Nuolatinis pančių traukymas

KOMUNISTINĖJ SISTEMOJ GYVENANČIŲ KŪRĖJŲ PASTANGOS IŠSIVERŽTI

Leonas Galinis

Kaip ir visi darbai Sovietų Sąjungoje, taip ir kūrybinis gairių nustatymas vyksta pagal vadinamą planą. Kiek tie planai turi pasisekimo, dažnai matyti iš nuolatinių papeikimų komunistinėj spaudoj, tačiau mums įdomiausia, kad pagal planą nutarta prispausti ir Sovietų Sąjungoj gyvenančius arba sovietų pavergtų tautų rašytojus. Pirmiausia rašytojus puolė Chruščiovas, ypač dailininkus, išplūsdamas abstraktizmą, po to gi visus menininkus sušaukęs 1963 m. kovo 7 d. pakalbėjo vienas kompartijos sekretirių — Iljičiovas. Jo kalba išreiškia tikruosius komunizmo nusistatymus literatūros ir meno atžvilgiu. Tas kaip tik patvirtina seną mūsų teigimą, kad diktatūrai nesvarbu menas, o svarbu, kad jis tarnautų žmogaus išnaudojimui. Savo kalbos pradžioje Iljičiovas tai akcentuoja šiais žodžiais: “Mes gyvename ir dirbame liaudžiai”. Gi toliau Iljičiovas cituoja įvairius pasisakymus prieš individualistinį, abstraktinį meną ir toliau teigia:    “Žinomi ir gerbiami tarybinės literatūros veikėjai pamatė, kad partijos kova su svetimomis tendencijomis meninėje kūryboje išreiškia milijonų tarybinių žmonių reikalavimus. Jie labai susirūpinę kalbėjo apie formalizmo faktus, buržuazinės literatūros "madų" pamėgdžiojimą kai kurių tarybinių rašytojų ir poetų kūryboje. Vienas iš mūsų žymiausių rašytojų K. Fedinas labai teisingai pasakė, kad partija tarsi iškelia aikštėn mūsų priešą".

Nepaisant tų tariamų kompartijos meno užtarėjų, Iljičiovas drįsta pasakyti, kad yra ir kita grupė, kuri net ir pasmerkta nenori pasiduoti ir nebijodama kompartijos botago ginčijasi ir kovoja už tikrąjį meną. Apie šiuos Iljičiovas sako: “Tačiau pasigirsta ir kitų balsų. Pavyzdžiui, būkštaujama, kad tik, girdi, formalizmo ir abstraktizmo kritika neatvėstų į kūrybinį sustingimą, novatoriškų ieškojimų slopinimą mene, natūralizmo, fotografavimo pateisinimą ir t. t.” Toliau Iljičiovas sako, kad dėl to nereikia daug būkštauti, nes partija žino, ką daro, ir ji stovi sargyboje, bet kodėl reikėjo Chruščiovo, o vėliau Iljičiovo botagų menininkams, paaiški iš daugelio straipsnių ne tik sovietų, bet ir lietuvių komunistų prižiūrimuose laikraščiuose ar net ir knygose.

Pažanga ir kritika

Vadinamam novatoriškumui pasiekti visi pradėjo bandyti išsiveržti iš partijos varžtų ir nustojo rašyti apie melžėjas ir komunistinio kolchozo laimėjimus. Rašytojai, pakartotinai paniekinus Staliną, pradėjo manyti, kad ateina dar laisvesnis žingsnis ir štai dar 1962 m. rugpiūčio 25 d. Literatūroj ir Mene Grigoraitis šitaip rašo: "Asmens kulto laikotarpis su visais savo recidyvais — lakavimu, "lazdos” kritika, dogmatizmu, kūrybinių eilių skaldymu ir priešpastatymu — nesugrąžinama praeitis. Šiandien kūrybinė atmosfera kaip reta sveika ir giedra. Tad kam — sąmoningai ar nesąmoningai — kartoti praeities klaidas, pasigaunant "neklaidingąjį toną”, dogmatizuoti tai, kas visa savo esybe turi būti kaip tiktai mažiausiai suvedama į kokius nors išankstinius rėmus? Mūsų literatūroje nuveikta daug, nemaža daroma dabar, dar didesni uždaviniai mūsų laukia ateityje. Laukia ir nauji, dar neišplėšti tematiniai dirvonai, ir nauji, įvairūs meniniai sprendimai, ir patys įvairiausi kūrybiniai ieškojimai. O tai, kas jau šiandien nuveikta, taip pat ne be širdies karščio ir neramios, ieškančios minties. Tai privalo įžvelgti ir mūsų kritika.”

Deja, įžvelgė partijos kritika ir naujumų ieškotojus ir visus privertė prisipažinti kaltais. To neišvengė nei pats Lenino premijos laureatas Mieželaitis, žinoma, taip pat ir kiti sovietinės sistemos pavergti rašytojai, net ir toks garsus Erenburgas. Be abejo, ne tik laikraščiuose buvo pradėta bandyti dirva meno išlaisvinimo lauke, bet net ir pačioje kūryboje buvo jau užsimenama apie kūrybinę laisvę ir kovojame prieš socialistinį realizmą, kas nieko daugiau nereiškia, kaip besąlyginę tarnybą kompartijai, o tai reiškia talką žmogaus išnaudojimui, jo pajungimui kompartijai. Kad yra žmonių, kurie tiki, jog tikrajam menui būtina kūrybinė laisvė, matyti iš Justino

Marcinkevičiaus romano Pušis, kuri juokėsi. Ten vienas veikėjas, žiūrėdamas į realistinį paveikslą, kuriame nupieštas žmogus ir dirva, pasityčiojimai įrašo į parodos svečių knygą, jog esą tai labai gražu “tik ant žmogaus veido trūksta spuogų, o ant dirvos mėšlo krūvelių”. Į mėšlyną šitą teplionę.

Buržuazinės spaudos puslapiuos

Ir daugiau iš tos knygos matyti, kad pavergtoje Lietuvoje yra jaunųjų žmonių grupė, kuri kovoja už tikrąjį, nepriklausomą meną. Visi tokie straipsniai ir tokio žanro literatūros kūriniai sukėlė Sov. Sąjungos kompartijoj didelį rūpestį, ir tai iššaukė Chruščiovo, o vėliau ir Iljičiovo kalbas. Jau po tų kalbų išėjo eilė knygų, tarp jų ir R. Lankausko mažos apimties romanas Tiltas į jūrą. Šiame romane autorius taip pat nedviprasmiškai pasisako prieš natūralizmą ir aiškiai išsitaria, kad nereikia gadinti gamtos, nes ,‘gamta ir taip graži.” Prieš tai pasirodęs Lankausko romanas, Vidury didelio lauko, taip pat jau buvo kritikuotas, bet neperdaug, nes dar išėjo prieš tas istorines Chruščiovo ir Iljičiovo kalbas, gi vėliau pasirodęs Tiltas į jūrą buvo jau labai piktai pultas. Tačiau kitaip juk negalėjo būti, nes Iljičiovas aiškiai nustatė liniją. Jis savo žodyje aiškina, skųsdamasis: "Buvo galima iš anksto numatyti, kad reakciniuose buržuaziniunose sluoksniuose smūgis formalizmui, abstraktizmui ir kitoms neteisingoms tendencijoms tarybiniame mene sukels eilinį įtūžimo priepuolį. Taip ir atsitiko.” Toliau Iljičiovas ašaroja:” Apie ką tik nerašo mūsų idėjiniai priešininkai. Čia būtinai samprotaujama apie "krizę” ir “aklavietę”, kurioje, esą, atsidūręs tarybinis menas, ir teigiama, kad socialistinis realizmas bankrutuoja. Čia ir prasimanymai apie kūrybinio jaunimo “maištą” prieš "tėvus”, tariamai “susikompromitavusius” asmenybės kulto metais, ir pasakos apie tai, kad marksizmo - leninizmo ideologija esanti iš viso nesuderinama su kūrybos laisve. Todėl moko mus priešai, jeigu jūs norite išsaugoti socialistinį realizmą mene, tai jūs neišvengsite “grįžimo” prie “Stalino epochos” metodų. Žodžiu, mums siūloma išsižadėti socialistinio realizmo meno. Tai neregėta kvailybė ir klasinė aklybė. Mūsų priešininkai padėčiai tarybiniame mene apibūdinti įvedė naują terminą — “šalnos”. Jis įvestas priešpastatyti terminui “atlydis”, dviprasmiškam terminui, kuris kaip tik dėlto jau seniai klajoja buržuazinės spaudos puslapiuose”.

Šalnos ir atlydis

Iš šios ištraukos matyti, kad komunistai puikiai žino visus savo trūkumus, ir kaip tik šie vakariečių priekaištai yra teisingi, ir daugelio Sovietų Sąjungos rašytojų nuomonės yra tos pačios, kaip ir šie teiginiai. Kadangi Iljičiovas tai puikiai žino, todėl jis ir kartoja, antraip jis necituotų komunizmo silpnumus rodančių žodžių. Kaip žinoma, terminas atlydis atsirado po Stalino mirties, kada Chruščiovas davė toną rašytojams truputį įsijungti į buvusio tirono keikimą. Tuo metu rašytojas Erenburgas ir parašė prasmingą novelę Atlydį, iš kurios ir kilo terminas, charakterizuojąs visą tą varžtų atleidimo laikotarpį. Tačiau dabar, kai vėl pradėjo spausti, laisvojo pasaulio rašytojai visa tai pavadino šalna, dėl kurios Iljičiovas skundžiasi:    “Vos tik pakritikuoji ydingą sambūvio idėją ideologijoje — "šalnos”. Vos tik pakalbi apie revoliucines tradicijas, apie didžiuosius socialistinės kultūros išsikovojimus — vėl “šalnos”. Ir toliau Iljičiovas skųsdamasis pakartoja "šalnas” daugelį kartų.

Tačiau šie rašytojų pakritikavimai, pažįstantiems komunistinę santvarką, nėra jau taip paprasti, nes rašytojui tam tikra prasme gresia jei ne kalėjimas, tai tam tikri nepatogumai ne tik kiek tai liečia literatūrinę karjerą, bet ir materialinę būklę. Ne vienas iš tų rašytojų privalėjo apgailestauti, net ir Jevtušenko, kuris padėjo Chruščiovui niekinti Staliną ir parašė didesnį eilėraštį “Stalino palikimas”, kurį persispausdino net ir Amerikos laikraščiai. Amerikoje buvo išspausdintas ir jo eilių rinkinys, buvo kalbama, kad Jevtušenko atvyks į Ameriką, tačiau vėliau buvo paskelbta, kad jis sergąs ir negalįs atvykti. Vakariečių nuomone, ne Jevtušenko serga, bet pati sovietinė sistema, kuri išsigąsta savo laisvėn pasukančių rašytojų. Jevtušenko, kaip žinoma, išspausdino savo atsiminimus Prancūzijoj ne kokiam komunistų laikraštyje, bet Eksprese. Apie tai net mūsų komunistų laikraštis Laisvė gegužės 7 d. laidoj Mizaros lūpomis skundžiasi: "Jevtušenko turi talentą rašyti. Deja jo nelaimei, jis mėgsta ir niekus paplepėti. Skaudu!

Jevtušenko buvo Prancūzijoje, buvo ir Vakarų Vokietijoje. Prancūzijoje būdamas, Jevtušenko atidavė savo “autobiografiją” buržuaziniam žurnalui "Ekspres.”

Staliną gyrė meluodamas

Tai tiek liečia jaunuosius, bet svarbiausia, kad tada, kai puolamas koks rašytojas, tai jam įspirti padeda eilė mažesniųjų, norėdami įsiteikti partijai. Tenka pastebėti, kad maištauja dažniausia aukštesnio kūrybinio pajėgumo žmonės, tai be išimties pasitaiko tiek Lietuvoje, tiek Sov. Sąjungoje arba jos užgrobtuose kraštuose. Taigi, be jaunesniųjų Iljičiovas, kaip ir prieš jį Chruščiovas, puolė Erenburgu ypač, kad šis Sovietų Sąjungoje išspausdino savo atsiminimų knygą — Žmonės, metai, gyvenimas. Dėl šios knygos autorius apkaltinamas neobjektyvizmu. Ši knyga spausdinama ir anglų kalba ir buvo norima kai kurias vietas išmesti, bet tam pasipriešinta. O išmesti buvo norima todėl, kad joje nebesą objektyvumo, bet tai leiskime kalbėti pačiam komunistų partijos plakėjui Iljičiovui. Jis sako: "Aprašinėdamas asmenybės kulto metus, I. Erenburgas iškėlė vadinamąją "tylėjimo teoriją”, kuri tuo metu buvusi tarybinių žmonių ir, žinoma, paties memuarų rašytojo elgesio norma. Tuomet daugelis žinoję, kad Stalinas piktnaudojąs valdžią, bet kitokios išeities, kaip gyventi "sukandus dantis”, jie nematę. Kiekvienas stengėsi išlikti, nes tikėjosi, kad, laikui bėgant, viskas pasikeis. "Tylėjimo teorija” buvo kritikuojama V. Jermilovo straipsnyje Izvestijose. Negalima, draugai, sutikti su tokia melaginga, neteisinga "teorija”. Visų pirma ji meta šešėlį tarybiniams žmonėms, kurie entuziastingai statė socializmą ir tikėjo Stalino veiksmų teisingumu. O pagal Erenburgą galima pagalvoti, kad jie visi, žinodami apie nukrypimus nuo leninizmo, tik gelbėjo savo kailį ir tuo padėjo įsigalėti blogiui.” Toliau Iljičiovas teigia, kad komunistai niekada tylėjimo nelaikė principu. Nors esą šioj vietoj suvaryti menininkai Iljičiovui ir nuplo-jo, tačiau visiems buvo aišku, kad visa tai, kas pasakyta apie Staliną ir apie tylėjimą "dantis sukandus” tinka ir šiai dienai, nes juk ir Stalinas tada spaudė ne savo, bet partijos vardu, gi jos jėga daug kartų pačio Iljičiovo ir Chruščiovo buvo akcentuota. Iš esmės niekas nepasikeitė, ir vadinamas atlydis tebuvo reikalingas tik Stalino draugams likviduoti. Gi dabar tą patį Erenburgą Iljičiovas taip bara: "Beje, tylėjimo teorija neteisinga ir paties Erenburgo atžvilgiu. Juk jūs Ilja Grigorjevičiau (kreipiasi į Erenburgą), tuomet netylėjote, o liaupsinote visa savo publicistinio talento jėga. Argi panašu į tylėjimą tai, ką jūs kalbėjote apie Staliną 1951 metais? O jūs kalbėjote visiškai taip: jis (Stalinas — red.) padėjo man, kaip visiems mums, parašyti daug ką, ką esu parašęs, ir kuris padės parašyti tai, apie ką aš svajoju.” O po Stalino mirties jūs, reikšdamas savo asmenines nuotaikas, o ne kieno nors valią, rašėte apie jį kaip apie žmogų, kuris mylėjo žmones, žinojo jų silpnybes ir jėgą, suprato motinos, netekusios kare sūnaus ašaras, suprato šachtininko ir mūrininko darbą, žinojo šimtų milijonų žmonių mintis ir jausmus, išreiškė jų viltis, jų laimės siekimą, jų taikos troškimą”. Taigi šiuos Erenburgo žodžius pasigavęs Iljičiovas griebia Erenburgą ir piktai šaukia: "Mes tikėjome ir rašėme, o jūs išeina netikėjot ir rašėte. Tai skirtinga pozicija.”

Muša didžiuosius, kad maži bijotų

Iljičiovas čia kalba susirinkęs visą, vadinamą antitarybinę medžiagą, kuria kaltinamas Erenburgas. Jeigu tokie kaltinimai būtų pasakyti prie Stalino tokioj viešoj vietoj, jie jau reikštų kartuves. Bet Chruščiovo kiti ėjimai, ir todėl jis paliks Erenburgą neįkalintą, kaip neįkalino ir Pasternako po Doktor Živago paskelbimo. Anuo atlydžio metu Pasternakas buvo vienas pirmųjų, kuris paskelbė užsienyje savo knygą, tačiau tokių atvejų buvo ir daugiau, ypač tuoj po revoliucijos. Pasternako nenorėjo Chruščiovas padaryti kankiniu, todėl leido jam tyliai pačiam numirti, nenori padaryti visų rašytojų kankiniu ir Erenburgo, tačiau jį plaka tam, kad kiti bijotų ir suprastų, kad jei tam tikrai kruvinam bolševizmui tiek nusipelniusiam negalima, tai negalima ir man. Ta prasme daugiau dėl parodomosios medžiagos buvo pabartas ir Mieželaitis. Čia didžiuosius muša, kad mažesni labiau bijotų. Kaip minėjome ir kiti rašytojai buvo išleidę užsienyje knygų, tarp jų ir pats Erenburgas 1928 m. Berlyne paskelbė romaną Audringas Laziko Roitšvaneco gyvenimas. Primindamas tą knygą ir parodydamas, kad už tai gali Erenburgą suimti, tačiau nesuėmė, Iljičiovas šaukia, kad tame romane "tarybinė santvarka vaizduojama priešinga paprastam žmogui, kaip valstybė, kurioje klesti tik sukčiai, kurioje slopinama bet kuri gyva mintis, kurioje valdžia, susidedanti iš veidmainių perėjūnų, slopina sąžiningą žmogų, neduoda galimybės jam gyventi. Erenburgo apysaka parašyta seniai, bet ligi šiol plačiai naudojama antikomunistinei propagandai. Bet kažkodėl mes negirdėjome, kad autorius apie tai būtų pareiškęs savo pažiūrą.” Žodžiu, pagrindinėje kalboje Iljičiovas aiškiai graso Erenburgui, tačiau šis nebijo ir, nepaisant visų puolimų, išspausdino atsiminimus — Žmonės, metai, gyvenimas, kuriuose jis esąs tendencingas. Ilijičiovas sakosi, kad į vakarų pasaulį su savo kūriniais, jis nekalbėtų tiek apie Erenburgą, bet kalba todėl, kad šis prieš tai buvusiame susirinkime pasisakęs prieš partiją ir gynęs abstraktinį meną.

Veržimasis į Vakarus

Sovietų Sąjungoje, o ir visur kitur jų pavergtuose kraštuose, didžiausias rašytojų troškimas patekti arba net iš viso juos išleisti. Todėl vieni jų stengiasi tai padaryti tiesiu keliu, o kiti siunčia savo raštus ir stengiasi juos išspausdinti slapyvardžiais. Vieni tų raštų yra grynai antitarybiški, o kiti turi tik nedidelį laisvumo atspalvį, už ką komunistai tik bara, bet nepiktai. Tarp išėjusių knygų yra ir Jevtušenkos poezija, kurioj jis keikia Staliną, bet giria kompartiją. Anglų kalba išėjusi A. Solženicyno Viena Ivano Denisovičiaus diena, kurioje atskleidžiamas Stalino žiaurumas, bet tai reiškia anuos metus, ir tuo norima pasakyti, kad dabar yra geriau. Dauguma skaitančiųjų supranta, kad kompartija yra taip pat tiranija ir tokių denisovičių yra daugybė ir dabar.

Žodžiu, nuolat ir nuolat Sovietų Sąjungoje rašytojai bando ištrūkti iš kompartijos pančių, tačiau tie visi siekimai baigiasi piktesniais ar švelnesniais priminimais, kad rašytojas turi tarnauti komunistų partijos siekimams. Po visų tų Chruščiovo, Iljičiovo ir mažesnių pataikūnų puolimų, Sovietų Sąjungos Rašytojų d-ja priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma: "Mes rašytojai, — partijos kariai” ir toliau pažada mušti priešą, kuris priešingas komunizmui. Žodžiu, nieko apie meną, o tik apie pareigas padėti išsilaikyti kruvinajam režimui. Taigi, rašytojai yra kalėjime, jie priversti dirbti sunkiuosius darbus didžiajam kalinių viršininkui — Kompartijai. Rašytojas savo pavergėją turi garbinti, ko nėra niekur ir niekada buvę.

“Nuoširdus pritarimas”

Po diktatūros botagų, atsiliepė visose respublikose ir tuo pačiu ir Lietuvoje. Čia susirinkę visi meno darbuotojai, išklausę įvairių Sniečkaus, Barkausko ir kitų pamokymų, balandžio 5 d. priėmė rezoliuciją, kurioje tarp kitko sakoma:    “Pasmerkusi asmenybės kultą, partija mobilizavo visus Tarybų šalies darbo žmones aktyviam kūrybiniam darbui. TSKP Programa, nužymėjusi konkrečius kelius komunistinės visuomenės sukūrimui mūsų šalyje, pažadino naują kūrybinio pakilimo bangą visose respublikos literatūrinio bei meninio gyvenimo baruose. Tarybų Lietuvos rašytojai ir menininkai su dideliu dėmesiu ir nuoširdžiu pritarimu sutiko draugų N. Chruščiovo kalboje ir

L. Iljičiovo pranešime mintis, pareikštas partijos ir vyriausybės vadovų susitikime su literatūros ir meno darbuotojais. Kvietimą laikyti aukštai iškeltą tarybinės literatūros bei meno partiškumo ir liaudiškumo vėliavą, saugoti kūrybos įdėjinį grynumą, konsoliduoti kūrybines jėgas respublikos rašytojai ir menininkai sutinka su vieningu pritarimu. Išreikšdami nuoširdžius sveikinimus ir karštą padėką už tėvišką rūpinimąsi šalies kūrybiniu gyvenimu Tarybų Sąjungos Komunistų partijos Centro Komitetui, mes, Tarybų Lietuvos literatūros ir meno darbuotojai, laikome šventa savo pareiga visuomet laikyti paruoštą kovai idėjinį ginklą — aistringą, pilietišką rašytojų, dailininkų, kompozitorių, kino ir teatro darbuotojų kūrybą — prieš bet kuriuos buržuazinio pasaulio ideologijos išpuolius.”

Kaip matome, visi "pritaria”, nes kito pasirinkimo nėra. Ir pasižada ne menines vertybes kurti, o kovoti, gi toks pasižadėjimas reiškia ne ką kitą, kaip lietuvių literatūros nuolatinį skurdinimą.

Asilo kanopa

Taigi, šiais lietuvių ir anksčiau sovietų rašytojų žodžiais ir baigiamas pirmas roundas kovos už išsilaisvinimą. Nors palyginti, buvo daugiau laimėta, tačiau kompartijos botagas vėl visus suvarė iš kalėjimo kiemo į kameras ir privertė nusilenkti kalėjimo sargui — partijai. Kas gi liko lietuviams menininkams daryti? Jie patys nežino. Vienas rašytojo laiškas iš anapus geležinės uždangos atskleidžia, kad ten niekas nebežino, ką rašyti ir kaip panaudoti savo sugebėjimus dailėje. Laiškas baigiamas populiariu už geležinės uždangos sakiniu, atsiradusiu po Chruščiovo kalbos, kurioj jis abstraktinį meną pavadino menu, pieštu su asilo uodega, “Galimas daiktas, kad nereikia piešti su asilo uodega, bet negalima kritikuoti ir su asilo kanopa”. O ta asilo, taigi bukosios ir žiauriosios partijos, kanopa yra gana kieta.

Kaip ji supras, kad ten, jo ar jo sentėvių gimtojoj parapijoj, žmogus sumokėjo rusui už teisę grasinamam, sekamam pulti prieš Dievo altorių, atėjus po baudžiaviškos savaitės, po neramios baimingos nakties. Gal pasimelsti už vaiką, sėdintį kalėjime, už brolį, išvežtą į Sibirą, gal pasiprašyti sau ištvermės ar laimingos mirties. Ir už tai, kad kitą šventadienį bažnyčia dar nebūtų uždaryta...

J. Grišmanauskas,Tolimieji kvadratai