LAISVŲJŲ IR PAVERGTŲJŲ LIETUVIŲ SUSITIKIMAS HELSINKIO FESTIVALYJE
Po antrojo pasaulinio karo Kremliaus valdovai pradėjo rengti tarptautinius jaunimo festivalius. Festivalių išgarsinimui naudojama milžiniška propaganda ir nesigailima milijoninių sumų. Festivalių tikslas — skleisti komunistinę propagandą laisvojo pasaulio jaunimo tarpe.
Maskvos suorganizuoti šeši pirmieji festivaliai įvyko anapus geležinės uždangos — Čekoslovakijoj, Vengrijoj, Rytų Vokietijoj, Rumunijoj, Lenkijoj ir Sovietų Sąjungoj. 1959 Maskva nusprendė persikelti per geležinę uždangą, kad į festivalius daugiau sutrauktų laisvojo pasaulio jaunimo. Taip 1959 vasarą septintasis tarptautinis jaunimo festivalis suorganizuotas Vienoj, Austrijoj. Šių metų aštuntasis festivalis įvyko Helsinkyje, Suomijoj. Vienos ir Helsinkio pasirinkimas gerai apgalvotas: Austrija ir Suomija maži ir neutralūs kraštai, o geografine padėtimi arti raudonosios sovietinės imperijos.
Helsinkio festivalyje dalyvavo ir 4 laisvieji lietuviai: po vieną iš Vakarų Vokietijos ir Švedijos ir 2 iš Jungtinių Amerikos Valstybių. Laisvieji lietuviai spaudoje paskelbė savo atsiminimus. Sustojame tik prie vieno lietuviškojo klausimo: kaip ir kokiose nuotaikose vyko laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių bendradarbiavimas Helsinkio festivalyje ir kaip kultūrinį bendradarbiavimą su pavergtosios Lietuvos institucijomis pristato kultūrinio bendradarbiavimo skleidėjai Amerikoje savo laiškuose lietuviams muzikams, dailininkams, solistams, sportininkams.
Kultūrinio bendradarbiavimo šaukliai rašo laiškus dailininkams: nuvažiuokite į Lietuvą, ten surengsite savo darbų parodas, pamatysite Lietuvos dailininkų laimėjimus. Jūsų saugumas užtikrintas. Rašo kompozitoriams: Lietuvoje išleis visus jūsų kūrinius. Vykite į Lietuvą, parodykite savo kūrybą, susipažinkite su Lietuvos muzikų gyvenimu. Solistams: Vilniaus opera laukia jūsų. Atvažiuokite mėnesiui, pusmečiui, visam sezonui. Grįšite kada tik norėsite. Jei jūsų šeimos liks Amerikoje, dabar jūsų gaunamas uždarbis bus šeimoms išmokamas doleriais. Gundomi ir chorai — jei negalite nuvažiuoti, siųskite įdainavimus plokštelėse ar kaspinuose. Sportininkai raginami surengti krepšinio rungtynes Lietuvoje.
Kultūrinio bendradarbiavimo šaukliai betgi neprašo Lietuvos žmonėm siųsti knygų, laikraščių. Komunizmas bijo laisvės žodžio.
Akcija itin išvystyta šiais metais, kai Lietuvoje vykdomi teismai ir mirtimi baudžiami žmonės. Iš laisvojo pasaulio kultūrininkų pasirodymas pavergtoje Lietuvoje labai sustiprintų komunistinę propagandą, kad Lietuvoje teisiami ir šaudomi tik „nusikaltėliai”.
Kitokias bendradarbiavimo galimybes atskleidė keturi laisvieji lietuviai, dalyvavę Helsinkio festivalyje, susitikę su pavergtaisiais lietuviais, norėję pasikalbėti, pasidalinti mintimis. Bet... negalėjo ne tik pabendradarbiauti, bet ir žmoniškai pasikalbėti.
Iš pavergtosios Lietuvos Helsinkio festivalyje dalyvavo tik per 20 lietuvių. Daugumą sudarė turistai, o kiti buvo sovietinės delegacijos nariai. Lauktas didesnio skaičiaus lietuvių jaunimo išleidimas buvo atšauktas.
Laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių pirmasis susitikimas buvo nejaukus. Tokios pat rūšies ir kiti susitikimai. Jie visi buvo trumpi.
Lietuvos komjaunimo sekretorius Aleksandras Česnavičius prašneko: “Jei norite ką sužinoti apie mus, kalbėkite su manim”.
“Jo veidas buvo persunktas neapykanta, o sugniaužtos kumštys ir pakeltas balso tonas rodė, kad jis pasiryžęs čia pat mus vietoje “sutvarkyti”. Jo laikysena rodė stoką elementarių mandagumo taisyklių”, — rašo Dirvoje Helsinkio festivalio dalyvis Romas Kezys.
Toliau Dirvos 114 nr. Romas Kezys rašo apie pirmąjį susitikimą: “Cesna-vičius užklausė keletos informacijų apie mane. Pasisakiau kas esu. Mano pasisakymas jam, atrodo, priminė vaikystę: “žinau gerai ir skautus ir ateitininkus, ir jaunalietuvius”. Šiuos žodžius pasakė su pajuoka ir panieka. Jo pagieža visam tam, kas lietuviška šiapus geležinės uždangos, pasirodo, užvirė 1960 m. Tais metais jis lankėsi JAV ir kalbėjosi su mūsų studentijos atstovais A. Mickevičium ir L. Mockūnu. Šie savo įspūdžius aprašė spaudoj. Česnavičius, degąs pykčiu, įrodinėjo, kad tie studentai jį melagingai apšmeižė. Jis sakė neturįs abejonės, kad ir mes esame tokie patys “fašistinės atplaišos”, kaip ir tie du, ir todėl jam nesą tikslo su mumis kalbėti. Bandžiau įrodyti, kad galima kultūringai padiskutuoti ir pasilikti prie savo skirtingų nuomonių. Tačiau Česnavičius buvo nepakeičiamas”.
Romas Kezys daro teisingą išvadą: “Česnavičiaus pažiūra bendradarbiavimo atžvilgiu buvo svarbi, nes jis davė toną ir likusiems mūsų pokalbiams su atvykusiais lietuviais, būtent — vengti bet kokio kontakto su Vakarų pasaulio lietuviais. Šia proga kultūrinio bendradarbiavimo šalininkams, pasiremiant intymia patirtimi, galima užtikrinti, kad raudonieji “kultūrinį bendradarbiavimą” supranta komunistinės propagandos pompavimu užsienio lietuviams, bet ne bendravimą žmogaus su žmogumi”.
Susitiko dar porą kartų. Atsisakė priimt amerikonišką cigaretę, atsisakė kartu papietauti, pasikalbėti, nusisuko ir nuskubėjo.
Helsinkio pavyzdys rodo, kad pavergtieji lietuvai yra beteisiai ir neturi net mažiausios žodžio laisvės. Už juos kalba komunistiniai vadai, ištikimi Maskvos tarnai. Ar Helsinkio pavyzdys — laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių susitikimas — neatmerks akių Amerikoje gyvenantiems lietuviams, kultūrinio bendradarbiavimo piršliams, kurie tą “bendradarbiavimą” piešia auksine spalva?
