Lietuva okupacijoje
Lietuvą aplankę, nors būtų ir geros valios, įspūdžius parsiveža paviršutiniškus. Ne tik dėl to, kad matė dažniausiai tik tai, kas buvo rodoma: kad rodomi dalykai dar buvo specialiai rodymui paruošti, pagražinti; bet ir dėl to, kad bendresnes, visuotinesnes išvadas teisingiau galima daryti tik iš didesnio kiekio faktų bei palyginimų laiko ir vietos perspektyvoje. Tada aiškėja okupanto planas, pagal kurį keičiamas Lietuvos veidas; aiškėja taip pat kiek ir dėl ko kliūva to plano vykdymas. Tokias studijas vykdo Į Laisvę ir kiti laikraščiai. Pastaraisiais metais į šį studijinį reikalą atkreipė daugiau dėmesio ir Lietuvos Laisvės Komiteto žmonės. Vieno jų 1962 padėties apžvalginę santrauką čia skelbiame. Joje skaitytojas ras atsakymus iš sovietinių šaltinių į klausimus, kurie yra populiarūs ar bent populiarinami: ar Lietuvos gyvenimas sukasi liberalizacijos ar okupacinių varžtų veržimo linkme; ar Lietuvoje stiprėja savivalda ir lietuvių dominavimas ar maskvinis centralizmas ir rusifikacija; ar ir kiek Lietuvos ūkyje praktiškai taikoma technika ir koks vaidmuo tebetenka rankų darbui: kaip nutinka, kad “socialistinis” žemės ūkis, kuriame yra 95% žemės, visos mėsos tepagamina 42% ir 38% pieno, o privačiai dirbdami 5% žemės pagamina likusius 58% mėsos ir 62% pieno; ar Lietuvos žmonių darbo vaisiai eina darbo žmogaus - baudžiauninko gerovei kelti, ar darbo žmogaus prižiūrėtojui biurokratui; ir t.t.
REDAKCIJA
Vytautas Vaitiekūnas
BENDRA KRYPTIS
Okupuotos Lietuvos gyvenime 1962 būdingiausias reiškinys buvo Kremliaus ūkinio centralizmo užmačios. Jos ryškiausiai pasirodė Sov. S-gos kompartijos centro komiteto lapkričio 23 nutarime. Pagal tą nutarimą 1957 sukurtos "respublikų” liaudies ūkio tarybos subordinuotos naujai įsteigtai Sov. S-gos liaudies ūkio tarybai; "respublikų” kapitalinės statybos reikalai sucentralizuoti Sov. S-gos statybos komitete. Baltijos valstybės ir Karaliaučiaus sritis sublokštos į vieną ūkinį vienetą, o kai kurių ūkio sričių administracija apima dar ir Leningrado sritį, pvz. "Energtinio Ūkio Šiaurės -Vakarų Sistema” arba "Vakarų Baseino Žuvies Pramonės Valdyba." Pirmajai priklauso elektrinės nuo Leningrado iki Karaliaučiaus, antrajai — jūrų žvejybos uostai, žuvies apdirbimo pramonė, laivų remonto įmonės, etc.
Ūkinio centralizmo sriautas atsiliepė ir kitoms okup. Lietuvos gyvenimo sritims. Pvz. net Lietuvos Mokslų Akademija paversta tik Sov. S-gos Mokslų Akademijos priklausiniu (Komjaunimo Tiesa, 1962 rugsėjo 14, lapkričio 20, 23; Švyturys, 1962 Nr. 21, p.27).
I. POLITIKA
Kompartijos tinklas
Pagal Komunistą (1962 Nr. 10, p. 18-22) okup. Lietuvoj yra 4653 partinės celės su 70,068 nariais. Taigi 1962 kompartijai priklausė 2,5% okup. Lietuvos gyventojų. Iš 1865 kolchozų tik 9 neturi partinės celės. Partijai priklauso: 91,1% sovchozų direktorių, 83,7% kolchozų pirmininkų, 22,2% žemės ūkio specialistų, 23,8% fermų vadovų, 18,1% brigadininkų ir grandininkų, 9,1% mechanizatorių, bet tik 2,1% kolchozinin-kų. 54% visų partiečių yra žemės ūkyje ir 46% — miestuose (Komjaunimo Tiesa, 1962.7.22.). Partijos centras skundžiasi, kad partiniai rajonų pareigūnai dirbtiniu būdu didina žemės ūkyje partiečių skaičių, priskaitydami žemės ūkiui ir tuos partiečius, kurie pastoviai gyvena ir dirba miestuose.
Pagal Sov. S-gos kumpartijos CK lapkričio 23 nutarimą (lig tol teturėjo vadinamą biurą), 9 narių biurą pramonės reikalams ir 7 narių biurą žemės ūkiui. Pagal tą patį Sov. S-gos kompartijos CK nutarimą panaikinti Lietuvos kompartijos rajoniniai komitetai, ir vietoj jų įsteigti prie žemės ūkio teritorinių-gamybinių valdybų kompartijos žemės ūkio gamybiniai komitetai (41), o pramonės reikalams — 24 kompartijos pramonės gamybiniai komitetai. Kompartijos gamybiniame komitete vidutiniškai bus 21 atsakingas tarnautojas ir po keletą asmenų techniškam darbui (Komjaunimo Tiesa, 1962.12.8.).
Būdingas partijos moralės lygio kritimas. Nors oficialiai skelbiama, kad "Partija — tai mūsų epochos — protas, garbė ir sąžinė", bet faktiškai ir pats centro komitetas skundžiasi partiniais grobstytojais, spekuliantais, buvusiais šauliais ir net aktyviais tikinčiaisiais (Tarybinė Mokykla, 1962 No. 3, p. 1, Komunistas, 1962 No. 10, p. 19). Nėra retenybė, kad tas ar kitas "partinis kandidatas susidėjo su grupe grobs-tytojų”, arba kad tas ar kitas partietis "pašalintas iš partijos už nesąžiningumą ir moralinį-buitinį pakrikimą” (Komunistas, 1962 Nr. 3 p. 67). Vėlgi kai kurie partiečiai šalinasi nuo dalyvavimo partijos gyvenime ir faktiškai “atsiduria už partijos eilių”. Pasitaiko net tokių partiečių, kurie savo nario knygelę palieka partijos biure, kad nebūt nustatytas jų priklausymas partijai (Komunistas, 1962 No. 3, p. 67, Valstiečių Laikraštis, 1962. 6, 13). O pasitaiko ir tokių partiečių, kurie drįsta apsitaisyti bažnytiniais drabužiais ir nešti kryžių bažnytinių laidotuvių procesijos priekyje. (Ibid.). Kaip toli nuėjęs partinės drausmės ir moralės nepaisymas matyt iš Tiesos (1962.4.24) žinutės, kad centro komiteto narys P. Variakojis ir kandidatas bendrininkavo su gauja kyšininkų ir grobstytojų ir buvo nubausti pirmasis 5 metus kalėti, antrasis — 3 metus. Suprantama, jau pjrieš teismą jiedu buvo išguiti iš CK. Faktiškai tiedu partijos dignitoriai stengeisi, pasinaudodami savo padėtimi, parūpinti savo rajonui statybinių medžiagų, trąšų ir kitų okup. Lietuvoj vis dar sunkiai gaunamų dalykų. Ir tas jų “vietininkiškumas” nepatiko Kremliui.
Komsomolas
Okup. Lietuvos komsomolas, kaip kad ir kompartija, nėra savarankiška lietuvių organizacija, o tik Sov. S-gos komsomolo dalinys.
Lietuvos komsomolas skaičiuoja 165,000 narių, tarp jų 25,000 mokyklinio jaunimo (Tarybinis Mokytojas, 1962.4.15). Komjaunimo Tiesa (1962.6.23) skundžiasi, kad kolchozuose komsomolo celės dažnai yra negausios, tik po 2-5 narius. Be to nariai šalinasi veiklos ir net slepia nuo savo artimųjų priklausymą komsomolui. O pasitaiko ir tokių, kurie slapta lanko pamaldas, slaptai tuokiasi bažnyčioje ir negerbia "socialistinės nuosavybės" (Komjaunimo Tiesa, 1962.11.16). Mokyklose, ypač aukštosiose, komsomolo narių daugėja. Pvz. Žemės Ūkio Akademijoje 96% visų studentų priklauso komsomolui (Komunistas, 1962 Nr. 8. p. 52). Tačiau komsomolo vadai nepatenkinti, kad ir mokyklų komsomolo nariai — tatai ypač pabrėžiama apie konservatorijos ir dailės instituto studentus — bodisi komsomolo veikla, susirinkimus stengiasi kiek galėdami trumpinti, nes neranda “apie ką čia kalbėti” (Komjaunimo Tiesa, 1962. 11.11). Maža to, ta pati Komjaunimo Tiesa piktinasi, kad "netgi pirmakursiam nėra svetimos nihilistinės nuotaikos", kad pasitaiko studentų komsomolo narių, kurie Sov. S-gos "gyvenimo trūkumą kartais išpučia iki apibendrinimo ir kai kada net nusirita į kapitalistinio pasaulio liaupsinimą.”
Lietuvos komsomolo pastangos nukreiptos į du taikinius: (a) "kelti darbo našumą, savikainos mažinimą", (b) "kovoti su praeities atgyvenomis." Tam prie teritorinių-ga-mybinių kolchozų-sovchozų valdybų įsteigti "komsorgų” etatai. Tam organizuojami "komsomolo prožektoriai” arba ‘komsomolo kontroliniai postai”. Tai yra įmonių, kolchozų, sovchozų komsomolo grupės, kurios žiūri, kad darbininkai gerai dirbtų, kad nebūtų eikvojamos žaliavos ir grobstomi gaminiai (Komjaunimo Tiesa, 1962.1.26; 3.28; 5.18 ir 23).
Komsomolui gali priklausyti "vaikinai ir merginos nuo 14 iki 28 metų amžiaus”. (Statuto 4 str.). Jaunimui nuo 7 iki 4 metų amžiaus komsomolo rėmuose ir jo vadovaujama veikla pionierių organizacija. Komsomolo statutas (51 str.) nustato, kad "pionierių organizacija kartu su mokykla auklėja pionierius ir moksleivius įsitikinusiais kovotojais už Komunistų Partijos reikalą.” 1962 gegužės 19 okup. Lietuvos pionieriai drauge su Sov. S-gos pionieriais, kurių jie yra priklausinys, šventė 40 metų pionierių organizacijos sukaktį. Savo sveikinime Chruščiovas visiškai išjungė pionierių tautiškumą ir ragino juos “mvlėti savo didžiąją daugianacionaline Tėvynę.” Lietuvoj skaičiuojama 160.000 pionierių (Komjaunimo Tiesa, 1962.5.19; Tarybinis Mokytojas, 1962.4.15).
Administracija
Nors “LTSR" konstitucijoje numatyta ir užsienių reikalų “ministe-riia.” tačiau. 1961 mirus “ministeriui” K. Preikšui, lig šiol ta vieta tebevakuoja.
Pagal Sov. S-gos kompartijos kovo 22 nutarimą okup. Lietuvoj buvo įsteigta "žemės ūkio produktų gamybos ir paruošų ministerija" ir 34, vėliau padidinta iki 41, teritorinės -gamybinės žemės ūkio valdybos, panaikinta žemės ūkio ministerija, paruošų ministerija, vyr. sovchozų valdyba ir 56 rajoninės žemės ūkio produktų supirkimo inspekcijos (Valstiečių Laikraštis, 1962.4.8.). Viršum žemės ūkio "ministerijos” ir šalia "ministerių tarybos” žemės ūkiui vadovauti įsteigtas "respublikinis komitetas”, kurio pirmininku yra kompartijos 1-sis sekretorius.
Ryšium su sunkumais aprūpinant gyventojus kasdieninio vartojimo prekėmis pagal Kremliaus dekretą okup. Lietuvoj buvo įsteigta "Vyr. Buitinio Gyventojų Aptarnavimo Valdyba” ir jos jurisdikcijai perduotos Prekybos "Ministerijos”, "kooperatyvų sąjungos” ir teatro draugijos įmonės (Komjaunimo Tiesa, 1962. 11. 14).
Vietoj buvusios valstybinės kontrolės pagal Kremliaus nutarimą įsteigtas “partinės-valstybinės kontrolės komitetas”. Taip pat pagal Kremliaus potvarkį rajonų ir miestų žinioje buvusios siuvyklos, odos ir avalynės įmonės ir baldų dirbtuvės perduotos "liaudies ūkio tarybai”, kuri vėliau subordinuota Sov. S-gos ūkio tarybai (Tiesa, 1963, 1. 11.).
Atėmus iš rajonų ir miestų vietinės smulkios pramonės įmones, o žemės ūkiui įsteigus teritorines valdybas ir prie jų nukėlus kompartijos gamybinius komitetus, labai susiaurėjo rajonų administracijos funkcijos, vaidmuo ir biudžetas (Komjaunimo Tiesa, 1962. 12. 8). Mat, vietiniams organams, kokie jie bebūtų, pirmiau rūpi savi reikalai, o ne "sąjunginiai”. Rajonų skaičius ir ribos priderintos prie žemės ūkio teritorinių valdybų — 41.
"Rinkimuose" į Sov. S-gos aukščiausią sovietą okup. Lietuvai pirmą kartą buvo Kremliaus primesti 3 “deputatai”, kurie ne tik Lietuvoje negyvena, bet ir nei tarnybinių, nei jokių kitų ryšių su Lietuva neturi: P. Jefimovas, Sov. S-gos armijos ir laivyno vyr. politruko pavaduotojas, D. Polikarpovas, Sov. S-gos kompartijos CK skyriaus vedėjas ir V. Žotovas, Sov. S-gos plano komiteto pirm. pavaduotojas Švyturys, 1962, nr. 7, p. 4).
Nauji baudžiamieji potvarkiai
Nuo vasario 15 padidintos bausmės: 1) už milicininko įžeidimą vietoj 6 mėnesių — iki 12; vietoj iki 60 rublių baudos — iki 100; 2) už pasipriešinimą milicijai vietoj iki 3 metų kalėjimo — iki 5; 3) už pasikėsinimą primušti ar užmušti milicininką vietoj nuo 3-12 metų kalėjimo iki 15 metų kalėjimo su pridėtine nu-trėmimo bausme iki 5 metų, o sunkinančiomis aplinkybėmis — mirties bausme (Komjaunimo Tiesa, 1962. 4. 26.).
Nuo vasario 15 mirties bausmė įvesta ir nusikaltusiems išžaginimu, vietoj buvusios iki 10 metų kalėjimo bausmės (Tiesa, 1962, 4. 26.). Nuo vasario 20 už kyšininkavimą vietoj buvusios iki 10 metų kalėjimo įvesta iki mirties bausmės imtinai (Ibid.). Nuo lapkričio 14 naujai įvesta iki 3 metų kalėjimo bausmė už šėrimą gyvulių ar paukščių "duona, miltais, kruopomis ir kitais maisto produktais, perkamais valstybinėse ir kooperatinėse parduotuvėse" (Valstiečių Laikraštis, 1962. 11. 14.) Kadangi praeitą vasarą Vilniuje ir kituose okup. Lietuvos miestuose stigo duonos, sovietinė administracija ir sugalvojo to trūkumo kaltę suversti tariamiems spekuliantams. Nuo gegužės 24 veikia potvarkis, kad "neturint reikiamo leidimo, statomi, pastatyti ir perstatyti gyvenamieji namai, pastatai ir įrengimai... rajono vykdomojo komiteto sprendimu gali būti statytojo sąskaita nugriaunami arba konfiskuojami” (Valstiečių Laikraštis, 1962. 3. 23.). Šis potvarkis atkreiptas pirmiausia prieš kolchozininkus, kurie, brangindami savo senas sodybas, nenori keltis į kolchozų kumetynus, delsia jų statybą, o savo sodybų griūvančius pastatus taiso ir perstato be sovietinės administracijos leidimo.
Teisminis teroras
Vasario 10 už nusižengimus svetimos valiutos taisyklėms 4 asmens pasmerkti myriop, kiti 4 — kalėti nuo 4 iki 10 metų. Balandžio 18 už spekuliaciją mėsa 1 asmuo pasmerktas myriop, kiti 2 — kalėti po 13 ir 15 metų. Liepos 18 už nusižengimus svetimos valiutos taisyklėms 6 asmens ir už avalynės spekuliaciją 20 asmenų pasmerkti nuo 7 iki 12 metų kalėti. (Komjaunimo Tiesa, 1962. 1. 31; Valstiečių Laikraštis, 1962. 4. 20; Tiesa, 1962. 7. 18, 19).
Kita rūšis sovietinio teroro teismo aukų — buv. partizanai. Birželio 17 pasmerktas myriop buv. partizanų grupės vadas J.Streikus, o kiti 2 buv. partizanai — kalėti po 10 ir 15 metų. Liepos 1 d. pasmerktas myriop "Vyčio” apygardos buv. partizanų vadas K. Riauba (Tiesa, 1962.6. 17, Valstiečių Laikraštis, 1962. 7. 1.).
Trečia rūšis sovietinių teisminio teroro aukų — buv. Vokiečių armijos pagalbinių batalionų kariai. Spalio 4 pasmerkti myriop 8 buv. batalijonų kariai už 1941-42 metų tariamus karo nusikaltimus, nepaisant senaties, nė sovietinių amnestijų, o spalio 20 — kiti 9 buv. kariai (Komjaunimo Tiesa, 1962. 10. 5, 21).
Rusifikacija ir indoktrinacija
1962. 3. 18 okup. Lietuva į Sov. Sąjungos aukščiausią sovietą "išrinko” 31,5% nelietuvių, Lietuvos komsomolo suv-me 1962. 3. 25-6 prezidiume buvo 22,5% rusų, sekretoriate — 27, 3%, nutarimų komisijoj — 23,7% rusų. Suvažiavimas “išrinko” į Lietuvos komsomolo CK 23% rusų, į CK kandidatus — 33,3%, į revizijos komisiją — 30,8% rusų: Lietuvos komsomolui Sov. S-gos komsomolo suvažiavime 1962. 4. 16-20 atstovavo 35% rusų, žemės ūkio biure — 43% (Švyturys, 1962, nr. 7, p. 4; Komjaunimo Tiesa, 1962, 3 26 ir 28; 12.9).
Komjaunimo Tiesos bendradarbių didžioji dalis yra rusai. Kai kurių numerių 75%autorių yra rusai. Lietuvos komsomolo suvažiavimas reikalauja, kad "komjaunimo organizacijos privalo padėti gerinti jos (rusų kalbos) dėstymą”, privalo "kolchozuose, sovchozuose, įmonėse “sudaryti ratelius rusų kalbai studijuoti" (Komjaunimo Tiesa, 1962.2.2.). Kolchozų saviveiklinininkai reikalaujami į savo repertuarą greta tautinių šokių įtraukti "rusų, gudų ir kitų sovietinių tautų šokius", o sporto mėgėjai skatinami “tautų draugystei” su Čeliabinsko srities ir kitų "broliškų respublikų" sporto mėgėjais (Komjaunimo Tiesa, 1962. 2. 2; Tiesa, 1962. 4. 15).
Komjaunimo Tiesa (1962. 12. 18) piktai bara tuos komsomolo vadovus, kurie neprenumeruoja rusų laikraščių. "Daugeliu kalbų kalba mūsų gamyklos darbininkai”, rašo Komjaunimo Tiesa (1962. 12. 30) apie grąžtų fabriką, “bet jie turi bendrą kalbą — rusų”.
Bet ypač intensyvi rusifikacija mokyklose. Tarybinės Mokyklos žurnalo autorių per 27% yra rusai. Apie 4% straipsnių eina rusų kalba. Krašto pažinimo mokinių būreliai pirmiausia kreipiami susipažinti su sovietų armijos kariais, karo metais buvusiais ar žuvusiais Lietuvoje. Mokyklose jiems įtaisomi albumai. Jie Lietuvos išvaduotojai (Švyturys, 1962 Nr. 9, p. 22, 26; Jaunimo Gretos, 1962 Nr. 4, p. 9, Nr. 5, p. 21; Tarybinis Mokytojas, 1962. 2. 22.). Lietuvos mokyklų komsomolas ir pionieriai turi organizuoti “įvairių tautybių’’ bendrus laužus, “abiturientų išleistuves”, ir kitokius “kolektyvinius susitikimus” turi keistis delegacijomis įvairių sovietinių švenčių progomis; turi susirašinėti (žinoma, rusų kalba) su “broliškų respublikų” pionieriais. Pvz Kauno A. Mickevičiaus mokyklos pionieriai "palaiko ryšius beveik su 130 STRS miestų ir kaimų pionieriais”. Mokyklose įtaisomi specialūs Sov. S-gos žemėlapiai, kurie vėliavėlėmis atžymi vietas, su kurių pionieriais susirašinėja. Mokyklų turistai turi bendrauti su Rusijos mokyklų turistais. O mokyklų pramogoms skatinami "literatūros vakarai rusų kalba" ir įvairių tautų šokiai ir dainos” (Komjaunimo Tiesa, 1962.12.9; Tarybinis Mokytojas, 1962. 12. 5 ir 9; Tarybinė Mokykla, 1963. Nr. 1. p. 16; Komunistas, 1962 Nr 8 p. 26). Mokytojams rusinti labiausiai vartojamos atostogos. Jų metu jie turi lankytis Maskvoj, Leningrade ir "broliškų respublikų" mokyklose susipažinti “su gamybinio mokymo, darbinio auklėjimo, atskirų dalykų dėstymo, vadovavimo mokykloms patyrimu".Visi vadovėliai vadinamam politiniam švietimui yra tik rusų autorių ir tik rusų kalba (Komunistas, 1962 Nr. 9, p. 46; Tarybinė Mokykla, 1962 Nr. 12, p. 3; Tarybinis Mokytojas, 1962. 6. 25.).
Rusijos imperializmo indoktrinacijai proga buvo Sov. S-gos įsteigimo 40 metų sukaktis. Gruodžio 28 d. Tiesa tikino, kad “rusų tauta padarė daug, labai daug, kad padėtų anksčiau atsilikusioms tautoms” ir "Rusijos Federacijos dėstytojai ir specialistai pokario metais padėjo mūsų respublikai išsiauginti, išmokyti dėstytojus” ( Kad Rusijos NKVD Lietuvos dėstytojus likvidavo areštais, deportacijomis ir žudymais — to Tiesa neprisimena.) Savo ruožtu Komjaunimo Tiesa (1962. 9. 8.) pašlovino Sov. S-gą kaip “laisvanorišką ir lygiateisę sąjungą”, tikindama, kad lietuvių tautai svarbu yra “stambios rinkos ir stambios valstybės pranašumas”, ir kad "kultūros nacionalinės formos keičiasi", kad ”1959 surašymo metu milijonai nerusų... gimtąja kalba užrašė rusų kalbą”, nes "glaudūs tautų ryšiai... iškelia vieningos tarpnacionalinės (rusų) kalbos reikalingumą”. Lygia greta su liaupsėmis rusams eina Vakarų niekinimas. Tarybinė Mokykla 1962 Nr. 12,, p. 5) taip aprašo visuomenės mokslo pamoką:
Mokiniai akivaizdžiai pamatė, kaip išaugo sovietinės šeimos pajamos... ir kaip sumažėjo realios amerikiečių šeimos pajamos... ir kiek jos (pajamos) mažesnės, negu tarybinio darbininko... Mokytojas kalba apie darbininkams uždedamų mokesčių augimą JAV, ... apie padėtį pensininkų amžiaus darbininkų, negrų, iš kurių darbo atlyginimo monopolijos kasmet ‘sutaupo’ 86 milijardus dolerių.
O istorijos mokytojus specialioj konferencijoj (1963 sausio 4-5) Institutas tokiomis temomis: “Kai švietė Mokyklų Mokslinio Tyrimo kurie istorijos dėstymo klausimai SSKP XXII suvažiavimo nutarimų šviesoje"; “Karo ir taikos klausimų nagrinėjimas, dėstant istoriją XI klasėj”; “Karo kurstytojų demaskavimas per istorijos pamokas”; ‘Darbininkų klasės — pagrindinės pasaulio revoliucinio pertvarkymo varomosios jėgos — vaidmens atskleidimas per istorijos pamokas”; "Komunistinis auklėjimas dėstant istoriją”; “Proletarinio internacionalizmo ugdymas per istorijos pamokas”; “Tautų nacionalinio išsivadavimo nagrinėjimas per istorijos pamokas (Tarybinė Mokykla, 1963, Nr. 1, p.47). Tarybinis Mokytojas (1962. 10.7) liaupsina mokytojus, kurie "ir gramatikos ir skaitinių pamokose puikiai panaudoja TSKP programos teiginius” ir bara tuos, kurie “dar mažai panaudoja KP programos teiginius literatūrinių rašinių temomis”.
Indoktrinacijai specialius kadrus ruošia vakarinis marksizmo-leninizmo "universitetas” (668 studentai), didesniuose miestuose veikiančios vakarinės "ekonomijos, ateizmo ir filosofijos mokyklos”, “65 ideologinės komisijos, 116 metodinių tarybų..., 145 politinio švietimo kabinetai (Komunistas, 1962, Nr. 8, p. 58, 62;
Tiesa, 1962, 6. 21). Indoktrinaciją vykdo 18,000 agitatorių iš politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos ir apie 600 meninių agitbrigadų (Tiesa, 1962. 4. 15; Komjaunimo Tiesa, 1962. 10. 26).
II. ŪKIS
1962 pramoninė produkcija
Neskaitant produkcijos tų įmonių, kurios yra Kremliaus tiesioginėje žinioje ir tų smulkių įmonėlių, kurios tik metų gale iš vietinių vykdomojo komiteto buvo perimtos “respublikos” žinion, "respublikinės” įmonės 1962 pagamino (skliausteliuose 1961 duomenys): (I) elektros energijos 1,396 (1.296) mil. kwh; 1,118,00 (2,082,000) tonų durpių; (II) 10,400 (9,639) metalo piovimo staklių; 17,300 (14,800) elektrosuvirinimo agregatų; 17,800 (17,500) elektrosuvirinimo transformatorių; 42 (39) mil. rb. vertės prietaisų, automatizavimo priemonių ir atsarginių dalių; 3,508,200 (3,201,000) elektros skaitiklių; 1,449,100 (1,158,-000) mažo galingumo elektros motorų (1961 buvo pagaminta 48,400 elektros motorų ir 100 kw galingumo); 19,600 (18,300) kilnojamų kompresorių; 57,300 m2 (54,500) šildymo katilų; 92,900 (101,600) m3 radiatorių; 210,900 (195,700) emaliuotų ketaus vonių; 6,5 mil. rb. vertės žemės ūkio mašinų (1961 buvo minėta 2,002 "fuchteliai” ir 1,029 šutintuvai); 4,284(2,401) mėšlo kratytuvų; 124,000 automatinių girdyklų galvijams (1961 negamino); 4,233 užkabinamų runkelių keltuvų (1961 negamino); 118 agregatų vitamininių žolių miltams gaminti (1961 negamino); 16,400 dantinių akėčių (1961 negamino); 200 dobilų sėjamųjų
(1961 negamino); (III) 560,000 (510,000) m3 padarinės miško medžiagos; 29,600 (28,800) m3 faneros; 32,000 (31,600) tonų celiuliozės; 51,800 (49,900) tonų popieriaus; 36,800 (36,400) tonų kartono; 23,5(20) mil. rb. vertės baldų; (IV) 728,000 (544,000) tonų cemento; 181,700 (204,900) tonų kalkių; 41,4 mil. (39,3 mil.) šiferio plokštelių; 10,3 (9,9) mil. m3 minkštos stoginės medžiagos; 579,2(589,8) mil. plytų; 618,800 (441,000) m3 betono surenkamų konstrukcijų; 140,2 (92,3) mil. drenažo vamzdžių; (1961 buvo pagaminta dar 69,700 m3 ksilolitinių plokštelių, kurių 1962 jau negaminta; (V) 275,300 (243,900) dviračių; 44,100 (40,500) radio imtuvų; 47,800 (40,200) magnetofonų; 109,-000 (77,500) dulkių siurblių; (1961 buvo minėta ir 50,000 geležinių lovų, kurių 1962 jau negaminta); 56,9 (53.5) mil, m2 audinių, 12,5 (11,00) mil. m2 lininių; 17,1 (16,00) mil. m2 medvilninių; 10,6 (10,1) mil. m2 vilnonių ir 17,7 (16,4) mil. m2 šilkinių; 11,600 (11,900) tonų linų pluošto; 23,9 (22,5) mil. trikotažo gaminių; 37,1 (35,9) mil. porų kojinių; 8.3 (7,8) mil. porų odinių batų; 3,8 (3.5) mil. porų guminės avalynės; 499,000 (572,000) porų veltinių;
118.3 (113) mil. rb. vertės siuvinių; (VI) 148,900 (144,400) tonų mėsos; 147,200 (106,900) tonų sugauta žuvies; 25,200 (23,900) tonų sviesto; 132,900 (123,000 tonų pieno; 142,600 (151,600) tonų smulkaus cukraus; 28,500 (26,800) tonų konditerijos gaminių; 6,700 (6,500) tonų augalinio aliejaus; 87,7 (83,7) mil. dėžučių konservų; 65 (60) mil. litrų alaus; 24 (21) mil. litr; bealkoholinių gėrimų; 8,583 (8,938) mil. papirosų; 16,700 (14,900) tonų muilo; [nepažymėta visai spirito gamyba. kurios 1961 rodyta 12,7 mil. litrų] (Tiesa, 1961.1.22).
Nors bendroji pramonės produkcija, palyginti su 1961, 9,3% padidėjo, tačiau 1962 produkcijos plano atskiros pramonės šakos neįvykdė. Iš viso 1962 produkcijos plano neįvykdė 10% visų įmonių, o darbo našumo pakėlimo plano neįvykdė 19% visų įmonių ir gamybos savikainos mažinimo plano — 20% įmonių. Taip pat neįvykdytas 1962 kapitalistinės statybos planas. 13,8% visų įmonių dirbo su nuostoliu, kurio bendra suma 7 mil. rublių. (Tiesa, 1963. 1.11.).
Pramoninė produkcija 1963 plane numatyta padidinti, palyginti su 1962, 8,7%: maisto pramonės 7,6%, mašinų statyboj 21% ir lengvosios pramonės — 4%. Darbo našumas numatyta pakelti 4,4%, o gaminių savikaina — 1,4% sumažinti. Kapitaliniams įdėjimams numatyta 271 mil. rublių, t. y. 21% daugiau kaip 1962, nors mokyklų, ligoninių ir kitų švietimo ir sveikatos įstaigų statybai padidinta tik 7% (Tiesa, 1963. 1. 11.).
1962 gruodžio 12 Kremlius paskyrė okup. Lietuvai 1963 m. 629,954,-000 rublių biudžetą) okup. Latvijai — 525,054,000, okup. Estijai — 350,860,000), taip pat nutarė grąžinti 71,9% apyvartos mokesčio ir 50% nuo realizuojamos vidaus išlošiamosios paskolos sumos. Okup. Lietuvos aukščiausias sovietas 1963. 1. 11. tą Kremliaus paskirtą biudžetą padidino iki 640,247,000 rublių. Tie 10,293,000 rb., pridėtieji prie Kremliaus skirto biudžeto, yra okup. Lietuvos miestų ir rajonų pajamos, kurios nėra tiesioginėj Kremliaus žinioj. Tad okup. Lietuva disponuoja tik 1,6% savo biudžeto, o 98,4% priklauso nuo Kremliaus.
Palyginti su 1962 metais, 1963 biudžetas 8% didesnis, t.y. maždaug tiek % didesnis, kiek % didesnė numatyta pramonės gamyba. Iš apyvartos mokesčio numatyta 336 mil. (1962 — 329 mil.), iš pelno atskaitymų — 178 mil. (1962—181 mil.), iš kooperatinių organizacijų pajamų mokesčio — 11 mil., iš įvairių rūšių asmens mokesčių — 49,3 mil., iš kolchozų pajamų mokesčio — 4,8 mil. (Tiesa, 1962.12.14; 1963.1.11).
Okup. Lietuvos aukščiausiam sovietui svarstant 1963 biudžetą ir ūkio planą, plane buvus planuota produkcija ir tokių įmonių, kurių net statybai lėšų nenumatyta (Tiesa, 1963.1.12.). Faktiškai Vilniaus planuotojai ir statybai lėšas buvo suplanavę, bet Kremlius jas nubraukė, o gamybą paliko. Pvz. kai kurios okup. Lietuvos įmonės skundėsi, kad vietoj jų planuotų 2000 atsarginių dalių mašinoms Kremliaus tiekimo plane skirta tik 500 ir įmonės gamyba dėl to susitrukdė.
Gamybiniai susivienijimai....
Komunistas (1962, Nr. 9, p. 41) nurodo, kad ‘‘pramonės gamybos specializavimo srity yra rimtų spragų”, ir kad net stambiųjų įmonių — "Komunaro" ir "Žalgirio" staklių gamyklų, elektrinio suvirinimo įrengimų gamyklos — produkcija "neatitinka įmonės gamybos profilio”. Trūkumai pašalinti pradėti organizuoti ‘‘gamybiniai susivienijimai,” tariant, kelios giminingos įmonės sujungiamos viena vadovybe. Pvz. Vilniaus "Eidukevičiaus” avalynės fabrikas, “Viktorijos” vaikų avalynės fabrikas, odos-galanterijos kombinato avalynės dirbtuvė ir Ukmergės avalynės fabrikas sujungti į odos-avalynės susivienijimą; “Lelijos” ir "Aušros” siuvyklos — į siuvimo susivienijimą; faneros fabrikas, baldų kombinatas ir ‘Beržo” fabrikas — į baldų-medžio apdirbimo susivienijimą. Susivienijimui vadovauja gen. direktorius, o atskirų įmonių direktoriai sudaro susivienijimo tarybą (Švyturys, 1962, Nr. 20, p. 18).
Dar didesni nei gamybos profilio yra kokybės trūkumai. Svarstant 1963 planą, buvo karčiai pažymėta, kad “su žymiais trūkumais gaminami baldai, avalynė, drabužiai.” Ir Sniečkus pripažino, kad Kauno “Raudonojo Spalio" avalynės fabrikas išleidžia 36% gamybos broko. O Šluota juokias, kad Vilniaus gamyklos dulkių siurbliai “penkias minutes pa-siurbia ir sustoja,” nes jų "varikliai greit perdega.” Net "ministras pirmininkas” Šumauskas guodėsi, kad “blogos kokybės duona, saldainiai, pyragas”, kad audiniai skylėti, dėmėti, nepatvariai dažyti. Prekių inspektoriai įmonėse randa iki 37% broko gaminių (Komjaunimo Tiesa, 1962.9.14; 12. 8; Tiesa, 1963.1.11; Šluota, 1962, Nr. 17, p. 14, Nr. 23, p. 14). Kadangi pagal Chruščiovą pačioj Sov. S-goj kai kurios įmonės išleidžia net “85% blogos kokybės produkcijos,” tai okup. Lietuva tuo atžvilgiu vyresniojo brolio “neprisi-vijo” ir stovi dar palygint aukštai.
Statybai trūksta technikos
Svarstant 1963 ūkio planą, buvo priekaištų, kad statybos "ministerija” ir jos trestai bei valdybos blogai vykdo statybos planus ir todėl daug nebaigtų statybos objektų, “daug nesumontuotų įrengimų”. Taip pat kliuvo ir vadinamam "Žemės Ūkio Technikos Susivienijimui”, kuris 1962 neišnaudojo savo sąmatos net 3,3 mil. rublių, skirtų kapitaliniam investavimui (Tiesa, 1963.1.11). Bet, antra vertus, LKP CK naujojo pramonės biuro pirm. J. Maniušis nurodo, kad viena iš kliūčių statybai yra “didesnio galingumo kėlimo-transportavimo mechanizmų nebuvimas,” kad “eilėje statybų... rankų darbo lyginamasis svoris sudaro 70% (Komunistas, 1962, Nr. 7, p. 14. Nr. 11, p. 13). Ogi J. Maniušio pavaduotojas biure S. Jasiūnas ir pats Sniečkus pripažįsta, kad pakrovimo -iškrovimo darbą dirbančių darbininkų “78% dirba tik rankomis” ir net pagrindinės pramonės šakose iki 65% pakrovimo-iškrovimo darbų atliekama rankomis (Komunistas, 1962, Nr. 9, p. 42, Komjaunimo Tiesa, 1962.12.8).
Buitinis patarnavimas
Pats faktas, kad buitiniam gyventojų patarnavimui 1962.11.13. okup. Lietuvos aukšč. sovietas paskyrė savo sesiją, kalba apie reikalo opumą. “Ministras pirmininkas“ M. Šumauskas sesijai išklostė, kad "buitinio aptarnavimo lygis dar nepatenkina“, kad patarnavimo planai neįvykdyti, aptarnavimo įmonių tinklas dar nepakankamas”, kad trūksta viešbučių ir kirpyklų (“Respublikoj" tėra 81 viešbutis su 2700 lovų), kad esamoms įmonėms “labai trūksta įrengimų, prietaisų, inventoriaus, atsarginių dalių, mašinų remontui”, kad iš 1300 prekybos automatų didelė dalis neveikia, kad labai trūksta valgyklų ir restoranų (Komjaunimo Tiesa, 1962.11.14). Net pagal sovietines normas okup. Lietuvos didžiuosiuos miestuos, nekalbant apie miestelius ir kolchozus, parduotuvių tinklas yra per retas: Vilniuje tik 73% reikalingo kiekio, Kaune — 62%, Klaipėdoj — 63% (Liaudies Ūkis, 1962, Nr. 8, p. 239). Nedaug ką žada ir naujai įsteigta “Vyriausia Buitinio Gyventojų Aptarnavimo Valdyba”, nes biurokratizmo aptarnavime ir lig šiol jau per akis. Pvz. perkant gėlyne gėlių gėlininkas rašo 3 egz. orderio rajono ūkio valdybai, kuriai gėlių pirkėjas turi už gėles mokėti ir gauti naują orderį gėlininkui, kad gėles išduotų. Ką gali sovietiniai biurokratai padėti, jei praeitą vasarą ėmė stigti duonos. Ir nors oficialiai niekur neskelbiama, kad okup. Lietuvoj 1962 metais kai kurie maisto produktai buvo racionuoti, bet tai tikras faktas. Antai, spalio 30 išleistas dekretas sako: “prekybos darbuotojai, kurie parduoda duoną, miltus, kruopas ir kitus maisto produktus į vienas rankas virš nustatytos normos (Mano pabraukta, V.V.), baudžiami pinigine bauda iki 25 rublių.” O potvarkio motyvuose pažymima, kad tariami spekuliantai trukdo aprūpinti gyventojus minėtais produktais ir kad reikia teikti "svarbią reikšmę taupiam duonos ir kitų maisto produktų naudojimui" (Valstiečių Laikraštis, 1962.11.14., Komjaunimo Tiesa, 1962.10.16.).
Žemės ūkio gamyba
1962 okup. Lietuvos žemės ūkį žymi Kremliaus įvairios priemonės ir būdai didinti produkcijai. Lietuvos kolchozai ir sovchozai, nors naudoja 95% viso ariamos žemės, 1961 pagamino tik 42% mėsos ir tik 38% viso pagaminto pieno, t.y. 100 ha savo naudojamos žemės pagamino tik ”24 centnerius mėsos ir tik 192 cent. pieno” (Komunistas, 1962, nr. 3, p. 31; Tiesa, 1962.3.8.). Tad 58% pagamintos mėsos ir 62% pagaminto pieno atitenka kolchozininkams, naudojantiems tik apie 5% Lietuvos dirvų. Todėl 1962 buvo numatyta kolchozų ir sovchozų mėsos gamyba pakelti 25%, pieno — 20% (Tiesa, 1961.12.28.). Kad šie įpareigojimai būtų praktiškai vykdomi, jau 1962 pradžioj buvo išvystyta intensyvi propaganda, uoliai dalyvaujant partijos ir administracijos viršūnėms. Vien sausio mėn. įvyko eilė vadinamų tarprajoninių pasitarimų, dalyvaujant Sniečkui ar Šumauskui (Tiesa, 1962,1.24,26,28, 29). Akcijos antspaudas buvo Chruščiovo pareiškimas, kad Lietuvos kolchozų ir sovchozų produkcijos “negalima pripažinti normalia” ir kad "laikas daugiau pareikalauti iš Baltijos respublikų (Tiesa, 1962. 3.6). 1962.3.22. Kremliui išleidus potvarkį dėl “Žemės valdymo pertvarkymo," kovo 31 atitinkamas potvarkis buvo išleistas ir okup Lietuvoj. Buvo įsteigtas "Respublikinis Komitetas LTSR Žemės Ūkiui Vadovauti" ir 34 gamybinės valdybos, gale metų kiek susmulkintos į 41. Kiekvieną gamybinę valdybą sudaro viršininkas, jo pavaduotojas, inspektorių grupė, specialistų grupė, planavimo - finansų grupė, buhalterijos - revizijos grupė, partijos organizatorius, "partorgas”, su grupe instruktorių ir komsomolo organizatorius. "komsorgas", su grupe instruktorių. “Vidutiniškai valdyboje dirbs 36 darbuotojai”, atseit, gamybinių valdybų įsteigimu (Valstiečių Laikraštis, 1962. 4. 8., Komjaunimo Tiesa, 1962. 4. 4). Visi valdybų viršininkai yra partiečiai, o "partorgais paskirti daugiausia (47%) partijos centro komiteto nariai, arba kandidatai (15%), arba revizijos komisijos nariai (18%) (Komunistas, 1962, Nr. 5, p. 4). Pagal LKP CK rezoliuciją "varovų” pagrindinis uždavinys: ”1) pasiekti 1962 11 centnerių grūdų derliaus iš 1 ha”, 2) pasiekti, kad 100 ha naudojamos žemės būtų pagaminta 55 cent. mėsos ir 464 cnt. pieno (Tiesa, 1962. 4. 7.; Komjaunimo Tiesa, 1962. 4. 8.). Metų gale paaiškėjo, kad žemės ūkio planas nebuvo įvykdytas: nei grūdų, nei pieno, nei bulvių, nei cukrinių runkelių užplanuoto kiekio negauta (Tiesa, 1963. 1. 11.). Chruščiovo įsakyti sėt kukurūzai bankrutavo. Bulvių derlius toks liesas, kad sėklai neužtenka. Pašarų gauta tik 84% reikalingo kiekio (Komjaunimo Tiesa, 1962. 10.31; 11.24; Tiesa, 1963. 1. 11.). Be abejo, lietingi metai derliui atsiliepė. Bet ne dėl gamtos sąlygų 'kasant bulves iki 30% jų pasilieka dirvoje." Ne dėl gamtos sąlygų 20% visų karvių lieka bergždžios, o veikiau dėl to, kad, kaip vienas korespondentas rašo: "Karvidėje buvome 4 val. p. p. Karvės tą dieną buvo tik kartą pašertos. Nebuvo atvežta pašarų.” Ne dėl gamtos sąlygų “per 6 mėnesius rajone krito 1402 kiaulės, o dėl to, kad “laikomos labai blogose sąlygose“ (Valstiečių Laikraštis, 1962. 8.8; Liaudies Ūkis, 1962 Nr. 10, p. 298; Komjaunimo Tiesa, 1962. 10. 19). Antai, Valstiečių laikraščio (1962. 10. 5.) korespondentas apie savo patyrimą pasakoja:
Kiaulių fermoje, kurioje aš dirbu sargu, kiaulės laksto, kur joms patinka... Paršeliai srutose prigeria. Šaukiam, maldaujam sutaisyti tvartus. Ne. Be pirmininko įsakymo nieko neprišauksi.”
Kitas to laikraščio korespondentas savo patyrimą taip vaizduoja:
Sustabdau 2 kolūkiečius, beriančius į dirvą runkelių sėklą, ir klausiu: “Ar augs čia runkeliai?” “Ne, neaugs”. “O jūs ką galvojate?” — kreipiuosi į šalia stovintį. “Neaugs”, — atsakė ir šis. “Tai kam sėjat?” “Liepė, tai ir sėjam’’ (Valstiečių Laikraštis, 1962. 8.8.).
Vėl kitas Valstiečių Laikraščio (1962. 10. 5.) bendradarbis tokį savo patyrimą aprašo:
Pasėlis išvagotas, tačiau vagos užsinešusios, vidury lauko telkšo vanduo. “Argi negalima nuleisti vandenį?” — klausiu sutiktą kolūkietį. “Galima, bet niekas neliepė” — aiškina šis.
Kolchozinės sistemos.. biurokratinis “liepė”, “neliepė” -nepalygint daugiau kenkia Lietuvos žemės ūkiui už pačias nepalankiąsias gamtos sąlygas.
Kolchozų ponai ir mužikai
Kiek žalinga kolchozinė biurokratija gamybai, matyt ir iš to, kurią kolchozinių pajamų dalį pasisavina kolchozų ponija ir kokie trupiniai telieka mužikėliams - kolchozininkams. Vidutiniškai kolchozo pirmininkui tenka 2% visų kolchozo pajamų. Konkrečiai pvz Rokiškio raj. ‘Liudo Giros" kolchozo pirmininkui per mėnesį išeina po 330 rublių. Kai kurių kolchozų pirmininkai sugeba “užkalti" ir iki 900 rublių per mėnesį. Pirmininko pavaduotojas vidutiniškai gauna mėnesiui 30 rb. ir 60 darbadienių, vyr. buhalteris — 90 rb., jo pavaduotojas — 30 rb. ir 60 darbadienių, apskaitininkai -— po 35 rb., laukų brigadininkai — po 70 rb. ir 20 darbadienių, jų pavaduotojai — po 30 darbadienių, gyvulių brigadininkai — po 40-60 rb. Pagal Kremliaus 1962. 4. 12. nutarimą kolchozų specialistų atlyginimas neturi būti mažesnis kaip 80-90% pirmininko atlyginimo. Kolchozas savo nuožiūra negali jų atleist iš darbo. Tai teritorinei valdybai priklauso. Jie turi pirmumą įsigyti motociklus, kuriems kolchozai privalo duot benziną ir tepalą ir atlikt bėgamąjį remontą. Jiems garantuotas atlyginimo minimumas, nepriklausąs nuo kolchozo derliaus ir pajamų. Pvz. kombainininkui už dienos normą garantuota 21 kg. grūdų ir 4,9 rb. Traktorininko ar mašinisto darbo diena lygi 5 darbadieniams ir už kiekvieną darbadienį garantuota 2 kg grūdų ir 70 kapeikų, atseit, už darbo dieną garantuota 10 kg. ir 3,50 rb. Be to, jie turi gauti "specialų papildomą darbo apmokėjimą už žemės ūkio kultūrų derlingumo ir gyvulių produktyvumo planų įvykdymą ir viršijimą”, ir aplamai už gerą darbą. Pvz. traktorininkas per 10 dienų apsėjęs 150 ha gauna 15 rb. priedo, arba už ekonomiją mašinų eksploatacijos ir remonto išlaidų 30% sutaupytos sumos. Vidutinio kolchozo administracijos ir technikos personalo skaičius svyruoja nuo 10 iki 40. Todėl pvz Rokiškio raj. "Naujojo Gyvenimo” kolchozas savo kolchozininkams už darbą išmokėjo 13,400 rb., o administracijai vien papildomo atlyginimo 8,830 rb. "Pergalės” kolchozas administracijos papildomam atlyginimui išleido 43% viso kolchozioninkams tekusio atlyginimo. Mažeikių raj. "Kirovo” kolchozas už 1961 pirmininkui išleido 1,401 rb., buhalteriui — 513 rb., brigadininkams — 1379 rb., traktorininkams — 616 rb., o 285 kolchozininkams — po 9,2 rb. (Valstiečių Laikraštis, 1962. 2. 16; 4. 11; 5,27; 8. 10; 8. 19; 9. 30; 12. 28;Tiesa, 1962. 4. 6; 4. 19; 7. 20; Komjaunimo Tiesa, 1962. 12. 12. 8; Švyturys, 1963, Nr. 1, p. 2-4; Šluota, 1962, Nr. 13, p. 13.).
Pagal Komunistą (1962, Nr. 3, p. 36-41) nemaža dalis kolchozų už darbą kolchozininkams tegali skirti "10-15% visų piniginių pajamų.” Todėl Tiesa (1962. 4. 14) skelbia kaip nepaprastą Radviliškio raj. "Draugo” kolchozo laimėjimą, kad jis galėjo kolchozininkams už darbą skirti net 47.5% savo pajamų. Bet šis kolchozas "garsėja visoje Tarybų Lietuvoje derlingumo, mėsos ir pieno rodikliais". Labai gerai laikosi ir Klaipėdos raj. "Gegužės 1” kolchozas, kuris 1961 už darbą paskyrė 41,8%savo pajamų. Tačiau ir šiais išimtiniais atvejais kolchozininko darbadienis, palyginti su administracijos ir specialistų uždarbiu, išeina labai liesas. Pvz. minėto "Gegužės 1” kolchozo kolchozininko darbadieniui teko tik 1 kg. grūdų ir 70 kapeikų. (Valstiečių Laikraštis, 1962. 2. 9.). Tuo tarpu ūkiškai silpnesni kolchozai už darbadienį tepajėgia atlyginti po 820 gm grūdų ir 14 kapeikų (Rokiškio raj. “Liudo Giros” kolchozas)), po 1 kg grūdais ir tik po 5 kapeikas (Klaipėdos raj. "Švyturio” kolchozas). O pvz Mažeikių raj. “Kirovo” kolchoze už darbadienius priklausantieji kolchozininkams grūdai ir 1962 pradžioje “dar ne visiems išduoti už 1959 metų darbadienius, 146 (kolchozininkai) dar negavo apmokėjimo už 1960 metų darbadienius” (Valstiečių Laikraštis, 1962. 2. 16; 4. 13; 5. 11 ir 27.). Sunku ir įsivaizduoti šių skurdžių kolchozinių mužikėlių vargana dalia.
Nors iš kolchozinių ponų nepaprastai aukštų atlyginimų palyginti su kolchozinių mužikėlių uždarbiais yra aišku, kad Kremlius okup. Lietuvos žemės ūkį yra patikėjęs “naujajai klasei”, tačiau ir mužikėlių visai negližuoti negali. Todėl jų darbštumui akstinti numatytas taip pat papildomas atlyginimas už derliaus, mėsos ar pieno gamybos didinimą. Būdinga tačiau yra šio atlyginimo progresija. Jei eilinis kolchozininkas gauna papildomo atlyginimo vienetą, tai tuo pačiu pagrindu grandininkas jau gauna 1,4 vieneto, fermos vedėjas — 1,5 vieneto, brigadininkas — 1,68 vieneto, agronomas, zootechnikas — 2 vienetus, kolchozo pirminininkas — 2,4 vieneto (Valstiečių Laikraštis, 1962. 4. 11.). Dar labiau privilegijuotoj padėty yra kolchozų ponija premijų atžvilgiu. “Ministrų Taryba” 1962 įsteigė 450 premijų; 5 po 8,000 rb„ 10 — po 6.000 rb, 50 — 4,000, 105 — 3,000, 130 — 2,000, ir 150 po 1,000 rb., viso 1,025,000 rb. Iš jų 10%, t. y. 102,000 rb. numatyta kolchozų pirmininkams, 20% — specialistams ir 70% vadinamiems "pirmūnams” (Tiesa, 1962. 6. 26.).
Žemės ūkio melioracija, mechanizacija, elektrifikacija
Kai sovietinėje propagandoje skaitome, kad Lietuvos okupacijos metais keliskart didesni plotai nusausinti nei nepriklausomybės laikais, tai turime atminti, kad nepriklausomoj Lietuvoj kiekvienas ūkininkas rūpinosi savo žemėj griovių kasimu ir priežiūra ir ši plačioji melioracija valstybės statistikoje visai nefigūravo. Valstybės parama ir kontrolė ribojosi uždaru drenažu ir upių reguliavimu. Tuo tarpu susovietintoje okup. Lietuvos žemės ūkyje visi melioracijos darbai ir melioracijos priežiūra yra valdžios. O kaip ta susovietinta melioracija veikia, rodo paties “ministro pirmininko” Šumausko pasisakymas, kad “nusausintuose plotuose dar dažnai galima matyti į krūvas sustumtus krūmus ir kelmus” ir kad “neretai tenka matyti melioracinius griovius prižėlusius krūmų, senos žolės, neišvalytus nuo sąnašų”. Kad didelėj daly nusausinimo sistema neveikia, matyti iš fakto, jog praeitą pavasarį daugely rajonų ištisi plotai pasėlių prigėrė (Tiesa, 1962. 5.19 ir 6. 6.).
Ir žemės ūkio mechanizacija okup. Lietuvoj, atrodo, labai intensyvi. Žemės ūkio technikos susivienijimas, kuris Lietuvos kolchozus ir sovchozus aprūpina mašinomis, 1962 nurašė į nuostolius "užsigulėjusių, sugedusių ir netinkamų mašinų ir kitų prekių už 400,000 rublių" Tiesa, 1963. 1. 11). O Valstiečių Laikraščio (1962. 12. 28.) korespondentas rašo, kad Kauno raj. Puikonių sovchozas, 1557 ha ariamos žemės, turi 17 traktorių, 4 kombainus, 5 kuliamąsias ir eilę kitų mašinų, bet "prie kūdros, čia voliojasi pamestos naujitelaitės, kai kurios dar neatpakuotos sėjamosios... netvarkingai pamesti kombainai” ir ‘‘tik viena kuliamoji maždaug tvarkoj". O "kieme stovi visiškai nauja automatinė girdykla”, nes “per daug nuo jos sunkvežimiams nuėmė dalių... ir paliko likimo valiai... Prie garažo rūdija nauji kultivatorių noragėliai, spyruoklės, mėšlo kratytuvo transporteriai, ... keturi nauji elektriniai ventiliatoriai”. Apie Upninkų sovchozą Tiesa (1962. 7. 20) rašo: “Technikos daug. Tačiau pasižiūrėjus į ją iš arčiau, plaukai piestu stojasi... 2 grūdų kombainai išrengti, kaip sakoma, iki nuogumo. Kam prireikė elektros laido — atėjo, ištraukė iš kombaino... Trūksta diržų, grandinių... Kažkas pagrobė akumuliatorius”. O kad skaitytojas nelaikytų to išimtinu atveju, Tiesa priduria, kad “šis pavyzdys nėra vienintelis”.
Pagal planą Lietuvoj visi sovchozai ir kolchozai bus elektrifikuoti jau 1964 (Tiesa, 1963. 1. 11). Šiuo metu esą elektrifikuoti 176 (iš 236) sovchozai ir per 1000 (iš 1865) kolchozų. Faktiškai tačiau "elektrifikavimo laipsnis žemės ūkyje, ypač kolchozuose, dar nežymus” ir "pagrindiniai gamybos procesai atliekami rankomis”, nes "nėra instaliacijos medžiagų”, "nėra motorų ir mašinų” (Tiesa, 1963. 1. 11 ir 12; Švyturys, 1962, Nr. 21, p. 27).
Antra vertus, ryšium su elektrifikacija labai padaugėjo nelaimingų atsitikimų. Kai kuriuose sovchozuose vien tik per 6 mėnesius 1962 įvyko po 12-13 nelaimingų atsitikimų, o Padėvičio ūkyje — net 31. Kaip Valstiečių Laikraštis (1962. 10. 5) aiškina, to priežastis esanti darbininkų nepamokymas, kaip su elektra elgtis, elektrinių įrengimų nepritaikymas tinklo įtampai, apsaugos priemonių stoka: daug kur sudaužyti elektros jungikliai, ir jų vietoj stovi atviri neapsaugoti laidai, kurių prisilietimas yra užmušęs ne vieną darbininką.
III. SOCIALINIAI REIKALAI IR SVEIKATA
Profsąjungų vaidmuo
1962. 4. 17. Sniečkus profsąjungų tarybos pilnatyje reikalavo, kad įmonių profsąjunginiai komitetai dar daugiau rūpintųsi užsakymus gerai atlikti laiku ir akordinio darbo apmokėjimą plėsti. O tarybos pirmininkas papeikė tas vietos profsąjungų organizacijas, kurios silpnai vysto lenktyniavimą ir nesirūpina gamybos kėlimu (Tiesa, 1962. 4. 20). Kai pagrindinis profsąjungų uždavinys — spaust darbininkus daugiau ir geriau gaminti, tai natūralu, kad net ir tais atvejais, kai jų formali pareiga žiūrėti darbininkų teisių, profsąjungų komitetai stoja įmonių vadovų savavaliavimo ginti. (Tiesa (1962.
2. 8.) cituoja eilę pavyzdžių — Statistikos Valdybos, “Greifenbergerio“ fabriko, Vilniaus miškų technikumo, Ignalinos geležinkelio stoties, Šiaulių pramonės kombinato ir kt. — kur profsąjungos komitetai ne tik neužstojo darbininkų, bet visaip rėmė vadovų savavaliavimus. Ypač sunki padėtis vagonų krovėjų. Nors jie dirba jau po keleris metus, geležinkelių administracija juos laiko dieniniais ir neapdraudžia nei nuo nelaimingų atsitikimų, nei duoda jiems atsostogų, nei apdraudžia senatvės pensijai (Tiesa, 1962. 2. 22). Ir profsąjungos dėl visa to tyli.
Nors miestuose labai trūksta gyvenamo ploto, profsąjungos visai nesirūpina darbininkus aprūpinti pakenčiamais butais. Pati sovietinė spauda pripažįsta, kad daugelis darbininkų šeimų su 2 ir daugiau vaikų, vienoj įmonėj išdirbę po 4 metus ir daugiau, vis dar priversti gyventi po kelias šeimas viename bute (Komjaunimo Tiesa, 1962. 12. 15).
Sveikatos reikalai
Pagal sovietų statistiką 10,000 Lietuvos gyventojų tenka 18 gydytojų (Tiesa, 1962. 12. 5). Faktiškai tačiau pagal Švyturį (1963, Nr. 1 p. 4-5) medicinos punktų vedėjais, ypač kaimo srityse, dažniausiai yra felčeriai, ne gydytojai. Ir šie felčeriai, nors formaliai jų uždavinys esąs tik skiepijimas ir sanitarinis švietimas, faktiškai beveik visi verčiasi tikra gydytojo praktika, priimdami kasdien apie 20 ligonių. Dažnai labai menkos ir šių punktų patalpos. Net tokiam Aleksote, atseit, veik pačiame Kaune, moterų konsultacijos punktas prisiglaudęs, anot Šluotos (196 Nr. 6), lyg gandralizdyje, kurin nėščios moterys turi kopti siaurais stačiais laiptais. Be to, medicinos punktai dažnai neturi net būtiniausio medicinos inventoriaus: stomatologinės ar ginekologinės kėdės. Ir laimingi tie, kuriems pasiseka susimedžioti kuriai ligoninei nereikalingą palaikį inventoriaus gabalą (Švyturys, 1963, Nr. 1, p. 5). Apie vieną medicinos punktą žurnalas pastebi, kad jo "stomatologinis kabinetas kasdien priima apie 30 pacientų, ir gydytoja seną braškančią dantų gręžimo mašiną turi sukti... koja”. Ką ir kalbėti apie dantų mašinas, jei "ir pagal gydytojų receptus rajono vaistinėse negalima gauti medicininių termometrų” (Šluota, 1962, Nr. 11, p. 2). Gydybą labai sunkina ir atitinkamų preparatų trūkumas. Pvz. net rajonų centrinės ligoninės neturi kraujo atsargų transfuzijoms ir prireikus ieško po miestą kraujo donorų (Švyturys, 1962 Nr. 7, p. 18). Vaistų trūkumą kurį laiką bent iš dalies šalino galimybė gauti vaistų iš užsienio. Tačiau jau kuris laikas užsieninių vaistų gavimas faktiškai visai nutrauktas. Net tais atvejais, kai Sov. S-goje vaistai negaminami ir vienintelis būdas išgelbėt ligonį nuo mirties yra gauti vaistų iš užsienio, pvz, nuo pūslės tuberkuliozės clorpectin WCS-90, sovietų muitinė vaisto nepraleidžia net tuo atveju, kai jis siunčiamas "Respublikiniam Prieštuberkulioziniam Dispanseriui.” Stačiai negalima suprasti šiokio Kremliaus potvarkio antihumaniškumo. Tuo būdu visuotinis gydymas, kuris D. Britanijoj yra tapęs gyventojams palaima, susovietintas okup. Lietuvoj, dažnu atveju yra tapęs visuotinio gydymo patyčiomis.
IV. ŠVIETIMAS
Kiekybė ir kokybė
Pagal sovietų duomenis 1962/63 mokslo metų pradžioj okup. Lietuvoj buvo 413 vidurinių mokyklų, 880 aštuonmečių, 2662 pradinės, 46 internatai, 10 aklųjų ir kurčių-nebylių mokyklų. Bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 509,000 mokinių. Tarp jų gamybinėse klasėse — 37,000 IX-XI klasės mokinių, internatuose — 12.500, prailgintos darbo dienos grupėse — 22,500, vakarinėse — 59.500. Vidurinėse specialinėse mokyklose buvo 44,000 mokinių, o aukštosiose — 33,000 studentų. Palyginus su 1939/40 padėtimi, 1000 Lietuvos gyventojų atitenkantis besimokančių skaičius padidėjęs 48% (Komjaunimo Tiesa, 1962.8.17 ir 31; Tiesa, 1962.12.5; Tarybinis Mokytojas, 1962.11.1; Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 12, p. 2).
Pradžios mokslo metų duomenys metų eigoje smarkiai keičiasi. Jau 1962.12.2 Tarybinis Mokytojas susirūpino, kad "jei rugsėjo vidury į mokyklas buvo sugrąžinti beveik visi mokyklinio amžiaus vaikai, tai šiuo metu padėtis yra žymiai pablogėjusi.” Pagal Komjaunimo Tiesą (1962 180 nr.) "labai didelis nubyrėjimas kaimo ir darbo jaunimo vidurinėse mokyklose.”. Kai kuriose mokyklose nubyrėjimas siekia iki 45% visų mokinių. Ir “byra” iš mokyklų ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Komunistas (1962, Nr. 9 p. 58) rašo, kad, "nors kasmet švietimo sistema gauna per 1000 jaunų specialistų, bet tuo pačiu metu... išeina dirbti kitur 700 mokytojų.”
Kompartijos centro komitetas ir "ministrų taryba” 1962. 5. 21. priėmė bendrą specialią rezoliuciją "Dėl priemonių rimtiems trūkumams pašalinti vykdant visuotinio privalomo mokymo įstatymą". Trejopi tie “rimti trūkumai:” a) privalomo mokymo amžiaus vaikų pasilikimas už mokyklos, b) mokymosi nepažangumas ir c) patalpų stoka. 1962 pradžioj įvykęs privalomo mokymo tikrinimas vien Kaune rado, kad 64% privalomo mokymo amžiaus vaikų nebuvo įrašyti mokyklų sąrašuose (Tarybinis Mokytojas, 1962, 3.1 ir 6. 24). Antra vertus, nuo 27 iki 50% mokyklą lankančiųjų vaikų vienoj klasėj sėdi po 2 ir net 3 metus ir privalomo mokymosi amžiaus ribą pasiekia nebaigę nė visuotinio privalomo mokslo mokyklos. Tai kandidatai vakarinėms suaugusiųjų mokykloms. "Tačiau suaugusių mokymas daugumoj pramonės įmonių, kolchozų ir sovchozų ir toliau paliktas likimo valiai,” skundžiasi “švietimo ministras”. O švietimo tarnautojų profsąjungos komiteto pirmininkė nurodo, kad “kiekvienais metais apie 30% vakarinių mokyklų mokinių nutraukia mokslą, o atskirose mokyklose net daugiau” ir kad "mokymosi pažangumas žemas” (Tarybinis Mokytojas, 1962. 2.4; 3. 14 ir 22; 6.24; Tiesa, 1962. 4. 15). Ir Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 4, p. 5-6, pripažįsta, kad "vakarinių mokyklų darbo kokybė... kelia rimtą susirūpinimą... Aukštųjų mokyklų atsakymai kalba apie nepatenkinamą vakarinių mokyklų abiturientų paruošimą.”
Sovietinė spauda minėtų trūkumų pagrindine priežastimi laiko patalpų stoką: trūksta patalpų bendrabučiams ir vaikai, kuriems mokykla yra už 5 - 7 klm., nepajėgia mokyklos lankyti; trūksta mokytojams butų, ir todėl mokytojai bėga į kitą darbą; trūksta klasėms patalpų ir todėl daugelis mokyklų, vien aštuonmečių 300, dirba dviem pamainom "labai ankštose patalpose”. Net "50% visų technikumų respublikoje dirba visiškai netinkamose patalpose" (Tarybinis Mokytojas, 1962.3. 22; Valstiečių Laikraštis, 1962. 12. 16). Kaip 1962 taip ir 1963, Sov. S-gos biudžetą svarstant, okup. Lietuvos ‘deputatai" tame soviete prašė jį, kad skirtų daugiau lėšų Lietuvos švietimui. Prašymą rėmė ir okup. Lietuvos aukščiausio sovieto ekonominė komisija ir “švietimo ministras," bet Kremlius tatai nuleidžia negirdomis, o mokyklų statybai skiria beveik tik tiek, kiek reikia naujų patalpų kasmet pribūvančiam pirmaklasių skaičiui. Kadangi kasmet pradžios mokyklose priauga apie 10,000 naujų mokinių, tai jiems reikia mažiausiai 20 naujų mokyklų. Faktiškai per praėjusius 4 metus buvę pastatytos 66 naujos mokyklos (Tarybinis Mokytojas, 1962. 3. 15 ir 12. 16; Tiesa, 1963. 1. 1). Kadangi Kremlius neturi intereso daugiau lėšų skirt. okup. Lietuvos mokyklų statybai, Lietuvos kompartijai belieka spaust kolchozus ir pramonės vietines įmones, kad “savanoriškai” savo lėšoms mokyklas statytų. Sovietinė propaganda bara tuos kolchozus, sovchozus ir pramonės įmones, kurie per maža rodo iniciatyvos tam “visaliaudiniam" reikalui. Turint galvoj kolchozų atsilyginimą kolchozininkams už darbą, užkarti jiems dar ir mokyklų statybą yra tolygu apiplėšti elgetą. Net ir tie kolchozai, kurie partijos spaudimui nusilenkė ir pradėjo mokyklų statybą, dažnai nepajėgia jos baigti (Tarybinis Mokytojas, 1962.2.18 ir 6.24; Tiesa, 1962. 2. 23).
Gamybinis mokymas
“Ministrų Taryba” 1962 pavasarį išleido gamybinio mokymo taisykles, pagal kurias kiekviena vid. mokykla priskiriama kuriai pramonės įmonei, statybos ar transporto organizacijai, sovchozui. Išimtiniais atvejais pati mokykla ar kelios mokyklos gali steigti savo mokomąsias dirbtuves ar mokomuosius ūkius. Gamybinis mokymas vyksta 3 metus. Pirmuosius dvejus metus (IX-X klasė) mokiniai turi įsisavinti “pagrindinius profesinius įgūdžius,” t.y. dirbti pramonės ar kitose įmonėse instruktorių prižiūrimi. Trečiuosius metus (XI klasės) mokiniai jau "atlieka tikrinamuosius darbus,” t. y. jau savarankiškai pradeda dirbti. IX-X klasės mokiniai, kurie nedalyvauja gamybiniam mokyme, atostogų metu turi 2-4savaites dirbt kolchozuose ar fabrikuose, o gamybinių klasių mokiniai turi 3savaites atostogų skirt gamybos praktikai tose įmonėse, kur praktikavosi mokslo metu (Tarybinis Mokytojas, 1962. 3. 11;Komjaunimo Tiesa, 1962. 3. 28; Tiesa, 1962. 4. 15).Tačiau taisykles išleist dar nereiškia reikalą praktiškai sutvarkyti. Tarybinė Mokykla (1962, Nr. 9, p. 4)skundžiasi, kad “blogai paruošta gamybinio mokymo bazė.” Pasirodo, kad įmonės, kuriose mokiniai atlieka gamybinę praktiką, tam tikslui neorganizuoja atskirų mokomųjų skyrių, o mokinius arba laiko tik darbo stebėtojais, arba naudoja juos valymo ar broko ardymo darbams. Pvz. statybų vadovai pristato maišyt betono arba krovinių krauti (Tarybinis Mokytojas, 1962. 7. 5;Komjaunimo Tiesa, 1962. 2. 16). Bet blogai yra ne tik su "mokymo baze”, bet ir su specialybės parinkimu. Mokyklai, prieinama tik vietinių įmonių specialybė. O dažniausiai šios įmonės neturi perspektyvos plėstis ir naujos darbo jėgos nereikalingos. Dėl to jauni specialistai atsiduria be darbo. Taip atsitikę su radio monteriais, braižytojais. Kauno vid. mokyklos Nr. 4 šios rūšies “bedarbiai” net tam tikrą demonstraciją prieš švietimo administracija mėgino organizuoti (Tarybinis Mokytojas, 1963.1.13; Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 9. p. 6).
Sovietinė spauda ryšium su gamybinio mokymo praktika nurodo į mokinių perkrovimą darbu. Bendrojo lavinimo mokyklose 1962/63 mokslo metais per savaitę turi pamokų: I-II klasė -— 24, III .— 28, IV - 30, V - 34, VI — 35, VII-XI — 36 pamokas, neskaitant choro, orkesetro valandų. Kai prie šio pamokų krūvio dar prisideda gamybinė praktika, mokiniai nepajėgia gerai mokytis (Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 10, p. 1;Tarybinis Mokytojas, 1962. 11. 25; 12. 2.). O Komunistas (1962, Nr. 5, p. 57) kelia reikalą keist gamybinį mokymą aukštųjų mokyklų studentams lituanistams, kurie, "dirbdami gamykloje, įgyja tokią specialybę, su kuria po pusmečio išsiskiria visam gyvenimui.” Tad ir po ketverių metų praktikos vadinamas gamybinis mokymas vis dar nėra išėjęs iš bandymų stadijos.
Internatai
Dėl internatų pačioj okup. Lietuvoj yra skirtingos nuomonės. Vieni juos giria ir teigia, kad jų “mokinių mokymosi pažangumas sistemingai kyla ir yra žymiai aukštesnis, negu bendrojo lavinimosi mokyklose," kad jų mokytojai "sėkmingai formuoja (mokinių) mokslinę-ateistinę pasaulėžiūrą” ir “stengiasi dėkingą mokomąją medžiagą panaudoti mokinių komunistiniam auklėjimui, skiepijant tautų draugystės idėją, ugdant internacionalinius (t. y. prorusiškus V.-V.) jausmus”. Kiti tvirtina, kad “mokyklų internatų auklėtinių mokymosi pažangumas... nedaug aukštesnis už masinių bendro lavinimosi mokyklų mokinių mokymosi pažangumą, o atskirose — net žemesnis,” kad “nemaža antramečiavimo faktų,” kad "vyrauja vadinami vidutiniokai, t.y. tokie mokiniai, kurie turi tik patenkinamus pažymius,” kad jos ‘yra uždaros, izoliuotos nuo visuomenės ,atitrūkusios nuo gyvenimo,” kad jose “dienos režimas labai įtemptas, perkraunamas įvairiais užsiėmimais”, o jų klasių vadovų ir auklėtojų darbe “trūksta sistemos, dalis organizuojamų priemonių yra formalios ir neefektingos” (Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 4, p. 4-6 ir p. 33).
Sovietinė indoktrinacija švietime
Kompartijos naujosios programos postulatai sovietinei mokyklai labai ryškiai atsispindi okup. Lietuvos mokyklose. 1962.1.8- 10. Vilniuje vyko konferencija vadinamo internacionalinio auklėjimo klausimais. Dalyvaujant "švietimo ministrui” LKP centro komiteto švietimo reikalų vadovui, pionierių vadovams, LKP vietinių celių sekretoriams ir komsomolo bei profsąjungų atstovams, konferencija svarstė tokius klausimus: “internacionaliniai klubai,” “tautų draugystės vakarai,” "socialistinis lenktyniavimas,” “kaip padėti jaunimui išmokti rusų kalbą,” "kaip kovoti prieš bet kokius buržuazinio nacionalizmo pasireiškimus,” "kaip skiepyt jaunimui Tarybų šalies piliečio orumo jausmą” (Komjaunimo Tiesa, 1962, 1. 9). Ogi “švietimo ministerijos” kolegijos nutarimas pabrėžia, kad istorijos mokytojų dauguma “vis daugiau dėmesio skiria politiniam istorijos pamokų turiniui gerinti, tautų draugystės ir proletarinio internacionalizmo jausmams stiprinti.” Jie moko, kad "dabar tarybinės tautos turi bendrą socialistinę Tėvynę — STRS, bendrą armiją, bendrą ekonominę bazę — socialistinį ūkį“ (Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 2, p. 39). Sovietinio internacionalizmo kryptimi sureformuota liet. literatūros programa taip, kad 1962/63m/m. liet. literatūros pamokose pačiai liet. literatūrai lieka tik kampininko vieta, nes liet. literatūros pamokų žymi dalis numatyta rusų literatūros veikalams, kita dalis — literatūros visuotinei istorijai (Literatūra ir Menas, 1962. 12. 22.). Kad visų dalykų mokytojai daugiau dėmesio skirtų "politiniam pamokų turiniui," pradėtas pamokų kontraliavimas ir "atsilikusių” mokytojų denunciavimas. Antai, Tarybinis Mokytojas (1962. 2. 22.) rašo, kad Paliūniškio aštuonmetės "mokytoja S.G. dėsto fiziką VIII klasėj. Apklausos metu nagrinėjamas visuotinės traukos dėsnis. Mokiniai pateikia šio dėsnio formulavimą, duoda keletą praktinių jo pritaikymo pavyzdžių. O kurgi mokslinės (t. y. ateistinės V. V.) mokinių pasaulėžiūros formavimas pamokoje? Kur šio dėsnio materialistinis aiškinimas?" Ir toliau: "O kaip buvo mokiniai auklėjami dėstant... apie kūno svorį?... Nei mokytoja, nei mokiniai net nepadarė užuominos apie tarybinio žmogaus laimėjimus, užkariaujant kosmoso erdves... Tai tiesiog nedovanotinas abejingumas mokinių komunistiniam auklėjimui.” Susidorojęs su fizikos mokytoja, laikraštis čiumpa gamtos mokytoją O. N. "Zoologijos pamokoje VII klasėje net apie naminius paukščius... buvo kalbama visų pirma kaip apie zoologines būtybes,” neaiškinant, kad partijos programoj "numatytas gyvulininkystės produktų gamybos augimas.” Panašiai kaltina Tarybinis Mokytojas (1962. 5. 24) Kiškeliškių ir Pabaisko mokyklų mokytojus. Gal dėl to Komunistas (1962, Nr. 2, p. 70) susirūpinęs, kad universitetas susiduria "su rimčiausiais sunkumais, kai tenka nukreipti į pedagoginį darbą, ypač tų specialybių studentus, kurie turi galimybę dirbti įmonėse.” Kiek intensyvi ši sovietinė indoktrinacija Lietuvos švietime rodofaktas, kad 1962.9.26. vaikų darželių auklėtojų konferencijai Vilniuje Gudijos pareigūnė O. Regel aiškino, kad "sovietinį internacionalizmą” ugdyti vaikų darželiuose (Tarybinė Mokykla, 1962. Nr. 10, p. 47). O kad "sovietinis internacionalizmas” geriau klestėtų aukštosiose mokyklose, pabrėžiamas reikalas “suvienyti pastangas," t.y. visų trijų Baltijos valstybių aukštąsias mokyklas taip suglaudinti, kad nebūtų lygiagretumo. Pvz. Estija ruoštų mašinų gamybos ir elektrinių specialistus, Latvija — branduolinės fizikos, Lietuva — siuvimo ir odos technologijos specialistus (Komjaunimo Tiesa, 1962.8.3.).
Mokykla ateizmo tarnyboje
Okup. Lietuvos švietimo administracija pabrėžė, kad “ 1962/63 mokslo metai — tai STRS KP XXII suvažiavimo ir partijos programos idėjų propagavimo metai (Tarybinė Mokykla, 1962, Nr. 8, p. 40). Tam reikalui Mokytojų Tobulinimo Institutas paruošė ateistinio auklėjimo metodinius nurodymus ir tematiką V-XI klasių mokiniams. Metodo atžvilgiu ateistinis auklėjimas padalytas į: (a) ateistinį švietimą, (b) pačių mokinių ateistinę veiklą ir (c) ateistinį auklėjimą religingų vaikų. Tematikos atžvilgiu atskiroms klasėms numatytos tokios temos: V klasei — kaip atsirado tikėjimas; kaip atsirado angelai ir velniai; ar galėjo Dievas sukurti pasaulį; ne Dievas žmogų, o žmogus Dievą sukūrė; biblija legendų ir padavimų rinkinys; ką sako istorija apie Kristų; tikėjimas pomirtinį gyvenimą; kodėl reikia kovoti prieš religinius prietarus; VI klasei — ar maldos padeda žmogui; krikšto kilmė ir beprasmiškumas; ar išpažintis daro žmogų geresnį; kodėl bažnyčia išgalvojo dangų, skaistyklą, pragarą; kaip atsiranda šventieji; kam reikalingi stebuklai; religinės šventės ir jų kilmė; atlaidai — kunigų pasipelnymo priemonė; VII — inkvizicija prieš mokslą; misionierių veidas; vienuolynai — tamsos skleidėjai; bažnyčios reakcinė veikla Lietuvoje; Vatikanas — kapitalizmo ramstis; KP pažiūra į religiją; tikėjimas nesuderinamas su komunizmo statyba; VIII—mokslo ir religijos kova; įžymiųjų švietėjų kova su religija; nauja bažnyčios taktika; mokslas ir religija apie gyvybės atsiradimą; medicina ir religija; žmogus ir kosmosas; IX — religija, jos kilmė ir esmė; X — katalikų bažnyčia — išnaudotojų klasės pagelbininkė; XI — Vatikanas ir JAV imperializmas; bažnyčia — nacionalistinių atgyvenų skatintoja (Tarybinis Mokytojas, 1962. 10.7 ir 12. 9).
Vadinamam "užklasiniam” ateistiniam auklėjimui mokyklos pedagogų taryba parenka vieną mokytoją, kuris organizuoja ir vadovauja mokyklos mokinių ateistų būreliui. Būrelis organizuoja mokykloje ateizmo dienas, paskaitas, knygų aptarimą, leidžia ateistinį "sienlaikraštį", organizuoja ateistinius stendus, ateizmo kampelį, rašo būrelio veiklos dienoraštį. Ypač veiklūs ateistų būreliai internatuose. Čia vyr. klasių mokiniai stengiamasi parengti "ateistais propagandistais” (Tarybinis Mokytojas, 1962. 6. 3 ir 10.4). Pastaruoju metu plačiai praktikuojami vadinami "ateistiniai skaitymai" po pamokų. Planas numato, kad mokiniai "per 7 metus išnagrinėtų, išsiaiškintų visus arba daugumą ateistinių -mokslinių klausimų.” O kad sekmadieniais mokiniai ir jų tėvai nelankytų pamaldų, mokyklos turi organizuoti "ateistinius rytmečius,” filmų seansus, "pašnekesius su mokinių tėvais” (Tarybinis Mokytojas, 1962. 2. 22 ir 8. 26). Okup. Lietuvos "visose aukštosiose mokyklose dėstomas mokslinio ateizmo pagrindų kursas.” 1962 lapkrity įvyko "aukštųjų mokyklų konferencija ateistinio darbo klausimais.” Ateistiniams kadrams ruošti Šiauliuose ir Ukmergėje atidarytos naujos dvimetės ateizmo mokyklos (Tarybinis Mokytojas, 1962. 11.29; 12.2 ir 16; Komunistas, 1962, Nr. 9, p. 51).
Vadovėliai, stipendijos “herojai”
Sunku patikėti, bet tai yra faktas, kad praėjusiais mokslo metais Lietuvos mokykloms stigo daugelio vadovėlių; užsienio kalbų V, VI, XI klasėms; aritmetikos I, II, III ir IV klasėms; gimtosios kalbos III klasei, ir “kai kurių kitų,” rašo Tarybinis Mokytojas (1962. 5. 27.).
Oficialiai sovietinėse mokyklose mokslas yra nemokamas. Faktiškai tačiau vidurinių specialinių ir ypač aukštųjų mokyklų mokslas reikalauja stambių lėšų iš studijuojančio. Šios išlaidos daugelio darbininkų ir tarnautojų vaikams, o ypač kolchozininkų vaikams, yra nepakeliamos. Kadangi Kremlius tiek Lietuvos mokyklų statybai, tiek vadinamų stipendijų fondui nėra palankus, Lietuvos KP ir švietimo administracija spaudžia vietines įmones ir kolchozus, kad savo lėšomis ko daugiau jaunimo siųstų į aukštąsias ir specialines mokyklas. Tokiems iš gamybos į mokslą nukreiptiems aspirantams prie aukštųjų mokyklų ir prie kai kurių technikumų veikia parengiamieji kursai (Tarybinis Mokytojas, 1962. 5.17; Komjaunimo Tiesa. 1962. 5.11).
Sovietinė spauda labai vengia kalbėti apie sovietinės mokyklos opas. Tačiau kartais prasiveržia viešumon sovietinės mokyklos jaunimo ‘'žygdarbiai”. Anot Tarybinio Mokytojo (1962. 5. 17.), kai tokie "ne mūsų laikų herojai,” įkaušę ir triukšmingi, pasipila gatvėj iš paskutinio kino seanso, praeiviai skuba trauktis jiems iš kelio ir, galvas kraipydami, palydi su pastaba: “Tai jaunimas... Tai mokykla!..." Be to, pasitaiko ir gana stambių vagysčių mokyklose ir didelio įžūlumo mokytojų atžvilgiu.
V. KULTŪRA
Sovietinis internacionalizmas
"Nacionalinės kultūros, nacionalinės tradicijos negali būti amžinos," — aiškina Komunistas (1962. Nr. 10, p. 64). Pasak žurnalo, sovietinėmis sąlygomis visos nacionalinės kultūros susilies į vieningą internacionalinę kultūrą.” Todėl lietuvių kultūra turi orientuotis ne į tautinę “kultūros specifiką”, bet į "sovietinę bendražmogišką kultūrą.” "Tie, kurie, laikydami save patriotais, nacionalinių tradicijų saugotojais, orientuojasi į praeitį,... tie stumia savo naciją iš magistralinio sovietinių nacijų kelio į šunkelius." Todėl visi kūrybiniai ieškojimai turi eiti tik "pagal komunistinį kompasą.” Visiems "reikia skubėti perorientuoti savo nusistatymą komunistinės rytdienos kryptimi”, atseit, ko veikiau atsižadėti tautinių tradicijų. Kaip ir dera laukti, į “bendražmogišką kultūrą” pirmasis padarė šuolį rašytojų pirmininkas poetas E. Mieželaitis. Pats gerai rusiškai nemokėdamas, savo poezijos rankraščius davė išverst rusiškai ir tą vertimą išleido anksčiau, negu originalą. Nors Rusijos leidyklos neparodė noro tam vertiniui išleist ir todėl "teko rusų kalba leidinį išleisti respublikoje,” bet tai kaip tik atitiko Kremliaus kultūrinę politiką okup. Lietuvoj, kad patys lietuviai savo literatūrą sau leistų rusiškais vertiniais. Už tokį "proletarinio internacionalizmo" indėlį tautų draugystei” Kremlius lietuviui poetui atsilygino Lenino premija. Vis dėlto būdinga, kad "knygų prekybos tinklas kitose respublikose sutiko išplatinti vos 2000 egz," todėl ir vertinio tiražas apsiribojo tik 7000 egz. (Pergalė, 1962, Nr. 4, p. 131;Komunistas, 1962, Nr. 3, p. 79; Tiesa, 1962. 4, 22.).
Literatūra
Lietuviui kalbant apie lietuvių literatūrą nedera sakyti "mūsų literatūra,” nes tai atspindi “siaurą galvojimo mąstelį.” “Mūsų literatūra” — reiškia tik visos Sov. S-gos literatūrą (Komunistas, 1962, Nr. 10, p. 67). Populiarią literatūrinio novatoriškumo bei ieškojimų problemą literatūros politrukai taip sprendžia:
“Ieškojimų platformos bazę, šaltinį sudaro partijos XX ir XXII suvažiavimų nutarimai, naujoji partijos Programa. Tai yra pagrindinės gairės.” “Orientuojama į naująją partijos Programą, ieškojimų plaforma tuo pačiu orientuojama į komunizmo idealų poetizavimą ir propagandą.” Anot poeto Mieželaičio, "naujosios partijos programos žodžiai panašūs į poemą, į mūsų dienų giesmių giesmę” (Literatūra ir Menas, 1962. 2. 10. ir 8. 11.).
Tematikos atžvilgiu pažymėtinas pabrėžimas, kad "Lietuvos rašytojai tebelieka didžiai skolingi... stambesnių kūrinių... apie karą ir karius,” nes ši tema "yra drauge internacionalinė’ atseit, prorusiška. Ryšium su partaruoju metu keliamom ar atnaujinamom bylom buv. partizanams, okup. Lietuvos saugumo policijos viršininkas rašytojų pasitarime ragino "meniškai atvaizduoti šį aštrios klasių kovos laikotarpį,” t.y.suniekinti Lietuvos laisvės kovotojus ir pašlovinti NKVD (Tiesa, 1962.6. 13; 7. 14.). Kitas priminimas rašytojams "rimtai sutelkti jėgas antireliginei literatūrai.” Tam reikalui rašytojų partinė organizacija net specialų susirinkimą buvo sukvietusi (Tiesa, 1962. 7. 5; Literatūra ir Menas, 1962. 9. 8.).
Maironio 100 metų gimimo sukaktis didesniuose miestuose atžymėta viešais minėjimais ir daugelyje mokyklų — specialiais mokinių minėjimais. Ir pats K. Korsakas pripažino, kad "žmonės gerai supranta Maironio atliktą reikšmingą vaidmenį lietuvių tautos istorinėje raidoje" (Literatūra ir Menas, 1962. 11. 24; Pergalė, 1962, Nr. 12, p. 170).
Per 1945-61 metus okup. Lietuvoj išleista 1614 literatūros vertinių 18 mil. tiražu.
Dailė
1962. 2. 9/10 įvyko Liet. Dailininkų Sąjungos 4-tas suvažiavimas. Pirm. dail. J.Kuzminskas pagyrė grafikos ir skulptūros laimėjimus ir "tematines drobes,” į kurias "įžengė mūsų dienų herojus — sovietinis žmogus,” bet sykiu kvietė "kovoti su nacionalinio ribotumo ir užsisklendimo tendencijomis” ir "sustiprinti idėjinį auklėjimą” dailės institute, nes “jaunųjų dailininkų tarpe kartais dar pasitaiko idėjinio nesubrendimo” ir “net nesveiko požiūrio į meninę kūrybą.” Kauno dailininkų atstovas suv-me pasisakė prieš dailininkus, "kurie stengiasi užsidaryti,” atseit, nepriima partijos direktyvų. Suvažiavime dalyvavo būrys Sov. Sąjungos dailininkų valdybos sekretorių ir atstovų. Būdinga buvo suv-me dail. pirmininko pastaba, kad liet. dailininkai jautė Sov. S-gos dailininkų valdybos "rūpinimąsi mūsų reikalais” ir kad susilaukdavo “patarimų.” Liet. Dail. S-ga nėra savarankiška organizacija, o tik Sov. S-gos dailininkų organizacijos skyrius (Literatūra ir Menas, 1962. 2. 10, Tiesa, 1962. 2. 10).
1962 dailės institutą baigė 26, daugiausia grafikai. Apskritai, jaunieji menininkai stengiasi neatitrūkti nuo Vakarų meno raidos. Kaip jauna meno kritikė pastebi, jie vaizduoja savo santykius su išoriniu pasauliu "savo asmeninių išgyvenimų aspektu” (Literatūra ir Menas, 1962, 7. 21). Bet kadangi bet kuris subjektyvizmas mene implikuoja kūrybos laisvę, ogi okup. Lietuvoj tėra laisvė kovot už komunizmą pagal partijos direktyvas, tai jaunieji dailininkai neturi partijos pasitikėjimo ir buvęs okup. Lietuvos NKVD viršininkas A. Guzevičius ne be pagrindo juos bara:
Jei jūs galite, tai nerkitės iš savo kailio, šokite per savo šešėlį, gyvenkite savo aristokratiškame abstrakcijų šešėlių pasaulyje, dūsaudami, esą ‘atsilikusi’ liaudis jūsų nesupranta... Nemėginkite įkalbėti, kad formalizmas ir net abstraktizmas yra pagrindinis socialistinio meno kelias (Literatūra ir Menas, 1962. 12. 29).
Muzika
Vasario 12, 1962, įvyko kompozitorių sąjungos suvažiavimas, dalyvaujant Leningrado, Maskvos muzikams ir Sov. S-gos kompozitorių s-gos pirmininkui. Okup. Liet. komp. s-ga tėra skyrius Sov. S-gos kompozitorių s-gos. "Kultūros ministras” suvažiavime reikalavo daugiau dėmesio "proletariniam internacionalizmui,” o sąjungos sekretorius komp. E. Balsys priekaištavo, kad ‘dar nepakankamai respublikoje propaguojama sovietinė daina.’ Jis taip pat griežtai atsiribojo, kad “su Vakarų buržuazinės estetikos pagimdytomis ‘madingomis’ srovėmis mums nepakeliui” (Literatūra ir Menas, 1962. 2. 17; Tiesa, 1962, 2. 14). Prieš suvažiavimą 4 dienas trukusią muzikinę programą Literatūra ir Menas ( 1962.2.10) taip vertino:
Aistringas protestas prieš fašistinių grobikų padarytus žmonijai nusikaltimus, kova už taiką, sovietinio jaunimo žygdarbiai, liaudies išsivaduojamasis judėjimas Afrikoje — štai tas turinys, kurį atkūrė muzikos garsais lietuvių kompozitoriai.
Sąjungos sekretorius tačiau pastebi, kad programoj buvo instrumentiniai kūriniai, kuriuose "žymiai sunkiau liaudiškumas suvokiamas," kaip pvz. vokaliniuos. Dėl pačių kūrinių vertės nuomonės skirtingos. Komp. J. Juzeliūnas pažymėtinais kūriniais mini V. Klovos Pilėnų operą, A. Indros Audronės baletą, V. Paltanavičiaus Palangos Juzę, V. Laurušo Audronašą. O s-gos sekretorius E. Balsys suvažiavime aukštino V. Klovos Dukters operą, B. Gorbuls-kio Meilės ir Skardos operetę, V. Laurušio Motiną, Gaižausko kantatą Ant Drūkštės Ežero. Pastarieji veikalai su aiškiu partiniu pamušalu (Tiesa, 1962. 2. 11 ir 13). Faktiškai atrodo, kad J. Juzeliūno Pasakalija apie asmenybės kulto laikotarpį bus reikšmingiausias 1962 Lietuvos muzikinis veikalas. Literatūros ir Meno kritikas rašo (1962. 12. 15), kad Pasakalija atkuria skausmo ir siaubo jausmą ir kad ji "užims reikšmingą vietą ne tik autoriaus kūryboje, bet ir visoje paskutinių metų lietuvių tarybinėje muzikoje.”
1962 Vilniaus konservatoriją baigė 64 asmens, tarp jų 18 neakivaizdininkų.
Teatras ir kinas
Okup. Lietuvos 7 dramos teatruos ir 2 muzikiniuos 1962/3 sezono metu numatyta pastatyti 26 nauji veikalai: 20 dramų, 5 operos ir 1 baletas. Lietuvių autorių 9, rusų 8, satelitinių kraštų — 4, amerikiečių 1 ir 4 klasikinės operos (Pergalė, 1962 Nr. 10, p. 177).Literatūra ir Menas (1962. 9. 22) skundžiasi, kad nepasirodo lietuvių veikalų, kurių pastatymas “būtų tikrai stambus įvykis.” Ir rašytojų valdyba nepatenkinta, kad "teatro repertuare originalioji draamturgija teužima labai nežymią vietą" (Tiesa, 1962.2.7). Būdinga, kad lietuvių pjesės dažnai suklumpa arba generalinėj repeticijoj, arba pirmam spektakly. Pvz. “Sibiro Batalijonas” rampos neišvydo dėl to, kad veikale nacionalistas karininkas nesileido perkalbamas savo mylimos mergaitės komunistės, kuri dėl to iš desperacijos puola prieš mylimąjį ant kelių. Pjesės cenzorius pastebi: “Vadinasi, vardan meilės... galima leisti tokią mizansceną, kurioje išryškėja moralinis komunistės pralaimėjimas!" (Literatūra ir Menas, 1961 Nr. 51). “Rožės ir Laimė” krito po pirmo spektaklio. Ir kaipgi nekris! Partizanas A. Girčys, slapta parėjęs namo, nušauja žmonos meilužį. Cenzorius pastebi: "Išeina, kad Adomas Girčys... moraliniu požiūriu yra patraukliausias.” Argi tai galima sovietiniame teatre?! NIET.
Nelabai sekasi ir lietuviškam filmui. Tiesa, negirdėt Kremliaus priekaištų antireliginiam filmui Kryžiaus šešėlyje. Tačiau Maskvos ir Vilniaus nuomonės išsiskyrė dėl filmo Svetimi, vaizduojančio nacionalisto ūkininko tėvo ir komunistės jo dukters išsiskyrimą. Tiesa (1962. 2. 10), Tarybinis Mokytojas (1962. 2. 25), Literatūra ir Menas (1962. 2. 24), labai aukštai pastatė Svetimus, kuriuose laimi komunistinė moralė. Maskva tačiau pasigedo filme kolektyvo vaidmens ir socialinės aplinkos poveikio. "Kinematografijos darbuotojų sąjungos organizaciniam biurui” “nerimą kelia tai, kad autoriai savo herojais beveik išimtinai pasirenka senosios kartos, senų pažiūrų atstovus,” (Literatūra ir Menas, 1962. 4. 14).
Atakos prieš liaudies ansamblius
1962 Lietuvoj veikė 33 liaudies ansambliai: 10 chorų su liaudies instrumentais: 15 kaimo kapelų su liaudies instrumentais, 6 kanklininkų ansambliai ir 2 birbynių. Lygiagrečiai liaudies ansamblių veikia saviveiklininkų ansambliai: pučiamųjų orkestrų apie 400, kaimo kapelų su moderniais instrumentais apie 1000.
Tačiau tenykštėj spaudoj pasirodė eilė straipsnių, reikalaujančių reformuoti liaudies ansamblius, kaip per daug reprezentuojančius buržuazinę praeitį, ir “priartinti juos prie mūsų dienų liaudies dvasios ir siekių,” Vietoj archyvinių liaudies dainų turinčios ateiti sovietinės dainos. Vietoj Kepurinės — Traktorininko šokis. Vietoj baudžiavos laikų muzikos instrumentų — kanklių, birbynių, skudučių — turi ateiti smuikas ir simfoninis orchestras. Vietoj liaudies drabužių — darbo kombinzonai, nes ilgi sijonai įgriso. Liaudies ansambliai esą vaizduoja praeities sielvartą ir skurdą ir sovietinio žmogaus nepatenkina. Konservatorija turėtų apriboti liaudies muzikos studentų kontingentą. Pagaliau vienas partietis savo argumentus prieš liaudies ansamblius baigia apeliacija į partiją: “Kova už teisingą muzikinio gyvenimo vystymosi kryptį... yra mūsų — ideologinio fronto darbuotojų — bendras ir svarbus reikalas” (Literatūra ir Menas, 1962. 9. 15; 10. 6, 20, 27; 11. 17).Buvo skelbti ir priešingi pasisakymai. Bet jau pati diskusija yra simptominga.
VI. RELIGIJA IR BAŽNYČIA
Antireliginė kova
“Kova prieš religinę ideologiją būtina sustiprinti" — tokia buvo Komunisto redakcijos 1962.balandžio m. suorganizuoto ateizmo klausimais pasitarimo vedamoji mintis. Pasitarimas pageidavo daugiau ateistinės literatūros, skatino veikiau išleisti "mokslinio ateizmo pagrindų” vadovėlį ir "naujų tarybinių tradicijų ugdymą". Pasitarimas papeikė gydytojus, kad “silpnai dalyvauja ateizmo propagandoje” ir pabrėžė reikalą “ruošti žemesnę kovingų ateistų grandį,” atseit, ateizmo propagandistus įmonėse, kolchozuose, mokyklose. Aukštųjų mokyklų ateizmo kursą pasitarimas pasiūlė papildyti "seminariniais užsiėmimais" (Komunistas, 1962 Nr. 4, p. 61).
“Mano kelias į ateizmą" — toks skyrius pasirodė Tiesoje. Tai darbininkų, tarnautojų, kolchozninkų “išpažintys", kodėl nebetiki į Dievą.
“Štai 1957 m. spalio 4 d. pirmasis dirbtinis palydovas... Šis įvykis privertė mane galutinai apsispręsti” (Tiesa, 1962. 1. 27). Panašūs ir kiti pasisakymai. Vienas metęs tikėti, nes klebonas už tėvo laidotuves brangiai paėmęs. Kitas ateizmą pasirinkęs, nes vyskupas jo skundo neišklausęs. Trečią draugas išvedęs iš "tikėjimo tamsybių.“ Dar kitas “tiesą” suradęs ateistinėse knygose (Tiesa, 1962. 5. 13, 22, 29; 6. 3 ir 14).
Vadinamų profsąjungų taryba ir Tiesa paskelbė konkursą vienaveiksmei ateistinei pjesei parašyti ir paskyrė 6 premijas; 1 — 500 rb., 2 po 300, 3 po 200 rublių (Pergalė, 1962, Nr. 12, p. 176).
1962 pradžioj pasirodė ateistinis filmas Kryžiaus šešėlyje. Figūruoja Adenaueris, popiežius Jonas XXIII, Wallstreetas etc. Filmas prasideda “bažnyčios skliautais ir besimeldžiančia minia,” o baigiasi diktoriaus šūkiu “Atsistokite ir palikite tas šalčiu dvelkiančias sienas' ’ (Komjaunimo Tiesa, 1962. 2. 9).
Dažna antireliginės kovos priemonė — "meninė agitbrigada." “Trumpais sceniniais vaizdeliais, šmaikščiais kupletais, čia pat scenoje gimstančiais piešiniais,.... poetų eilėraščiais agitbrigados nariai nuplėšia reakcinės dvasininkijos kaukę” (Tiesa, 1962. 4. 28).
1962 m. pabaigoje Kauno istorinis muziejus surengė antireliginę parodą šūkių "Tiesa apie religiją” su skyriais; reakcingos religinės sektos, Dievo tarnų moralė, naujos tradicijos,, komunistinė moralė, kosmo nugalėjimas, šviesa nugali (Pergalė, 1962, Nr, 12, p. 176).
"Ministrų Tarybos” nutarimu, Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje įsteigtas ateistinis muziejus, kurio direktorium paskirtas ekskunigas S. Markonis. Tai pirmas toks muziejus Baltijos "respublikose”. Jis "organizuos kilnojamas ateizmo parodas, padės vietose organizuoti ateistų namus, etc. Rajonų centruose organizuojami “ateistų kambariai”, atseit, maži ateizmo muziejėliai, kuriuose telkiama vietinė antireliginės propagandos medžiaga. Pvz. Raseinių “ateistinis kambarys” turi 4skyrius: Šiluva, domininkonai Raseiniuose, tikrasis bažnyčios veidas, religijos absurdiškumas (Tiesa, 1962. 2. 8 ir
4.15; Komjaunimo Tiesa, 1962. 1. 9.).
Ateistinis “krikštas”, sutvirtinimas”, jungtuvės ir laidotuvės
Ateistinis "krikštas” vadinasi vardynos. Vardynų apeigos vyksta apylinkės vykdomojo komiteto raštinėje. Atgabenamas naujagimis, ir vykd. komiteto pirmininkas išdrožia tėvams "pamokslą”, kad jį išaugintų geru komunistu. Ta proga naujagimiui prisegamas raudonas kaspinas, ir tėvams įteikiama kokia dovanėlė, matyt, kad kitus vardynų apeigoms patrauktų.
Ateistinis “sutvirtinimas” vyksta įteikiant pasą. Nuo 16 metų amžiaus kiekvienas gyventojas turi turėti sovietinį pasą. Pirmasis pasas įteikiamas 16 metų jaunimui sukvietus grupę paso gavėjų, dalyvaujant partijos ir valdžios dignitoriams, kurie pasą gaunančius prigraudina būti gerais komunistais ir sovietiniais patriotais.
Ateistinės jungtuvės organizuojamos paprastai kas antras sekmadienis rajono centre, kur yra civilinių jungtuvių biuras. Jaunavedžių poros paprastai renkasi į rajono “kultūros namus”. Ten pasirašo jungtuvių aktą, partijos ar administracijos pareigūnas pasveikina, įteikia gėlių, orkestras groja maršą ir jaunavedžiai išeidami perkerpa kaspiną kaip įžengimo į naują gyvenimo simbolį.
Ateistinės laidotuvės vietoj religinių insignijų vartoja partijos vėliavas ir vietoj religinių apeigų partijos administracijos pareigūnas sako "pamokslą” apie mirusįjį (Komjaunimo Tiesa, 1962. 4. 8; Valstiečių Laikraštis, 1962. 6. 1.). Vis dėlto neretas atsitikimas, kad ir patys partiečiai pasirenka religines apeigas, nors tai ir sukelia audrą ateistinio pasipiktinimo (Tiesa, 1962. 4. 11).
Iš antros pusės labai "sustiprintas ateistinis budrumas” vaikų ka-techizacijai.
Vytautas Volodka... pasitaręs su vietos klebonu ir davatkų aktyvu ėmė ir organizavo Karmėlavoje “šventąją mokyklą”. Mokė jis... vaikus biblijos legendų ir šventos trejybės paslapčių, pasakojo apie šventųjų gyvenimus... Tik vadovaujančioms rajono organizacijoms tarus savo žodį, V. Valodka buvo priverstas nutraukti savo ganytojišką veiklą. (Tarybinis Mokytojas, 1962. 11. 29).
Tokių nutraukimų nereti atvejai (Tarybinis Mokytojas, 1962. 6. 3, 24 ir 28).Ką praktiškai katechiza-cijos "nutraukimas” reiškia, rodo Telšių rajono "liaudies teismo” sprendimas, kuriuo "Ireną Micpovilaitę už religinį jaunimo luošinimą nubaudė 4 metus kalėjimo” (Mono pabraukta. Aut.) (Komjaunimo Tiesa, 1962. 8. 14).
Kokios įtampos antireliginė kova yra pasiekusi, galima nujausti iš fakto, kad ‘‘Vilniaus Švietimo Skyrius iškėlė Spalio rajono liaudies teisme bylą atimti Bluzmanams tėvystės teises, nes motina kaip adventiste švenčia šeštadienį, o tėvas neryžtingas kovot su motina” (Tarybinis Mokytojas, 1962. 9. 13).. Abu tėvai yra medicinos gydytojai. Tėvas be to yra Vilniaus universiteto dėstytojas. Pagal Tiesą (1962. 9. 27)tai yra tik "idėjinio poveikio priemonės”.
* * *
O tie vyrai, kurie savo kūnu ir krauju užstoja, kiek galėdami savuosius? Ar kas supras, ką reiškia partizanai? Šitos žiaurios ir didvyriškiausios kovos niekas nefilmuoja, niekas už tai negiria, neatlygina ir, kai kovotojas krenta, jis jau neatsikelia. Tiktai iš čia matyti, kokia nesuprasta, beviltiška jų kova. Ir matyt, kokią begalinę paramą ir jėgą kasdien praranda tas laisvasis pasaulis, kuriam vistiek vienąkart prireiks anų, už tos geležinės uždangos, bet ar juos kas beras?
J. Grišmanauskas,
“Tolimieji kravdratai”
*
Kas čia tarp priešpiečio snauduliu ošiančių šventoriaus klevų švaistosi... Tai kun. V. Bobinas... Lenkų teismai jį keliolika metų valkiojo. Grįžta po teismo, taria senai senutei šeimininkei: “Ir čia, ir čia Lietuva”... 1941 m. ieškojo NKVD. Nepagavo. Bet iš ryto, ankstaus ryto, lyg iš po žemės išlindo ir mišias atlaikė. Vėl girion pasitraukė. Grįžo jau su partizanais. Partizanai vėliavą kėlė, o jis mišias laikė...
J. Cicėnas “Vilnius tarp audrų”.
