Julijonas Būtėnas

REZISTENCIJOS DIENOS IR ŽMONES

PARTIZANO MIRTIS

Julijonas Būtėnas buvo laisvojo pasaulio lietuvių šviesioji auka prie pavergtos Lietuvos dešimčių tūkstančių aukų rezistencijos kovoje.

Tai galima vertinti ir kaip auką Vakarų pasaulio, kurio lyderių moralinis lygis leido jų žodžiams skirtis nuo jų veiksmų, žodžiai kėlė tikėjimą ir kurstė žygius už laisvę. Veiksmai sukilusius už laisvę išdavė. To išdavimo auka buvo ir Julijonas, kaip ir visa Lietuvos rezistencija, kaip ir viso pavergto pasaulio pasipriešinimas.

(Iš leidžiamos knygos Partizanai)

Laisvės idėja neapkasama žemėmis, kaip apkasami partizanų lavonai. Faustas Kirša

VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS idealus gindami antrosios sovietų okupacijos metu Lietuvos laukuose didvyrių mirtimi padėjo galvas 30.000 partizanų. Neatiaidi, pasigailėjimo nežinanti ir nelygi kova prieš Lietuvos pavergėją tęsėsi nuo 1944 ligi 1953 metų. Aukojosi, kentėjo ir mirė JAUNOJI LIETUVA, Maironio išsvajota, išdainuota, išpranašauta. Ji pasirinko mirtį, bet ne vergiją. Tarp tų 30.000 kritusių partizanų įrašytas ir Julijono Būtėno vardas.

Julijonas Būtėnas — šviesi, spindinti asmenybė, pareigos, ištikimybės ir sąžinės vyras. Jo mirtis — aukos mirtis. Jis grįžo iš laisvės, iš laisvųjų Vakarų 1951 m. Grįžo į Lietuvą nelygios kovos tęsti tada, kada partizanų kovos jau blėso, kada, prof. dr. Zenono Ivinskio žodžiais tariant, “priešas išvystė didžiausią sekimą ir partizanų persekiojimą, visą Lietuvą aptraukęs specialių dalinių tinklu, normaliai rezistentas begalėjo išsilaikyti ilgiausiai

pusę metų... Bet Julijonas ryžosi, iki pat savo mirties palikęs ištikimas užsibrėžtos kovos idealui. Juo labiau neišdildomas tarp gyvųjų turi pasilikti jo didvyriškas žygis, jo jaunos gyvybės auka”.

JAUNYSTĖ

Julijonas Būtėnas gimė 1915 m. Dovydų kaime, Linkuvos apylinkėse. Gimnazijos suole jau ateitininkas, knygos mylėtojas, gabus mokinys. Jo gabumai itin pasireiškė svetimų kalbų srityje. Baigęs gimnaziją galėjo ne tik keliomis svetimomis kalbomis skaityti, bet ir kalbėti. Iš pat jaunystės mylėjo spaudos darbą. Persikėlęs į Kauną, Vytauto Didžiojo Universitete studijavo teisę. Bet teisė jam buvo ne prie širdies. Pradėjo dirbti Ryto, vėliau XX Amžiaus redakcijose.

Tai buvo vienas iš talentingiausių jaunosios kartos politinis apžvalgininkas lietuvių žurnalistikoje. Pradėjęs reikštis prieš antrąjį pasaulinį karą, subrendęs prieškario metais, buvo labai reikalingas vokiečių okupacijos metais pogrindžio spaudai. Turėjo būti labai brangus ir partizaninės rezistencijos metu dėl tų pačių žurnalistinių kvalifikacijų ir ištikimybės laisvės idealui.

Julijonas Būtėnas daug skaitė, daug ir rašė. Nors daugiausiai rašė užsienio politikos klausimais, bet jautriai domėjosi ir socialiniais klausimais ir nerimo dėl socialinio neteisingumo. Daug intelektualinio turinio turėjo nuo gausios lektūros. Lektūra išmokė jį giliau pažinti ir branginti krikščioniškąjį idealizmą, labiausiai, kai jisai reiškiasi praktine pažangia veikla. Savo krikščionybės nedemonstravo, bet ją išpažino ir praktikavo su skrupulingu tradicingumu. Krikščionybė jam buvo jėga, įpareigoti santykius tiek su Dievu, tiek su žmogumi.

Mėlynų akių, aukšto ūgio, stambaus sudėjimo. Mėgo dainas, muziką, turėjo humoro gyslelę. Dar viena ypatybė — jo ramumas, mandagumas, paklusnumas.

Vokiečių okupacijos metu, Laikinosios Vyriausybės perorganizuotame Filosofijos fakultete Vytauto Didžiojo Universitete 1942 m. buvo paskirtas jaunesniuoju asistentu prie naujai įsteigtos žurnalistikos katedros. Bet jam buvo mieliau rašyti, negu kitus mokyti. Tas jo vargas pasibaigė su universiteto uždarymu 1943 m.

Prof. Juozas Brazaitis, aktyvus ir nepavargstantis rezistencinės veiklos dalyvis nuo pat jos pradžios 1940 metais, su Julijonu Būtėnu palaikęs tamprius ryšius nuo XX Amžiaus laikų, jį apibūdina šiais žodžiais:

Aukštaitis, linkuvis, jautriasielis. Didelis talentas kalbom — žurnalistikos reikalui naudojosi vokiečių, prancūzų, anglų, rusų, italų, švedų kalbom. Kalbos buvo jam priemonė gausiai lektūrai, kuri padėjo jam suprasti žmonijos dinamikos kelią.

Būtėnas matė tos dinamikos du didžiuosius veiksnius — didžias idėjas ir didžias asmenybes, kurios tas idėjas neša. Didžios idėjos, krikščioniška ir antikrikščioniška, jo epochoje rungėsi globaliniu plotu ir žmonijos istoriją darė konvulsingai dramatišką.

Su optimizmu Būtėnas regėjo, kad krikščioniškos idėjos pranašumas vis labiau pripažįstamas ir išpažįstamas. Jai nukelti į gyvenimą, paversti jėga, kuri imtų dominuoti inertišką masių gyvenimą, reikia pakilių asmenybių. Jų labiausiai trūko idėjai nešti, masei paveikti. Būtėnas matė ir rašė, kad asmenybių moralinė ir etinė pažanga yra atsilikusi nuo jų intelektualinio genijaus. Ypačiai jį gąsdino įsigalėjusi hipokrizė, veidmainingas idealistiniais šūkiais savinaudiškų siekimų dengimas. Hipokrizė buvo įsigalėjusi tiek Vakaruose, tiek ir tarp savųjų.

Sekdamas pasaulio politikos lyderių pareiškimus ir didžiuosius Europos bei Amerikos spaudos kolumnistus, jis pasidavė tikėjimui, kad iš antrojo pasaulinio karo chaoso iškils tautom laisvė, socialinis teisingumas, tarptautinis solidarumas. Tokia žmonijos dinamikos perspektyva tikėjo. Jos laukė ir savo tėvynei. Ne tik laukė — norėjo ir pats būti aktyvus to proceso narys mažame savo tautos ar tautinės bendruomenės plote. Tai aukštesnė savam buvimui ir veikimui prasmė.

REZISTENCIJOS VEIKLOJE

Baigęs Karo Mokyklą kariūnu aspirantu, grįžo į XX Amžiaus redakciją ir dirbo ligi Lietuvos okupavimo. Bolševikams jėga užėmus Lietuvą, Julijonas Būtėnas tik trumpai besirodė redakcijoje. Jautė, kas jo laukia. Daug jo straipsnių buvo nukreipti prieš bolševikus. 1940 m. liepos 7 d. pasklido žinia, jog XX Amžiaus vyr. redaktorius dr. Ignas Skrupskelis naktį suimtas Kačerginėje. Paaiškėjo, jog suimta ir daugiau įtakingų lietuvių. Areštai įvykdyti bolševikiniu būdu — naktį, tylomis, be jokio oficialaus paskelbimo. Bene sekančią dieną šias eilutes rašančiam Julijonas Būtėnas įteikė tam tikrus dokumentus ir atsisveikino. Daugiau Kaune niekas jo nebematė. Vėliau artimųjų tarpe buvo pasakojamos smulkmenos, kaip Julijonas Būtėnas prie Palangos peržengė sieną į Vokietiją ir atsirado Berlyne, kur jau buvo keli šimtai lietuvių pabėgėlių. Vėliau pabėgėlių skaičius Vokietijoj pasiekė tūkstantinę.

Gyvendamas Berlyne tuojau įsijungė į rezistencinę veiklą ir įstojo į Lietuvių Aktyvistų Frontą. Jo laukė dideli uždaviniai. Karo išvakarėse, J. Būtėnas ir kiti Lietuvių Aktyvistų Fronto kovotojai slapta buvo pasiųsti į Lietuvą. Vieni krito, kiti neįstengė prasiveržti pro geležinę uždangą. Julijonas Būtėnas buvo laimingųjų tarpe. Jam pavestą uždavinį atliko.

Kaip Julijonas Būtėnas ryžosi Lietuvos gelbėjimo žygiams, rašo Kazys Škirpa, pirmasis savanoris kūrėjas, Lietuvių Aktyvistų Fronto vadas, 1941 m. lietuvių tautos sukilimo organizatorius ir Laikinosios Vyriausybės ministeris pirmininkas:

Savo aukščiausio patriotizmo įsipareigojimus Julijonas Būtėnas pirmą kartą padarė 1941 m. kovo 30 d. Tą dieną buvo sudarytas Lietuvių Aktyvistų Fronto kovos padalinys, kuris pasivadino Tautinio Darbo Apsauga — TDA. Kartu su kitais to padalinio pradininkais Julijonas Būtėnas pasirašė tokio turinio aktą:

Iškilmingas pasižadėjimas

Aš, įstodamas į Tautinio Darbo Apsaugą (TDA) vienminčių akivaizdoje pareiškiu, jog esu pasiryžęs aukotis Tėvynės vadavimo žygiams ir visomis priemonėmis kovoti už Lietuvių Aktyvistų Fronto idealus ir iškilmingai pasižadu paslaptyje laikyti TDA veikimą, vykdyti Vadovybės įsakymus ir nurodymus.

Savo garbe ir sąžine pareiškiu, kad šį iškilmingą pasižadėjimą darau ne vien lūpomis ir žodžiais, bet širdimi ir siela, kad mano šis daromas pasižadėjimas visiškai sutaps su mano principiniais ir patriotiniais nusistatymais. Kartu iškilmingai pasižadu branginti kiekvieno vienminčio garbę ir reikalui esant teikti reikalingą pagalbą.

Mano pakelta dešinioji ranka tebūnie mano sąžinės simbolinis liudytojas, kad šis mano pasiryžimas ir iškilmingas pasižadėjimas yra nuoširdžiausias ir laisvas mano sąžinės aktas, kurį darau gerai žinodamas šio pasižadėjimo prasme ir savo, kaip TDA nario, pareigas.

Taip man, Dieve, padėk!

Tautinio Darbo Apsaugos užuomazgos pirmame slaptame susirinkime dalyvavo ir iškilmingą pasižadėjimą pasirašė 39 laisvės kovos pasiryžėliai.

Rusų - vokiečių ginkluotam susikirtimui artėjant, jie buvo grupėmis ar pavieniui mano, ėjusio Lietuvių Aktyvistų Fronto vado pareigas, slapta per sieną pasiųsti į sovietų okupuotą Lietuvą jos laisvinimo kovos uždaviniams vykdyti ir aktyviai prisidėti prie visuotinio lietuvių tautos sukilimo pravedimo, kad atstačius Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.

Julijoną Būtėną buvau numatęs palikti prie savęs, kaip reikalingą Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovybei. Tačiau Julijonas Būtėnas pasiprašė leisti vykti į kraštą kartu su kitais kovos draugais, kad visoje pilnumoje įprasmintų Lietuvos laisvės kovotojo šventą įsipareigojimą.

Tatai parodo, kaip gilus buvo Julijono Būtėno patriotinis ryžtas. Tas pats ryžtas jame tebebuvo ir 1951 metais, kada gyvybei pavojingiausiomis aplinkybėmis grįžo į Lietuvą kovoti prieš pasikartojusią antrąją sovietų okupaciją.

Julijonas Būtėnas ten žuvo laisvės kovotojo mirtimi, bet liko gyvas didvyriškumo pavyzdžiu priaugančioms mūsų tautos kartoms, iš kurių Lietuva tikisi naujo pasiryžimo išsilaisvinti iš svetimos sovietinės priespaudos.

VOKIEČIU OKUPACIJA, TREMTIS, GRĮŽIMAS Į LIETUVĄ IR MIRTIS

Sukilėliams užvaldžius Kauną, Julijonas Būtėnas atsirado Kaune. Palaikė ryšius su Laikinosios Vyriausybės nariais. Prisiglaudė prie Į Laisvę dienraščio, kuris su kiekviena diena vis smarkiau buvo varžomas. Nuėjo į universitetą, bet jį uždarius, įstojo į gen. Plechavičiaus Rinktinę. Jo likimas ten buvo toks, kaip ir kitų štabo karininkų. Likviduodami Lietuvoje taip populiarią Rinktinę, naciai karininkus suėmė ir išskirstė po koncentracijos stovyklas. Būtėnas išsiųstas į Latviją. Matė kitų tautybių kariamus ir šaudomus suimtuosius. Grasinta, kad ir jų bus toks likimas. Frontui priartėjus, pervežtas į Vokietiją. Tvarkai pairus pabėgo, atsirado Berlyne, kur jau buvo keletas tūkstančių lietuvių. Tai buvo 1944 m. rudenį. Prisistatė Berlyne veikiančiai užsienio žurnalistų sąjungai, kuriai priklausė ir jos vadovybėje turėjo gerų draugų. Jam buvo išrūpintas papildomas maisto kąsnelis. Nors jis buvo nedidelis, bet jį Julijonas Būtėnas pasidalindavo su savo artimaisiais ir draugais.

Frontą praleido Wuerzburge. Tremties metu redagavo biuletenius lietuvių ir kitomis kalbomis, gautus biuletenius kitomis kalbomis vertė į lietuvių kalbą, rašė politines apžvalgas Augsburge leidžiamuose Žiburiuose. Kai prasidėjo tremtinių emigracija į užjūrius, išvykstantiems vertė į svetimas kalbas pasus ir kitus reikiamus dokumentus. 1948 m. vasarą susipažino ir artimai susidraugavo su iš Lietuvos atvykusiu partizanu Juozu Lukša. Ištikimą juodviejų draugystę nutraukė tik abiejų mirtis Lietuvos žemėje 1951 metais. Julijonas Būtėnas krito gegužės mėnesį, Juozas Lukša rudenį.

Julijonas Būtėnas Vokietijos laukuose 1950 metais

Vytautas Vaitiekūnas apibūdina Julijono Būtėno asmenį ir kas lėmė jo apsisprendimą grįžti į Lietuvą nelygios kovos tęsti ir mirti partizano mirtimi:

Julijonas Būtėnas — labai reto subtilumo asmenybė. Jei žmonės diplomatais, kaip kad ir poetais, turi gimti, tai Julijonas tikrai buvo apsigimęs diplomatas. Jo ramumas ir audringas problemas svarstant, jo draugiškumas bei sugyvenimas, jo bendra erudicija ir sintetinis dalykų bei įvykių esminio turinio suvokimas, jo idealistinis principingumas — visa tai darė Julijoną visuotinai patrauklia ir sugestyvia asmenybe. Jo susijaudinimas net ir labai didelio supykimo momentais prasiverždavo ne perkūnijos sriautu, o veikiau santūraus pasiguodimo elegija. Jo moteriškas švelnumas bei išraiškos gracingumas buvo priešybė aštrių briaunų brutualiam berniškumui. Labiausiai jis negalėjo pakelti farizėjinės hipokrizijos. Jo apsisprendimą pasirinkti partizano kelią daugiausia bus lėmusi Skrajūno asmenybė. Joje Julijonas matė ne tik laisvės kovotojo lietuvio pavyzdį, bet ir įsipareigojimą sau.

Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti šį rudenį išleidžia stambią 500 psl. knygą Partizanai už geležinės uždangos. Tai partizanų vado Juozo Lukšos - Daumanto parašyta knyga apie partizanų kovas Lietuvoje. Be kovų aprašymo, spausdinama jo atneštoji medžiaga. Knygoje, be to, aprašomas paskirų partizanų gyvenimas ir žygiai — Juozo Lukšos, Julijono Būtėno, Žaliojo Velnio ir kitų. Sustokime iš tos dar neišspausdintos knygos ties vienu skirsneliu, kur rašoma, kaip Julijonas Būtėnas apsisprendė grįžti, kaip Juozą Lukšą į Lietuvą palydėjo ir atgal sugrįžo, kaip išvyko antrą kartą, paliko ir mirė partizano mirtimi:

Juozo Lukšos, jaunesnio už Julijoną, pasirodymas Vakaruose jam buvo pragiedrėjimas.

* * *

Nepirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei.

Tačiau niekada toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kad Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kai ištisi jų būriai... ryžtasi mirti, kad tiktai svetimiems nevergautų.

(Žodžiai, pasakyti laidojant žuvusius sukilėlius 1941 m.).

 

Matė Juozą Lukšą kaip reiškėją jaunos generacijos, kuri išpažįsta savo idealą žodžiais ir darbais, neša tautos gyvybę ir kovoja dėl naujos pokario tvarkos. Ir kada Lukša pakalbino Julijoną vykti į Lietuvą, nes intelektualinis kadras labai ten reikalingas, Julijonas nesakė nei taip, nei ne. Demonstracijos net žodžiu nemėgo. Kvietimą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Vykti į kraštą jam pačiam ėmė rodytis naujas asmeninio gyvenimo įprasminimas — po pilko dieninio žurnalistinio darbo, kuris, žinojo, mažai kam reikalingas, nors jo politinės apžvalgos skaitytojus žavėjo erudicija ir formos elegancija, — po emigracinės karštligės, siautusios aplinkui, bet Julijono neviliojusios, nes tai jam rodės tik vegetacijos pratęsimas, — staiga nauja gyvenimo prasmė.

Kelionės aktui rengėsi kaip didelei savo gyvenimo šventei, ne kaip avantiūrai. Prieš vykdamas Lietuvon, nuskubėjo bažnytėlėn, kaip jis sakė, atsiskaityti su Dievuliu. Buvo beveik nelaimingas, kai paskutiniu momentu jam buvo pavesta tik palydėti Juozą Lukšą ir kitus jo draugus iki Lietuvos ir pačiam sugrįžti.

Tada viskas nutilo, ir apie Julijoną nebuvo girdėti. Julijonui buvo pranešta draugų nuomonės ir jo netiesioginių vadų nusistatymas, kad nėra prasmės naujam žygiui, jeigu tokis ir būtų rengiamas. Auką galima sudėti, bet jei nematyti tam prasmės, tai... Kitaip veikė Julijono minčių aparatas. Kai gavo žinią iš Juozo Lukšos, kad jis laukiamas, Julijonas klausimo nediskutavo. Jis tikriausiai galvojo, kaip ir jo draugai, bet čia lėmė dar kitas imperatyvas — ištikimybė kovos draugui, kuriam buvo priesaiką sudėjęs.

Išvyko. Išvyko su Jonu Kukausku... Sovietiniame leidinyje "Vanagai anapus" pagal Jono Kukausko informaciją tvirtinama, kad Julijonas ir Kukauskas buvo MVD aptikti bunkeryje. Kukauskas puolęsis prie angos. Julijonas, supratęs, kad tai išdavimas, paleidęs į Kukauską šūvį. Bet šūvis nekliudęs... Galima tuo patikėti. Julijonas ne iš tų, kurie galėtų kitam gyvybę atimti. Savo gyvybę jis gali atiduoti. Jis taip ir padarė, kad neišduotų priešui šventos paslapties.

* * *

Julijonas Būtėnas krito sulaukęs 35 metų. Jo kapas nežinomas, kaip nežinomi ir tūkstančių partizanų kapai. Jo kapas — visa Lietuva.