Lietuviškų bendruomenių išlikimas

LAIKO REIKALAVIMAI

KUN. VIKTORAS DABUŠIS

Kunigų Vienybės seimas, įvykęs 1967 metų rugpiūčio mėn. 23-24 d. d. (Statler viešbuty, New Yorke), paskaitininku pasikvietėV. Čižiūnų, patyrusį pedagogą, kuris labai kruopščiai paruoštoje paskaitoje kunigams kalbėjo apie jų santykius su pasauliečiais, jų parapiečiais, taip pat labai atsargiai ir apskaičiuotais žodžiais priminė, kad kunigai turėtų daugiau dėmesio parodyti Lietuvių Bendruomenei. Tai buvo, tur būt, pirmas toks atvejis, kai pasaulietis “mokė” kunigus. Kunigai tuos “pamokymus” priėmė labai nuoširdžiai ir iškeltas mintis ilgokai diskutavo. Suprantama, kunigams rūpi pasauliečių nuotaikos ir jų pageidavimai, o parapiečiams norisi, kad kunigai savo pastoracinę misiją atliktų pasauliečiams priimtiniausiu būdu.

KUN. VIKTORAS DABUŠIS, Paterson, New Jersey (JAV), JAV-bių Lietuvių Bendruomenės Tarybos prezidiumo vicepirmininkas.

Šiuo atveju man rūpi aną dialogą pratęsti ir atkreipti pasauliečių dėmesį į kunigus ir į lietuviškas parapijas. Nemaža kalbame ir rašome apie lietuvybės išlaikymą, reikalą remti lietuviškas organizacijas, institucijas, dėti pastangas nugalėti kartų skirtumus ir t.t. Nepaslaptis, kad lietuviškos parapijos praeityje atliko ir dabar dar atlieka labai didelę misiją šiose srityse. Ten, kur pasauliečiai su kunigais ir kunigai su parapiečiais nuoširdžiai bendravo, ta bendruomenė ir šiandien lietuviškai ir religiškai liko stipri. Vienok, tam bendravimui išsilaikyti ir anoms aukščiausioms vertybėms apsaugoti šiandien atsiranda didelis pavojus ir tai ne iš kunigų, bet daugiau iš parapiečių pusės. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Jaunosios kartos nemažas procentas nejaučia atsakomybės burtis apie lietuviškas parapijas, jas išlaikyti, o tuo pačiu išlaikyti ir lietuviškas bendruomenes.

Jaunoji karta bėga tolyn nuo lietuviškų parapijų centrų, ieško patogesnių gyvenviečių. Suprantama, niekas to negali uždrausti ir nedraudžia. Tik kai tokia jauna, čia jau mokslus baigusi profesionalų šeima įsigyja gražią rezidenciją už 15-20 mylių nuo lietuviškos parapijos bažnyčios, tai jai pasidaro pertoli sekmadieniais ją pasiekti, dalyvauti lietuviškose pamaldose, tradiciniuose lietuvių parengimuose. Galima suprasti, kad kiekvieną sekmadienį gal ir sunku paaukoti 25 minutes kelionei iki lietuviškos bažnyčios patogiam ir gerai apšildomam automobily, kai čia pat už kampo yra katalikiška, kad ir svetimtaučių, bažnyčia. Kalba suprantama, mišios tos pačios . . . Taip save teisiname ir guodžiame vienas kitą. Nebesuprantama ir griaudu darosi, kai tokios šeimos nematai lietuviškoje bažnyčioje ištisus metus, ne tik bažnyčioje, bet ir lietuviškam parengime.

Ši žaizda, matau, darosi kas kart vis didesnė ir skaudesnė, tuo labiau, kai prieš ketverius su pusę metų pradėjau dirbti pastoracinį darbą ir iš arti stebėti šį reiškinį. Mūsų lietuviškos šeimos vis daugiau ir daugiau tolsta nuo lietuviškos parapijos, o kartu ir nuo lietuviškos bendruomenės. Reikėtų gal dažniau tuo reikalu rašyti spaudoje, nors prisibijau, kad kažkurie gal ir tos lietuviškos spaudos netiek daug jau skaito. Vienok reikia dėti visas pastangas, kad ir laikraščių bei žurnalų straipsniai tais klausimais, knygos ir organizacijų suvažiavimuose priimtos rezoliucijos pasiektų jų ausis, pasibelstų į jų sąžines ir priverstų kiekvieną permąstyti ir pajusti atsakomybę už lietuviškos bendruomenės, lietuviškos parapijos, lietuviškos mokyklos, lietuviškų organizacijų išsilaikymą.

Lietuvių kalba jaunojoj kartoj, lietuviški papročiai, meilė savai tautai ir savam kraštui išsilaikys mūsų lietuviškoje emigracijoje tik tada, kada kiekvienas savo uždavinį atliks, kada visi pajus pareigą atiduoti priklausančią dalį ir lietuviškai parapijai, ir lietuviškai mokyklai, ir lietuviškai bendruomenei bei organizacijai, kuriai jis priklausė ar priklauso.