YPATINGI KAIMYNAI
Siekiant geresnio tarptautinio bendravimo, pirmiausia reikia pažinti svetimas kultūras. Pasauliui mažėjant, tarptautiniai ryšiai didėja, ir jie nesiriboja tik diplomatais, o apima ir žmonių mases. Meskime žvilgsnį į kaimynų lenkų daržą.
Antanas Musteikis
Sociologijos daktaras, pedagogas, lituanistas, nuo 1955 m. sociologijos katedros vedėjas Buffalo D’Youville kolegijoj, 1961 m. pakeltas į pilnus profesorius.
Antanas Musteikis gimė 1914 m. sausio 11 d. Laučiūniškių kaime, Salako valsčiuje, Zarasų apskrityje. Mokėsi Bukanto vardo komercijos mokykloj, 1933 m. pradėjo lituanistikos ir pedagogikos studijas VDU Kaune. Diplomą gavo 1941 m. Vilniuje. Gyvendamas tremtyje, Vokietijoj, studijavo sociologiją Heidelbergo universitete. New Yorko universitetą magistro laipsniu baigė 1951 m., o 1954 m. jam suteiktas daktaro laipsnis. Lietuvoje ir tremtyje mokytojavo gimnazijose, priklauso eilei organizacijų ir mokslinių draugijų, bendradarbiavo ir bendradarbiauja spaudoje. Žurnaluose yra išspausdinęs straipsnių anglų kalba. Aktyvus Į Laisvę bendradarbis.
Šovinistinis amžius
Nors nacionalizmo pradai sietini su naujųjų amžių pradžia, dvidešimtasis šimtmetis ateities istorikų gali būti labiausiai charakterizuojamas tautiniais siekiais bei savitomis kultūromis. Pirmasis ir antrasis pasaulinis karas pasėjo nacionalizmo sėklą ir tuose kraštuose, kurie buvo laikomi atsilikę. Mat, didžiosios Europos tautos, valdydamos svetimus kraštus, koloninę politiką dažnai remdavo ,augštesnės tautos pranašumu’. Tą pačią misiją skelbė ir japonai Azijoj. Kraštutine nacionalizmo filosofija — rasės ,grynumu’ bei ,augštumu’ rėmėsi ypatingai nacinė Vokietija. Vienos ar kitos rūšies nacionalistinės bacilos užkrėtė daugybę Afrikos ir Azijos tautų. O po nacizmo ir fašizmo kritimo ir pats nacionalizmo vardas pasirodė esąs suteptas. Mūsuose, pvz., jo vietoje yra vartojamas kitas žodis — tautiškumas, o viena politinė grupė save vadina tautininkais arba dar atsargiau — tautine sąjunga, bet ne nacionalistais.
Žinoma, žodžio prasmė gali kisti, ką rodo etimologiniai žodynai, pilni mirusių žodžių prasmių, tad galim susitarti, kokią žodžio prasmę vartosim. Tautiškumas tad gali būti suprastas kaip ,geras’ arba ,neutralus’ žodis. Šia prasme tautiškumas yra siejamas su patriotizmu (savo krašto meile) ir tautine kultūra (charakteringa žmonių galvosena, jausena, kūryba ir t. t.). Tačiau gyvi gyvenimo pavyzdžiai nesiduoda lengvai įspraudžiami į ,normalaus’ tautiškumo ar ,kraštutinio’ tautiškumo-šovinizmo rėmus. Šitai aš daug kartų patyriau pokalbiuose su lenkų emigrantais Amerikoje.
Akloji siena
Kaip žinome, ateiviai gana greit prisitaiko prie naujojo krašto bent kai kurių sąlygų: įsijungia į naują ekonominį gyvenimą, pramoksta kalbą ir aplamai stengiasi pasekti vietiniais papročiais. Bent paviršutiniškai tai pavyksta. Giliau gi pasikasęs, atrasi dažnai maža pakitusių pastovesnių emigranto bruožų, kurie iš dalies pateisina visų kartojamą posakį, jog emigrantai nieko nepamiršta ir nieko neišmoksta. Šia prasme lenkai galima vadinti ,Masiškiausiais' emigrantais.
Dažnai, kalbėdamasis su lenku, aš jaučiuosi atradęs europietį, kuris dažniau nei amerikietis sielojasi ,prakeiktaisiais gyvenimo klausimais’, kurio interesai sustoja ties teatru, menu, literatūra, filosofija ir kuris niekaip neatsisako atsineštinio inteligento — kultūros nešėjo vaidmens, nors naujoje aplinkoje šia prasme jam nėra kur pasireikšti. O ne, nepasakyčiau, kad jo filosofavimas visiškai užmerkia akis kasdienio gyvenimo praktikos reikalavimams. Tačiau kada tik pokalbio tema nukrypsta į Lenkijos istoriją, politiką ar kultūrą, aš atsiduriu prieš aklą sieną. Ir jai atstovauja visi be skirtumų; ar lenkai yra buvę karininkai, ar prekybininkai, ar mokytojai ar eiliniai darbininkai — vis tiek pat. Taigi, jei lenkas yra istorikas, jis nė nemirktelėjęs rašys apie vakarinės Lenkijos provincijas 14 a., turėdamas galvoje Lietuvą. Politikas išreikš nusistebėjimą, kodėl Lietuva 20 a. nesijungė drauge su Lenkija, ,kad būtų apsaugota nuo priešų’, ir neprisimins, jog lenkai prarado nepriklausomybę anksčiau nei lietuviai. Mokytoja peršasi; „Mes mylime lietuvius! Visą laiką jus globojome. Su visais kaimynais buvome taikingi”. Kai aš paklausiau, ar ir kaimynai (lietuviai) privalo lenkus mylėti už tai, kad, pvz., pastarieji iš jų atėmė didžiosios kunigaikštystės laikais — Ukrainą, o vėliau Vilnių, gi iš čekų — Tešiną ir t. t., ji lyg apstulbusi atšovė: „Kodėl jūs nekenčiate lenkų?”. Kita lenkė, baigusi pedagoginį institutą savo krašte, o dabar tapusi socialine tarnautoja (social worker), išgirdo mane telefonu kalbant lietuviškai ir nustebo: „Kaip keista, kad visiškai negaliu suprasti tos kalbos”. Mat, ji manė, kad lietuviai privalo kalbėti lenkams suprantama kalba...
Bravūriška drąsa
Yra buvę dėta ir mokslinių pastangų lenkų tautiniam charakteriui nustatyti. Pagal Sula Benet lenkams apibūdinti tinka drąsos sąvoka. Bet ta drąsa aplamai yra bravūriška ir paika arba net akla. Lenkų mėgiami kariniai didvyriai — Kosciuška (kurio ryšys su Lietuva nutylimas), Pulaskis, Sulkowski, Traugut ir kiti nebuvo nugalėtojai, o nugalėtieji, bet tai lenkų galvosena jų garbės ne tik nemažino, bet dar padidino. Kai Poniatowski, vadovavęs vienam lenkų karių junginiui Napoleono armijoj, gavo įsakymą trauktis, įsakymo nevykdė. Traukimasis yra laikomas negarbingu dalyku, tad garbus karys įsakė savo daliniui pirmyn žygiuoti, pats gi įšoko į upę ir galą gavo.
Bene žinomiausias lenkų drąsos aklumo pavyzdys yra išlikęs iš antrojo pasaulinio karo, kai lenkų kariuomenės raiteliai puolė vokiečių tankus. Didžiajame kare lenkų lakūnai buvo gerai žinomi beatodairiška bravūriška drąsa, tik sąjungininkų vadovybė nebuvo tuo patenkinta: lakūnai perdaug lėktuvų sunaikino. Strateginiu požiūriu lenkai dažnai privirdavo košės, nepaisydami bendro karo plano, kuris gal nevisada leisdavo aklai drąsai realizuotis. Pripažindami jų drąsą, sąjungininkai vis dėlto juos pravardžiavo lunatikais, maniakais ir avantiūristais.
Iliuzinė tikrovė
Štai dar viena anekdotinio pobūdžio istorijėlė iš antrojo pasaulinio karo.
Grupė besimokančių sąjungininkų parašiutininikų ruošėsi iššokti iš lėktuvo. Pirmiausia buvo paskatintas anglas. Jis paklausė, ar ponas čiurčilis žino, kad „aš einu šokti”. Gavęs teigiamą atsakymą, jis vėl klausė, ar karalius žino. Kai atsakė, kad ne, tai jis ir atsisakė šokti. Iš eilės buvo pakviestas prancūzas, bet ir tas pasiteisino, jog turįs rendezvous tą vakarą. Čekas savo ruožtu pasiteiravo, ar filmų aparatai filmuosią jo šokimą. Gavęs neigiamą atsakymą, ir tas atsisakė. Tada kareiviai ėmė ginčytis su karininkais, kas turėtų šokti pirmas. Kažkas veptelėjo, kad ,lenkai yra bailiai”. Tai išgirdę mūsų kaimynai prasiveržė į priekį ir vienas po kito iššoko iš lėktuvo... be parašiutų.
Tad nenuostabu, kai poetas Broniewski, giliai įsitikinęs, eiliuoja, jog
Per Kaspijos jūrą,
Per Libijos smėlį
Mes žygiuojam stačiai Lenkijon.
Originale poezija gal ir nebloga, bet lenkiška psichologija šiose eilutėse nuošaliai stovinčiam stebėtojui yra gaiži, o geografija raiša, nes minėtos vietovės žemėlapy vargiai yra pakeliui (stačiai) į Lenkiją.
Mėgdami pasigarsinti idealais, lenkai visuose karuose save laiko tėvynės gynėjais ar laisvės riteriais, nors, pvz., drauge su Napoleonu jie kariautų prieš Ispaniją, neturinčią jokio ryšio su Lenkija Taip pat keistai skamba lenkų tikėjimas jų pralietu krauju: nežiūrint, kuriame krašte ir kokiomis aplinkybėmis bei priežastimis tas kraujas buvo pralietas, jis ,privalo’ išpirkti Lenkijos laisvę ir galią. Ir atrodo, kad visas pasaulis turės kada nors atmokėti jų kančias, tartum niekas daugiau pasauly nė nenukentėjo, tartum prieškarinė Lenkija neturėjo trečdalio savo gyventojų ne lenkų, vaidinusių primestą podukros vaidmenį.
Nors tėvynės meilė nebūtinai yra remtina racionaliais išskaičiavimais, tačiau laipsnis, ligi kurio lenkai pasiduoda savo tautinėms iliuzijoms, yra per aukštas, kad jų kaimynai galėtų toleruoti. Nes pastarieji yra liečiami. Iliuzijos, laikomos tikrove, be abejonės, prisideda prie tautinio stiprinimo, tačiau santykiuose su kaimynais jos virsta neperžengiama užtvara. Štai kodėl mūsų ryšiai su lenkais, ypatingai politinėje plotmėje, vargiai gali būti sėkmingi. Kiekvienu atveju yra svarbu geriau pažinti lenkų būdą.
Čia tenka pastebėti, kad irracionalizmo yra ir lietuvių patriotizme, tačiau aplamai lietuvių kultūra yra blaivesnė. Neatrodo, kad tas blaivumas nuvertintų mūsų patriotizmą.
* * *
Negalime įsivaizduoti, kad Europos jungtinės valstybės galėtų išsivystyti pagal Šiaurės Amerikos pavyzdį, nes Europoje yra kitos sąlygos: atskiros valstybės čia kartu ir etnografiški vienetai, su savo kalba, šimtmetine istorija ir tradicijomis, kai tuo tarpu Amerikos Jungtinės Valstybės buvo daugiau ar mažiau vienodos, todėl ir susijungimas galėjo įvykti lengviau ir giliau.
Andrius Baltinis
