniu ūkiu. Pabaltijo ūkis, į kurį įeina ir Lietuva, įjungtas į Kaliningrado regioną. Tokiu būdu tautinės respublikos netenka iniciatyvos ūkinėje srityje. Ji visa per regionus centralizuojama Maskvoje. Tokio plano įtakoje jaučiama ryški tendencija vystyti Pabaltyjyje tiktai tokią pramonę, kuri tiesioginiai ar žaliavomis priklauso nuo Rusijos arba kuri sudaro progą infiltruoti didelius kiekius rusų specialistų ir darbininkų.
Petrašiūnų užtvankos ant Nemuno statyba buvo didelis laimėjimas okupuotos Lietuvos ūkiui. Daugiau tokių planų nesiseks pravesti, nes rusams komunistams pirmoje eilėje rūpi ne žmonių gerbūvis, bet rusifikacija.
Birštono kilpos hidroelektrinės statyti Maskva neleidžia, nes energija būtų gaunama sava vandens jėga. Rusai verčia statyti šilumines jėgaines, kurios būtų varomos dujomis iš “plačiosios tėvynės”.
Priverstinai yra peršama Lietuvai svetima naftos rektifikacijos įmonė prie Jurbarko, nes būtų progų okupantui įgabenti į Lietuvą didelį kiekį rusų. Vietiniai veikėjai tam priešinasi, bet vargu ar laimės.
Mūrinė Lietuvos statyba, kuri taip intensyviai buvo vystoma prieš Antrąjį pasaulinį karą, vis dar nepajuda iki dabar iš vietos. Dabar tiktai aukšti partijos pareigūnai gauna atskirus butukus. Eiliniai piliečiai laukia ir nesulaukia, arba dar vis po kelias šeimas talpinasi viename bute ir dar vis kelios šeimininkės yra mokomos “socialinio bendravimo” vienoje virtuvėje.
Planinga okupuotųjų kraštų rusifikacija yra vykdoma skambaus tautų bendravimo principo priedangoje. Šiuo metu tiktai penkios nerusiškos respublikos turi mažumų mažiau kaip 30 procentų jų tarpe Estija — 23.4 proc., Ukraina—23.3 proc., Lietuva — 20.7 proc., Baltgudija — 18.9 proc., Armėnija — 12 proc. Pabaltijo kraštuose rusų padidėjo nuo 1935 metų iki 1959 metų: Estijoje nuo 8.5 proc. iki 20.7 proc., Latvijoje nuo 12 proc. iki 26.6 proc. ir Lietuvoje nuo 2.7 proc. iki 8 proc. (Dr. Tomas Remeikis, “The Evolving of Nationalities in the Soviet Union”, Canadian Slavic Studies, vol. 1, No. 3, Fall 1967).
Dvasinis paminklas karžygiams
Po visos eilės vizitų į Sovietų Sąjungą JAV-bių intelektualai priėjo išvados, kad komunizmas kaip ekonominė sistema nepasiteisino. Kai kurie jų vis dar svajoja, kad gal pasiteisins kaip ideologinė sistema.
Komunistinis fanatizmas per 50 metų kankino visą žmoniją. Milijonai nekaltų gyvybių tapo aukomis tos neprasmingos klaikumos. Vienintelė sritis, kur komunistinė sistema “pasiteisino”, tai kaip priemonė okupuotiesiems rusifikuoti.
Tokios komunistinės klastos fone ne tie, pasitraukę į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo, turi pergyventi tragediją, bet tie, kurie komunizmu tikėjo, o šiuo metu vis labiau įsitikina tarnaują rusiškajam imperializmui. Tokie iš lietuvių tarpo, kurie šį tragizmą pergyvena, yra verti mūsų užuojautos, o kai kur padrąsinimo ir paramos saugoti savo tautą ir ginti jos reikalus.
Pirmieji, kurie įžvelgė komunistinę klastą ir nutraukė komunizmui kaukę, yra mūsų tautos kovotojai už laisvę. Šiandieną jų auka įgauna dar daugiau svorio ir šviesos. Jie ne tiktai kovotojai už Lietuvos laisvę — jie yra gynėjai žmogaus teisių, tiesos ir gėrio pasaulyje. Jie pastojo kelią tiems brutaliems imperialistams, kurie smurtu veržiasi naudotis kitų darbu ir prakaitu.
Tauta, kuri supranta savo žuvusiųjų karžygių aukos dvasią, yra ateities tauta. Statykime jiems savo širdyse nesugriaunamą dvasinį paminklą. Jis tenesiremia į žemės dulkes, bet, perskrodęs gaubiančius tamsius debesis, savo viršūnėmis tesiekia saulės. Šviesos spinduliai težaidžia jo kristalinių bokštų viršūnėse. Jų žygiai telieka pavyzdžiu mūsų ateities kartoms.
