Gairės į Tautos sukilimą

ŽVILGSNIS 20 METŲ PERSPEKTYVOJE

Kazys Škirpa

KOVŲ IR PASTANGŲ LAIKOTARPIS

Dvidešimt metų yra tik lašas tautos istorijoje. Bet dabartinei mūsų kartai tai jau atrodo ilgoku laikotarpiu, nes tebeperpildo lietuvių širdis giliu sielvartu, kad netekome valstybinės nepriklausomybės.

Istorija atžymės šį laikotarpį, kaip dekadas desperatiškų kovų ir nepaliaujamų pastangų gelbėti Tėvynę—Lietuvą iš ją ištikusios nelaimės, kaip etapą didingo bei nepaprasto lietuvių ištvermingumo kryžių kelyje po sovietų žiauria priespauda ir kaip begalinių kalimų, nebesuskaitomų aukų, bet sykiu ir aukščiausio heroizmo laikotarpį.

KAZYS ŠKIRPA

Savanoris - Kūrėjas, aktyvus nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Vėliau politikas, diplomatas, Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministeris Vokietijoj. Rezistencijoje Lietuvių Aktyvistų Fronto organizatorius ir vadas, 1941 m. lietuvių tautos sukilimo pastatytosios Laikinosios Vyriausybės ministeris pirmininkas. Nacinei Vokietijai nusprendus Lietuvos nepriklausomybės nepripažinti ir Lietuvos žemę paversti vokiečių žeme, iš Berlyno neišleistas ir tautos patikėtų pareigų perimti negalėjo. Dar vėliau nacių internuotas Godesberge ir kartu su kitais internuotaisiais sąjungininkų kariuomenės išlaisvintas 1945 m. Dabar gyvena Washingtone, D.C.

1961 m. Į Laisvę puslapiuose minėjome 1941 m. lietuvių tautos sukilimo 20 metų sukaktį ir apžvelgėme sukilimo pastatytosios Laikinosios Vyriausybės darbus, pastangas, nacinio okupanto darytus trukdymus, vartotas priemones ir turėtas užmačias. Sukilimo minėjimą baigiame Kazio Škirpos žodžiu, specialiai Į Laisvę žurnalui parašytu, rodančiu kelią į tautos sukilimą, vertinančiu sukilimo reikšmę ir Laikinosios Vyriausybės darbą jau istorinėje dvidešimties metų perspektyvoje.

Šį heroizmą vainikuoja 1941 m. birželio 23 d. visuotinas lietuvių tautos sukilimas, nueina į istorijos mėtas ir buvo įgalinęs lietuvių tautos laisvės kovotojus pakartotinai deklaruoti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir atkurti jos suverenumo vykdomuosius organus, nors po 6 savaičių rezistavimo buvo kito Lietuvos okupanto vėl nušalinti.

Tokie įvykiai, kaip visuotinis tautos sukilimas, nueina į istoriojos garbinguosius puslapius, kurie atžymi taip pat ir aplinkybes, privedusias tautą griebtis desperatiškos priemonės — ginklo — bei sukilti, ir kas nulėmė tokio žygio laimėjimą ar pralaimėjimą.

Garbė už birželio 23 dienos sukilimo laimėjimą tenka ne tai ar kitai paskirai grupei, juo labiau ne tam ar kitam asmeniui, o pačiai lietuvių tautai, pirmoje eilėje jos laisvės kovotojams, nepareinamai nuo to, kas kokiai politinei grupei priklausė, arba nepriklausė jokiai partijai. Kovoje už bendrą kelią arba, kai yra reikalas, — susiniveliuoja į vieningą, drausmės principams laisvai pasidavusią, kovos organizaciją bei ginkluotą pajėgą. LAF tebuvo tik kovos aplinkybių pagimdytas pogrindžio organizacinis įrankis, kad sutelktų ryžtingąsias tautos jėgas po bendra vėliava didžiajam išsilaisvinimo žygiui pravesti. Tų jėgų jau buvo prisiugdžiusi sau pati lietuvių tauta per 20 su viršum metų valstybinio gyvenimo.

Tiesa, politinės vadovybės supasavimas sovietų agresijos akyvaizdoje 1940 metais buvo sakytas jėgas, kaip pačią lietuvių tautą, morališkai smarkiai perbloškęs, tačiau jų galutinai nesu demoralizavo. Greitai atsigaivinusios nuo to pritrenkimo, jos ir be nurodymų iš bet kur, t. y. dar be bendros vadovybės ėmė reikštis sporadiškais pasipriešinimo veiksmais, telaukdamos, kad kas nustatytų gaires, kaip pasiruošti didžiajam kovos žygiui.

KELIONĖ Į KAUNĄ IR PADĖTIES APTARIMAS

Tatai paaiškėjo man, kai 1940 m. birželio gale, prisidengdamas tarnybos reikalais, buvau surizikavęs nuvykti į Kauną asmeniai aptarti padėtį su man geriau pažįstamais visuomeninės veikėjais bei kokiu nors būdu patirti sovietinių įsibrovėlių tolimesnius planus Lietuvos atžvilgiu. Ta proga kreipėsi į mane kai kurie karininkai (kovos draugai iš 1918-1920 m. kovų už Lietuvos nepriklausomybę), šaulių ir jaunuomenės atstovai, kad nurodyčiau ką turėtų daryti ir kaip jiems laikytis akyvaizdoje įvykdytos sovietų agresijos prieš Lietuvą. Patariau, kad vengtų okupantą erzinančių veiksmų ir perankstyvių aukų, o vieton to pasistengtų suslėpti galimai daugiau ginklų, kol dar buvo praktiškai įmanoma tai padaryti, ir kad imtųsi tylių pastangų palengva nutiesti pogrindžio organizacijos tinklą susidrausminimui ir planingam pasiruošimui kovai, kada tam bus pribrendęs laikas ir ateis tinkama proga. Vienkart paskatinau jaunuomenės atstovus, kad sudarytų pastovų ryšį per sieną su manim, kaip artimiausiu Lietuvos diplomatiniu postu užsienyje.

Tai betgi tebuvo tik vienas pirmųjų ryžtingo apsisprendimo pasireiškimų. Panašūs pasiryžimai jau virė tada ir kiekvieno kito lietuvio patrioto širdyje. Jie savaime cementavosi į bendrą tautos dinamizmą ateities kovai už naują išsilaisvinimą ir, rezultate, privedė prie 1941 m. tautos heroinio akto.

Jaučiuos laimingas, kad į šį aukščiausio lietuviškojo patriotizmo pasireiškimą teko ir man padaryti savo įnašą, iš pradžios dar tebesant Lietuvos Pasiuntinybės rūmuose, o po to — einant LAF vado pareigas. Tačiau prisimindamas čia apie tai, nesiekiu nei kiek pervertinti savo ano meto vaidmens 1941 m. sukilimo suplanavime bei jo paruošime. Esu nuomonės, jog to ar kito heroinio akto laimėjimas priklauso ne tam, kas tekį aktą suplanavo, o tam, kas asmeniai stojo ant kovos barikadų prieš galingesnį priešą, rizikuodamas tai, kas kiekvienam žmogui yra brangiausio — savo gyvybe!..

Šio straipsnio rėmuose neįmanoma plačiau aprašyti, kodėl, veikdamas minėtose dvigubose pareigose iš užsienio, laikiausi taip, o ne kitaip, ir kas per vienus metus laiko buvo LAF vadovybės nuveikta tautos ryžtingesnių jų elementų paskatinimui tinkamai iš anksto pasiruošti sukilimui ir kaip jį pravesti. Todėl čia apibūdinu tik pagrindinius sakytos veiklos momentus, nesileisdamas į jos smulkmenas, kurioms būtų reikalinga daug puslapių.

LIETUVOS PROTESTAS BERLYNE.

KODĖL JIS PAVĖLUOTAS?

Kadangi paskutinioji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė (A. Merkio) jokio formalaus protesto prieš 1940 m. sovietų agresiją nebuvo pareiškusi, tuo pačiu buvo automatiškai sukliudytas ir Lietuvos dipl. postų protestų pareiškimas, kada tam buvo tinkamiausias laikas. Tatai galėjo sukomplikuoti Lietuvos tarptautiniai-teisinį statusą. Todėl teko visų pirma susirūpinti, kaip įvykusią klaidą atitaisyti : nutykojus kitą tinkamą progą Lietuvos dipl. protestus būtinai pareikšti, kad tuo būdu Lietuvos tolimesnį statusą, kaip nepriklausomos valstybės, formaliai paryškinus.

Tokia proga pasidarė numatoma tada kai man tebesant Kaune, prof. Krėvė-Mickevičius, tada ėjęs Paleckio marijonetinės Vyriausybės Užs. Rkl. Ministerio pareigas, atskleidė man, jog yra ruošiamas naujas Seimo rinkimų įstatymas, kad numatoma jį greitai sušaukti, ir kad yra pagristų žinių, jog bus jam iš sovietų puses padiktuota deklaruoti Lietuvos įjungimą į Sov. Rusiją.

Ši svarbi žinia ir faktas, kad Sov. Pasiuntinys Pozdniakov pareikalavo, kad būčiau Kaune ilgiau užlaikytas, paskatino mane tuojau grįžti į savo postą Berlyne, kad skubiai apie viską painformuočiau savo kolegas, kitus Lietuvos Pasiuntinius užsieny, ir pasiūlyčiau St. Lozoraičiui, kaip likusios užsieny Lietuvos diplomatijos šefui, imtis reikalingų žygių suorganizuoti solidarišką visų Lietuvos dipl. atstovų protestų pareiškimą. Tai buvo įvykdyta tuojau po to, kai pasitvirtino, jog tariamam “Liaudies Seimui”, sudarytam prievartos ir suklastotų rinkimų keliu, okupantas liepos 21 d. padiktavo “priimti” Lietuvos valstybinės nepriklausomybės nužudimo aktą — deklaruoti Lietuvos įjungimą į Sov. Rusiją ir užkergti lietuvių tautai bolševistinį jungą.

Savo protestais Lietuvos dipl. atstovai, kurie tada dar visi tebebuvo savo postuose, iš vienos pusės — formaliai nunuogino prieš visą pasaulį tą sovietinio okupanto mėginimą užmaskuoti jau prieš tai jo įvykdytą agresiją prieš Lietuvą; iš kitos pusės — autoritetingai pažadino pačią lietuvių tautą nepasiduoti nevilčiai ir ruoštis visuotiniam pasipriešinimui jos laisvės žudikams.

Lietuvos dipl. protestą Berlyne įteikiau vok- Užs. Rkl. Min-jai liepos 22 d. ir pasiunčiau Kaunui atvirą (nešifruotą) telegramą sekančio turinio:

“Dabartinį Seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompetetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią. Protestuoju prieš jo padarytus liepos 21 d. nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panaikinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Sakytus nutarimus, kaip nekompetetingo organo priimtus, priešingus esančiai Krašto Konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtai, mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais.”

Kadangi telegrama buvo sensacingo turinio ir atvira, tai laiškanešys netik pats ją perskaitė, bet davė ir kitiems ją pasiskaityti, ką tik sutiko pakeliuj eidamas į Užs. Rkl. Min-ją, jų tarpe p. E. Galvanauskui, kurį sutiko einantį Laisvės Alėja. To pasėkoje žinia apie mano pareikštą protestą paplito Kaune žaibo greitumu, iš kur ji greitai nuaidėjo į visą kraštą, tuo būdu virsdama tikru signalu visiems ruoštis pasipriešinimo kovai.

LIETUVIŲ AKTYVISTŲ FRONTO BRANDUOLIAI BERLYNE IR LIETUVOJE

Sumanymas siekti ryžtingesnių-jų tautos jėgų apjungimo po bendra kovos vėliava gimė ne 1940 m. lapkričio 17 d., kuomet susiformavo LAF branduolys ir pačiame Berlyne, bet žymiai anksčiau — jau liepos pradžioje, kuomet dar tebebuvau Lietuvos Pasiuntinybės rūmuose. Jis nebuvo man nei kieno pakištas iš šalies, bet išsiugdė visai natūraliai pagal tada gautas tikras žinias, jog Maskvos-Berlyno paktas galėjo staigiai susisprogdinti ir kad buvo pagrįstų vilčių atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą be jokio ilgesnio laukimo kitos progos. Toksai eventualumas reikalavo konkrečių iš mūsų pusės pasirengimų. Tam tikslui ir buvo mano suformuluotas pirmas LAF platformos projektas. Tik jis tada dar nebuvo paskelbtas, nes lauktas Maskvos-Berlyno pakto susisprogdinimas tada vistik dar neįvyko.

Kaip šiame pirmajame, taip ir visuose paskesniuose LAF platformos projektuose tikslas atkurti Lietuvos nepriklausomybę bei jos valstybinį suverenumą buvo statomas priekyje visų kitų LAF platforminių tezių ir idealų. Savo šio tikslo LAF vadovybė nuo vokiečių ne tik neslėpė, bet priešingai — kiekviena proga jį jiems pabrėždavo. Tokios taktikos buvo laikomasi ne tiek tam, kad stebėjus vokiečių nusistatymą Lietuvos klausimu, kiek iš principo, jog lietuvių teisė į valstybinę nepriklausomybę yra tokio pobūdžio vertybė, kurios sąskaita jokie kompromisai negali būti daromi, nei su sava lietuviškąja sąžine, nei santykiuose su kitomis tautomis.

Apskritai buvo laikomasi tvirto nusistatymo nieko iš hitlerinės Vokietijos nemaldauti, o tik patiems ruoštis ir tinkamai iš anksto pasiruošti Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimui tautos sukilimo keliu, išnaudojant numatytą Maskvos-Berlyno pakto susisprogdinimą. Tiesa, kalbamas pasiruošmas buvo susiėjęs su išlaidomis, ypač palaikymui ryšių su pogrindžio veikėjais krašte Sovietų okupacijoj. Bet lėšų klausimu jau buvau pasirūpinęs, būtent forma Lietuvos Atstatymo Fondo, kurį sudariau iš Pasiuntinybės ir Lietuvos Konsulatų piniginių likučių, kuomet tų Lietuvos įstaigų veikimas buvo Reicho vienašališkai sustabdytas.

Kiek besąlyginis valstybinės nepriklausomybės siekimas buvo kiekvienam lietuviui patriotui patrauklus ir juos natūraliai jungė po LAF vėliava, tiek nebuvimas preliminarinio su Reichu susitarimo Lietuvos ateities klausimu statė LAF vadovybę į nelengvą, stačiai net rizikingą padėtį, kaip veikusią į kraštą iš Berlyno. Tokio susitarimo nebuvimas, be to, slėpė savyje pavojų, jog Reichas galėtų nesiskaityti su Lietuvos nepriklausomybe bei jos valstybiniu suverenumu, kad ir atkurtu pačios lietuvių tautos heroiniu pasiryžimu ir kraujo aukomis.

Bet preliminarinis susitarimas su Reicho Vyriausybe nebuvo įmanomas, nes ji laikėsi formaliniai savo pakto su Maskva. Antra, mėginimas, pavyzdžiui, susitarti slaptai, jei vok. Užs. Rkl. Ministerija ir būtų parodžiusi tokio palinkimo, atrodė mums patiems perdaug rizikingu dalyku, kuris būtų gal suteikęs progos Reicho Vyriausybei statyti Lietuvai nepriimtinas sąlygas, pavyzdžiui, kad užkergus jai ankštus saitus su III-jų Reichu. Todėl buvo laikomasi politikos išsiaiškinimą su Reicho Vyriausybe nudelsti iki paskutinių savaičių prieš rusų-vokiečių karo pradžią, tikintis jog, akyvaizdoje iš anksto paruošto lietuvių tautos sukilimo, ta Vyriausybė pasidarytų sukalbamesnė ir mums nepriimtinų sąlygų gal nebestatytų, kad neatbaidytų nuo Reicho ir kitų tautų.

Kai atsirado Rytprūsiuose ir pačiame Berlyne daugiau atbėgėlių iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo prasminga juos kokiu nors būdu įjungti į LAF veiklą. Jų daugumą sudarė kovotojiškai nusiteikę jauni vyrai, pasiryžę aukščiau-sioims aukoms Tėvynės — Lietuvos gelbėjimo tikslams. Atbėgėlių tarpe buvo taip pat ir buv. Lietuvos valstybės vyrų, žinomų visuomenės bei politikos veikėjų, kultūros darbuotojų, buv. karininkų, ir t.t. Jie visi pilnai pritarė mano jau pradėtai LAF veiklai, nežiūrint to, kad seniau priklausė skirtingom partijom. Todėl, po pavieninių išsiaiškinimų su jų grupėmis ir galutino suformulavimo LAF organizacinės platformos, lapkričio 17 d. galėjau sukviesti savo bute LAF branduolio Berlyne steigiamąjį susirinkimą. Jame dalyvavo 28 rinktiniai asmenys. Buvo aptarta ano meto bendra padėtis, priimta LAF platformos metmenys ir sudaryta LAF vadovaujamoji grandis su manim priešakyje, kaip LAF vado.

LAF branduolio susiformavimas Berlyne, aplamai, nieko naujo į LAF planus neįnešė, o tik patvirtino, tai, kas jau prieš tai buvo mano nutiesta. Tačiau LAF branduolio susidarymas Berlyne buvo reikšmingas šiais požiūriais: tatai veikė paskatinančiai į LAF pogrindžio tinklo formavimąsi Tėvynėje ir teikė jo veikėjams konkretų politinio apsijungimo pavyzdį; stiprino mano autoritetą, kaip LAF vade, ir sudarė praktišką galimybę telkti atsiradusias intelektualines pajėgas į LAF komisijas atkursimos Lietuvos problemoms iš anksto aptarti.

SAVANORIŲ PAVYZDŽIU

Iš viso LAF sudarant buvo inspiruotasi mūsų pačių 1918-1919 metų patirtimi — savanorių pašaukimu kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Skirtumas buvo tik tas, kad savanorius 1918-1919 m. buvo galima pašaukti viešai, laisvai organizuoti jų pulkus, arba sudarinėti savanorių partizanų būrius, kuopas ir net batalijonus vietose visur krašte, tuo tarpu kai 1940-1941 m. LAFui prisiėjo veikti konspiratyviai bei formuoti kovos jėgas slapta iš apačios, paliekant maksimum iniciatyvos vietiniams pogrindžio veikėjams ir apsiribojant tik bendru viso pogrindžio tinklo pastangų derinimu. Nuo bolševikų seklių geresnei apsaugai LAF padaliniai neretai užsimaskuodavo skirtingais pasivadinimais ir susigrupavo į didesnius kovos junginius tik paskutiniu momentu, t. y. jau išeinant į vieną kovą prieš Lietuvos nepriklausomybės paglemžėjus.

Kadangi LAF veikla buvo konspiratyvinio pobūdžio, tai buvo vengiama bet kokio viešo reklamavimosi, agitacijos per radiją ar siuntinėjimo propagandinės literatūros į kraštą. Joks gyventojų pakurstymas iš užsienio, iš tikrųjų tada nė nebuvo reikalingas. Savo griovikiškais darbais ir begaliniais žiaurumais sovietinis okupantas jau buvo suspėjęs nustatyti krašto gyventojus tiek, jog teko susurūpinti, kad neišprovokuotų jų masinio revolto pirm laiko. Faktinai, be pakartotino perteikimo į kraštą pogrindžio veikėjams Lietuvos dipl. protestų rinkinio, su orientaciniais paaiškinimais ir sugestijomis, kaip sudaryti LAF padalinių tinklą, jokios kitokios raštiškos medžiagos į ten nebuvo perduota. Mašinraščio forma sakytas rinkinys buvo pirmą kartą paleistas į kraštą dar prieš LAF branduolio susidarymą Berlyne. Šiam pastarajam susidarius, dipl. protestų rinkinys buvo padaugintas rotatorium (800 egzjmpl.), o dar vėliau — rašinio tekstą praplotus ir patobulinus — buvo atspausdintas (5000 egzmpl.) smulkiu šriftu Šveicarijoje ir, mažos brošiūrėlės forma, siuntinėjamas į kraštą kiekvieną pasitaikiusia proga.

Saugumo bei geresnės konspiracijos motyvais buvo vengiama bet kokio, nors ir slapto, susirašinėjimo su pogrindžio veikėjais krašte. Visi reikalai buvo atliekami vien žodžiu per patikimus ryšininkus, o pavardės buvo užmaskuojamos slapyvardžiais. Kadangi LAF padalinių tinklas krašte vis daugiau plėtėsi ir siuntinėjimas ryšininkų į vieną ir kitą pusę sienos vis labiau intensyvėjo, tai reikalų atlikimas vien žodžiu buvo nebe pavojaus, nes galėjo prisidaryti nesusipratimų arba net painiavų veikloje. Tam išvengti pagrindiniai LAF vadovybės samprotavimai bei sugestijos kaip sukilimui pasiruošti bei jį pravesti, buvo 1941 m. kovo 24 d. sutraukti į vieną viską apėmusį rašinį, užvardyta “Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai”. Jis buvo duodamas pasiskaityti tik patikimiausiems ryšininkams, kurie būdavo įpareigojami gerai įsidėmėti sakytos instrukcijos nurodymus, kad galėtų juos teisingai perduoti, kam reikalinga. Iš daugelio tos instrukcijos nurodymų čia prašosi pacitavimo sekanti du:

a) Kada pradėti sukilimą:

“Signalu sukilimui reikia skaityti momentą, kai vokiečių kariuomenė peržengs sieną ir pradės rusus pulti. Jei apie tą momentą LAF vadovybei pavyktų sužinoti nors kiek iš anksto, tai tuojau būtų pasistengta duoti apie tai žinią per slaptus ryšininkus, veikiančius vienoje ir kitoje sienos pusėje, kad skubiai perduotų Kauno ir Vilniaus Centrams. Bet kaip ten bebūtų, tikruoju signalu sukilimui turi būti skaitoma vokiečių peržengimas Lietuvos sienos. Kol to nėra įvykę, jokiems kieno nors nurodomiems terminams netikėti, kad nepatekus į provokaciją.”

b)Vyriausybės klausimu:

“Jei dėl Vyriausybės sudarymo su vokiečiais susitarti nepavyktų, kitaip sakant, jei vokiečiams pradėjus puolimą nebūtų iš lėktuvų platinama Vyriausybės ir Aktyvistų Fronto atsišaukimai, o taip pat apie Vyriausybės susidarymą nieko nebūtų iš Berlyno per radiją pranešta, tai reikia skaityti, jog vokiečiai Lietuvos atžvilgiu dar turi užpakalinių tikslų. Nuo sukilime betgi ir tokiame atsitikime susilaikyti nereikia. Jis turi būti vykdamas, kaip paruoštas, su tikslu pagrobti krašto valdymo aparatą į savo rankas. Krašto Vyriausybę tokiame atsitikime turėtų paskelbti Vilniaus Centras revoliuciniu keliu, kad pastačius vokiečius prieš įvykusį faktą.”

Pirmas, kuriam minėtieji “Nurodymai” buvo duoti pasiskaityti ir įsidėmėti, buvo ypatingas Vilniaus Centro ryšininkas, kuris kaip tik kovo m. antroje pusėje buvo atvykęs į LAF vadovybę Berlyne gauti išsamių informacijų apie padėtį ir nurodymų minėtam Centrui. Balandžio pradžioje jis išvyko atgal, sėkmingai prasiveržė į Lietuvos pusę, bet buvo keliuose kilometruose nuo sienos rusų enkavedistų patrulio pastebėtas. Įvyko susišaudymas, laike kurio tas svarbus ryšininkas buvo sunkiai sužeistas ir neteko sąmonės. Tokioje padėtyje jis buvo paguldytas artimiausioje ligoninėje. Kai sąmonę atgavo, jis rūpinosi ne savo gyvybe, o kaip vistik pertiekti slaptus nurodymus pogrindžio vadovybei. To pats padaryti nebegalėdamas, jis sakytus nurodymus pertiekė toliau pagalba vienos ligonių slaugės, įsitikinęs jos giliu lietuviškuoju patriotizmu. Vėliau sužinojau, jog nurodymai, nors dalinai ir iškreipti, vistik pogrindžio vadovybę pasiekė, o įvykęs už poros mėnesių tautos sukilimas išlaisvino tą laisvės kovotoją iš kalėjimo, tuo išgelbėdamas jį nuo tolimesnių kankinimų ir tikros mirties. Šį atsitikimą čia suminėjau, nes, mano nuomone, jis geriau, negu poetiški aprašymai, pavaizduoja koks buvo gilus LAF kovotojų patriotizmas ir kiek heroizmo buvo jų veiksmuose jau prieš birželio sukilimą.

AIŠKĖJA VOKIETIJOS

NUSISTATYMAS NEPRIPAŽINTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS

Pogrindžio centrų perspėjimas, kad jie į mano pastangas Berlyne Vyriausybės klausimu perdaug vilčių nedėtų, buvo visai natūralus. Mat kovo mėnesyje, kuomet čia aukščiau minėtos instrukcijos nurodymai buvo surašomi, LAF vadovybė jau turėjo rimtų simptomų, jog Reicho nusistatymas Lietuvos suverenumo pripažinimo klausimu kitėjo, ar jau buvo pakitėjęs, mums nepalankia prasme. Artėjant rusų-vokiečių karo pradžiai, buvo galima vis labiau įsitikinti, jog minėtas pogrindžio centrų perspėjimas buvo tikrai tikslingas, nes vokiečių Užs. Rkl. Min-ja išsisukinėjo nuo mano mėginimų išsiaiškinti su ja mums rūpimuoju Lietuvos ateities bei naujos Krašto Vyriausybės klausimu, lyg toks klausimas sakytai ministerijai, iš viso, nebūtų buvęs svarbus. ..

Dar blogiau: vienas buv. Lietuvos saugumo policijos pareigūnas, vėliau perėjęs tarnauti vok. Gestapui, birželio 14 d., atvykęs su Gen. St. Raštikiu pas mane į mano butą, įspėjo mane generolo akyvaizdoje, kaip jis sakė — Reicho Vidaus Reikalų Ministerijos pavedimu, kad, kilus rusų-vokiečių karui ar jo išvakarėse, neskelbtume jokios politinės deklaracijos ir nesudarytume jokios Krašto Vyriausybės nei Berlyne, nei Lietuvoje be susitarimo su Reichu. Šitoks “įspėjimas” reiškė ne ką kitą, o tik piktą pasikėsinimą iš nacių pusės sukliudyti lietuvių tautos sukilimą už savo politinį idealą.

Paprašęs Gen. Raštikį, kaip pasikalbėjimo liudininką, kad viską užrašytų, atsakiau minėtam Gestapo agentui, jog niekas negali davinėti įsakymų lietuvių tautai bei jos pogrindžio vadovaujantiems organams, ką jie gali daryti ir ko negali, siekiant Lietuvos išlaisvinimo iš Sovietų jungo. Gestapo apraminimui dar pridėjau, jog iš kitų vok. įstaigų, kompetetingų užsienių politikos klausimais, buvau patyręs palankesnių Lietuvos atstatymui nuomonių, bet kad be išsiaiškinimo su vok. Užs. Rkl. Min-ja niekas iš lietuvių Vokietijoje nesiruošia Krašto Vyriausybę Berlyne sudaryti.

Tikroji padėtis tada buvo tokia: viskas jau buvo padaryta tautos sukilimui įvykdyti ir joks nacių spaudimas į LAF vadovybę Berlyne tos padėties ne nebebūtų galėjęs pakeisti. Tai matyti iš ypatingojo LAF įgaliotinio pasienio zonoje birželio 13 d. raporto, kurio turinys buvo sekantis:

“Paskutiniu laiku mačiaus su daugeliu anos pusės asmenų, kurie tuojau grįžo atgal. Iš jų susidariau tvirtą nuomonę, kad jau dauguma anos pusės veikėjų mūsų nurodymus žino. Be to kiekvienam jų perduota tos instrukcijos vietos, kurios atrodė jiems žinotinos. Tokiu būdu painformuota į ten grįžtančių asmenų: mano paties — 9, pasienio postų — per 10. Kaip anksčiau minėjau, pasiųsta pilnoji instrukcija raštu Vilniaus ir Kauno centrams. Iš to išeinant, be jokios abejonės jau galima tvirtinti, kad visas pogrindžio organizacijos tinklas atliks savo pareigas.”

20 RYŠININKŲ SLAPTA IŠVYKO Į LIETUVĄ

Suminėtas Gestapo pasikėsinimas, priešingai, tik paskatino LAF vadovybę griebtis paskutinių priemonių paveikti pogrindžio vadus, kad sukilimą būtinai įvykdytų ir naują Krašto Vyriausybę paskelbtų pirma, negu vok. kariuomenės priekinės dalys pasiektų Kauną ir Vilnių, kaip Lietuvos sostines. Tuo tikslu paskutinių savaičių bėgyje prieš rusų-vokiečių karą, LAF vadovybė, išsemdama savo likusias galimybes, pasiuntė į kraštą išsyk apie 20 rinktinių vyrų, kuriuos ji buvo ištaupiusi lemiančiam momentui. Kad tai buvo tikrai ryžtingi, aukščiausio pasitikėjimo verti laisvės kovotojai, pasako pats faktas, jog jų tarpe buvo tokie vyrai, kaip a.a. Jonas Dženkaitis, a.a. Petras Skurauskas, a.a. Julijonas Butėnas ir kiti.

Nežiūrint to, kad sienos perėjimas bei prasiveržimas pro Sovietų spygliuotų vielų tvoras ir pasienio “mirties” zoną buvo tuo metu jau pasidarę tikrai nelengvi ir begalo rizikingi gyvybei, čia suminėtieji laisvės kovotojai, kaip ir dauguma jų tos grupės draugų, sugebėjo prasiveržti per visas pasienio zonos kliūtis, ir nueiti jiems nurodytomis kryptimis visur perduodant LAF vadovybės nurodymus pogrindžio padalinių vadams, apskričių ir centrų vadovybėms. Laimingai pasiekęs Kauną, Jonas Dženkaitis tuojau įsijungė į tenykščių laisvės kovotojų eiles, bet birželio 23 d. mirtinai sužeistas beginant su saujele sau lygių kovotojų Aleksoto tiltą nuo sprogdinimo. P. Skurauskas žuvo laisvės kovotojo mirtimi Kauno nebepasiekęs, o J. Butėnas, sėkmingai atlikęs jam duotą kovos uždavinį, paruošė ir jau birželio 24 d. išleido pirmąjį “Į Laisvę” numerį, kuriame autentiškiausiai, spausdintu žodžiu, uždokumentuotas tautos sukilimo laimėjimas. Deja, ir J. Butėnas laisvės kovotojo likimo neišvengė: jis savo aukščiausiają auką Tėvynei — L:etuvai sudėjo 1951 m. pavasarį, grįžęs į kraštą įsijungti į lietuvių partizanų heroišką pasipriešinimo kovą Lietuvos laisvės budeliams...

PASIKALBĖJIMAS SU DR. B. P. KLEIST. GRUNDHERR NENORI PRIIMTI MEMORANDUMO

Kad išsiaiškinus sau, koks buvo vokiečių nusistatymas Lietuvos klausimu Maskvos-Berlyno pakto susi sprogdinimo momentui priartėjus, birželio 17 d. turėjau pasikalbėjimą tuo reikalu su Dr. B. P. Kleist. Jis nesiskaitė jokiu vokiečių Užs. Rkl. Min-jos pareigūnu, o tebuvo neoficialus nacių politikos veikėjas, artimas Reicho Užs. Rkl. Ministeriui von Ribbentrop’ui asmuo. Iš jo patyriau, jog tuo metu jau ėjo Reicho viršūnėse pasitarimai rytų politikos klausimais ir kad pačiam Dr. Kleist’ui pavesta rūpintis specialiai Pabaltijo kraštų problema. Jis žadėjo painformuoti mane konkrečiau už kokių 2-3 dienų, prileisdamas, jog per tą laiką galutinas nusistatymas jau būsiąs išryškėjęs.

Ši žinia mūsų netik nedžiugino, bet priešingai — kėlė naujo susirūpinimo. Pats faktas, kad Pabaltijo kraštų, taigi ir Lietuvos klausimu, buvo pavesta rūpintis ne kokiam kompetetingam Užs. Rkl. Min-jos pareigūnui, o nacių partijos atstovui, nieko gero nežadėjo. Jis tepriminė man Hitlerio “Mein Kampf” knygą, kurioje lietuvių nuo amžių-amžių gyvenama žemė buvo numatyta erdve vokiečių ekspansijai, o pati lietuvių tauta — paprasta tai ekspansijai trąša.

Bręstančiam pavojui pastoti kelią tą pačią birželio 17 d. pakartojau telefonu vok. Užs. Rkl. Minjai savo ankstyvesnį pageidavimą, kad būčiau priimtas Valstybės Sekretoriaus von Weizseacker’io arba kurio kito tos Ministerijos atsakingo pareigūno. Į tai gavau atsakymą, jog mane priimti pavesta Pasiuntiniui von Grundherr’ui, Pabaltijo bei Skandinavijos Skyriaus vedėjui, kurį asmeniškai pažinojau iš seniau. Buvau numatęs įteikti per jį Reicho Vyriausybei motyvuotą Lietuvos reikalu memorandumą, kuriame buvo apibūdinta ano meto faktina padėtis krašte ir Lietuvos teisė būti laisva ir nepriklausoma. Formaliai painformuodamas vok. Užs. Rkl. Min-ją apie tai, jog, kilus rusų-vokiečių ginkluotam konfliktui, yra numatomas Lietuvoje visuotinis tautos sukilimas, pasiūliau, kad iš anksto susitartume dėl naujos Krašto Vyriausybės paskelbimo, atkreipdamas vok. Užs. Rkl. Min-jos dėmesį į tai, jog priešingu atveju Vyriausybė gali būti tautos sukilėlių paskelbta revoliuciniu būdu.

Kai birželio 19 d. sutartą valandą pas von Grundherr’ą atsilankiau ir trumpai apibūdinau reikalą, von Grundherr iš pradžios kratėsi memorandumą priimti. Jis net suvaidino naivumą, pasakydamas, kaip esą man, iš viso, galėjusi ateiti į galvą mintis tokį raštą siūlyti vok. Užs. Rkl. Min-jai, nesiskaitant su tuo, jog Reichas buvo normaliuose santykiuose su Sov. Rusija. Į tai tegalėjau pastebėti, kad niekam nebe paslaptis, jog rusų-vokiečių santykiai yra priėję kritiško momento ir kad kiekvieną dieną galima laukti nepaprastų įvykių Rytuose. Pažymėdamas, jog jie Lietuvos neaplenktų, aiškinau von Grundherr’ui, kad tokiomis aplinkybėmis aš, kaip Lietuvos Pasiuntinys ir Įgal. Ministeris Vokietijoje, negaliu nesirūpinti Lietuvos klausimu ir kad, mano nuomone, istorija vargu ar rastų pateisinamų motyvų, jei vok. Užs. Rkl. Min-ja mano memorandumo, siūlomo Lietuvos vardu, nesiteiktų priimti abipusiškam reikalo apsvarstymui.

Šių argumentų paveiktas, von Grundherr susipažino su mano memorandumo formulavimais. Po to, paprašęs mane palaukti svečių salionėlyje, patsai su dokumentu rankoje nuėjo referuoti reikalą Valstybės Sekretoriui von Weizseacker’iui. Grįžęs už kokių 20 min., von Grundherr, su malonia šypsena veide, pasakė, jog esąs autorizuotas memorandumą priimti, kad jis bus patiektas Reicho Užs. Rkl- Ministeriui von Ribbentropui, ir pažadėjo duoti skubų atsakymą į mano keliamą klausimą.

ŽINIA APIE SOVIETŲ PRADĖTAS DEPORTACIJAS LIETUVOJE

Grižęs namo iš pasikalbėjimo su von Grundherr’u radau gautą iš ypatingo LAF pasienio įgaliotinio telegramą sekančio turinio:

“Nuo šeštadienio vyksta Tėvynėje masiniai areštai ir deportavimai. Tauta prašo pagelbos.”

Tai buvo šiurpulinga žinia. Ji kėlė spėliojimų, ar sovietiškajam okupantui nepavyko kartais iššifruoti LAF pogrindžio organizacijos tinklą krašte, o gal tą tinklą kas nors išprovokavo pasireikšti prieš laiką, kad jį iš anksto sulikviduotų ?.. Atsakymo į šiuos baisius klausimus tuojau pat dar nebuvo. Tai, kad tie masiniai areštai ir deportavimai nebuvo nukreipti specialiai į LAF-tą ir kad su šiuo pastaruoju jokia katastrofa nebuvo įvykusi, tepaaiškėjo tik paskui, kada išryškėjo, jog birželio 14—17 dienomis buvo iš sovietinio okupanto pusės įvykdytas pirmas bendras genocidinis pasikėsinimas prieš lietuvių tautą. Ta proga nukentėjo ir dalis LAF pogrindžio veikėjų, kurie tokios staigmenos buvo užklupti. Užtat tas žvėriškas sovietiškojo okupanto užpuolimas ant krašto gyventojų dar daugiau įkaitino laisvės kovotojus ir visą lietuvių tautą griebtis ginklo vyriškam pasipriešinimui žmogžudžiams iš Sov. Rusijos.

Noriu pastebėti, jog atsižvelgiant minėtos gelbėjimo šaukiančios telegramos, nestigo sugestijų tiek pačioje LAF vadovybėje, tiek iš šalies, kad tuojau, Lietuvos Pasiuntinio ir Įgal. Ministerio titulu, prašyčiau Reicho Vyriausybę suteikti skubios Lietuvai pagelbos ginklu arba kad, vardan humaniškumo, pareikalautų Maskvą sakytą genocidinį pasikėsinimą tuojau sustabdyti. Tačiau neatrodė, kad toksai apeliavimas būtų galėjęs Maskvos-Berlyno pakto susisprogdinimo datą priartinti. Todėl nuo tekios pagundos buvo susilaikyta, kad nebūtų suteikta nacių propagandai formalinio argumento vėliau prezentuoti Reichą, kaip neva Lietuvos išgelbėtoją. Telegramos turinį tepaskaičiau von Grundherr’ui telefonu painformuoti vok. Užs. Rkl. Min-ją apie tą nepaprastą įvykį Lietuvoje, paliekant vokiečių iniciatyvai, kaip Reichas turėtų į tai reaguoti.

VOKIEČIAI, PAŽADĖJĘ Į MEMORANDUMĄ ATSAKYTI, NIEKADA Į JĮ NEATSAKE

Von Grundherr’o pažadėto atsakymo į mano birželio 19 dienos memorandumą nesusilaukiau nei 19 birželio po piet, nei per sekančias dvi likusias dienas iki Maskvos — Berlyno pakto sutrupėji-mo. Tai buvo ženklas, jog hitlerinė Reicho vadovybė pasirinko dar kartą ne politinio blaivumo, bet konflikto kelią su dar viena tauta, šį kartą lietuvių tauta, kuriai buvo geografijos lemta būti Reicho kaiminystėje. Tokia išvada piršosi juo labiau, kad dar birželio 17 d. Dr. Kleist, kurį buvau supažindinęs su memorandumo projektu, buvo prasitaręs, jog manąs, kad, greičiausia, “viskas bus paprasčiau”, tik neprecizavo, kaip tą išsireiškimą reikėjo suprasti . . .

Viskas rodė į tai, jog hitlerinė Vokietija rengiasi su Lietuvos teise į valstybinę nepriklausomybę nesiskaityti ir ją okupuoti savo ruožtu. Tatai vertė LAF vadovybę pagalvoti ir apie kitokio pasipriešinimo gaires, kurių skelbti dar nebuvo galima. Tačiau apie jas byloja sekantis faktas: birželio 20 ir 21 dienomis buvo priduotas vokiečių kariuomenės priešakiniems daliniams, numatytiems žygiui per Lietuvos teritoriją, didesnis skaičius lietuvių kalbos vertėjų. Juos painformavau apie tai, kokių turėjau sunkumų Lietuvos klausimu ir paprašiau, kad apie tai orientuotų vietinius LAF veikėjus, kur tik sueitų su jais į kontaktą, ir, kad patartų jiems prisirankioti įvykių eigoje visų rūšių ginklų ir juos paslėptų ateičiai... Viešas motyvas — ginklai yra brangi prekė, bet kartais labai reikalinga!!

LIETUVA NE TIK PIRMOJI SOVIETINIO IMPERIALIZMO AUKA,

BET IR PIRMOJI JO NUSIKRATĖ

Kadangi ir birželio 22 d., taigi rusų—vokiečių karui jau prasidėjus, atsakymo į birželio 19 dienos memorandumą iš vok. Užs. Rkl. Min-jos nesusilaukiau, tai įvyko tai, prie ko per ištisus metus laiko buvo kruopščiai ruošiamasi: 1941 m. birželio 23 d. ankstį rytą, tuo metu kai buvę Maskvos—Berlyno pakto partneriai milžiniškomis karinėms pajėgomis kovojo vienas prieš kitą Lietuvos pasienio srityse, lyg siekdami nusverti, kieno grobiu Lietuva turės likti, Lietuvos laisvės kovotojai stojo, kaip Dovydas prieš Galijotą, ant kovos barikadų prikelti Lietuvą naujam laisvam valstybiniam gyvenimui. Jie stojo į tą kovą dažnai net be ginklo, plikomis rankomis jį atimdami iš priešo, nes jų širdys buvo perpildytos teisės ir laisvės troškimu.

O kai Lietuvos himno žodžiai “Lietuva, Tėvynė Mūsų, Tu Didvyrių Žeme...” ir Nepriklausomybės deklaravimas tik nuaidėjo iš Kauno radijo LAF įgaliotinio Levo Prapuolenio tvirtu balsu per kraštą, į išsilaisvinimo kovą įsijungė visa lietuvių tauta, visi jos socialiniai sluoksniai, vieningai kaip vienas vyras ir visur: netik didžiuosiuose Lietuvos centruose — Kaune ir Vilniuje, bet taip pat provincijos mestuose, miesteliuose ir kaimuose; įmonėse ir mokyklose ir t. t. Todėl ji veikiai nubloškė sovietinį jungą nuo savo pečių, žaibo greitumu atkūrė tautinį krašto valdymo aparatą priešakyje su sava Krašto Vyriausybe, tuo pastatant netik Sov. Rusiją, bet ir hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą.

Šiuo savo heroiniu žygiu lietuvių tauta pademonstravo prieš savo priešus ir visą pasaulį savo nepalaužiamą valią būti laisva ir nepriklausoma, ir dar kartą atžymėjo Lietuvos istorijos garbinguosiuose puslapiuose, jog kovai už savo politinį idealą ji moka prisiugdyti tikrų didvyrių.

Žiūrint į 1940—1941 m. laikotarpį pro 20 metų laiko prizmę, mes matome, jog lietuvių tauta buvo ne vien pirmoji sovietinio imperializmo auka, bet ir pirmoji iš visų kitų sovietų pavergtų tautų tarpo, pareiškusi ryžtingo pasipriešinimo bolševizmo prasiveržimui į Europos Vakarus. Savo 1941 m. sukilimo laimėjimu ji pasipuošė garbės laurais ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir kitų pavergtųjų tautų akyse, nes iki šiol nei viena jų panašaus laimėjimo neįstengė atsiekti, nors ir netrūko iš jų pusės mėginimų nusikratyti sovietinio jungo masinio gyventoju sukilimo bei ginkluotos kovos keliu.