Rezistencija lietuvių literatūroje

Jonas Grinius

Lietuviai savo temperamentu yra gana ramūs žmonės. Tačiau jų literatūra dėl istorinių aplinkybių nuo XIX amž. pradžios iki šių dienų yra kovos literatūra, išskyrus laikotarpi tarp 1906-40 metų, kada buvo nemažai dėmesio skirta psichologinėms, estetinėms ir meno technikos problemoms. Susirūpinimas jomis nėra nė dabar išnykęs, bet tarp jų galingai suaidi ir sutelktinės kovos motyvai. Bet čia tuoj reikia pasakyti, kad lietuvių literatūros kovingumas, pasirodęs XIX amžiuje, suprastinąs plačia prasme, kaip užsiangažavimas kai kurioms vertybėms bei idealams, kuriuos rašytojai norėjo matyti realizuotus lietuvių viešajame gyvenime. Pradedant Ant. Strazdeliu ir Ad. Mickevičium, per visą XIX amžių beveik iki I-jo pasaulinio karo lietuvių literatūroj dažnai skambėjo trys kovos temos: 1. Protestas dėl socialinių skriaudų, 2. kultūrinės, ypač moralinės pažangos skelbimas bei reikalavimas, 3. protestas prieš Lietuvos rusifikaciją ir polonizacija su reikalavimu gerbti lietuvių kultūrinį savitumą, atremtą į lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją. Šitos trys kovos trimitų gaidos kartais suskambėdavo viename ir tame pačiame kūriny duetu arba tercetu. Sakysim, A. Baranauskas Anykščių šilely simboliškais vaizdais protestavo prieš socialines ir kultūrines skriaudas Lietuvai; V. Kudirka Lietuvos tilto atsiminimuose kėlė ironišką protesto balsą taip pat prieš kultūrines ir socialines neteisybes, kurias atnešė į Lietuvą rusų carų priespauda; Maironis savo poemoj Per skausmus į garbę (vėliau perdirbtoj į Jaunąją Lietuvą) panašiai protestavo, ypač pabrėždamas kultūrines kovos svarbą ir į ją kviesdamas įvairių pažiūrų bei luomų lietuvius. Panašiai elgėsi Vydūnas, Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana ir kiti XIX ir XX amž. pradžios lietuvių rašytojai.


Jonas Grinius,

gimęs 1902 m. vasario 21 d. Šaulių apskrityje, yra rašytojas, literatūros kritikas. 1926 m. baigė Lietuvoje teologijos filosofijos fakultetą, vėliau studijavo Paryžiuje ir Grenoblyje prancūzų kalbą, literatūrą, estetiką. 1929 m. gavo daktaro laipsnį už studiją apie poetą Milašių. Vėliau profesoriavo VD Universitete Kaune. Vokiečių okupacijos metu buvo uždarytas kalėjiman drauge su kitais universiteto senato nariais, už nesutikimą pritarti nacių skelbiamam studentų mobilizacijos planui. Yra paskelbęs mokslo veikalų, dramos kūrinių, buvo visos eilės laikraščių bei žurnalų redaktorius. Buvo Vasario 16 d. gimnazijos direktorius. Šiuo metu gyvena Vokietijoj.

Tačiau šitoje kovingoje lietuvių literatūroj vis dėlto mažai tebuvo ginkluotos lietuvių kovos vaizdavimų, ypač ginkluotų lietuvių sukilimų prieš rusus. Kada rašytojai norėdavo paskatinti lietuvių kovingumą dėl laisvės, jie neretai nukreipdavo savo žvilgsnį į herojines lietuvių kovos su kryžiuočiais, kaip tai buvo padaręs Ad. Mickevičius Gražinoje bei Konrade Valenrode ir Kraševskis Kunige. Tačiau būtų neteisinga pasakyti, kad vaizdų iš ginkluotų lietuvių sukilimų prieš rusus visai nebūtų buvę iki nepriklausomybės laikotarpio. Jų buvo, tik labai nedaug. Kaip ryškius, bet negausius pavyzdžius galima paminėti V. Pietarį, kuris savo Algimanto romane vaizdavo senovės lietuvių kovas su Volynijos kunigaikščiais slavais ir jų talkininkais rusais, ir J. Biliūną, kuris savo Liūdnoj pasakoj palietė 1863 metų lietuvių sukilimo viltingas priežastis ir liūdnas pasėkas. Nors apie lietuvių pasipriešinimą dėl bažnyčios uždarymo Kražiuose V. Kudirka plačiai rašė Varpe, išeinančiame Rytprūsiuose (Tilžėje), bet dailiosios literatūros pirmasis kūrinys apie lietuvių kovas dėl Kražių bažnyčios tepasirodė nepriklausomybės laikais, 1938 metais. Tai buvo J. Marcinkevičiaus dviejų tomų romanas Kražių skerdynės. 1831 metų sukilimas lietuvių literatūroj taip pat tepasirodė nepriklausomybės laikais. Tai buvo dvi dramos:    Petro Vaičiūno Aukso gromata ir A. Vienuolio-Žukausko 1831 metai. 1863 metų sukilimas net nepriklausomybės laikais nebuvo susilaukęs ne vieno dailiosios literatūros kūrinio. Gal taip buvo dėl to, kad jis ilgą laiką buvo vadinamas lenkmečiu. Tik po II pasaulinio karo rašytojai jį pradėjo prisiminti. 1948 metais A. Škėma Živilės dramoj tą sukilimą prisiminė antrojo veiksmo fone, o 1956 metais Mykolaitis-Putinas Sukilėlių romane visą dėmesį nukreipė į 1863 m. sukilimą. Deja, lig šiol tėra išėjęs tik vienas to romano tomas, kuriame rašytojas tevaizduoja socialines ir ekonomines aplinkybes, žmonių nuotaikas ir idėjas, kurios tą sukilimą pribrendino. Paties sukilimo vaizdų tegalima laukti kituose tomuose, jeigu juos Putinas parašys.

Už XIX amžiaus lietuvių sukilimus prieš rusus šiek tiek “laimingesnis” buvo 1905 m. sukilimas literatūroj. Šito sukilimo vaizdų pirmoji davė Lazd. Pelėda savo Klaidos romane, kuriame socialdemokratų veikla sukilime vaizduojama kaip klaida. To 1905 m. sukilimo atgarsius, kiek jie palietė tikinčių kaimo žmonių pasaulėžiūrą, vaizdavo Lindė-Dobilas Blūdo romane. Tiesiogiai 1905 m. sukilimui visą dramą Baisiąją naktį yra paskyręs B. Sruoga. Joj jis pavaizduoja ir sukilimo idėjines priežastis, ir jų svarbiausius veikėjus, jo reikšmingesnius epizodus, ir pasėkas, nors visa tai ir susieja su tėvo bei sūnaus (Skumbinų) priešingumų drama.

Ši trumpa rezistencinių temų apžvalga apie lietuvių sutelktinius pasipriešinimus prieš caristinę Rusija rodo, kad lig šiol kovingoj arba užsiangažavusioj lietuvių literatūroj ginkluotų kovų vaizdavimai nebuvo gausūs, nors pasipriešinimai dramoms ir romanams galėjo duoti dėkingos probleminės medžiagos.

Gausesnius ir gilesnius pėdsakus dailiojoj lietuvių literatūroj yra palikęs pasipriešinimas prieš sovietinę priespaudą Lietuvoj. Lietuvių partizanų sunkią dalią ir kovas su okupantais lietuviai rašytojai pradėjo minėti Vakaruose tuoj po II pasaulinio karo, kada lietuviai rezistentai tebežuvo Lietuvos miškuose, o jų lavonai buvo viešai išniekinami miestelių aikštėse. 1946 metais Alė Rūta savo poezijos rinkiny “Be tavęs” jau buvo paskyrusi eilėraštį Lietuvos partizanui, kuriame rašė:

Tau juodas miškas — brolis, juoda neviltis — sesuo,
o mylimoji — mirtis kovoje.
Šalta krūtinė amžiais gimtoj žemėje alsuos,
o kruvina širdis maldaus už ją.

Dar rezistencinėms kovams tebeinant Lietuvoj, atsiliepė ir dailiosios lietuvių prozos autoriai. Antai, 1947 metais išspausdintoj Bakūžėj samanotoj A. Vaičiulaitis Pilkojo berniuko istorijoj vaizdavo epizodą iš 1941 m. lietuvių sukilimo. kuriame žuvo mažametis Vytukas, atlikdamas kautynių ryšininko pareigas. Jautriai laisvės kovotojus Lietuvos giriose prisiminė Nele Mazalaitė šv. Jurgio legendoj. Buvo ir daugiau literatūrinių nestambių rezistencijos prisiminimų iki 1950 metų, kada iš spaudos išėjo pati stambiausia ir esmingiau-s:a knyga, kurią parašė daugiausia iš savo atsiminimų J. Daumantas. Tai jo Partizanai už geležinės uždangos.

Tai ne tiek dailiosios literatūros, kiek atsiminimų knyga apie prieš-sovietinę rezistenciją, kurioj labai aktyviai dalyvavo ir joj žymią vietą užėmė J. Daumantas -Skrajūnas-Juozas Lukša, kuris didelėmis pastangomis buvo atvykęs į Vakarus jų sąžinei pažadinti ir vėl grįžo pas kovojančius draugus Lietuvoj, kad joj mirtų išduotas.

Kad ir šifru pridengdamas kai kurias vietas, datas ir asmenis, kurie 1948 metais dar buvo gyvi, Partizanuose už geležinės uždangos

J. Daumantas atskleidė Lietuvos laisvės sąjūdžio tikslus bei konkrečius uždavinius, rezistencinės organizacijos struktūrą, kovotojų darbus bei gyvenimo būdą, jų nuotaikas ir nelaimes. Jis ten nemažai davė didesnių ar mažesnių ginklinės kovos vaizdų. Gal būt, kad J. Daumanto atsiminimai nevisai patenkina istorikus, tačiau rašytojams jie duoda nemažai medžiagos, o juose pačiuose galima rasti su rašytojo įkvėpimu parašytų vietų, kurių vienos lyriškos, antros dramatiškos, o trečios nuotykinės.. Štai, iliustracijai elegiškai nuspalvinta vietelė:

Dabar ilgu žaliajam sodžiui
Toli išklydusių vaikų...
Bet lauk, motule, aš sugrįšiu,
Sugrįšiu tavęs išbučiuot...

Vis skambėjo dainos posmai, pildami graudulingą skausmą į kiekvieną sielą ir versdami nenoromis susimąstyti. Ypač stebėjau mergaitę partizanę, kurios akyse blizgėjo stingstančios ašaros, su kiekvienu žodžiu ketindamos prasiveržti. Šis vakaras buvo daug liūdnesnis negu paprastai. Gal iš dalies veikė švenčių nuotaikos ir kažkur klaidžiojančių šeimų pasiilgimas. Giliai dramatinius jausmus atskleidžia epizodas, kuriame J. Daumantas papasakoja žinią apie savo brolio (Juozo?) partizanišką mirtį:

“Mane prislėgė kažin kas baisaus. Apstulbau ir norėjau suvokti tą baisią tikrovę, bet galvoj ūžė tūkstanč'ai minčių, ir aš nieko negalėjau susigaudyti. Norėjau keršyti visam pasauliui, nes mus gaubianti klaikuma liudijo, kad gal jau nesama žemėje padorių žmonių, kurie padėtų mus išgelbėti.”

Literatūrinių atspalvių savo atsiminimuose J. Daumantas sąmoningai nesiekė. Jam buvo svarbu užfiksuoti visus jam žinomus faktus apie lietuvių rezistentų be galo sunkią dramatišką veiklą, o literatūriniai atspalviai atsirado savaime, pasakojant apie tuos nelaimingus žmones, su kuriais jis buvo susirišęs didele ištikimybe.

Kada buvo sumanyta lietuvių laisvės kovas prieš sovietinę priespaudą parodyti Vakarams, J. Daumanto Partizanai už geležinės uždangos buvo sutrumpinti, praleidž'ant vietinės ir individualinės reikšmės smulkmenas ir epizodus. Šita santrauka buvo išversta į anglų kalbą. Kai ji buvo paduota vienam pareigūnui patikrinti, tas atsakomybės nejaučiąs žmogus vertimą kažin kur nudėjo, o antro vertimo niekas lig šiol nebesiėmė atlikti. Šitaip liko Vakarai nesupažindinti su lietuvių rezistencinėmis kovomis ir jų paminklo autorium J. Daumantu, apie kurį atsiminimų leidėjai rašė: “Tai nepalaužiamos dvasios, tvirto charakterio, plieninio ryžtingumo ir didelės drąsos vyras. Būdamas aukšto išsilavinimo, savo kilnią pareigą už Lietuvos laisvę pradėjo nuo eilinio kovotojo ir dėl didelės narsos bei aukšto pareigų supratimo pasiekė žymų rezistencijos karininko laipsnį. Buvo apdovanotas narsos ir uolumo atžymejimo ženklais. Būdamas keletą metų partizaninio judėjimo vadovybės sudėtyje, jis pats giliai pergyveno tautos tragediją ir visa tai neužmirštamai įsispraudė jo sieloje” Todėl nenuostabu, kad dabartiniai raudonieji bajorai Lietuvoj stengiasi šį vyrą sujuodinti. Be kito ko šiam tikslui pernai buvo išleista Lietuvoj neva dokumentinė apysaka Vanagai iš anapus.

Nors J. Daumanto-Lukšos paminklas Lietuvos laisvės kovotojams liko nežinomas Vakarų svetimajai visuomenei, tačiau Partizanai už geležinės uždangos lietuvių rašytojams paliko stiprų įspūdi. Turbūt nėra tokio rašytojo, kuris tų atsiminimų nebūtų skaitęs ir retas tėra toks, kuris nebūtų juose radęs įkvėpimo, kai ėmėsi plunksnos rašyti romanui ar dramai, susietais su naujausių laikų lietuvių rezistencija. Nekalbant apie lyrikus, kiekvienas tų rašytojų skolingas J. Daumantui, nors, žinoma, nevienodu laipsniu.

Per dešimtį metų po J. Daumanto atsiminimų išspausdinimo, lietuvių laisvieji rašytojai Vakaruose yra sukūrę du romanu ir dvi dramas rezistencinėmis temomis, bet skirtingais atžvilgiais, vaizduodami skirtingas rezistencijos fazes. Su Daumanto į Vakarus atvežta medžiaga beveik nėra susijusi Alė Rūta savo romane Broliuose (1961 m.), kur ji vaizduoja Lietuvos kaimo vyrus, išeinančius į mišką slapstytis ir kovoti 1944 metais, kai antrojo pasaulinio karo Rytų frontas pradėjo slinkti į Lietuvą ir Maskvos raudonasis antplūdis užliejo dalį lietuvių tėvynės. Rašytoja savo Brolių romane nurodo, kad lietuvius prie ginklo išprovokavo svetimieji, pirmoj eilėj sovietiniai komunistai, kurie per pirmąją okupaciją savo elgesiu privedė prie to, kad sovietų-vokiečių karo pradžioje lietuviai spontaniškai sukilo. Bet šituo sukilimu tūkstančiai vyrų savaime užsiangažavo ateities kovoms, nes kartą ginklą pakėlusiems komunistiniai totalistai nėra atlaidūs. Todėl, kai raudonasis potvynis antru kartu slinko į Lietuvą, buvusiems sukilimo dalyviams partizanams tebuvo tik dvi galimybės — bėgti į Vokietiją, arba pasilikti Lietuvoj, išeinant į miškus su ginklu rankose. Tačiau pirmoji galimybė — trauktis į Vakarus, į Vokietiją — daugeliui buvusių sukilėlių nebuvo prie širdies:    Vokietija jiems buvo svetima, o vokiečių naciai — priešai, nors ne tokie visuotiniai, kaip komunistai. Dilemą — trauktis į Vakarus su vokiečiais, arba liktis Lietuvoj ir griebtis ginklo prieš okupantus iš Rytų — ir sprendžia Alės Rūtos romano veikėjai, kai Rytų frontas atgriaudi prie Lietuvos. Jie, daugiausia Berčių kaimo ir apylinkių jauni vyrai, susieina pasitarti į slaptą susirinkimą pas mokytoją Aldoną Juknaitę. Kai ši iškelia galimybę bėgti iš Lietuvos, vienas vyrų atsako:

—    Tegul ponai bėga, o mužikėliai kovosim...

—    Tegu bėga ir mužikėliai, kas gali ir nori, — pataisė mokytoja. — O kas jaučiasi stiprus ir nesvyruojąs, tegu imasi ginklo”. Ir Berčių ir jų kaimynų jauni vyrai nutaria priešintis rusams su viltimi, kad kokia nors Vakarų valstybė įsikiš, neleis Rytų totalistams nueiti už Baltijos jūros. Jie deda vilčių ir į Amerikos lietuvius, kurie prašys “savo valdžią, kad Lietuvą gelbėtų”.

—    O kol išprašys, reikia patiems laikytis”, priduria vienas vyrų.

Jų tarpe yra ir pagrindinis romano veikėjas, Kazys Mikėnas, buvęs 1941 m. sukilimo dalyvis, raudonųjų desantininkų gaudytojas. Šio vyro padėtis ypatingai sunki, nes su atplūstančiais į Lietuvą rusais tikriausiai grįš ir jo pusbroliai Buteikiai, kurių vyriausias, Longinas, Ginvilų kaime buvo pasėjęs komunistinių idėjų, o karo pradžioje su broliais pabėgo į Rusiją. Tačiau ne tiek Lionginas, kiek Buteikių Tomas yra Kazio Mikėno priešas, nes Tomas myli Buteikių tarnaitę Albiną, kurią taip pat myli ir Kazys. Jam kova būtų aiškesnė ir lengvesnė, jei Albina būtų aiškiai apsisprendusi. Bet ji nuolat svyruoja. Nuo vaikystės metų palinkusi į Tomą, ji vis prisimena ji ir jo žodžius laukti. Ir ji laukia jo, nors jai patinka ir Kazys, kurio būdo ypatybes ji vertina. Be to Kazys fiziškai panašus į pusbrolį Tomą ir ją nuoširdžiai myli. Tas Albinos neapsisprendimas ir plėšo Kazio širdį, nes vienu kartu jis įtaria, kad Albina — slapta komunistė, o kitu kartu jis įtaria, kad ji laukia sugrįžtant Tomo Buteikio, Su raudonuoju potvyniu Tomas iš tikro grįžta ir galutinai laimi Albiną sau, nors ir yra vedęs kompartijos pareigūnę žydę dėl karjeros. Tik šito nežino į partizanus išėjęs Kazys. Bet kai vokiečiai laikinai atmuša Sovietų kariuomenę per keletą valsčių į Rytus, Kazio didžiausias troškimas aplankyti Albiną išsipildo. Jis išsiprašo iš partizanų būrio neva išžvalgyti apylinkei. Slaptai bevaikščiodamas apie Ginvylus, motinos tėviškę, kur gyvena Albina, Kazys nugirsta pasikalbėjimą, kuris labai svarbus lietuvių partizanams. Bet, užuot bėgęs pas savuosius nugirstai žiniai pranešti, Kazys delsia, ieško progos susitikti Albiną. Ją pagaliau susitinka su motina ir pasikalba. Bet kai juodvi nepakviečia Kazio užeiti į Buteikių gryčią, jis lyg nutirpsta. “Jo širdį palietė metalo šaltis, — sako autorė. — Tarytum prie pat jo gerklės švystelėjo peilio ašmenys. Įtarimas. Nuolatinis įtarimas, kuris drumstė ir temdė jo svajones apie Albiną... Dar prieš minutę jis galvą būtų dėjęs ant Albinos peties, dabar staiga virto vėl partizanu, vyru, stovinčiu tarp gyvenimo ir mirties, miško, nakties, darganų ir kovos ugnių žmogum”.

Pagaliau Albinos noru Kaziui pavyksta su ja viena pasikalbėti ir sužinoti nelemtą tiesą, kad ji jau Buteikio. Staiga atsitraukęs nuo jos ir nuėjęs, Kazys buvo kaip apmiręs. “Nebežinojo, ko jam taip buvo gaila: savęs paties ir netektos meilės, ar Albinos, žuvusios su tuo Tomu, su vedusiu, su komunistu... Albinutes. Jis nebe išlaikė: prikrito prie žemės ir pats nebežinojo, ar jo veidas ašaromis drėko, ar šlapo nuo rasos. Tik jis visas degė viduje. Jis mylėjo, jis kentė, jis pavydėjo, jis gailėjosi anos, kuri, kaip žolynas, prilenkta prie žemės, gal, be nuovokos... Tuo laiku jis išgirdo šūvius. Pašoko, lyg įgeltas, šaudėsi kaip tik toj pusėj, į kur jis ėjo. Jis bėgo su sąžinės priekaištu, kad dėl pasikalbėjimo su Albina susivėlino kovos draugams pranešti svarbią žinią apie raudonųjų partizanų puolimą. O ten miške “Mirtis ypač tyčiojosi šią mėnesienos naktį, nes ji draikėsi tarp savųjų. Ne rusai ir vokiečiai užsiundė mirtį ant tos tylios girios. Ne atėjūnai, o tik atėjūnams patikėję. Šaudėsi partizanai. Raudonieji ir baltieji. Tėvynės pražūtis ir Tėvynės apsauga. Raudoni ir balti raiščiai. Savoj žemėj, savoj girioj, kur maži būdami drauge atgindavo bandą į krūmų pakraščius” (272 psl.). Šitaip Alė Rūta atskleidė dar vieną sunkenybę, su kuria susidūrė Kazys Mikėnas ir kiti lietuvių partizanai — jie turėjo kovoti ne tik prieš svetimus pavergėjus, bet ir prieš savo pažįstamus tautiečius, talkininkavusius prispaudėjams. Kova buvo perdaug sunki ir nelygi, kad ją būtų buvę galima laimėti. Todėl ir Kazys Mikėnas neišvengė daugelio lietuvių partizanų likimo. Kai jau sovietinė kariuomenė buvo giliai įsibrovusi į Lietuvą, Kazys viename mūšy sunkiai sužeistas mirė.

Kaip matyti iš šio kad ir suglausto Brolių atpasakojimo, Alė Rūta iš ūkinnko sūnaus, partizano Kazio, nepadarė herojaus. Jai jis tėra tik paprastas nelaimingas žmogus be galo sunkiose aplinkybėse, kurios neleidžia jam likti pasyviu, neleidžia tapti vergu be pasipriešinimo. Tai ypač matyti iš šių rašytojos žodžių apie Kazį: “Tasai ginklas buvo jam tik neišvengiamybė, tartum pati jo nelaimė, kaži kieno įbrukta į rankas... Anais metais jis kovojo, vijo rusus todėl, kad buvo iš mokytojos prisiklausęs ir spaudoj prisiskaitęs apie meilę tėvynei, apie karžygišką lietuvių dvasią iš senovės, apie reikalą, žūt būt, gintis nuo smurto ir komunistinio melo. Dabar jame grūmėsi anos idėjos su ramybės troškimu... Prisiminęs Albiną, jis ištirpdavo, lyg lajus prieš ugnį. Ta mergina jį kaitino ir migdė. Jis nieko nebetroško, tik piauti su ja rugius, suvežti vasarojų, nusikasti bulves ir žiemoti šiltoje troboje... “Kaip Ragaišius”, mąstė Kazys su panieka. ... Tai Ragaišio tikėjimas. Ragaišiai nekovoja, nesipriešina, prisiderina. Jie tiktai dirba ir įsikibę laikosi savos žemės sklypelio”. Bet Kazys prisimena, kad jo pusseserę ir kitus į Ragaišius panašius ramius žmones komunistai ištrėmė į Sibirą kaip liaudies priešus, ir jis supranta, “kad jam ir su Albina ramybės nebūtų. Teisybės nebėra. Teisieji dabar paverčiami nusikaltėliais, o nusikaltėliai prisikabina mokytojų vardus. Kazys purtė ir purtė galvą. Kovoti reikia. Nori ar nenori. Kovoti prieš neteisybę” (240 psl.).

Iš šios citatos ir iš kitų vietų matyti, kad Alei Rūtai Broliuose rūpėjo pavaizduoti kelis partizaniškos veiklos aspektus: 1. meilę savo žemei, savo tėviškei, kuri drauge yra susijusi su meile moteriai; 2. laisvės, teisybės vertybių nemenkas supratimas pilkuose žmonėse, daugiausia ūkininkuose; 3. parodyti, kaip tam pilkajam darbo lietuviui ta kova buvo sunki ir dramatiška atsidūrus tarp dviejų ginkluotų milžinų — nacių ir sovietų. Sunki ta kova autorei atrodo ne tiek savo išviršine puse, kiek išvidine, psichine, moraline. Gal kaip tik dėlto, raudonajam tvanui artėjant į Lietuvą, rašytoja vis labiau įsiūbuoja Kazio svyravimus tarp vilties ir nevilties dėl meilės Albinai. Tik žiūrint į vidinės kovos sunkenybes galima suprasti, kodėl tiek daug vietos romano pradžioje rašytoja yra paskyrusi ramiam kaimo gyvenimo ir Kazio meilės vaizdavimui. Todėl Brolių negalima pavadinti grynai laisvės kovų arba rezistencijos romanu. Jis galėtų būti ir ūkininkaičio partizano nelaimingos meilės romanu.

Tačiau šitaip nebūtų galima tarti apie Vyt. Alanto Taro dviejų gyvenimų, kuriame rašytojas lietuvių rezistencinę veiklą prieš raudonuosius pavergėjus vaizduoja labai plačiai. Istoriškai imant, ir Vyt. Alantas savo dideliame romane vaizduoja ginkluotosios rezistencijos pradžią 1944 metų vasarą, t. y. beveik tuo pačiu laiku, kaip Alė Rūta Kazio Mikėno dramą ir jo partizaninę veiklą. Tik V. Alanto romano vieta yra Rytų ar Vidurio Lietuvoj, kai karo frontas jau yra nuslinkęs į Žemaitiją. Pasinaudodamas licencia litteratica, Tarp dviejų gyvenimų autorius parodo, kaip okupantų ir jų talkininkų žiauriai provokuojami Lietuvos gyventojai greitai susiorganizuoja į didelius, tvarkingus ir drausmingus miško brolių būrius, kurių vienas pasivadina Geležiniu vilku ir yra pajėgus stoti į mūšį su sovietų policijos (MGB) karišku daliniu ir jį nugalėti, jau nekalbant apie smulkius ir staigius valdiškų įstaigų ir buveinių užpuolimus. Kad toks greitas ginkluotos rezistencijos susiorganizavimas skaitytojui būtų įtikimas, Vyt. Alantas į miško brolių tarpą tuojau įjungia keletą šviesuolių su aukštuoju mokslu. (Jų visai nebuvo Alės Rūtos Broliuose, kur į kovą su raudonąja priespauda išeina kaimo jaunimas, kuriam vadovauja beveik atsitiktinai ten patekęs vienas antras buvęs Lietuvos karininkas ar puskarininkis). Vyt. Alantas miške besispiečiančių vyrų tarpe pastato išmokslintą advokatą Domą Radvilą, jo seserį gimnazijos mokytoją Rūtą, gimnazijos kapelioną kun. Svyrą, kapitoną Nausėdą. Tai žmones su akademiniu išsilavinimu, su nusistovėjusiomis pažiūromis į gyvenimą, su aukštu pareigos, garbės ir laisvės supratimu. Jie ir suteikia rezistencinei veiklai organizaciją, planingumą ir, kiek sunkiose aplinkybėse įmanoma, dorovinį bei patriotinį švarumą. Tačiau tai nereiškia, kad lietuvių rezistencinį sąjūdį Vyt. Alantas laikytų lietuvių šviesuolių padariniu. Miško brolių būrys jam atrodo miniatiūrine Lietuva, žvelgdamas į vyrų būrį drauge su Domu Radvilu, pagrindiniu romano veikėju, autorius rašo: “jie buvo visokio amžiaus, visokių profesijų ir visokio išsilavinimo žmonės. Šalia apšepusio aštria barzda berno šypsojosi beūsio gimnazisto veidas, šalia studento ar šiaip jau inteligento miestietiško švarko trynėsi ūkininko milinė, šalia kietų grublėtų amatininko rankų švytravo baltos vaidininko rankos, prie įmantriai parišto kaklaraiščio ir baltų marškinių šliejosi gauruota atlapa krūtine, šalia vienplaukių galvų kur-ne-kur, gindamiesi nuo uodų, miško broliai mojavo savo skrybėlėmis... Visi jie sudarė tiek savo aprėdu, tiek socialine padėtimi margą, palaidą masę, kiekvienas jų turėjo savo praeitį ir, be abejo, savus ateities troškimus. Bet ką šiandien bereiškė vakarykštės socialinės nelygybės? Visi buvo nustoję visko ir turto, teisingiau sakant, neturto atžvilgiu visi liko vienodi. Aplink ugniakurą buvo susispietusi bename, visko nustojusi Lietuva.” (80 psl.).

Kad kiekvienas būsimas laisvės kovotojas slėpėsi miške dėl savo asmeninių motyvų, apie tai Vyt. Alantas savo romane aiškiai pasako. Bet kai šitos įvairios asmeninės skriaudos ir grėsmės buvo suneštos į būrį miške, susidarė kolektyvine realybė, kuri miniatiūriškai atstovavo visai pavergtai Lietuvai, kenčiančiai, kraujuojančiai, paniekintai. Beteisių būry asmeniniai interesai susiliejo į tos beteisės bendruomenės interesus, kurie įgalina veikti bendrai prieš tą patį priešą pavergėją, nuo kurio kenčia visi Lietuvos gyventojai, išskyrus mažą saujelę oportunistų, rusų talkininkų. Taigi visuomeninė sąmonė ir visuomeninė pareiga Vyt. Alanto laisvės kovotojuose žymiai labiau pabrėžta negu Alės Rūtos romane. “Tarp dviejų gyvenimų’’ ir herojinis kovos aspektas yra gana žymus. Todėl ir erotinė meilė tarp lietuvių yra pastatyta antroj ar trečioj vietoj. Nors Domas Radvilas, pagrindinis romano veikėjas ir Geležinio vilke vadas, myli savo žmoną, ją stengiasi apsaugoti nuo sovietinio kalėjimo ir iš jo išgelbėti, tačiau į miško brolius įsijungė ne dėl jos, bet dėl savo tėvų nužudymo, tėviškės sudeginimo, sesers išniekinimo, paties jo sužeidimo ir arešto. Kad skaitytojas jaustų, kad raudonųjų tironų nusikaltimai išprovokuoja beteisių lietuvių ginkluotą rezistenciją ir jos kerštą pavergėjams, rašytojas ir pradžioj romano parodo labiau žiaurių scenų, Radvilus nubuožinant, ir romano eigoje gana plačiai vaizduoja raudonųjų rusų ir jų talkininkų žemumą bei žiaurumą.

Tarp dviejų gyvenimų romano trumpai atpasakoti neįmanoma, nes jis žymiai platesnis ir sudėtingesnis negu Broliai. Užtenka pasakyti, kad jo romanas prasideda senųjų Radvilų sunaikinimu ir baigiasi, kai visi sunaikinimo dalyviai vienaip ar kitaip žūsta. Alantas paliečia jame ginkluotos rezistencijos tų pačių klausimų eilę, apie kuriuos kalbėjo J. Daumantas savo atsiminimuose. Bet romanas nėra tik beteisių žmonių besiginančio kolektyvo vaizdavimas. Daugelis veikėjų yra nutapyti individualiai, jų elgesiai pasistengta pagrįsti psichologiškai, ners rašytojas ir nesileido į tokią smulkią ir painią sielos analizę, kaip Alė Rūta vaizdavo Kazį Mikėną Broliuose. Tarp dviejų gyvenimų romane nestinga nė įvairių netikėtų nuotykių, kokių nesutikdavo realieji laisvės kovotojai. Tie nuotykiai, nukreipiu skaitytojo dėmesį į išviršinį pasaulį, gana gerai derinasi su tuo herojizmu, kokį rašytojas mato lietuvių rezistencijos sąjūdy. O su tuo herojiniu aspektu vėl gana gerai derinasi priesaikos ir giliai išjaustos patriotinės prakalbos ir meditacijos. Štai viena tų patriotinės širdies kalbų, kurios Tarp dviejų gyvenimų romaną nuspalvina herojiškai patetiška šviesa. Pavergėjų sunkiai sužeistas, savo sudegintos tėviškės akivaizdoj Domas Radvilas kalba: “Nuo šios akimirkos mano gyvenimas tebūna tik kerštas ir kova su tėvynės budeliais. Tevyksta žūtbūtinė kova su smurtu, niekšybe ir nekaltų žmonių kraujo ištroškusiais, Azijos įsčių pagimdytais barbarais- Tegu tie mano artimųjų kraujo apšlakstyti griuvėsiai duos man stiprybės ištverti, tegu mane įkvepia ir neleidžia pavargti nei mano rankai, nei mano smegenims, kol mano tėvo testamentas bus įgyvendintas iki paskutinės raides!

Kas ištarė tuos žodžius? Gal Domas, gal Rūta, gal visas Geležinio Vilko būrio štabas, o gal prasivėrusi atėjūnų trypiama Lietuvos žemė? Tuos priesaikos žodžius šnibždėjo pamiškėje prisiglaudęs partizanas, juos kartojo apiplėštos sodybos gyventojas, tas aitrus šnibždesys plito per visą Nemuno šalį nuo vieno krašto iki kito. Išviršinė ramybė buvo apgaulinga. Lietuvos žeme, pavožta po raudonu katilu, virė kunkuliavo, dorojosi pasipriešinimo srovių srovelės, įgaunančios girių paunksmėje laisvės kovotojų būrelių pavidalus... Dar nebuvo išdilę sukilėlių žirgų kanopų pėdsakai tuose pačiuose miškuose, kur buvo telkiami naujam laisvės žygiui ir dar tebevirpėjo ore pirmųjų savanorių kūrėjų iškilmingi pergalės maršai. Vakarykštės laisvės spinduliai ne tik šildė ir kaitino širdis ir protus, bet ir, skverbdamiesi pro vergijos ūkaną, rodė kelią ir diktavo tiems, kurie buvo pasiryžę greičiau mirti, kaip kad lenktis prie kruvinos atėjūno rankos”... (112 psl.).

Be abejo, šitokiais apibendrinimais ir simboliais perpintos romano vietos greta nuotykių ir kariškų veiksmų lietuvių ginkluota; rezistencijai suteikia šventiško iškilmingumo, kokio tikrovėje nebuvo. Bet Tarp dviejų gyvenimų — literatūros kūrinys. Jame patriotas rašytojas turi daugiau laisvės negu istorikas.

Apie dramas, sukurtas lietuvių rezistencijos temomis, tenka žymiai trumpiau kalbėti negu apie romanus todėl, kad viena jų, žiurkių kamera yra parašyta mano paties, o antroji —Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje dar tebėra neišspausdinta, nors ir buvo viešai vaidinta lietuviškose ir amerikoniškose scenose.

Jono Griniaus dramos Žiurkių kameros tema — miestelio aikštėje išniekinto laisvės kovotojo-brolio palaidojimas, kurį slaptai atlieka jo sesuo su draugais. Tema išaiškėja ir išsivysto per tardymus sovietinės policijos (MGB) kalėjime, kur yra įkalintos, laidojime įtartos dvi to mirusio partizano seserys ir kiti miestelio gyventojai. Taigi Žiurkių kameros tema panaši į Sofoklio Antigonos temą — pasipriešinimas tironų valdžios potvarkiams, kurie draudžia net artimiausioms giminėms atlikti paskutinį patarnavimą mylimam asmeniui, broliui. Tačiau Žiurkių kamera neturi intencijos tik perkelti senovės Antigonos temą į Lietuvą sovietinės priespaudos metais ir parodyti, kad tironų nežmoniški įstatymai ir potvarkiai visais laikais išprovokuoja tą pačią reakciją — pasipriešinimą tiems nežmoniškiems potvarkiams net su mirties ir kalėjimų rizika. Šitokia tema ir jos atskleidimas per tardymus sovietiniame kalėjime tėra pretekstas atskleisti komunistinės teorijos ir iš jos einančios sovietinės praktikos antižmonišką ir antikrikščionišką esmę. Todėl ir trys tos dramos veiksmai yra pavadinti tą esmę atskleidžiančiai vardais: Uždraustos raudos, Išpažintis per prievartą, Vestuvės pagal įsakymą. Tiek tais vardais, kurie nurodo į intimiausių žmogiškų jausmų išniekinimą, tiek tardymų priemonėnrs Žiurkių kameros autorius ir nori parodyti komunistinės teorijos ir praktikos baisumą, kuris naikina lietuvių tautą ir graso visam pasauliui.

Iš kitos pusės, Žiurkių kameros autoriui atrodo, kad komunistų susitikimas su tikros, drąsiai išpažįstamos krikščionybės asmenimis, kokie yra Joana ir kun. Ginkus, negali likti be įtakos jautresniesiems, tiesos ieškantiems komunistams. Todėl susidurdamas su Joana, kuri nepabijojo išniekinto brolio lavono slaptai palaidoti ir drista per tardymus pasakyti teisybę bei išpažinti savo tikėjimą, sukelia abejonių tardytojui Kamniovui, jau nekalbant apie tardytoją Morkų, lietuvį, kuris simpatijų Joanai turėjo ir anksčiau. Sitų dviejų sovietinių tardytojų suklupimu ir išsilenkimu iš nustatytos valdžios linijos autorius nori pasakyti, kad komunistų susidūrimas su tikra krikščionybe jiems neišeina į gerą: benaikindami žmonių įgimtus tauriuosius daigus ir krikščioniškąsias dorybes, Markso pasekėjai patys pradeda naikinti save, kaip išbadėjusios žiurkės. Kas kovoji prieš Dievą-Kristų, tas tuo pačiu tampa žmogaus priešu ir išduoda save. Šitaip trumpai būtų galima suglausti tą idėją, kokią autorius norėjo išreikšti Žiurkių kameroje.

Apie A. Landsbergio dramą Penki stulpai turgaus aikštėje jos nemačius ir neskaičius sunku kalbėti.

Baigiant antisovietinės lietuvių rezistencijos apžvalgą lietuvių literatūroj, reikia pasakyti, kad keturi literatūriniai kūriniai per 10 metų nuo kovų pabaigos yra pakankamas įrodymas, kad laisvųjų lietuvių rašytojams antisovietinė rezistencija yra prie širdies. Kadangi rezistenciniame veikime būna apstu kraštutinių situacijų, kurias brangina rimti rašytojai, yra pagrindo tikėti, kad lietuvių rezistencijos prieš sovietinę okupaciją temos dar įkvėps ne vieną mūsų tautos rašytoją, kaip partizanų kovos ir jų tragiškas likimas ateity dar žadins lietuvių patriotizmą, kaip jį žadina iki šių dienų senovės Pilėnų gynėjų prisiminimas.

Šiandien mums svarbu, kad mes jaučiamės esą lietuviai, matome išeivijoj mus tykojančius pavojus ir organizuojamės jiems pasipriešinti. Mums svarbu, kad matome grėsmę, kuri atsiranda mums išsisklaidant ir mūsų jaunimui nutaustant, todėl siekiame visus burti krūvon tautiniu pagrindu, nes tik visi drauge galime sukurti svetur bent minimalinę savą aplinką, būtiną jaunosiose kartose tautinei dvasiai diegti, ugdyti, išlaikyti. Tai pats didysis mūsų siekimas ir rūpestis.

Stasys Barzdukas