MONAGAN REZOLIUCIJOS ISTORIJA
KUN. JONAS C. JUTKEVIČIUS
Kongresmano John S. Monaghan (D. — Conn.) rezoliucijos (H. Con. Res. 416) prave-dimas abiejuose Kongreso rūmuose (1965 metų birželio mėn. 21 dieną Atstovų Rūmuose ir 1966 metų spalio mėn. 22 dieną Senate) buvo geros valios lietuvių, kitų pabaltiečių ir tūkstančių laisvę mylinčių amerikiečių didžiulis laimėjimas kovoje dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės. Mes, kurie arti šešerių metų nešėme to žygio naštą, puikiai žinome, kas tą rezoliuciją išrūpino ir kas ir kaip už tos rezoliucijos pravedimą kovojo. Visai eilei geros valios lietuvių šis reikalas nėra pilnai žinomas. Kadangi man teko labai aktyviai rezoliucijos pravedimo žygyje dalyvauti ir palaikyti nuolatinį ryšį su kongresmanu John S. Monagan, tai noriu patiekti šios rezoliucijos (H. Con. Res. 416) istoriją pilnoje dienos šviesoje.
Pirmosios rezoliucijos (senatoriaus Thomas H. Kuchel ir kongresmano Glenard P. Lipscomb) Lietuvos laisvinimo reikalu buvo įneštos į JAV-bių Kongresą (87th Congress) 1961 metų vasario mėnesio pradžioje. Be minėtų legislatorių 1961 ir 1962 metais (87th Congress) dar keletas kitų senatorių ir kongresmanų buvo įnešę panašias rezoliucijas. Visos jos pateko į Senato ir Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijas, kurių pirmininkai (senatorius Fulbright ir kongresmanas Morgan) nedavė toms rezoliucijoms eigos.
Rezoliucijų banga
JAV-bių Kongrese
Rezoliucijos, jei jos nepravedamos poros metų laikotarpyje, susirinkus naujam Kongresui, turi būti įneštos iš naujo. Senatoriai ir kongresmanai, kurie buvo įnešę rezoliucijas Lietuvos laisvinimo reikalu 87-jame Kongrese, buvo prašomi jas vėl įnešti 88-jame Kongrese. Rezoliucijoms Remti Komiteto, kuris vadovavo visam šiam žygiui, strategija buvo išgauti kiek galima daugiau rezoliucijų tuo klausimu. Ne paslaptis, kad jei kuriuo nors klausimu yra įnešama didesnis skaičius įstatymo projektų ar rezoliucijų, yra žymiai lengviau vieną iš jų pravesti.
1963 metų pačioje pradžioje, susirenkant 88-jam Kongresui, pirmajai sesijai, iš Rezoliucijoms Remti Komiteto pirmininko Leonardo Valiuko gavau laišką su tokiu prašymu: “Kunige, turite gerų pažįstamų senatorių ir kongresmanų tarpe. Išgaukite bent iš vieno senatoriaus ir vieno kongresmano po naują rezoliuciją . . .” Mano atsakymas Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybei buvo: “Puikiai pažįstu senatorių Dodd ir kongresmaną Monagan. Į juos tuo reikalu ir kreipsiuos ...
Nieko nelaukdamas, vienam ir kitam parašiau po laišką ir pasiunčiau po rezoliucijos pavyzdį, kad jiems būtų lengviau paruošti savąsias rezoliucijas. Kaip taisyklė, legislatoriai pavyzdžių pageidauja, nors jie paprastai padaro savo pakeitimų. Noriu čia labai aiškiai pabrėžti, kad per tuos šešerius veiklos metus buvo įnešta į JAV-bių Kongresą šimtai rezoliucijų Lietuvos laisvinimo reikalu. Jos viena nuo kitos daugiau ar mažiau skyrėsi: vienos buvo žymiai griežtesnės už senatoriaus Kuchel ir Lipscomb rezoliucijas (pav. senatoriaus Lausche, senatoriaus Dodd ir kit.), kitos — švelnesnės savo turiniu (pav. senatoriaus Miller, senatoriaus Hickenlooper, kongresmano Lindsay ir kit.). Buvo įnešta rezoliucijų, kurias mes atmetėme kaip nevykusias ir prašėme tų legislatorių įnešti tinkamesnes.
Pirmoji kongresmano Monagan rezoliucija Kongresmanas John S. Monagan mano prašymo išklausė ir 1963 metų balandžio mėn. 10 dieną rezoliuciją (H. Con. Res. 136) įnešė. Gavus tos rezoliucijos tekstą, netrukus mane pasiekia laiškas ir iš Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybės. Mūsų nuomonė sutampa: kongresmano Monagan rezoliucija (H. Con. Res. 136) visai nevykusi, mums nepriimtina. Štai, ta pirmoji kongresmano Monagan rezoliucija: —
House Concurrent Resolution 136
Whereas the captive nations of Europe, including Lithuania, Estonia, Latvia, Hungary, Poland, Czechoslovakia, Bulgaria, and Albania, were seized and surrendered to Communist regimes by illegal means and against the consent of their people; and
Whereas the people of these nations are friendly to the United States and fervently desire to establish free and representative governments; and Whereas the United States in its basic documents has proclaimed its belief in the freedom and self-determination of nations: Now, therefore, be it
Resolved by the House of Representatives (the Senate concurring), That it is the sense of the Congress that —
(1) the United States does not recognize the status quo among the captive nations of Europe;
(2) the United States sympatizes with the peoples of these captive nations in their present tragic plight;
(3) the United States desire to sustain and support these peoples in their continuing quest for freedom and self-determination;
(4) it should be and is the policy of the United States Government in every possible manner and at every possible opportunity to express as national policy the conclusions hereinbefore described; and
(5) officials and diplomatic representatives of the United States be directed to express the policies hereinbefore described at every opportunity and to support all measures and policies calculated to lead to a return to freedom of the peoples herein described.
Kongresmanas Monagan
prašomas įnešti griežtesnę rezoliuciją
Ši rezoliucija mums buvo nepriimtina dėl dviejų priežasčių: 1) Per švelni, nereikalaujanti JAV-bių vyriausybės daryti konkretesnių žygių Pabaltijo kraštų laisvinimo reikalu; 2)
Įjungianti kitus komunistų pavergtus kraštus, kurių padėtis yra skirtinga. Rezoliucijoms Remti Komiteto nusistatymu, šalia bendrų žygių su kitomis komunistų pavergtomis tautomis Pabaltijo kraštai turi vesti ir atskirą laisvinimo akciją.
Tuoj parašiau kongresmanui Monagan laišką, pareikšdamas savo nepasitenkinimą dėl jo rezoliucijos ir prašydamas įnešti konkretesnę, liečiančią tik Pabaltijo kraštus ir reikalaujančią JAV-bių vyriausybę imtis tam tikrų žygių Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlaisvinimo reikalu. Rezoliucijoms Remti Komitetas ir Lietuvos Vyčiai suorganizavome laiškų bangą kongresmanui Monagan. Savo laiškuose buvome mandagūs, bet kartu ir kietoki. Trumpai ir aiškiai prašėme, kad kongresmanas Monagan įneštų naują ir geresnę rezoliuciją.
Kongresmanas Monagan atsiliepė į mūsų laiškus ir pažadėjo įnešti kitą rezoliuciją: kiek griežtesnę ir apimančią tik Pabaltijo valstybes. Tai jis padarė to paties 88-jo Kongreso antrosios sesijos metu.
Kita Monagan rezoliucija
Naujoji Monagan rezoliucija (H. Con. Res. 293), įnešta 1964 metų balandžio mėn. 22 dieną, buvo žymiai konkretesnė, negu kad pirmoji, ir apimanti tik Lietuvą, Latviją ir Estiją. Toji rezoliucija skambėjo taip:
House Concurrent Resolution 293
Whereas the subjection of peoples to alien subjugation, domination, and exploitation constitutes a denial of fundamental human rights, is contrary to the Charter of the United Nations, and is an impediment to the promotion of world peace and cooperation; and
Whereas all peoples have the right to self-determination; by virtue of that right they freely determine their political status and freely pursue their economic, social, and cultural development; and
Whereas the Baltic peoples of Estonia, Latvia, and Lithuania have been forcibly deprived of these rights; and
Whereas it has been the firm and consistent policy of the Government of the United States to support the aspirations of Baltic peoples for self-determination and national independence; and
Whereas there exist many historical, cultural, and family ties between the peoples of the Baltic States and the American people:
Be it
Resolved by the House of Representatives (the Senate concurring), That the House of Representatives of the United States urge the President of the United States —
(a) to direct the attention of world opinion, at appropriate international forums and by such means as he deems appropriate; to denial of the rights of self-determination for the peoples of Estonia, Latvia, and Lithuania, and
(b) to bring the force of world public opinion to bear on behalf of the restoration of these rights to the Baltic people.
Ši rezoliucija mums buvo priimtina, ir už jos įnešimą jam dėkojome. Ne vienas iš mūsų pageidavome, kad jis ateityje tą rezoliuciją kiek papildytų, paminėdamas joje Jungtines Tautas. Mūsų visos pastangos pravesti 1964 metais vieną iš įneštų rezoliucijų, nedavė apčiuopiamų rezultatų 88-jo Kongreso metu.
Didžioji akcija 1965 metais
Susirinkus naujam Kongresui (89th Congress) 1965 metų pradžioje, kreipėmės į visus buv. rezoliucijų autorius, prašydami rezoliucijas iš naujo įnešti. Visi tai padarė. Bandėme išgauti kiek galima daugiau naujų rezoliucijų. 1965 metų gegužės mėnesį rezoliucijų skaičius artėjo prie šimtinės. Buvo išvystytas visas galimas spaudimas į Senato ir Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijų pirmininkus (senatorių Fulbright ir kongresmaną Morgan) ir visus narius, kad duotų mūsų rezoliucijoms eigą.
Kongresmanas Monagan 1965 metų pradžioje įnešė savo rezoliuciją (H. Con. Res. 293) iš naujo, ir ji buvo įregistruota 89-me Kongrese kaip H. Con. Res. 99.
Rezoliucijoms Remti Komiteto nepaprasta akcija, išgaunant vis daugiau ir daugiau naujų rezoliucijų ir apverčiant Senato ir Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos narius tūkstančiais telegramų ir laiškų, galų gale išjudino Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisiją. Komisijos pirmininkas kongresmanas Thomas E. Morgan (D. — Penn.) pavedė Europos reikalų skyriaus (Subcommittee on Europe) pirmininkei kongresmanei Edna F. Kelly (D. — N. Y.) pravesti apklausinėjimus Pabaltijo ir kitų pavergtų Europos tautų reikalu. Tie apklausinėjimai (hearings) buvo pradėti 1965 metų gegužės mėn. 17 dieną. Pradėdama apklausinėjimus kongresmanė Edna F. Kelly (chairman of the subcommittee on Europe) labai aiškiai pareiškė kodėl tai daroma. Štai jos įžanginiai žodžiai: “ . . .As the members of the subcommittee know, there are over 70 resolutions introduced in the House which relate to the status of the Baltic countries ...”. Čia ji paprašė tuoj tas visas rezoliucijas išvardinti ir įtraukti į apklausinėjimų protokolą. Tarp kitko, ji pati buvo vienos iš rezoliucijų autorė (H. Con. Res. 390).
Amerikiečiai už rezoliucijų pravedimą
Kongresmanės Edna F. Kelly apklausinėjimuose pareiškimus padarė eilė kongresmanų: Adair, Dervinski, Morse, Rooney, Dingell, Robison, Helstos-ki, Minish, Grabowski, Gar-matz, Howard, McEwen, Anderson, McClory, Annunzio, Donohue, Friedel, Stratton ir Hor-ton. Jie visi buvo rezoliucijų autoriai ir prašė, kad vienai iš rezoliucijų būtų duota eiga.
Liudijo ir trys lietuviai: Amerikos Lietuvių Tarybos vykdomojo komiteto pirm. L. Simutis (raštu), Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Lietuvos Laisvės Komiteto pirm. V. Sidzikauskas ir Alfonsas Milukas (žodžiu). Nė vienas iš jų nė žodžiu neužsiminė apie rezoliucijas. Tiesiog nesuprantama kodėl jie to nepadarė?
Iš apklausinėjimą vykdančių kongresmanų trys buvo rezoliucijų autoriai: Edna F. Kelly (D. — N. Y.), John S. Monagan (D. — Conn.) ir Edward J. Derwinski (R. — III.). Kongresmanė Edna F. Kelly buvo pasiryžusi duoti eigą vienai iš įneštų rezoliucijų. Jos pačios ir kongresmano Derwinski rezoliucijos buvo per griežtos Valstybės Departamentui. Buvo apsistota ties kongresmano John S. Monagan rezoliucija (H. Con. Res. 99).
Pagriežtinama Monagan rezoliucija
Kongresmanas Monagan Rezoliucijoms Remti Komiteto vadovybės ir kitų narių buvo praeityje prašytas iškilus jo rezoliucijos pravedimo reikalui, savo rezoliuciją kiek pagriežtinti: paminėti Sovietų Sąjungos agresiją prieš Pabaltijo valstybes ir akcentuoti tų kraštų bylos perkėlimą į Jungtines Tautas.
Apklausinėjimai tęsėsi porą dienų (1965 metų gegužės 17 ir 18 d. d.). Pasibaigus apklausinėjimams, kongresmanas Monagan 1965 metų gegužės mėnesio 19 d. įneša naują rezoliuciją — H. Con. Res. 416. Tai nebuvo kokia nors nauja rezoliucija, o tik jo paties H. Con. Res. 99, kiek papildyta ir pa-griežtinta, kurią kongresmanės Kelly komisija aprobavo. Papildytoji ir pagriežtintoji Monagan rezoliucija skambėjo taip:
House Concurrent Resolution 416
Whereas the subjection of peoples to alien subjugation, domination, and exploitation constitutes a denial of fundamental human rights, is contrary to the Charter of the United Nations, and is an impediment to the promotion of world peace and cooperation; and
Whereas all peoples have the right to self-determination; by virtue of that right they freely determine their political status and freely pursue their economic, social, cultural, and religious development; and
Whereas the Baltic peoples of Estonia, Latvia, and Lithuania have been forcibly deprived of these rights by the Government of the Soviet Union; and
Whereas the Government of the Soviet Union, through a program of deportations and resettlement of peoples, continues in its effort to change the ethnic character of the populations of the Baltic States; and
Whereas it has been the firm and consistent policy of the Government of the United States to support the aspirations of the Baltic peoples for self-determination and national independence; and
Whereas there exist many historical, cultural, and family ties between the peoples of the Baltic States and the American people:
Be it
Resolved by the House of Representatives (the Senate concurring), That the House of Representatives of the United States urge the President of the United States —
(a) to direct the attention of world opinion at the United Nations and at other appropriate international forums and by such means as he deems appropriate, to the denial of the rights of self-determination for the peoples of Estonia, Latvia, and Lithuania, and
(b) to bring the force of world opinion to bear on behalf of the restoration of these rights to the Baltic peoples.
Valstybės Departamentas “suminkštėja”
Kongresmanas John S. Monagan 1965 metų gegužės mėnesio 20 dieną skuba su savo rezoliucija (H. Con. Res. 416) pas Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos pirm. kongresmaną Thomas E. Morgan. Kongresmanas Morgan tą pačią dieną parašo laišką Valstybės Departamentui, prašydamas tos užsienio politikos formavimo institucijos pasisakyti kongresmano Monagan rezoliucijos (H. Con. Res. 416) klausimu. Valstybės Departamentas duoda tuo reikalu atsakymą 1965 metų birželio mėnesio 1 d. Atsakymas yra šio turinio:
Department of State, Washington, June 1, 1965 Hon. Thomas E. Morgan,
Chairman, Committee on Foreign Affairs,
House of Representatives.
Dear Mr. Chairman:
I am writing in reply to your letter of May 20, 1965, to the Secretary of State, requesting the Department’s comments on House Concurrent Resolution 416, which has been approved unanimously by the Subcommittee on Europe and ordered favorably reported to the full Committee on Foreign Affairs. The resolution requests the President of the United States to urge certain actions in behalf of Estonia, Latvia, an Lithuania. The language of the resolution, as formulated, is not objected by the Department of State.
The Department has been advised by the Bureau of the Budget that from the stand-point of the administration’s program there is no objection to the submission of this report.
Sincerely yours,
Douglas McArthur II, Assistant Secretary for Congressional Relations (For the Secretary of State).
Valstybės Departamentui nebesipriešinant, Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisija tą rezoliuciją patvirtino 1965 metų birželio mėn. 17 d., ir Atstovų Rūmai ją vienbalsiai priėmė 1965 metų birželio mėn. 21 d.
Tą dieną Atstovų Rūmų posėdyje dalyvavo 298 kongresmanai ir jie visi balsavo už tos rezoliucijos (H. Con. Res. 416) priėmimą. Senatas tą rezoliuciją priėmė vienbalsiai 1966 metų spalio mėn. 22 d.
Išvados
1) Tos rezoliucijos pravedimas JAV-bių Kongreso abiejuose rūmuose (Atstovų Rūmuose ir Senate) yra pats didžiausias laimėjimas Lietuvos laisvinimo darbe nuo Lietuvos pavergimo 1940 metų birželio mėn. 15 d.
2) Tą laimėjimą atsiekė geros valios lietuviai, kiti pabaltiečiai ir tūkstančiai geros valios ir laisvę mylinčių amerikiečių, kuriems sumaniai ir ištvermingai vadovavo Rezoliucijoms Remti Komitetas.
3) Grupių ar pavienių asmenų bandymas priskirti sau rezoliucijos pravedimo Kongrese nuopelnus yra piktos valios darbas ar noras iš pavydo degraduoti Rezoliucijoms Remti Komiteto atsiektą laimėjimą.
4) Teko palaikyti ryši su kongresmanu John S. Monagan, išgauti iš jo rezoliuciją, iš kelių kartų su juo valandomis kalbėtis. Jam tos “kitos jėgos”, apie kurias savo laiku minėjo ar ir vėl pamini socialistų ir bedievių dienraštis “Naujienos”, nežinomos.
5) Tos rezoliucijos pravedimas — tai tik žygio pradžia. Mūsų tikslas yra priversti krašto vyriausybę tą rezoliuciją įgyvendinti, iškeliant Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose ir ją ten tinkamai apginti.
