1964


NR. 36 (73) 1964 GRUODIS

I. TARPTAUTINĖ RAIDA

1964 metai buvo paveldėję iš ankstesnių laikų sunkiai sprendžiamas problemas: įtampą tarp Rytų ir Vakarų, įtampą tų blokų viduje, blokų pastangas savo įtampą išsaugoti ar išplėsti Azijos, Afrikos, Europos lotynų Amerikos plotuose. Pasekame, kas tų problemų sprendime per metus buvo naujo ir kiek jose išryškėjo Amerikos politiniai siekimai bei jų metodai.

Amerika— Sovietai

Amerika metų pradžioje paskelbė “taikos ofenzyvą” prezidento Johnsono sausio 8 deklaracijoje. Vėliau “taikos ofenzyva” buvo sukonkretinta to paties prezidento raginimu statyti “tiltus” tarp Vakarų ir komunistinio pasaulio — kultūrinius mainus, prekybos ryšius, turizmą. Šią politiką vykdydama, Amerika sausio 25 sustabdė Rias Berlin siųstuvą; vasario mėn. pakartojo kviečių siuntas Sovietam; kovo 25 Sen. Fulbrightas naują politiką gilino “filosofiškai”:    pasmerkė “mitus” ir ragino remtis politikoje “realybėm”; būtent: normalinti santykius su Sovietais, pripažinti Castro, palikti atviras duris su kom. Kinija; balandžio mėn. jau buvo informuojama apie derybas su Maskva—dėl prekybos padidinimo ilgalaikiais kreditais Sovietam, dėl pasikeitimo konsulatais, pasikeitimo šnipais. Amerikos vyriausybė ragino ir Vokietiją ieškoti susipratimo su Sovietais, ir jau buvo numatytas Chruščiovo vizitas vakarų Vokietijai.

L.C. Sulzbergeris (Times), pats tų santykių normalinimo su Sovietais šalininkas, betgi balandžio mėn. jau įvertino besiplėtojančių eigą kaip “taikos išlaikymą pasitraukimo kaina”.

Kai balandžio 13 vokiečių korespondentas paskelbė gandą apie Chruščiovo mirti, Vakaruose kilo panika, kad be Chruščiovo pasaulį ištiks katastrofos. Kai iš tikrųjų Chruščiovas tarptautinėje politikoje “mirė”, nei Amerikoje nei kitur Vakaruose net susijaudinimo nebuvo, naujus valdovus Brežnevą ir Kosyginą priėmė su tuo pačiu palankumu ir kurtuaziniu pasiryžimu naujos valdžios nespausti jokiais reikalavimais, iki ji įsitvirtins ir... pati imsis savus reikalavimus reikšti.

Nei Chruščiovo nei Brežnevo Sovietai neatsilygino tokiu pat palankumu Amerikai. Nerodė kompromiso nei nusiginklavimo konferencijoj, nei Laose. Nevengė suiminėję Amerikos diplomatus, įtardami juos šnipinėjus ir patys nenustodami šnipinėję Amerikoje. Nauja valdžia net pagriežtėjo, nevengdama konflikto dėl skolų J. Tautom; demonstruodama pažadus duoti paramą Š. Vietnamui, Kiprui, Kongo sukilėliam, Kubai, atnaujindama kaltinimus Amerikai dėl “imperializmo”, “kolonializmo”. A. Stevensonas J. Tautose sovietų diplomatų kalbas pavadino šaltojo karo kalbom, bet jis tebereiškė viltį, kad tos kalbos tik propaganda, o ne tikroji Sovietų politika. Nelengva buvo atsisakyti nuo tikėjimo, kad Sovietuose vyksta evoliucija — koegzistencijos, sugyvenimo link, kad Sovietuose auga asmeninės laisvės, nyksta persekiojimai. Tik garsiai skelbiamas šauksmas apie žydų persekiojimą Sovietuose drumstė tikėjimą sovietine koegzistencija ir sovietine raida laisvių link.

“Taikos ofenzyvos” metai išryškino Amerikos veržimąsi į koegzistenciją didesnį nei Sovietų; išryškino pačios koegzistencijos skirtingą supratimą; Amerikoje ji suprantama kaip dėsnis: gyvenk ir leisk kitam gyventi; Sovietuose jos prasmė kitokia: padėk man gyventi bei plėsti mano įtaką taikingom priemonėm — kultūrinėm, ūkinėm, diplomatinėm, o kur ginklo, jau aš pats tai atliksiu. Metų rezultatas: Sovietų įtaka pasistūmėjo ir įsistiprino Viduržemio pakrašty (Alžiras, Egiptas, Kipras), pasistūmėjo taip pat į Afrikos vidurį.

Amerika— Europa

Europoje labiausiai neramus buvo de Gaulle. Išeidamas iš prielaidos, kad Amerika su Sovietais gali pasidalyti pasaulį įtakų sferom ir tada Europa gali virsti tik derybų objektu, de Gaulle siekia ir skelbia padaryti Europą nepriklausomą nuo Amerikos. Tuo siekimu de Gaulle metus pradėjo, tuo metus ir užbaigė. Vykdydamas šią politiką, de Gaulle sausio 27 jaudino Ameriką pripažindamas kom. Kiniją (nors Anglija seniai pripažinus — be jokios sau naudos); mažiau jaudino de Gaulle kelionė po lotynų Ameriką, nes neatrodo, kad jam pavyko tenai savo įtaką sustiprinti ir Amerikos sumenkinti. Ir Sovietų atžvilgiu rodė iniciatyvą prekybos sutartim su ilgalaikiais Sovietam kreditais — tai taip pat prieš Amerikos politiką. Amerikos ir Prancūzijos stipriausias interesų susikirtimas buvo dėl Nato. Siekdama išlaikyti Vakaruose atominės jėgos monopolį, Amerika siūlo Nato valstybėm laivyną, ginkluotą Poalris raketom, aptarnaujamą įvairiataučių įgulų. Siekdama sukurti savo atominę jėgą, Prancūzija Amerikos planą atmetė, grasindama atitraukti savo karines jėgas iš Nato ir nutraukti draugiškumo sutartį su Vokietija, jei Vokietija norės dėtis į tokio laivyno programą. Mazgas įsitempė į metų pabaigą, bet jis buvo atleistas, Amerikai atsisakius nuo spaudimo ir skubėjimo su savo planu. Jei nuo savo plano Amerika ir visai atsisakytų, tai ne dėl de Gaulle spaudimo. Greičiau dėl to, kad Amerikoje tebėra galingos jėgos, kurios nesutinka, kad Vokietija dalyvautų atominės jėgos laivyne. To nenori nė Anglija. O mažosios Nato jėgos (Norvegija, Olandija) randa ir kitokių argumentų: esanti bendra prielaida, kad atominis karas negalimas dėl abiejų pusių lygios jėgos ir abipusio gresiančio susinaikinimo; jei taip, tai nesą ir sovietinės agresijos pavojaus; kam tada dar Sovietus provokuoti Nato atominiu laivynu; geriau palaikyti su jais prekybos ryšius; tai reikštų statyti “tiltus”.

Bet dėl tos prekybos su Sovietais jau platesnis nesutarimas tarp Amerikos ir visos Europos. Amerika reikalauja laikytis susitarimo, kad Sovietam būtų duodami kreditai ne ilgiau kaip 5 metam; Amerika reikalauja, kad sąjungininkai remtų jos boikotą Kubai ir su Kuba neprekiautų. Bet Europa nepaiso Amerikos argumentų. Anglija sudarė sutartis su Sovietais pastatyti jiem ištisus fabrikus su kreditais 15 metų ir daugiau. Amerikoje tai vertinama kaip atviras Sovietų rėmimas. Anglija pirmoji niekais nuleido ir Kubos boikotą. Veltui Amerika argumentuoja, kad tai priešininko rėmimas. Europa atkerta, kad Amerika pati prekiauja; kviečių pardavimas sugriovė Amerikos argumentus. O atsispirti prekybai su komunistiniais režimais pačiai Amerikai buvo sunku; vyriausybę spaudžia stambieji gamintojai, multimilionieriai. Prekybos departamentas kurį laiką mėgino paslapty laikyti vardus firmų, kuriom jis davė eksporto leidimus. Metų pabaigoje Amerikos firmos pasekė anglais priimdamos užsakymus iš rytų Vokietijos, Rumunijos pastatyti jom ištisus fabrikus.

Metai ryškino, kad prekyba, pelnas virto stipriausiu veiksniu megzti bendradarbiavimui su komunistiniais režimais. Pelno siekimas griovė bet kokią politinę ar ideologinę “abstinenciją”. Išryškino kapitalistus atsistojus bendradarbiavimo su komunistiniais kraštais avangarde, darbininkus—opozicijoj. Prekyba buvo pakelta ir į laisvinimo veiksnius. Buvo išpopuliarintas tikėjimas, kad prekybos ryšiai atitrauks satelitus nuo Maskvos ir pririš prie Vakarų. To labiau-šiai buvo laukiama iš Vengrijos ir Rumunijos. Su Vengrija Amerika net sunormalino diplomatinius santykius, kurie buvo susilpninti dėl 1956 Maskvos intervencijos ir Maskvos primesto Kadaro režimo.

Dar per maža laiko praėjo, kad galima būtų spręsti, ar teoriją apie prekybos ryšių veiksmingumą laisvei grąžinti tvirtins gyvenimo faktai. Teorija susilaukė tik vieno smūgio iš satelito, kurį Amerika prekybos ir paramos ryšiais jau nuo seno mėgino prisijaukinti — iš Lenkijos. Metų pabaigoje žurnalas “Time” paskelbė amerikiečių diplomatų kaltinimus Lenkijos vyriausybei, kad ji sustiprino intelektualinių laisvių varžymą; kad Lenkija remia Maskvos ir Pekino politiką prieš Ameriką. Taigi evoliucija Lenkijoje šoktelėjo priešinga linkme, nei teorija skelbė. Čia dėmesio vertas teorijai korektyvas, kurį paskelbė Pavergtų Tautų Seimo deklaracija: tiek komunistinis režimas liberalėj a, kiek jis priverčiamas diplomatiniu, ūkiniu ar kariniu spaudimu.

Sovietai— Kinai

Maskvos ir Pekingo lenktyniavimas dėl įtakos reiškėsi nuo metų pradžios žiaurėjančia forma. Kinijos komunistai brovėsi į Afriką — Zanzibarą, Kongą, Alžirą, brovėsi į Kubą. Pareiškė Sovietam ir teritorines pretenzijas. Kovo 30 Kinijos spauda jau ragino nuversti Chruščiovą. Balandžio 3 Suslovas jau ne tik aiškino kinų komunistų klaidas, bet kaltino Mao Tsetungą neteisėtai užgrobus valdžią. Chruščiovo pašalinimas spalio 15 buvo vienas kinų laimėjimas. Jis įtampą apramino, bet jos nepašalino. Kinų ambicijos ir ekspansijos grasinimas ypačiai pakilo su atomine bomba (spalio 16).

Maskvos - Pekingo konflikte Amerika su simpatija žiūrėjo į Maskvą, laikydama jos komunizmą mažesniu blogiu, tebesipriešindama Kinijos pretenzijom į Jungtines Tautas ir į pripažinimą. Tačiau kom. Kinijos veiksnys auga, ir pradedama agresyviau rengti opiniją “atvirų durų” politikai dėl Kinijos, kaip to reikalavo sen. Fulbrightas. Jei kom. Kinija ir nebus tuo tarpu įsileista į J. Tautas, tai auga reikalavimas užmegsti su ja faktinius santykius. Šia linkme pasisakė lapkričio pabaigoje ir buvęs planuotojas Kennanas. Aiškinama, kad be tokių santykių nebūsią galima išspręsti ir skaudžiausio Amerikai šiuo metu klausimo, kuris lyginamas jau su Dienbienphu ir kuris galįs būti prezidentui Johnsonui didesnis smūgis, nei prezidentui Kennedy buvo Bay of Pigs.

Amerika ir Vietnamas

Amerika įsipareigojo saugoti Pietų Vietnamą nuo komunistų okupacijos. Įsipareigojimą tesėdama, duoda Vietnamui karo medžiagą, 22,500 patarėjų instruktorių Vietnamo kariuomenei, kuri pati turinti likviduoti komunistų agresiją. Iš kitos pusės Amerika imasi priemonių konsoliduoti ir Vietnamo vyriausybei, įsitikinusi, kad karas bus sėkmingas tada, kai vyriausybė turės masių atramą. Metų pastangų rezultatai priešingi, nei Amerika siekė: karinės operacijos duoda vis nuostolingesnius pralaimėjimus; vidinio susiskaldymo ir perversmų niekad nebūta tiek kaip 1964.

Vietnamas virto naujausia ir ryškiausia iliustracija Amerikos politikos metodam, norint išsaugoti nuo komunizmo tam tikrą teritoriją. Pragmatinės politikos atstovam 1963 atrodė “tikslinga” kurstyti Vietnamo kariuomenę, kad nuverstų Diem vyriausybę. Diem buvo nuverstas ir nužudytas. To žygio tolimesnis rezultatas:    Amerikos sankcionuotas kariuomenės kišimasis vyriausybei pakeisti per 1964 metus buvo tris sykius pakartotas, ir chaosas padidintas. Tada Amerikos politika rado “tikslinga” veikti Vietnamo generolus, kad kariuomenė nesikištų į civilinės valdžios reikalus, ir kad jos kišimasis esąs priešingas konstitucinei tvarkai ir dėl to negali būti pripažintas, nors Diemo atveju nebuvo kliūtis priešinimasis konstitucinei tvarkai.

Politika Vietname charakterizuoja ir Amerikos santykius su budistų politiniu sąjūdžiu. Budistai buvo darę daugiausia kliūčių Diemo vyriausybei. Amerikos politikos atstovai spaudė Diemą, kad tenkintų budistų reikalavimus. Budistų politikų vadas Tich Tri Quang bei jo sėbrai gavo Amerikos atstovybėje azylį, ir Diemo reikalavimai juos išduoti buvo atmesti. Iš atstovybės jie išėjo tik po dviejų mėnesių, kai Diem buvo nužudytas. Tokis azylis buvo pažadėtas Diemo atstovui perversmo metu, bet jis buvo atgabentas į Saigoną ir vietoj azylio perduotas perversmininkų kareiviam. Tokia dvejopa politika azylio atžvilgiu rodo Amerikos politikos atstovus atsistojus budistų politikų pusėje. Budistų poziciją parėmė Amerikos politikos atstovas ir dabar prieš generolus. Pernai budistus rėmė vardan tikėjimo laisvės, šiemet juos remia vardan platesnės visuomeninės konsolidacijos. Pernai budistai buvo vaizduojami kaip kankiniai dėl tikėjimo, šiemet jau nebeslepiama, kad kalbami budistai nieko bendro su tikėjimu neturi, o tai yra politinis sąjūdis, kuris siekia paimti valdžią pats ir kurio vadų eilėje yra insifiltravusių komunistų. Pats Amerikos azyliu naudojęsis Tich Tri Quang yra prokomunistas, dabar mases kurstęs jau ne tik prieš Vietnamo vyriausybę, bet ir prieš Ameriką.

Amerikos politika Vietname pereitais metais pakartojo tą pačią taktiką, kuri buvo vartota Kiniją išduodant komunistam, Kubą išduodant Castrui. Kiek liečia karinį pasipriešinimą komunistam, tai Vietname pakartota Amerikos strategija, vartota Korėjos kare. Tiek Korėjoje, tiek dabar Vietname leidžiama gintis ir naikinti priešus pačiame P. Vietname, neleidžiama naikinti jų bazių, iš kurių jie atgabenami. Korėjos kare buvo leidžiama vykdyti MacArthuro plano — persekioti lėktuvus užpuolikus anapus Yalu upės. Vargiai įmanoma kovoti su moskitais, jei nuo jų tik ginamasi, jei neleidžiama išdžiovinti pelkių, kuriose jie veisiasi.

Vietnamo kovoje Amerika nesulaukia sąjungininkų paramos. Seato konferencijoje balandžio 15 Prancūzija pasisakė prieš kovą, už Vietnamo neutralizaciją. Anglijos ir nauja vyriausybė pritaria padėčiai, kokia yra, bet priešinga naikinti moskitus, kur jie veisiasi. Mažieji sąjungininkai yra bejėgiai. Neutralieji (Cambodia) skubiai persiorientavo į kom. Kinijos bloką. Pačioje Amerikoje vienos nuomonės nėra. De Gaulle neutralizacijos tezei pritaria net ir pats daugumos vadas sen. Mansfieldas. Privačiai prancūzai mėginę tirti dirvą kom. Kinijoje dėl galimos neutralizacijos. Tačiau Kinija laikanti, kad Amerika jau esanti pralaimėjusi: dėl to Kinija sutinkanti derėtis tada, kai amerikiečiai pasitrauks iš Vietnamo; ir derėtis ne dėl Vietnamo, bet tik dėl pietų Vietnamo neutralizacijos. O ką ta neutralizacija reiškia, rodo Laoso likimas.

Vietnamo epizode dar kartojasi ir istorija tų Amerikos pareigūnų, kurie sprendė Kinijos, Kubos likimą. Jei Vietnamo politiniai reikalai tiesiogiai buvo R. Hilsmano, valstybės sekretoriaus padėjėjo, rankose, tai po Diemo nužudymo jis pasitraukė iš diplomatijos ir nuėjo į akademinį darbą. Iš ten skardenasi spaudoje, pasisakydamas už susitarimą Vietnamo klausimu su kom. Kinija.. Jis nedaromas atsakingas kaip ir tie, kurie atidavė komunistam Kiniją, Kubą.

Amerika Kipre bei Konge

Kipro valstybėlėj nuo vasario mėn. tarptautiniu gaisru virto ginkluoti konfliktai tarp graikų (daugumos) ir turkų (mažumos). Vasario 29 Graikija paskelbė siekimą pakeisti sutartį, kuria Kipro salai duota nepriklausomybė, apibrėžta daugumos ir mažumos teisės krašto administravime. Graikai siekė, kad krašto gyventojam būtų leista patiem apspręsti savo likimą. Taip siūlydama, Graikija buvo tikra, kad gyventojų dauguma pasisakys už prisijungimą prie Graikijos. Bet tai buvo nepriimtina ne tik turkam bei Turkijai. Kipro prezidentas Makarios nenorėjo išsižadėti valdžios, taigi ir Kipro nepriklausomybės, nors ir nevykdant turkam garantuotų teisių. Makarios pasiryžo savo norą apginti ir tam pasitelkė Maskvos ir Kairo pagalbą diplomatija bei ginklais. Ginkluotiem konfliktam sustabdyti kovo 4 J. Tautos nutarė siųsti JT kariuomenę — kaip Gazo srity, kaip Konge. Pilietinis karas apstabdytas, tačiau klausimas paliktas be sprendimo, ir kiekvienu patogiu momentu jis gali vėl sprogti.

Amerikos rolė čia buvo antraeilė. Ji nenorėjo aktyviai konflikto sprendime dalyvauti. Bet jos atstovai darė pastangų taiką išlaikyti. Amerikos siūlomi sprendimai (repatriacija ir kt.) siekė ne problemą išspręsti pagal teisingumą ir teisę, o tik problemą narkotizuoti, apraminti, kad būtų išlaikyta taika tarp dviejų Nato narių. Jei taika nėra tikslas, o tik rezultatas vykdant teisingumą ir laisvę, tai Amerikos siūlymai negalėjo patenkinti nė vienos pusės, tik sukėlė demonstracijas prieš Ameriką.

Priešingai Konge — Amerika parodė realios iniciatyvos problemai spręsti. Kai po 4 metų birželio 30 baigėsi Konge JT “okupacija”, sustiprėjo komunistų partizaninė veikla, Stanleyville buvo paskelbta “liaudies vyriausybė” ir ji ėmėsi “išlaisvinti” Kongą. Komunistai buvo remiami kom. Kinijos, o taip pat Maskvos satelitų Alžiro, Egipto, Sudano. Amerika čia pakeitė savo ligšiolinę politiką. Palaikiusi karą prieš Tshombę, nedavusi jam vizos net J. Tautose pasiaiškinti, ištrėmusi jo agentą, staiga susitarė su Belgija ir pasirūpino, kad Tshombe būtų pakviestas Kongo ministeriu pirmininku; tai esąs vienintelis žmogus Kongui išgelbėti. Tshombe, nuo liepos 6 pakviestas, sėkmingai kariavo su komunistais, pasikviesdamas baltuosius savanorius samdinius iš Pietų Afrikos, Rodezijos. Amerika, kuri anksčiau rėmė protestus prieš Tshombės samdinius, kai jis buvo Katangos prezidentas, dabar dėl tų samdinių tylėjo. Tylėjo net ir tada, kai kiti ją dėl samdinių kaltino. Padarė dar vieną žingsnį— davė transporto lėktuvus (lapkričio 24) belgų parašiutininkam gelbėti įkaitam, kuriuos komunistai buvo pažadėję žudyti. Čia Amerika nepaisė to, ko ji labiausiai privengia — nepalankios opinijos. Baimė, ką pasakys pasaulio opinija, buvo suparaližavusi prez. Kennedy akciją Bay of Pigs. Prez. Johnsonas čia parodė ryžtingumo. Ir labai sėkmingai: keli šimtai įkaitų buvo išgelbėti. Bet tai truko trejetą dienų. Toliau persvėrė įtaka tų, kurie gąsdino opinija ir ekspedicija buvo nutraukta, nebaigus gelbėjimo operacijos. Tas operacijos nutraukimas nuo opinijos jau neišgelbėjo. Amerika buvo apkaltinta iš naujo Saugumo Taryboj “imperializmu”, “kišimusi į vidaus reikalus”. Amerika teisinosi, užuot kėlusi bylą tiem, kurie vykdė Konge genocidą, ir dar labiau Alžirui, Egiptui, Sudanui, kurie jį rėmė, kišdamiesi į Kongo vidaus reikalus. Amerika pasidavė suorganizuotam komunistinių satelitų afrikinių valstybių arogantiškam spaudimui, kurį rėmė Maskva, ir sutiko su Saugumo Tarybos rezoliucija, pasisakiusia prieš svetimų jėgų kišimąsi į Kongo valstybės vidaus reikalus, reikalavusia paliaubų, bei pašalinti baltuosius samdinius iš Kongo. Sutikimas su tokia rezoliucija reiškia pirmiausia kišimąsį į Kongo vidaus reikalus, jei tie sukilėliai yra Kongo gyventojai; paliaubų reikalavimas reiškia paramą komunistam, kad jie galėtų persitvarkyti ir gauti naujos paramos iš tų, kurie pažadėjo paramą, kurie tos paramos neatšaukė rezoliuciją priimant ir kurie tikrai pažadą vykdo; trečias reikalavimas pašalinti samdinius reiškia paramą komunistam, nes tik tie samdiniai ir išstūmė komunistus; o kalba apie “baltųjų” samdinių pašalinimą jau yra rasizmo skelbimas, nes samdiniai vertinami pagal spalvą. Dar pridėjo reikalavimą Kongo vyriausybei, kad ji vykdytų konsolidaciją, t. y. priimtų į savo tarpą asmenų, artimesnių sukilėliam, taigi komunistam. Tas reikalavimas yra pakartojimas to, ko Amerikos diplomatai buvo reikalavę iš Laoso vyriausybės; ko dabar reikalauja iš Vietnamo. Šiame reikalavime atsispindi taurus Amerikos demokratizmo ženklas — koalicijos reikalavimas. Tik užmirštas “pragmatizmo” reikalavimas: ar tikslinga tai, kas gera Amerikai, kas gera taikos metu taikyti ir karo metu ir ypačiai tokiame krašte, kuriame daugumas yra beraščiai? Ir Tshombe ir Kasavubu atmetė tiek Amerikos - Belgijos reikalavimus, tiek ir Saugumo Tarybos paliaubų ar samdinių pašalinimo reikalavimą, kaip jis buvo atmestas ir Vietname.

Metų pabaiga rodė, kad Kongas stumiamas į kelią, kuriuo buvo priverstas žygiuoti Vietnamas, nors jam ir neteko patirti J. Tautų globos-okupacijos. Neigiamas rezultatas yra neigiamas įvertinimas vartojamom politinėm priemonėm bei metodam.

Amerika ir J. Tautos

Nauja tai, kad metų pabaigoje Amerikos spaudoje vis dažniau J. T. vertinamos kaip priėjusios savo akivaizdžią negalią. Keleriopą negalią. Pirmiausia — piniginę: atsidūrė skolose, nes nariai nemoka. Amerika pradėjo justi, kad, mokėdama 40 proc. viso biudžeto, tesudarė kitiem nariam įspūdį, jog bus

visai natūralu, jei ir daugiau ji mokės, o kiti gali ir nieko nemokėti; juk ji turtingiausia. Tai pajausta lyg pasityčiojimas, ir Amerika jau pasišiaušė:    kilo konfliktas su Sovietais dėl jų nemokamos skolos.

Susikirtimas dėl pinigo J.T. įstūmė į organizacinę negalią — visas mėnuo kalbėjo, ir nieko negalėjo balsuoti. Trečia negalia — politinis neatsakingumas. J. Tautose jau 115 narių. Didžiausias blokas yra naujų afrikinių valstybių, kurių amžius, pasak prez. Johnsono, yra trumpesnis nei jo dukters. Ir šių valstybių balsai gali lemti didelius įpareigojimus kitiem, pačios jokių įsipareigojimų neprisiimdamos nei jų atlikti galėdamos. Ketvirta — moralinė: paskutinės sesijos metinis galas parodė, kad kai kurių naujų valstybių atstovai gali reikštis su nemažesne demagogija kaip Chruščiovas.

Amerikos nuoširdus entuziazmas Jungt. Tautom ir kai kurių ekstremistų, pasaulio vienos valdžios šalininkų, noras visas ginkluotas pajėgas perduoti J. Tautom susilaukė pareitais metais šalto vandens. Negalią išgyvena organizacija ne dėl to, kad jos idėja nesveika, bet kad ji neturi jokios galios nei nutarti, nei priversti nutarimus vykdyti tuos, už kurių pečių stovi Sovietai.

Amerikos politikam pirmu kartu su tokiu rimtumu kilo abejonė, ar tikslinga Amerikos parama, kurią taip dosniai dalija Maskvos satelitam, vadinamiem neutraliesiem? Ar nereikia didesnės atrankos? O gal kitiem duodamus pinigus nukreipti namie esančiam kai kurių sluoksnių skurdui mažinti?

Baigiamosios išvados

Sutraukiant metų balansą keliais sakiniais tektų vertinti:

1.    Sumažėjo įtampa tarp Vakarų ir Rytų blokų, bet padidėjo įtampa blokų viduje: įtampa tarp Kinijos ir Sovietų, tarp Amerikos ir Prancūzijos.

2.    Sulėtėjo kolonializmo naikinimo ir naujų valstybių kūrimo tempas Afrikoje, o apie kolonializmo naikinimą Europoje ir kalbos nutilo, bet padidėjo tų nepriklausomų naujų valstybių komunistinimo ir satelitinimo tempas, o apie Europos rytų vidurio valstybes nekalbama, nes jos jau paverstos satelitais.

3.    Padidėjo Jungtinių Tautų narių skaičius, bet dar labiau padidėjo tos organizacijos bejėgiškumas ir moralinė degeneracija.

4.    Padidėjo ūkinės naudos nusveriantis veiksnys tarpvalstybiniuose santykiuose, bet ima didėti ir skaičius, bent amerikiečių, kurie praregi, kad gausiai duodamas doleris neduoda Amerikai nei draugų nei pagarbos ir kad Amerikoje pervertinta dolerio galia, bet neįvertinta iki pakankamo laipsnio idėjos galia.

5. Optimizmą metų balansu didina džiaugsmas, kad išlaikyta taika, bet susirūpinimas taika, o ne taiką gimdančiu teisingumu bei laisve yra ženklas, kad taika suprantama kaip status quo išlaikymas.

6. Optimistiškai vertinama, kad per metus nė viena tauta neteko komunistiniam režimui ir laisvė išlaikyta visom valstybėm, kurios ją turėjo, bet tokis optimizmas reiškia atsisakymą nuo laisvės išplėtimo ir tiem, kurie jos neturi.

II. KULTŪRINIS IR VISUOMENINIS DERLIUS

Nesiekdami nei tikslios inventorizacijos, nei kritiško vertinimo, tenorime sužymėti faktus, kurie įgalintų skaitytoją susidaryti laisvųjų lietuvių 1964 kultūrinio - visuomeninio derliaus bendrą vaizdą.

Kūryba. Lietuvių poezijos aruodą papildė: K. Bradūno “Sidabrinės kamanos”, laimėjusios “Draugo” poezijos premiją ; J. A. Jūragio (Australija) “Tolimieji miražai”; J. Mikuc-kio “Derliaus vainikas”; Nerimos Narutės “Relikvijos”; Alės Rūtos “Gyvenimo lašai”; V. Šlaito (Britanija) “Antroje pusėje”. Prozos kraitį praturtino A. Barono novelės “Saulės sugrįžimas”, J. Kralikausko romanas “Mindaugo nužudymas”, laimėjęs “Draugo” romano premiją, Alės Rūtos romanas “Kelias į kairę”, laimėjęs “Dirvos” premiją, A. Skirkos (Australija) legendos “Kur bėga Šešupė”, V. Volerto romanas “Gyvenimas yra dailus”, S. Vanagaitės pasakojimai “Nulaužta šaka”, nauja laida Šatrijos Raganos “Viktutės”.

Teatro ir muzikos baruose vaisingai plušėjo: komp. J. Gaidelis su S. Santvarų prie naujos operos, kun. B. Markaitis, S. J., — prie “Vilniaus varpų” kantatos, Chicagos vyrų choras — prie “Toscos” pastatymo, B.

Pūkelevičiūtė — prie “Auksinės žąsies”. “Antrojo kaimo” ansamblis kūrė ir vaidino aktualijų repertuarą, N. Martinaitytė su J. Kelečium — kamerinį teatrą. Chicagos, Detroito, New Yorko saviveiklininkai, vadovaujami profesionalų, statė A. Kairio “Diagnozę” ir kitus veikalus, inscenizavo Donelaičio “Metus”. Muzikai Jakubėnas, Šimkus, Zdanius sielojosi “Lietuviškos muzikos rinktine”.

Gyriausiai betgi, atrodo, bus reiškusis vaizduojamoji kūryba. Šalia apžvalginių parodų, kaip Australijos “Lietuvių Dienų” metu, ar jaunųjų dailininkų, arba ad hoc parodų, kaip Lietuvos sukilimams paminėti ar religinio meno, apie 30 dailininkų pasirodė individualinėse ar grupinėse parodose. Tarp jų: J. Bagdonas, R. Bukauskas, S. Čipkuvienė, A. Dargis, P. Gailius, Č. Janušas, V. K. Jonynas, V. Kasiulis, E. Kepalaitė, A.Kurauskas, A. Moneys, B. Murinas, J. Paukštienė - Dobkevičiūtė, E. Sodeikienė, sesuo Mercedes, V. Stančikaitė - Abraitienė, H. Šalkauskas (Australija), A. ir A. Tamošaičiai, Z. Trinkūnas, E. Urbaitytė, K. Zapkus, K. Žoromskis, R. Žukaitė, G. Žumbakienė... Vaizduojamojo meno sritis yra vienintelė kūrybos sritis, kurioje laisvasis lietuvis kūrėjas, tegu ir ne kiekvienas, gali gyventi “iš meno”.

Mokslas. Šalia Lietuvių Enciklopedijos XXX ir XXI tomų bei donelaitinių kovo numerio “Aidų”, stambų indėlį 1964 mokslo derliui davė E. Kviklio “Mūsų Lietuvos” I tomas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos “Suvažiavimo Darbų” V tomas, dr. A. Maceinos “Niekšybės paslaptis”, dr. J. Girniaus “Žmogus be Dievo”. Greta jų lietuviškojo žinyno lentynoje išsirikiavo D. Veličkos redaguotas “Kristijonas Donelaitis”, A. Merkelio “Antanas Smetona”, S. Kairio “Tau, Lietuva”, Pr. Garšvos “Negęstanti šviesa”, V. Žemaičio “Sūduvos praeitis”, metų gale N. Sūduvio “Vienų vieni”.

Mokslinės kūrybos derliui tenka skirti taip pat Amerikos lietuvių studijų savaitę Dainavoje, Europos lietuvių studijų savaitę Vasario 16-sios gimnazijoje ir Lietuvių Katalikų Mok lo Akademijos suvažiavimą New Yorke.

Leidiniai kitomis kalbomis. Apžvelgiant laisvųjų lietuvių 1964 kultūrinį derlių, natūralu būtų pažymėti ir kūrybinis, mokslinis jų dovis už savos tautinės bendruomenės sienų. Gaila, lietuvių bendruomenės organai lig šiol, atrodo, nė negalvoja inventorizuoti šios rūšies derliaus. Turbūt todėl, kad jis tiesiog eina į svetimųjų aruodus. O reikalas tikrai vertas tautinio dėmesio, nes iš esmės tai yra mūsų tautinis kapitalas.

Tuo tarpu turime tenkintis tik lituanistinio pobūdžio leidiniais. 1964 jų visa eilė išėjo. Anglų kalba: dr. J. B. Končiaus “Vytautas the Great”..., V. Krėvės “The Herdsman and the Linden Tree”, (S. Zobarsko “Manyland Books”), Lietuvių liaudies dainos “The Green Linden” (Voyages Press), I. Šeiniaus “The Ordeal of Assad Pasha” (St. Zobarsko “Manyland Books”), T. T. Pranciškonų “Art Collection of the Lithuanian Franciscan Fathers”, ir periodiškai “Lituanus” bei “The Baltic Review”. Ispanų kalba išėjo dr. J. Savojo “La Lucha contra Dios en Lituania” ir “Revista Baltica” 13 nr. Vokiečių kalba — N. E. Sūduvio “Allein, ganz allein”.

Kūrybos ir mokslo paskatos. Šiuo atžvilgiu 1964 derlius tikrai pažymėtinas. Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją laimėjo M. Katiliškio “Šventadienis už miesto”. “Draugo” poezijos premija teko K. Bradūno “Sidabrinėms kamanoms”, o romano — J. Kralikausko “Mindaugo nužudymui”. Vinco Krėvės vardo premija atžymėjo Algimanto Mackaus “Neornamentuotos kalbos generaciją ir augintinius”, o dr. Vidūno vardo premija — dr. M. Anyso “Senprūsių giminių kovas su vokiečių riterių ordinu nuo 1230 lig 1283”. Sukilimams paminėti dailės parodos II premiją laimėjo dail. A. Marčiulionis, o III — dail. L. Vilimas (Pirmoji nebuvo paskirta). Dail. R. Viesulas antrą kartą laimėjo Guggenheimo premiją.

Auklėjimo derlius buvo dvejopas: teorinio ir praktinio pobūdžio. Pirmajam priklauso L. Dambriūno “Lietuviškas auklėjimas šeimoje”, kun. S. Ylos “Moderni mergaitė”, S. Jonynie-nės “Tėvų šalis”, dr. J. Prunskio “Mokslas ir religija”, kun. S. Žilio “Gyvenimo šaltiniai”.

Praktinio auklėjimo srityje, greta šeštadieninių tautinių mokyklų įnašo, 1964 derliuje reikšmingiausias laimėjimas buvo Amerikos lietuvių krepšininkų iškyla į Australiją. Ne tiek jau akivaizdus sporto įnašas tautiniam auklėjimui buvo vietinėse lietuvių bendruomenėse. Žymus vaidmuo tautinio auklėjimo derliuje tenka jaunimo ir apskritai organizacijoms su įvairiais kursais, stovyklomis, suvažiavimais, visuomeniniais teismais ir t.t. Dėmesio verta Los Angeles Lietuvių Kultūros Klubo praktika suartėti senimui su “antrąja karta”. Pozityvus tautinio auklėjimo reiškinys buvo ir tebėra jaunimo organizacijų federacijos vedamas vilkinių radijo programų skyrius “Jaunimas kalba jaunimui”, atseit, laisvasis lietuvių jaunimas kalba sovietų pavergtajam lietuvių jaunimui. Rūpestį tačiau kelia nulietuvėjimo apraiškos “Ateities” žurnale, kuriame tautinį lietuvių katalikų jaunimo auklėjimą vis labiau ima gožėti, sakytum, okupuotoje Lietuvoje sovietų užkarto vadinamo “internaciona-cionalizmo” buržuazinis atitikmuo. Nejaugi “Ateities” sąjūdis, kilęs kaip reakcija prieš lietuvių jaunimo nureligėjimą ir nulietuvėjimą, pradėtų prarasti vieną pagrindinių savo principų —tautiškumą ? ?

Visuomeninė veikla. Šios veiklos pirmoji premija, jei tokia būtų, neabejotinai atitektų New Yorko ir apylinkių lietuviams, sugebėjusiems suorganizuoti pasaulinės mugės teritorijoje labai įspūdingą lietuvių prisistatymą su lietuvišku pakelės kryžium, su keliais šimtais tautinių šokių šokėjų, su pusantro tūkstančio dainininkų jungtiniu choru ir su apie 16, 000 žiūrovų. Bet organizatorių planai ir pastangos būtų žlugę, jei nebūtų radę nuoširdaus atgarsio ir visokeriopos paramos atskirų kolonijų lietuvių bendruomenių, pirmiausia vietinių choristų ir tautinių šokių šokėjų bei jų vadovų ir mokytojų. Kai žmonės ryžtasi aukoti tautiniam reikalui savo laisvalaikio trūsą, savo visuomenines išlaidas ir kelionės rūpesčius bei nepatogumus, jie turi būti tikri atliekamo uždavinio didele reikšme. Tikrai drąsinąs ir dvasią keliąs reiškinys yra tas mūsų išeivijos vietinių bendruomenių tautinės savigarbos jausmo gajumas ir įstangumas. Tatai taip pat paliudijo metų gale vykusios Australijos Lietuvių Dienos su dailės paroda, jaunųjų talentų pasirodymais, masine dainų švente, literatūros vakaru ir rinktinių jėgų koncertu. Laikas nuo laiko spaudoje paskaitom, kad tos ar anos vietinės lietuvių bendruomenės Lietuvos vyčiai yra tiek ir tiek tūkstančių laiškų Lietuvos reikalais savo kongresmanams ar senatoriams papylę. Gal nevisad ir pagalvojam, kad po tais sausais žodžiais slypi to jaunimo gyva tautinė savigarba ir atliekamo lietuviško darbo reikšmės supratimas. Šis 1964 visuomeninės veiklos derlius, išaugęs iš plačiųjų išeivijos sluoksnių, ypač dėmesio vertas dėl to, kad tarp išeivijos aukštesnėse visuomeninės padėties pakopose kaip tik pasirodo stokojančių tautinės savigarbos pajautimo, kurie dėl savo patogumų bei išskaičiavimų prisiima su Lietuvos reikalais nesuderinamus, svetimųjų interesais pamuštus, idėjas, nusistatymus ir kelius. Deja, ir tokio visuomeninės veiklos derliaus 1964 būta. Ne be pagrindo “Draugo” vedamasis (65. 1. 9) taria, kad “tuos, kurie trukdo vesti kovą už pavergtos tėvynės išlaisvinimą, kurie neturi bendruomeninio pajautimo susidrausminti ir savo pozityvias jėgas palenkti bendram gėriui, reikia iš šios veiklos išskirti”.

Plačiųjų išeivijos sluoksnių visuomeninės veiklos derliui priklauso ir JAV lietuvių bendruomenės tarybos rinkimai. Palyginti su 1961 rinkimais, 1964 rinkimai ir kiekybės ir kokybės atžvilgiu rodė žymią pažangą. Balsavusiųjų skaičius paaugo 62.8 proc. Balsavimas atjungtas nuo tautinio solidarumo įmokų. Tačiau pati rinkimų sistema ir tarybos sąranga paliktos senosios. Senoji mažoritarinė rinkimų sistema kliūva išeivijos kultūrinėms mažumoms ir jas atstumia. Senoji tarybos sąranga labai atskiedžia tarybos parlamentinį pobūdį įvairių bendruomenės pareigūnų dalyvavimu taryboje, o tradicinių centrinių organizacijų aplenkimu silpnina visuomeninį tarybos užnugarį.

Vadovaujančių sluoksnių visuomeninės veiklos derliuje naujas reiškinys buvo PLB Valdybos suorganizuotas spaudos ir radijo suvažiavimas. Turint galvoj spaudos ir radijo tautinius uždavinius bei vaidmenį, galima tik sveikinti PLB Valdybos iniciatyvą ir linkėti, kad tos pastangos neišsikvėptų su gera pradžia o šios rūšies susitikimai būtų organizuojami sistemingai ir planingai.

Alto suorganizuotas Washingtone, D. C. Amerikos lietuvių kongresas, nors specialaus Washingtono atspalvio neįgavo ir JAV vyriausybės didesnio dėmesio nesulaukė nei anksčiau buvusieji, nuo buvusių kongresų betgi išsiskyrė pozityviu jaunimo pasirodymu. Kaip paprastai, pirmasis pasirodymas dar stokojo patyrimo, bet pats jaunimo įsijungimo faktas yra didelės reikšmės.

Aplamai, kai anksčiau jaunimui skyrėm tik Valiuko vadovaujamo rezoliucijų komiteto veiklą, kuri ir 1964 sėkmingai buvo tęsiama, 1964 prisidėjo ne tik Alto kongreso jaunimas, bet ir Amerikos lietuvių studijų dienų organizatoriai, ir New Yorko Lietuvių Dienos organizavimo talkos jaunimas, ir New Yorko penktadienio diskusijų jaunimas, žodžiu, 1964 lietuvių visuomeninėj veikloj jaunimo vaidmuo turbūt bus buvęs žymiai ryškesnis nei anksčiau. Tai viltingas faktas.

Balfas atžymėjo savo 20 metų veiklos sukaktį. Chicagos balfininkai, matyt, turėdami mintyje faktą, kad Chicaga pastaraisiais metais Balfui daugiausia suaukoja, nusitarė ir Balfo centrą į Chicagą nukelti. Tas jų užmojis, nors Balfo seimo dauguma tam pritarė, pasirodė praktiškai sunkiai įvykdomas. Mat, kiekvienos registruotos, kaip čia sakoma, inkorporuotos organizacijos būstinė yra nurodyta pačioje organizacijos chartoje. Keičiant būstinę, reiktų keisti pačią organizacijos steigimo chartą. O tatai yra daugiau negu tik organizacijos statuto keitimas.

Vliko seimas yra skyrium aptartas (žiūr. 55 p.). Šioj vietoje betgi verta stabtelti ties Vliko sąrangos vienu atžvilgiu — tęstinumu iš Lietuvos. Kaip jis 1964 atrodė. Ir senieji ir naujieji vlikininkai sutaria dėl paties reikalo išlaikyti Vliko tęstinumą iš Lietuvos, tai yra, Vliko egzilinį pobūdį. Nuomonės tačiau išsiskiria, kurie elementai ar požymiai Vliko egziliniam pobūdžiui yra būtini. Pagal vieną nuomonę Vliko egziliniam pobūdžiui pakanka to, kad jis pačiu savo vardu atitinka Lietuvoje buvusį Vliką ir kad jo nariai — organizacijos savo vardais ir ideologijomis atitinka Lietuvoje buvusiųjų organizacijų vardus ir ideologijas.

(Pagal šios nuomonės kraštutinę išraišką dabartinių Vliko narių - organizacijų visuomeninį svorį taip pat reikia laikyti tolygų atitinkamų vardų grupių visuomeniniam svoriui Lietuvos seime 1926 metais. Tuo būdu liaudininkams išeina apie 26 proc. visos visuomenės svorio, socialistams — 18 proc., krikščionims demokratams, federantams ir ūkininkams —41 proc., o tautininkams ir Sidzikausko partijai — 6 proc.).

Šiai priešinga nuomonė teigia, kad vien paties Vliko vardo ir jo narių - organizacijų vardų tęstinumo Vliko egziliniam pobūdžiui išlaikyti nepakanka, nes tai tebūtų tolygu turėti tą patį narvelį, bet ne tos pačios veislės paukščiukus. Vliko tęstinumą sudaro ne vardų tęstinumas, o vien tik Vliko turėta Lietuvos valstybės žymė. Kas yra šita žymė? Neabejotinai, šita žymė yra Vliko valstybinė priklausomybė. O individo ar kolektyvo valstybinės priklausomybės išraiška yra pilietybė. Mes esame Lietuvos piliečiai, reiškia mes priklausome Lietuvos valstybei. Maža to. Pilietybė sykiu yra ir valstybinės nepriklausomybės liudijimas. Mes esame Lietuvos piliečiai, reiškia esame Lietuvos valstybinės nepriklausomybės konkretūs liudijimai, konkretūs faktai. Kai mes Lietuvos piliečiais prisistatome kurios valstybės konsulatui ir prašome vizuoti Lietuvos pasą, mes tuo pačiu panaujiname Lietuvos valstybės santykius su atitinkama valstybe. Kai Maskvos propaganda visam pasauliui kalte kala, kad Lietuvos valstybės nebėra, kad yra tik LTSR su Sovietų Sąjungos pilietybe ir pasais, Lietuvos piliečiai laisvajame pasaulyje liudija, kad Lietuvos valstybė tebėra, ir tą sovietinę pretenziją nieku verčia.

Lietuvos Vliko, kaip Lietuvos piliečių kolektyvo, valstybinė priklausomybė buvo aiški. Ir Vokietijoje atsteigtasis Vlikas savo valstybinę priklausomybę Lietuvai uoliai saugojo. Tik į JAV-bes atsikraustęs, jis Lietuvos valstybinės priklausomybės pradėjo nepaisyti ir turėtos Lietuvos valstybės žymės išlaikymu nesirūpinti, o tuo pačiu nesirūpinti ir savo egziliniu pobūdžiu. Nesgi kas yra Lietuvos egzilas? Lietuvos egzilas yra Lietuvos pilietis ar Lietuvos piliečių kolektyvas, priverstas palikti savo valstybę, bet neprisiėmęs priklausomybės jokiai kitai valstybei. Prisiimdamas priklausomybę kitai valstybei, egzilas praranda savo turėtą buvusios valstybės žymę, įgyja kitos valstybės žymę, tapdamas jos imigrantu. Niekas negali užginti egzilui prisiimti kitos valstybės priklausomybę. Ko betgi galima norėti, tai kad visi lietuviai, Lietuvos valstybės žymę turintieji ir jos neturintieji, pripažintų Lietuvos valstybinio tęstinumo reikšmę laisvės kovai ir nebandytų tos reikšmės nuvertinti ar ir visai paneigti tik dėl to, kad tuo atžvilgiu ne visi lietuviai yra “eligible”. “Egzilinį politinį organą išlaikyti yra nelengvas uždavinys”, teisingai priminė V. Bgd. “Drauge” (1955.12.8), toliau pastebėdamas, kad “Vliko uždavinys tam tikru atžvilgiu stovi net kontrasto santykyje su lietuvių tautos įsikūrimu pasaulyje”, ir kad “Vlikas neprivalo susigundyti įsikūrimo pasaulyje vilione”, nes “ši vilionė jam yra mirtina”. Kad šis įspėjimas 1955 nebuvo be pagrindo, 1964 liudijo apsijungusio Vliko seimo sudėtis. Vliko egzilinis pobūdis, jo valstybinės priklausomybės tęstinumas praktiškai teko susiaurinti tik į Vliko valdybos sudėtį. Blogiausia, kad vadinamos “didžiosios grupės”, su tikrai didelėm pretenzijom, faktiškai taip yra susigundžiusios įsikūrimo vilione, kad nebeturi nė “hard core” su Lietuvos valstybinės priklausomybės žyme. 1964 Vliko apsijungimo pasitarimai ir apsijungusio Vliko pirmieji žingsniai rodo, kad jo tęstinumas iš Lietuvos yra sunkių bandymų nuolatinėje grėsmėje.

Padrąsinimai ir nuostoliai. Kai asmens sukaktis dažnai jau primena ir besiartinantį jo gyvenimo saulėlydį, įstaigos ar organizacijos sukaktis veikiau rodo tik augantį įstangumą. Todėl ir 1964 atžymėtos “Naujienų” dienraščio ir Lietuvių marijonų vienuolijos auksinės sukaktys buvo lietuvių bendruomenei didelis padrąsinimas puoselėti tautinį savitumą, nepaisant, kad mirtis plėšriai kirto vieną po kito jos iškiliuosius tautiečius: Lietuvos universiteto profesorių Vik. Biržišką, Klaipėdos sukilėlių vadą ir Lietuvos generalinį konsulą J. Budrį, Lietuvos savanorių organizatorių ir nepriklausomybės karų veiklų dalyvį gen. V. Grigaliūną - Glovackį, Lietuvos universiteto profesorių ir eilės veikalų autorių V. Jungferį, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signatarą, Lietuvos demokratinių seimų atstovą, Lietuvos universiteto profesorių, Lietuvos Vliko pirmininką, Lietuvos socialdemokratų lyderį St. Jz. Kairį - Kaminską, rašytoją ir literatūros kritiką dr. J. Kaupą, poetą, žurnalistą F. Kiršą, Lietuvos universiteto profesorių, eilės veikalų autorių, hidrologą S. Kolupailą, žurnalistą, rašytoją S. Leskaitį, jauną poetą, žurnalistą Alg. Mackų, muziką, dirigentą Stp. Sodeiką, Lietuvos neprikl. atstatymo veikėją kan. A. Steponaitį, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signatarą, Lietuvos universiteto profesorių, Steigiamojo seimo atstovą prel. Kz. Šaulį, žurnalistą ir darbštų Lietuvos padėties tyrinėtoją dr. A. Tarulį, visuomenininką dr. V. Tercijoną, diplomatą, Vliko pirmininką, Lietuvos Laisvės Komiteto narį dr. A. Trimaką, visuomenininkę, tautinės minties skleidėją bei ugdytoją L. Vanagaitienę. Išeivijos tautinių jėgų balanse šioks nuostolis padaro didelę spragą. Jis juo labiau jaučiamas, kai jaunojoj kartoj nesimato didesnių pastangų apsiauti mirusiųjų gyvenimo batais, kad estafetė nenutrūktų.