Socialinis draudimas J. A. Valstybėse

*    Kodėl ir kaip jis atsirado *   Nueitas kelias * Lėtai kintanti amerikiečio galvosena * Socialinio draudimo tvarkymas * Pensijų dydis ir rūšys * Kas už, kas prieš?

Jonas Šoliūnas

Neseniai garsusis anglų rašytojas Graham Greene išsireiškė, jog, girdi, jam, rašant kokį nors veikalą, yra sunkiausia pradžia. Anot jo, nemažai veikalų patenka šiukšlių dėžėn vien tik todėl, kad nebuvo surasta veikalui gera pradžia.

Man šitie G. Greene žodžiai prisiminė, kai redaktorius paprašė parašyti apie Jungtinių Amerikos Valstybių socialinį draudimą. Girdi, dalykas neturi būti nei enciklopedinis, pervalgydintas faktais bei statistiniais duomenimis, nei laikraštinis, liesas žiniomis, kaip dažnai pasitaiko mūsų kasdieninėje spaudoje, žodžiu, redaktorius nori aukso vidurio; straipsnio, kuriame būtų nei vieno dalyko per daug, nei antro dalyko per mažai. Užtat pagalvojau, kad žodžiai apie šio krašto socialinį draudimą bus daugiau ar mažiau įspūdžiai, kuriuos susidariau dirbdamas per praėjusį penkmetį.


JONAS ŠOLIŪNAS

Jaunosios lietuvių kartos atstovas, aktyvus lietuvių spaudos bendradarbis, visuomenininkas, studentų organizacijų, sporto klubų organizatorius, veikėjas ir sportininkas gimė Dzūkijoj, Žolinių dieną 1930 m. Diepholzo lietuvių gimnazijoj baigęs 7 klases 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje, kur 1952 m. Englewood aukštesniojoj mokykloj gavo brandos atestatą. Sociologijos studijas pradėjo Illinois universitete ir 1957 m. jas baigė bakalauro laipsniu. Apsigyvenęs Detroite vakarais gilino studijas Detroito Wayne universitete. Dabar gyvena Baltmorėje ir dirba socialinio draudimo centrinėje įstaigoje.

Bendradarbiauja Drauge, Darbininke, Dirvoje (Drauge ir Dirvoje yra socialinio skyriaus redaktorius), taip pat Aiduose, Ateityje, Sporte ir Į Laisvę žurnaluose. Myli lietuvišką knygą, rašo eilėraščius, kuriuos spausdina Amerikos lietuvių žurnalų puslapiuose.

Nevienam europinės galvosenos žmogui, pakliuvus šian kraštan, pradžioje kai kurie dalykai atrodo keisti. Viena iš tų keistenybių dažnam lietuviui buvo ir šio krašto draudimo tvarkymas. Pavyzdžiui, daugelis buvome pritrenkti, kai sužinojome, kad šitas kraštas neturi jokios nemokamo gydymo paramos. Neretas mūsų stebėjomės ir socialinio draud:mo pensijų mažumu. Ir tik giliau pažinus amerikietį bei plačiau įsigilinus į jo gyvenimą, praeitį, galima suprasti esamoji padėtis.

Paprastai sakoma, kad tam tikra socialinio draudimo sistema yra visados būtina ten, kur gyvenimas tvarkomas bendruomenės pagrindais. Yra būtina, kad visi bendruomenės nariai įsipareigotų padėti vienam grupės nariui, jei pastarasis kokios nors paramos yra reikalingas. Ir tik primityvios tautelės neturi sistemingo plano, kurio parama nuolatos galėtų naudotis kiekvienas bendruomenės narys. Istorijon nesigilinant, tenka pastebėti, kad su industrijos revoliucija žmogus vis daugiau ir dažniau pradėjo pajusti organizuotos bendruomenės paramos reikalingumą. Anais laikais, kai dauguma visuomenės gyveno ūkinėse bendruomenėse, už šeimai duonos parūpinimą buvo atsakingi keli šeimos nariai. Palaipsniui šitas atsakomingumas už duonos parūpinimą šeimai perėjo į šeimos galvos — tėvo, arba motinos — rankas.

Miestuose susispietę industrinės bendruomenės labai greit pajuto, kad prieš kapitalistinį išnaudojimą tėra tik vienas ginklas: grupinis organizuotas pasipriešinimas. Taip gimė įvairios revoliucijos. Prieš betkokį išnaudojimą nuo pirmųjų industrinės revoliucijos dienų žmogus — darbininkas kovon dažniausiai metėsi organizuotos bendruomenės ženkle.

Panašiai nutiko ir su socialiniu draudimu. Juk gilumoje socialinis draudimas tai yra ne kas kita, kaip individo noras gauti paramą iš organizuotos bendruomenės, kai jis tos paramos reikalingas. Jeigu šitą prielaidą prisiminsime, tada mums bus suprantamesnis ir amerikiečių socialinio draudimo “pavėluotas” pasirodymas. Jeigu mes atsiminsime, kad ir šitas kraštas kitados buvo ūkininkų kraštas, tada suprasime, kodėl tik prieš 25 metus šitas kraštas įsivedė socialinį draudimą. Socialin'o draudimo vėlyvas atsiradimas šitame krašte buvo tik natūralus, su laiku pribrendęs, dalykas.

Po pirmojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstybėse visuomeninio gyvenimo valdytojai ir tvarkytojai priėjo išvados, kad Amerika, kaip industrinis kraštas, jau yra “pribrendęs” socialinėms reformoms, nes tolimesnės S. Lewis Džiunglės galėtų baigtis tik totalitarinio režimo atsiradimu šiame krašte. Viena iš socialinio gyvenimo reformų ir buvo socialinio draudimo įvedimas.

Didžioji kibirkštis

Atgal žvelgiant dabar jau aišku, kad socialinio draudimo įvedimą paskubino 1930 metų depresija. Jeigu ligtol prieš socialinį draudimą kovojo dauguma amerikiečių, tai depresija apkarpė ne tik ragus kapitalui, tačiau nukirto rankas net ir paprastam darbininkui. Atrodo, kad amerikietis, kaip turbūt niekas kitas pasaulyje, labai gerbia žmogaus individualumą, žmogaus laisvę. Jis ligtol dar vis nebuvo įtikintas, kad kiekvienas žmogus pats negalėtų išsikapstyti iš vargo, į kurį jis pateko ne sava valia. Tačiau šitą pasitikėjimą žmogum sugriovė depresija, ir pagaliau 1935 m. rugpiūčio 14 d. prez. F. D. Roosevelt pasirašė pirmąjį socialinio draudimo aktą. Tai buvo didelis laimėjimas, tai buvo pradžia pažangos, kuri nuolatos tobulėja ir plečiasi.

Apskritai apie amerikiečių socialinio draudimo sistemą tenka pastebėti, kad ji dar daugeliu atžvilgių yra skirtinga nuo kitų kraštų. Sakysim, čia dar visai neturime nemokamo gydymo sistemos, čia pensijos didumas priklauso nuo įmokėtų mokesčių, čia pensijos negali gauti net ir tie, kurie yra sulaukę pensininko amžiaus, tačiau dar vis tebedirba.

Šiuo metu, visa susumavus, yra trys pagrindinės programos. Sustokime ties kiekviena atskirai.

Senatvės ir našlių pensijos

Kasdieninėje kalboje paprastai visa amerikiečių socialinio draudimo sistema yra vadinama Social Security programa. Visų programų administracija Bureau of Old — Age and Survivors Insurance, šitas biuras priklauso Health, Education and Welfare departamentui, kurio galva šiuo metu yra Abraham Ribicoff. Nesigilinant į visą administracinę aparatūrą, pasakytina, kad centrine socialinio draudimo įstaiga yra Baltimorėje, Md. Visoje šalyje yra septynetas išmokėjimo centrų, kur laikomi pensininkų dokumentai ir iš kur išmokamos mėnesinės pensijos. Gi įvairiose vietovėse visai visuomenei aptarnauti veikia šimtai vietinių socialinė draudimo įstaigų, kur priimami pensijom gauti pareiškimai.

Kaip ir daugelyje kitų kraštų, taip ir čia kiekvienas darbininkas gali kvalifikuotis senatvės pensijai, išpildęs tik 2 sąlygas: a) jis turi būti pakankamai ilgai išdirbęs ir b) jis turi būti sulaukęs bent 62 metus amžiaus. Kiek gi metų būtina išdirbti? Yra nustatyta tik minimalinis reikalavimas (pusantrų metų darbo) ir maksimalinis (dešimties metų). Abu reikalavimai liečia moteris ir vyrus vienodai. Kas šiuo metu yra bent 71 m. amžiaus, tam reikia tik minimalinio pusantrų metų darbo, kad galėtų kvalifikuotis senatvės pensijai. Gi visi kiti jaunesni — gali prisitaikyti šią taisyklę: už kiekvienus metus nuo 1951 m. iki tų metų, kada sukanka 62 m. amžiaus, reikia uždirbus turėti bent po vieną metų ketvirtį (metinis darbo ketvirtis įsigyjamas uždirbus bent 50 dol. per trejetą mėnesių).

Antroji minėta sąlyga — 62 m. amžiaus įgalina kiekvieną darbininką gauti sumažintą pensiją (imant pensiją 62 m. sulaukus, pensija sumažinama apie 25%). Tačiau darbininkas turi teisę, jei nori, laukti iki 65 m. amžiaus. Tada jis gauna pilną pensiją.

Pastebėtina, kad pensininkas gali gauti pensiją tik tada, jei jis neuždirba virš 1200 dol. per metus. Daugiau uždirbant prarandamas tam tikras skaičius čekių. Uždarbių suvaržymas neliečia pensininkų, sulaukusių jau 72 m. amžiaus.

Našlių pensijas gali gauti mirusiųjų darbininkų žmonos, tėvai ir našlaičiai, mažamečiai arba nesveiki vaikai. Visos pomirtinės pensijos yra trys ketvirčiai sumos, kurią gavo, arba būtų turėjęs teisę gauti miręs darbininkas. Tačiau viena šeima negali gauti daugiau kaip 254 dol. per mėnesį. Mirusių darbininkų tėvai gali gauti pensijas tik tada, jei įrodoma, jog miręs darbininkas tėvams suteikė bent pusę išlaikymo.

Priešingai daugeliui kraštų čia senatvės, nedarbingumo bei pomirtinės pensijos yra išmokamos visiems, kurie joms kvalifikuojasi, visiškai neatsižvelgiant, ar toji pensija yra reikalinga, ar ne. Vadinasi, socialinio draudimo pensijas Jungtinėse Amerikos Valstybėse lygiai gali gauti tiek vargšas, tiek milijonierius.

Amerikiečių socialinio draudimo pensija nuo kitų kraštų skiriasi ir tuo, kad čia pensijos dydis priklauso nuo įmokėtų socialinio draudimo mokesčių. Reiškia, jei daugiau įmokama — bus galima ir daugiau gauti, šiuo metu yra nustatyta tik minimalinė (negali niekas mažiau gauti kaip 40 dol.) ir maksimalinė (127 dol.) mėnesinė pensija. Pensijos apskaičiavimo būdas labai painus ir sudėtingas, todėl nėra įmanoma jį keletu žodžių aptarti. Tačiau prisimintina, kad pensijos dydis dažniausiai priklauso nuo uždarbių po 1950 metų ir darbininko amžiaus.

Nedarbingumo pensijos

Kalbėdamas apie socialinio draudimo įvedimą Amerikoje minėjau, jog jis suvėluotas buvo todėl, kad amerikietis ilgokai buvo įsitikinęs, kad jis pats save gali visados išlaikyti ir pašalinė parama nepageidautina. Jeigu šitai buvo tiesa dėl socialinio draudimo pavėluoto įvedimo, tai nedarbingumo pensijų įvedimas tik 1957 m. šitai dar daugiau patvirtino. Be to, prie labai jau vėlaus nedarbingumo pensijų įvedimo prisidėjo ir vadinamoji socializmo baimė. Dar ir dabar amerikietis nėra pakankamai įsitikinęs (nemokamo gydymo baimė), kad socialinio draudimo turėjimas yra būtinybė, o ne pirmas didžiausias žingsnis į socializmą.

Žmogaus individualumas, laisvės ir socializmo baimės šmėklos vargino ir tebevargina amerikietį. Jis pirmojo nenori prarasti, o antrojo nenori nė suprasti, šito pasėkoje pirmoji nedarbingumo pensija šitame krašte buvo išmokėta tik už 1957 m. liepos mėnesį.

Pastebėtina, kad ligi 1960 m. lapkričio nedarbingumo pensijas tegalėjo gauti tik tie darbininkai, kurie buvo virš 50 m. amžiaus. Vadinasi, nesveikata ligi 1960 m. lapkričio men. nebuvo lygiai matuojama. šitoji logikos neturinti klaida buvo atitaisyta, ir dabar kiekvienas nedarbingas darbininkas turi teisę gauti pilną mėnesinę pensiją. Šiai pensijai kvalifikuotis būtinos dvi sąlygos: a) nedarbingas darbininkas turi būti laike dešimties paskutiniųjų metų išdirbęs bent penketą metų ir b) jis turi įrodyti, kad jo liga nėra pagydoma, arba tiek įsigalėjusi, jog eventualiai ji baigsis mirtimi.

Tenka pasakyti, jog maždaug pusė prašymų nedarbingumo pensijai gauti yra atmetami dėl antrosios priežasties.

Jeigu nedarbingumo pensijai darbininkas kvalifikuojasi, tai jo šeimos nariai: nepilnamečiai, ligi 18 m., vaikai, žmona (jei ji neturi nepilnamečių vaikų turi būti bent 62 m.) bei tėvai taip pat turi teisę gauti pensijas.

Tam tikra prasme nedarbingumo pensijos yra administruojamos savotiškai ir skirtingai, negu senatvės ir pomirtinės pensijos. Visos senatvės ir pomirtinės pensijos yra tvarkomos septynių išmokėjimo centrų paskiruose regijonuose. Tačiau nedarbingumo pensijų sprendimus daro valstijos (steitai). Kiekviena valstija turi socialinio draudimo nedarbingumo pensijų įvertinimo įstaigą. Pastaroji gauna iš lokalinių socialinio draudimo įstaigų visus dokumentus — darbininkų pensijų pareiškimus. Čia nusprendžiama, ar darbininkas kvalifikuotinas nedarbingumo pensijai. Šitas sprendimas tada siunčiamas į centrinę nedarbingumo pensijų įstaigą Baltimorėje. Pastaroji patvirtina (kartais atmeta) valstijos padarytą sprendimą ir apie galutines pasekmes painformuoja pareiškimo įteikėją.

Nemokamo gydymo klausimas

Nėra abejonių, kad tėra tik laiko klausimas, kada šis kraštas turės nemokamą gydymą. Užtat, kalbant bendrai apie socialinio draudimo sistemą, yra verta užsiminti apie dabartinį projektą, kuris anksčiau ar vėliau virs įstatymu.

Lygiai kaip prieš depresijos laikus daugelis amerikiečių stojosi piestu prieš socialinį draudimą, taip dabar vėjus kelia prieš nemokamo gydymo įvedimą. Pirmam pasipriešinimui reikėjo skurdžios depresijos. Nejaugi šiam ožiavimuisi reikės... atominės? Tikėkim, kad ne.

Dabartiniai, 1962 metai, daug ką pasakys dėl nemokamo gydymo įvedimo. Washingtone susirinkusiems įstatymų leidėjams yra patiektas vad. King—Anderson projektas, kuris numato nemokamą gydymą socialinio draudimo pensininkams.

Ir vėl kai kas iš mūsų su aitria pašaipa galbūt apgailestaus amerikiečių atseikimą šioje srityje. Tačiau ir vėl būtina prisiminti šio krašto skirtinga praeitis, savotiška galvosena ir kitoks gyvenimo supratimas.

Nemokamo gydymo projekte yra numatoma užmokėti daugumą pensininkų gydymosi išlaidų. Ten absoliučiai nėra nustatyta kaip nors suvaržyti daktaro santykiavimą su pacientu. Aplamai, nesileidžiant į smulkmenas, dabartinis projektas būtų didžiulė parama ne tik pensininkui, bet ir valstijai (anot ministerio Ribicoff valstybė vistiek ir dabar daugeliu atvejų turi rūpintis ligonių išlaidų padengimu) ir visoms pensininko giminėms.

Visai natūralu, kad yra žmonių, kurie remia nemokamo gydymo projektą, tačiau yra dar daug grupių, kurios audras kelia dėl pastangų projektą paversti įstatymu. Kadangi nemokamo gydymo įvedimas padėtų prasčiokėliui žmogui, todėl projektą remia visi pensinin-kai, darbininkų unijos, pašalpinės organizacijos, politinė demokratų partija ir apskritai toji krašto visuomenė, kuriai socialinis teisingumas yra artimesnis, negu kapitalas.

Su nuostaba tenka pastebėti, kad prieš nemokamo gydymo įvedimą eina organizuotoji daktarija, ligoninės, daugumas gailestingųjų seserų organizacijų, žinoma, nestebėtina, kad prieš nemokamą gydymą išeina įvairiausios sveikatos bei gyvybės apdraudos organizacijos, didžioji industrija, politinė respublikonų partija. Pastarieji yra nepaslankūs progresui ir dar vis galvoja viduramžių koncepcijomis, tačiau stebėtina, kad prieš paprasto žmogaus interesus priešinasi tie, kurie gyvenimą aukoja jam padėti, būtent, gydytojai. O gal šiame krašte doleris nuperka ir daktarų įsitikinimus. Tikėkimės, kad jei ir nuperka, tai nuperka nors ne visų, pav., lietuvių.

Ar šis kraštas turės nemokamą gydymą artimoje ateityje, ar projekto įgyvendinimas bus dar toliau nustumtas ateitin — nežinia. O nėra aišku todėl, kad nemokamo gydymo įvedimas yra tapęs politiniu žaislu. Gi jam atsidūrus ant tokios scenos daugelis ėjimų nėra lengva pramatyti. Politiniame gyvenime klausimą dažnai nusprendžia ne logika, bet užkulisiniai apskaičiavimai bei sprendžiamojo dalyko perkamoji ar parduodamoji verte.

Baigmės pastabos

Šis žodis, kaip pradžioje minėjau, tėra daugiau įspūdinis. Jis kaip toks telieka ir skaitytojo mintyje. Rašant enciklopedinio pobūdžio straipsnį, jis būtų nusėtas sausa statistika, skaičiais. Tačiau net ir skaičiai ne viską pasako, o neretai ir suklaidina. Dėl straipsnio apimties negalima patiekti nė smulkesnio techniško socialinio draudimo vaizdo, nes jis taptų nesuprantamas; pav.: bandymas išaiškinti, kaip yra apskaičiuojamas pensijos dydis.

Galbūt kai kam atrodys, kad nepatiekdamas jokios kritikos dėl šio krašto socialinio draudimo trūkumų tuo pačiu esamą sistemą ginu ir esu ja patenkintas. Visai ne. Nei socialinio draudimo administracija, nei aš tuo, kas yra, nėra patenkinti (raskite vieną patenkintą žmogų ir jo negalėsite vadinti žmogumi). Man atrodo, jei šis kraštas būtų patenkintas savo socialinio draudimo sistema, ji būtų išlikusi be pakitimų, kaip 1935 m. priimtoji. O tačiau pati sistema — gyva, nuolatos gerinama, nuolatos plečiama. Svarbesnieji pagerinimai buvo 1940, 1950, 1952, 1954, 1956, 1958, 1960 ir 1961 metais. Bus pagerinimų šįmet, bus jų ir ateityje. Amerikietis, kai jį smarkiai kas kritikuoja, dažnai mėgsta atsikirsti, jog su laiku bus šitas ar kitas dalykas įvykdytas. Esu linkęs su šia galvosena sutikti.

Del kritikos galiu tiek pasakyti. Iš savo darbo patirties galėčiau daug kritiškų minčių pasakyti. Tačiau kritikai visų pirma reikia daug didesnio įsigilinimo bei dalyko pažinimo ir yra būtina žinomą dalyką lyginti su kuo nors kitu. Deja, ligšiolinis mano kitų kraštų socialinio draudimo pažinimas tėra informacinio pobūdžio. Užtat ir į lyginimus einant reikia atsargos, nes galima dažnai tapti lvgintoju — mėgėju, bet ne kritiku. Užtat ir žodyje kritiką praleidau.