MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ
Pasmerkti tie, kurie norėjo tos vergijos išvengti
PETRAS JANULIS
Jau daug kartų mūsų spaudoje buvo akcentuota, kad komunizmas nepripažįsta jokios kūrybinės laisvės, gi be jos nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Ne vieną kartą buvo manyta, kad Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. New York Times knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino. New York Times Book Review š. m. liepos 21 d. cituoja Sov. Sąjungos laikraštį Izvestijas: "Kai kurie (jauni rašytojai) nesupranta, jog mes gyvename negailestingos ir aštrios kovos tarp ideologijų periodą. Esą, dėl šių sąlygų negalima pateisinti poeto Jevtušenkos, kuris išspausdino savo autobiografiją Prancūzijos savaitraštyje L’Express. Lygiai taip pat negalima suprasti V. Aksenovo ir A. Voznesenskio, kurie užsienyje prikalbėjo nesąmonių, neįvertindami dabar gyvenamo momento. Yra labai gerai, kad šie draugai pripažino savo klaidas ir pilnai nutarė save pašvęsti sunkiam kuriamam darbui. V. Aksenov išvyko į Sibirą, prie konstrukcijos projekto, o A. Voznesensky esminę dalį laiko leidžia įmonėj Vladimiro provincijoj.” Tokias žinias skelbia New York Times, pasiremdamas pačių sovietų informacija. Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valeryj Jakoblevic — Tarsą. Kaip žinoma, Jevtušenkos biografija išėjo atskira knyga angliškai, bet neatrodo, kad už ją be papeikimo būtų nubaustas, nes jis labai naudingas Chruščiovui, ypač kiek tai liečia Stalino niekinimą.
DIKTATORIUS APIE IŠMATAS
Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje yra su dailininkais. Laisvėj esančių dailininkų nuomone, pavergtoj Lietuvoj menas yra atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turi vazduoti šviesiom ir realiom spalvom vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas. Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcinio meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta. Drauge su Chruščiovu, jam apžiūrint parodą, ėjo ir žurnalistai, kurie Chruščiovo pastabas apie modernųjį meną girdėjo. Anglijos žurnalo Encounter korespondentas viską užrašė ir išspausdino žurnale. Tai persispausdino Amerikos literatūros žurnalas "Critic”.
Chruščiovas, atėjęs į parodą, pirmiausia sustojo prie dailininko Falk paveikslo. Chruščiovas, peržvelgęs šį dailininko kūrinį, ištarė: ‘‘Aš noriu pasakyti, kad tai yra mėšlas. Yra sunku suprasti, ką tai turėtų šis stilius reprezentuoti. Galimas daiktas, man sakys, kad aš šiame taške nepasiekiu, kad aš negaliu suprasti šio meno. Tai yra paprasti argumentai mūsų kultūros oponentų. Dmitryj Stepanovič Polyansky pasakojo man, kad prieš pora dienų jo dukrai vestuvių proga buvo dovanotas paveikslas, turįs reikšti citriną. Tai pavaizduota kelios geltonos linijos, kurios atrodo, atleiskite man, kai koks vaikas atlieka savo reikalą į paklodę, kada jo motina yra išvykus ir viską išteplioja savo ranka aplink. Žmonės sako man, kad esu atsilikęs ir nesuprantu, kad mūsų laikų menininkai bus įvertinti po šimto metų. Aš nežinau, kas bus po šimto metų, — pastebėjo diktatorius, bet mes neišleisime nė vienos kapeikos šitokiom dailininkų teplionėm. Tol, kol aš esu vyriausias prezidiumo pirmininkas, mes remsime nuoširdų meną. Mes neišleisime nė vienos kapeikos paveikslam, pieštiem asilo uodega. Istorija gali būti mūsų teisėja.”
Toliau diktatorius kalbėjo apie savo susitikimą su Anglijos Edenu, kuris taip pat nesupratęs vieno modernaus dailininko ir iš viso abu nesupratę Picasso. Taip pradėjo Chruščiovas savo kritiką, be jokio meno supratimo, pasiruošimo bei meninio išsiauklėjimo, teturėdamas tik jėgą.
GALIT VYKTI Į UŽSIENĮ
Toliau diktatorius sustojo ilgėliau ties Andronovo paveikslu Sielininkas ir Nikonovo paveikslu Geologistas. Apie tai Chruščiovas išrėžė: ‘‘Jūs galite piešti ir parduoti, ką jūs norite, bet mums to nereikia. Argi mes turime šiuos plėmus priimti į komunizmą? Jeigu asmuo, valdąs valdiškus fondus, užmokėtų už tuos paveikslus, asmeniui, kuris tai patvirtino, būtų atskaityta iš algos. Išrašykite liudijimą, kad šis paveikslas nėra priimtinas vyriausybei.”...
"Bet kas 5sakė. Kodėl? Kad šis paveikslas būtų iškabintas parodoj”, — sušuko Chruščiovas, ir po to paveikslą taip įvertino: "Tai vienas asilas joja ant kito”.
Po to Chruščiovas, apžvelgęs salę, kur kabėjo formalistų paveikslai, pradėjo: “Kas tai pagaliau yra? Jūs manote, kad seni žmonės jūsų nesupranta. O mes galvojame, kad mes be reikalo mėtome jums pinigus. Jūs esate iškrypėliai ar normalūs žmonės? Aš būsiu tiksliai jums tiesiakalbis — mes nenorime nė kapeikos išišleisti jūsų menui. Duokite man tik sąrašą tų, kurie norite išvykti į užsienį, taip kaip jie šaukia į “laisvąjį pasaulį” ir mes jums duosime pasus, rytoj ir jūs galite išvykti. Jūsų darbas yra nulis. Kas čia kaba yra aiškiai antisovietiška. Tai yra amoralu"...
Toliau diktatorius, vis eidamas piktyn, sušuko: “Kas piešė šį paveikslą, aš noriu su juo pasikalbėti? Ko vertas paveikslas kaip šis. Uždengti šlapumui.”
Išsigandęs dailininkas Želtovsky žengė į priekį. Ir jam tarė Chruščiovas: “Tu gražiai atrodąs vaikinas, kaip tu gali taip piešti? Mes privalome numauti tau kelnes ir pasodinti ant krūmo dilgėlių, kol nesuprasi savo klaidų. Tu privalai gėdytis: Ar tu esi iškrypėlis ar normalus vyras? Tu nori vykti į užsienį? Važiuok tada, mes tave nemokamai nugabensim ligi sienos: Gyvenk ten “laisvam pasauly”. Mokykis kapitalizmo mokyklose ir ten sužinosi, kas yra kas. Bet mes neišleisime nė kapeikos ant to šuns mėšlo: Mes turime teisę pasiųsti tave kirsti medžių tol, kol tu išmokėsi valstybei pinigus, kuriuos ji tau išleido. Žmonės ir valstybė turėjo daug rūpesčio su tavimi, o tu jai atsilygini šunmėšliu. Sako. kad tu mėgsti kompaniją su užsieniečiais? Dauguma jų yra mūsų priešai, neužmiršk”.
TU ESI PARAZITAS
Toliau Chruščiovas sustojo ties dailininko Gribkovo paveikslu: “Kas tai yra? Tfiu. Kiek valstybė tau išleido, kad tu jai taip atmoki? Mano nuomonė, kad jūs visi galite eiti pragaran užsienin Tai yra menas asilams.”
Chruščiovas tada kreipėsi į partijos sekretorių Iljičiovą: "Drauge Iljičiovai, aš vis daugiau nustebintas šia darbų sekcija. Ką apie tai sako kultūros ministerija? Jūs tai priimate? Jūs bijote pakritikuoti?”
Ką atsakė suterorizuotas Iljičiovas, korespondentas nerašo, bet tuo metu išėjo į priekį formalistų ideologas Beljutin.
'Kas tu esi, kas tavo tėvai?” Ir kai Beljutinas atsakė, Chruščiovas tęsė: “Tu nori vykti į užsienį? Kas tave remia? "Aš esu mokytojas”, atsakė Beljutinas.
“Kaip gali tokie žmonės mokyti? Žmonės, kaip tu, turi būti išvalyti iš mokytojų profesijos. Jiems negali būti leista dėstyti universitetuose. Važiuok užsienin, jei nori, bet jei tu nenori, mes išsiųsim tave vistiek. Aš negaliu iš viso apie tai kalbėti nepykdamas. Aš esu patriotas”.
Po to Chruščiovas sustojo ties dail. Šorts paveikslu: “Kodėl tu nesigėdi šito mėšlo? Kas yra tavo tėvai?” Dailininkas pasisakė, kas yra tėvai, pastebėdamas, kad jo motina yra mirus. Tai užgirdęs Chruščiovas pasakė: “Be abejo, gaila, kad tavo motina mirė, bet, gal būt, ji laiminga, negalėdama matyti, kaip jos sūnus leidžia laiką. Kokiam ponui, pagaliau, tarnauji? Mūsų kelias yra skirtingas. Jūs turite išvykti lauk, arba piešti kitaip: Toks, koks esi, nėra tau vietos mūsų žemėj":
Po to diktatorius, pakalbėjęs apie olandų meną, sustojo ties dailininko Žutovskio autoportretu. Čia Chruščiovas pastebėjo:
"Išviršiniai nėra panašumo. Paveikslas yra nenatūralus. Bet, žinoma, yra dvasinio panašumo paveikslo su originalumu. Tu vagi iš visuomenės. Tu esi parazitas.”
Chruščiovas atrodė šlykščiai įtūžęs. Visi virpėjo prieš diktatorių, kurio vienas žodis galėjo nulemti vieno ar kito dailininko gyvenimą, tačiau šio milijonus ukraniečių išskerdusio "meno kritiko" neišsigando dailininkas Žutovskis ir, išėjęs į priekį, pasakė:
"Bet tai yra eksperimentai. Tai padeda meno išsivystymui”.
Diktatorius įsiuto: "Šalin tie eksperimentai. Aš suteikiu sau teisę pavadinti tave iškrypėliu ir už tai tau paskirti 10 m. kalėjimo. Tu esi išėjęs iš galvos ir dabar nori nukreipti mus iš tikro kelio.”
"Ponai, aš skelbiu jums karą”, buvo paskutiniai Chruščiovo žodžiai, ir paroda tuoj pat buvo uždaryta. Diktatorius, nieko nesuprasdamas apie meną ir turėdamas jėgą, viską per pusvalandį išplūdo paskutiniais žodžiais pagrasydamas Sibiru.
Tokiose tad sąlygose tenka kurti visiems menininkams anapus geležinės uždangos. Tačiau nepaisant to, daugelis stengiasi sekti Vakarų pasaulio meno laimėjmus. Tai žinodamas Chruščiovas ir nuolat minėjo Vakarų pasaulį, grasindamas į jį arba į Sibirą išsiųsti žmones. Žinoma, į Vakarus jis nesiųs, bet į Sibirą yra pasiuntęs. Tokiose sąlygose tenka kurti ir lietuviams pavergtoje Lietuvoje. Ir šis dvasinis teroras laisvojo pasaulio lietuvius menininkus įpareigoja kurti, lygiai kaip įpareigoja kūrybą remti visus lietuvius, besirūpinančius mūsų kultūriniu kraičiu.
