Visas dėmesys Lietuvos laisvinimo darbui
JAV-SE GIMUSIO LIETUVIO PASISAKYMAI
PAŠNEKESYS SU ANTANU B. MAŽEIKA, JR., LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS TARYBOS PREZIDIUMO NARIU INFORMACIJOS REIKALAMS
Antanas B. Mažeika, Jr. (gim. 1940.IV.l) augo ir aukštąjį mokslą baigė New Yorko mieste. Vidurinę mokyklą (La Salle Academy) baigė 1954 metais, o kolegiją (Queens College) — 1963 metais, įsigydamas bakalaureato laipsnį (B. S.) bio-chemijoje. Šiuo metu lanko specialų informacijos institutą New Yorke, norėdamas pagilinti savo žinias toje srityje. B. Mažeika yra atlikęs karinę tarnybą, šiuo metu yra ar
mijos rezervo narys (member of the 307th General Hospital Army Reserves). Gražina (naujųjų ateivių duktė) ir Antanas augina sūnų Tadą. Dirba Institute of Neuro Chemistry, New Yorke.
— Gimėte ir augote Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Iš kur pas Jus tiek daug meilės Lietuvai ir lietuviškiems reikalams?
— Ne tik aš, bet jau ir mano tėvai yra gimę ir augę Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Mano tėvas buvo ir tebėra nepaprastai aktyvus lietuviškoje veikloje (Lietuvos Vyčių organizacijoje ir kitose katalikiškose grupėse). Nuo mažens teko su tėvais dalyvauti suvažiavimuose, konferencijose bei šimtuose susirinkimų. Lietuvos ir lietuviškieji reikalai augte įaugo manyje. Panaši padėtis yra ir su mano seserimi bei broliu, kurie yra kiek jaunesni už mane. Ir vienas ir kitas aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje. Mano tėvai buvo patys didieji lietuviškos dvasios įžiebėjai manyje.
—Ko pasigendate lietuviškoje veikloje?
— Pasigendu jaunimo, kovojančio dėl Lietuvos laisvės — to jaunimo, kuriam dar daugiau ar mažiau teko gyventi Lietuvoje. Tūkstančiai lietuvių pasitraukė paskutinio karo metu iš Lietuvos. Didelė dalis jų gyvena JAV-se ir jau yra šio krašto piliečiai. Dauguma tų tremtinių nebuvo eiliniai Lietuvos piliečiai, o grietinėlė: ministerial, didžiųjų įstaigų viršininkai, aukšto rango karininkai, kolegijų ir universitetų profesoriai, mokyklų mokytojai, rašytojai, gydytojai, inžinieriai ir kitų profesijų žmonės. Kur jų vaikai? Ant rankos pirštų galima suskaityti tuos, kurie kovoja dėl Lietuvos laisvės. Kur kiti? Jungtinėse Amerikos Valstybėse jų yra tūkstančiai. Dauguma jų čia yra baigę aukštuosius mokslus. Jei jie visi pilnai įsilietų į Lietuvos laisvinimo darbą, tai, kaip žmonės sako, būtų galima žemę pajudinti. Gaila, kad tie Lietuvos pareigūnai neįkvėpė savo vaikams tos dvasios kovai dėl Lietuvos laisvės.
— Ar dalyvavote Jaunimo Kongrese Chicagoje 1966 metų vasarą? Ten buvo suplaukę keli tūkstančiai mūsų jaunimo.
— Tiesa, ten buvo suvažiavę nemaža jaunimo, kaip amerikiečiai sako, “turėti ‘good time’ ”. Tai ir viskas. Ir žmona ir aš dalyvavome tame kongrese. Poroje simpoziumų mėginau kelti Lietuvos bylos klausimą, bet atsimušau kaip į sieną. Beveik visi suvažiavimo dalyviai (su labai mažomis išimtimis), įskaitant ir kongreso vadovus, neturėjo beveik jokio supratimo apie Lietuvos vadavimo darbą. Mes, žygininkai, davėme prieš tą suvažiavimą eilę sugestijų bei patarimų to kongreso vadovams. Beveik nieko jie nedarė ta linkme. Kongreso pirmuoju smuiku grojo liberalai, kurių galvosena Lietuvos ir JAV-bių opiaisiais klausimais patriotinei amerikiečių ir lietuvių visuomenei nebepriimtina. Jaunimo Kongresas Lietuvos laisvės klausimu beveik nė piršto nepajudino. Visas dėmesys buvo skirtas kultūrinei sričiai. Kaltę dėl to gal turėtų prisiimti to jaunimo tėvai? Tai buvo pavyzdys, kaip nereikia lietuviams ruošti tokio pobūdžio suvažiavimų ar kongresų.
—Jaunimas ta proga suorganizavo peticiją Jungtinėms Tautoms. Juk tai nemažos apimties darbas?
— Parašus ant peticijų rinko visi, ir jaunimas ir senimas. Kiek teko matyti, parašų rinkėjais buvo jau ne pirmos jaunystės lietuviai. Tiesa, parašų buvo surinkta apie 140,000. Tai mažokas skaičius. Bet tai nebūtų buvę taip bloga. Kongreso vadovai, ėmęsi peticijos darbo, nesitarė su to reikalo žinovais ir iki paskutinio momento neplanavo ir nežinojo ką su peticijomis daryti. Kongreso vadovai manė, kad U Thant (Jungtinių Tautų generalinis sekretorius) priims juos su peticijomis išskėstomis rankomis. Toli gražu taip neįvyko. Kongreso vadovai peticijos įteikimo dienos rytą paskambino į U Thant įstaigą. Sekretorė atsakė, kad U Thant nebūsią kelias dienas įstaigoje; jie galį savo peticijas pasiųsti paštu. Vėliau tos peticijos buvo įteiktos ne JAV-bių ambasadoriui prie Jungtinių Tautų A. Goldberg’ui, kad jis perduotų U Thant’ui, bet tik JAV-bių ambasados prie Jungtinių tautų pareigūnui R. Monsen (Director of Public Affairs). Jis pažadėjęs tas peticijas įteikti U. Thant’ui. Čia vėl kitas pavyzdys, kaip nereikia tokio žygio organizuoti ir pravesti. Tai buvo nereikalingas laiko ir pinigų eikvojimas, neatnešęs jokios naudos Lietuvos bylos reikalui. Tai buvo pirmasis egzaminas Lietuvos laisvinimo darbe, ir tas jaunimas to egzamino neišlaikė.
— Kodėl tiek mažai vietinių lietuvių dalyvauja lietuviškoje veikloje?
—Jų tėvai ir jie patys dėl vienos ar kitos priežasties atitolo nuo lietuvių, nebeišmoko lietuvių kalbos, o mes jų nemėginome ir nemėginame pasiekti. Tiems lietuviams būtinai reikalingas laikraštis anglų kalboje. Lietuvių Bendruomenė turėtų imtis iniciatyvos, nes jai priklauso visi lietuviai. Tas angliškas lietuvių laikraštis lietuviškai nebekalbantiems lietuviams turėtų būti ir įdomus ir patrauklus. Su tuo laikraščiu galėtumėm siekti ir amerikiečių mases, supažindindami jas su Lietuvos bylos reikalu ir kviesdami jas į talką darbu ar pinigine parama. Kitas būdas siekti lietuviškai nebekalbančius lietuvius ir amerikiečių mases — tai radijo programos anglų kalboje, kaip kad mes turime New Yorke (“Laisvės Žiburys”). Panašias radijo programas lietuviai galėtų (ir turėtų) turėti kiekvienoje didesnėje lietuvių bendruomenėje.
— Ar mes pakankamai išnaudojame didesnius savo įvykius Lietuvos bylos kėlimui ir gynimui?
— Kiekvienas didesnis (ar net ir mažesnis) mūsų parengimas ar įvykis turėtų būti panaudotas Lietuvos bylos kėlimo ir gyvenimo reikalui, suinteresuojant amerikiečius įdomiu, elegantišku ir moderniu būdu. Turėjome ir turėsime didelių parengimų: dainų šventės, tautinių šokių festivaliai, įvairūs kongresai bei suvažiavimai, atskirų organizacijų suvažiavimai bei seimai. Su jais turėtumėm įsiveržti per amerikiečių spaudą, radiją ir televiziją į amerikiečių mases, akcentuodami iki aukščiausio laipsnio kovą dėl Lietuvos laisvės. Pagrindiniai tokių parengimų kalbėtojai turėtų būti žymūs ir įtakingi amerikiečių politinio gyvenimo vairuotojai. Jų lūpomis mes turėtumėm apeliuoti į amerikiečių mases Lietuvos laisvinimo reikalu. Jei to nepadarome, tai visi tie parengimai yra tik jėgų, laiko ir pinigo eikvojimas. Praėjusiais metais dalyvavau dainų šventėje Chicagoje. Apie ją Chicagos amerikiečių spaudoje tebuvo tik kelios eilutės, o ką bekalbėti apie kitų vietovių spaudą. O juk tai buvo JAV-bių ir Kanados lietuvių didžiulis įvykis. Vėliau skaitėme spaudoje, kad rengėjai turėję apie $12,000 dolerių pelno. Jei jie patys nepajėgė, tai kodėl jie nesikreipė į kokią nors amerikiečių specialią agentūrą (public relations agency ar pan.), kuri už tam tikrą sumą pinigų būtų tą įvykį prakišusi į JAV-bių ir Kanados spaudą ir perleidusi per abiejų kraštų radijo ir televizijos programas. Tai būtų kainavę kelis tūkstančius dolerių, bet būtumėm gavę reklamos Lietuvos reikalui už šimtus tūkstančių dolerių.
— Formuojamas Lietuvių Informacijos Centras Chicagoje. Ar nemanote, kad padėtis tik ką minėtoje srityje gerės?
— Tie asmenys, formuoją centrą Chicagoje (kun. G. Z. Sabataitis, SJ ir kiti) turi nepaprastai daug gerų norų ir energijos, bet to dar nepakanka. Taip pat pažymėtina, kad chicagiškiai tesuinteresuoti tik kultūrine, o ne politine informacija. Informacijos centrui turėtų vadovauti ne mėgėjai, bet specialistai. Antra, toks informacijos centras (Public Relations — Information Center) turėtų būti ne Chicagoje, bet New Yorke ar Washingtone, kur verda pasaulio politinis gyvenimas. Politiniu atžvilgiu Chicagos miestas — tai tik bažnytkaimis. Trečia, panašus informacijos centras turėtų būti kurios nors centrinės lietuvių organizacijos (ar organizacijų) žinioje. Lietuvių Bendruomenė yra vienintelė, kuri turi užnugarį — lietuvių mases. Jai ir tiktų imtis iniciatyvos suorganizuoti pilna to žodžio prasme Lietuvių Informacijos Centrą (Lithuanian Public Relations -Information Center), kuris nesiribotų tik viena ar kita vietove, bet apimtų visą kraštą. Darbo horizontai tokiam informacijos centrui būtų tiesiog neriboti bei neišmatuojami. Tarp eilės visų kitų darbų, šis informacijos centras galėtų išvystyti savo veiklą ir šiose srityse: (1) padėti išgauti iš krašto vadovybės specialų pašto ženklą Lietuvos nepriklausomybės 50 metų atstatymo sukakčiai atžymėti; (2) padėti perkelti Lietuvos bylą į Jungtines Tautas; (3) padėti mūsų mokslininkams ir kultūrininkams įsiskverbti į amerikiečių organizacijas; (4) padėti atskirų vietovių lietuvių bendruomenėms suorganizuoti ir įdėti didelius skelbimus į savo vietos amerikiečių dienraščius 1968 metais Lietuvos bylos klausimu ir kit. Kiek man žinoma, ta linkme Lietuvių Bendruomenė jau yra padariusi pirmuosius žingsnius. Chicagiškiams linkėtina puikios sėkmės lietuvišką reikalą išnešti į Chicagos ir apylinkės amerikiečių tarpą.
— Visuose atsakymuose akcentuojate politinį darbą. Kas, Jūsų nuomone, turėtų vadovauti visai politinei veiklai?
—Paskutinių kelerių metų laikotarpyje didieji darbai Lietuvos laisvinimo žygyje buvo atlikti ne mūsų veiksnių, o kitų vienetų bei pavienių asmenų, kurie nepretenduoja į jokius veiksnius: Lapkričio 13-sios manifestacijos žygininkai, Rezoliucijoms Remti Komitetas ir kit. Nei Amerikos Lietuvių Taryba, nei Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas kažkaip vis nepajuda iš vietos. Ir vienas ir kitas vienetas yra išsisėmę visais atžvilgiais: neturi pakankamo skaičiaus pajėgesnių ir sumanesnių darbininkų, neturi beveik jokio užnugario, neturi beveik jokios organizacijos, nenaudoja naujų ir modernių darbo metodų. Vėl pabrėžiu, kad vienintelis vienetas, kuris turi ir plačiai išplėstą organizaciją, ir tikrai pajėgių darbuotojų, ir mases darbininkų yra Lietuvių Bendruomenė. Jos vadovybė nieko nelaukdama turėtų imtis iniciatyvos suformuoti stiprią ir pajėgią politinę komisiją, kuri užpildytų mūsų politiniame darbe susidariusią tuštumą.
— Kokie yra didesnieji lietuvių negalavimai?
— Mes dėl vienos ar kitos priežasties bijome kelti viešumon savo tarpe besireiškiančius negalavimus. Čia turėtų rodyti kiek galima daugiau iniciatyvos mūsų laikraščių redaktoriai bei spaudos žmonės. Iš lietuvių laikraščių tik, galima sakyti, vienas “Darbininkas” nebijo pasisakyti dėl įvairių mūsų negalavimų ir išeiti su konkrečiais pasiūlymais bei planais Kiti mūsų laikraščiai vengia to Gyvename krašte, kur yra pilna spaudos laisvė. Neperžengdami jos ribų, ta laisve naudokimės iki aukščiausio laipsnio. Antra, mes labai netiksliai vertiname savo darbuotojus. Juos vertiname ne pagal jų atliekamus darbus, bet pagal tų asmenų grupinę priklausomybę. Jei Jonas ar Petras ką nors gera padarė, neatsižvelgiant kuriai grupei jie bepriklausytų, atiduokime jiems, kaip amerikiečiai sako, priklausomą “kreditą”.
— Kitaip tariant, mūsų spauda šlubuoja viešosios opinijos formavime savųjų tarpe. Ar mes pilnai suprantame viešosios opinijos svarbą mūsų tautinės grupės gyvenime kitų amerikiečių ir laisvojo pasaulio tautų tarpe?
— Šioje srityje mes esame atsilikę šimtmečiais, tebegyvename viduramžiuose. Senesniųjų protams gal tas yra sunkiau besuprantama, bet tikrai buvau, kaip amerikiečiai sakytų, “shocked” (priblokštas) Jaunimo kongrese Chicagoje matydamas, kad lietuviškasis jaunimas, augęs ir baigęs aukštuosius mokslus JAV-se, nepajėgia savo protais to aprėpti. Turime labai aiškių pavyzdžių, rodančių, kad galima išjudinti savo reikalu ir amerikiečių spaudą, ir radiją, ir televiziją, ir legislatorius, ir kitus žymiuosius amerikiečius, kurių balso klauso visas pasaulis. Rezoliucijoms Remti Komitetas sukėlė ant kojų JAV-bių Kongreso visus narius, ir jie vienbalsiai priėmė Lietuvos laisvinimo reikalu rezoliuciją (H. Con. Res. 416). Ne paslaptis, kad rezoliucijos JAV-bių Kongrese pravedimas “suminkštino” sovietų režimą vienoje ar kitoje srityje pavergtoje Lietuvoje ir kitose Pabaltijo respublikose. Demonstracijos prie Baltųjų Rūmų rengėjai 1965 metų pavasarį ir Lapkričio 13-sios manifestacijos rengėjai 1965 metų rudenį Madison Square Garden (New York’o mieste) perleido Lietuvos bylos reikalą per visą američių spaudą, radiją ir televizijos programas. Tai tik pavyzdžiai. Viešosios opinijos formavimas laisvojo pasaulio tautų tarpe Lietuvos bylos reikalu yra ir būtinas ir nepaprastai svarbus. Čia galime atsiekti milžiniškus laimėjimus ir net Kremlių sudrebinti. Norint gauti apčiuopiamų rezultatų, reikia ir organizacijos ir pinigų. Ir vėl pabrėžiu, kad daugiausiai potencialo šiam darbui turi Lietuvių Bendruomenė.
Kam lietuviai turėtų skirti šiuo metu didžiausią dėmesį?
— Didžiausias mūsų dėmesys turėtų būti skirtas Lietuvos vadavimo darbui. Į šį darbą turėtumėm įjungti geriausius savo protus ir pajėgiausius šioje srityje darbuotojus. Mėgėjai čia tik pagelbinėse rolėse. Skubiai paruoštinas kiek galima pilnesnis to darbo planas (“master plan”), suorganizuotina finansinė parama ir tas planas tuoj pradėtinas įgyvendinti, (rd.)
AR ESI PASIUNTUS “Į LAISVĘ” PRENUMERATOS MOKESTĮ UŽ 1967 METUS?
• Jei nesi atsilyginęs (pasiuntęs prenumeratos mokesčio) už 1967 metus, malonėk atsiteisti kaip galima greičiau.
• Malonėk atnaujinti “Į Laisvę” žurnalo prenumeratą 1968 m.!
