IDĖJOS SPAUDOJE

LIETUVOS LANKYTOJAI PRIEŠ PAGUNDĄ

Pertempti nervai dėl diplomatinės padėties. — Įskilusi vienybė dėl klausimo: imtis akcijos ar ne

Prieš porą metų leista lankytis iš Vakarų ir į Vilnių. Po eilės užsieniečių korespondentų pavyko apsilankyti ir keletui lietuvių. Apsilankius natūralu įspūdžiais pasidalyti spaudoje. Tačiau lietuviai patriotai, tenai lankęsi, atsidūrė kitokioje padėtyje nei komunistinio galvojimo turistai. Pastariesiem natūralu papasakoti tai, kas jiem buvo oficialių pareigūnų papasakota ir parodyta. Jie tai ir pakartojo grįžę. Lietuviui patriotui, pažįstančiam, kiek skiriasi sovietinė dekoracija ir už jos esanti tikrovė, sąžinė vargiai leis tenkintis tuo dekoratyviniu vaizdu, nes jis skirtas klaidinti. O jei jam pasisekė ką patirti ne iš oficialių šaltinių, vargiai jam leis saugumo jausmas skelbti tai, kas yra anapus oficialių dekoracijų. Jo atvirumas virstų inkriminuojama medžiaga tiem, su kuriais jis ten buvo susitikęs Gal tokios medžiagos skelbimas pasunkintų ateičiai dar ir kitų kelionę. Tikslingiausia tokiam keliautojui išvada — pamatyti, patirti ir patylėti. Tačiau žmogiška yra ten buvojusius ir grįžusius pakamantinėti Žmogiška tokiai kamantinėjimo pagundai ir pasiduoti. Kas išeina betgi iš tokio pasidavimo, iliustravo Jokūbo Stuko ir Salomėjos Narkeliūnaitės pasikalbėjimas per radiją, paskelbtas Vienybės ir Nepriklausomos Lietuvos. J. Stukas klausė:

„Bet aš, Salomėja, būdamas Lietuvoje, drąsiai galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų patenkintas ta tarybine santvarka... Bet ar jūs nematėte troškimo pakeisti tą santvarką?”

S. N. atsakė:

„Na, klausykit, susitinki pažįstamą, su kuriuo kartu dirbęs, viską. Jis dabar pasakoja. Jis dirba ten, bet šitokių, kad sakytų, ot, jūs taip darykit, ar mums taip čia yra... Mes tokių... Aš manau, gal jie irgi varžėsi. Nu, žinot, vistiek kaip čia dabar”.

Jeigu paklausėjo nesiskaityta su realia tikrove nusakant žmonių nusistatymą apie santvarką (argi galima tikėti, kad sutiktam nepažįstamam žmogui kas pasakotųsi savo nusistatymus!) tai atsakytojos vengta iš viso kas nors pasakyti, ir to rezultatas — tie jos gausūs žodžiai be jokios minties.

Tie žodžiai rodo, kad debiutas per radiją buvo apgailėtinas apsijuokimas. Bet Salomėja Narkeliūnaitė nepasidarė tokios išvados ir toliau panašios krypties pranešimus jau ėmė demonstruoti visuomenėje, juos iliustruodama filmu. Nenuostabu, jei susilaukė griežtai neigiamos reakcijos. „Tai komunistinė propaganda, tik išvirkščia forma... Jau nekalbant apie vyresniuosius, jaunimui žiūrėti panašius filmus ir nepaaiškinti tikros tiesos (m. p. Į Laisvę) — tai mirtis”.

Darbininkas.

S. Narkeliūnaitei niekas priekaištų nedarė dėl jos kelionės į Lietuvą. Reakcija kilo, kai grįžusi Amerikos lietuvių kolonijose pradėjo daryti pranešimus ir rodyti filmus. Jos pranešimuose Lietuva graži, nors ir svetimųjų valdoma. Apie pavergtą, kenčiančią ir okupantui tebesipriešinančią

Lietuvą nekalba, nors okupantas Lietuvą plėšia, rusina, komunistina. Nė žodelio apie eilę metų vykdytus baisiuosius masinius trėmimus, apie ištremtųjų kančias, darbo sąlygas ir mirtį Sibire, apie didvyrišką partizanų pasipriešinimą, kovas, partizanų lavonų niekinimą miestelių aikštėse, — lyg to nebūtų buvę...

Daug bažnyčių tik neveikia (pats švelniausias žodis bažnyčių uždarymui apibūdinti), bet nepasako, koks neveikiančių bažnyčių išniekinimo laipsnis, kas dabar jose yra — sandėliai, šokių salės, krautuvės?... Dar blogiau, kai sutinka atsakyti į klausimus, gerai žino, kokios rūšies klausimai bus, bet į juos atsakyti negali. Komunistinė propaganda kartais daugiau ir atviriau pasako — kad kovose krito per 30.000 partizanų, nors jiems .banditų” vardą priskiria.

Panašiai ir su filmais. Rodomos Vilniaus bažnyčios, bet jos tolimoje praeityje statytos, jų vaizdus matome albumuose Kur šiandieninis Vilnius, kur žmonių judėjimas Vilniaus gatvėse, kas parodytų Vilniaus gyvenimą ir nuotaikas 1961 metais? Argi S. Narkeliūnaitei į Vilnių atvykus Vilniaus gyventojai išlakstė ar pasislėpė, net ir okupantai rusai?

Ar į Lietuvą važiuosi su akiniais ar be akinių, su filmų aparatais ar be jų, vistiek nieko nematysi ir grįžęs nieko nepasakysi. Tinka pasakymas: Lietuvoj buvau — Lietuvos nemačiau,

* * *

Viena tema spaudoje aprimo — tai “kultūrinio bendradarbiavimo su kraštu”. Ji tokia spirginanti buvo prieš metus. Ji įnešė nervingumo į mūsų spaudą. Šiemet Lietuvių Dienos pravedė anketą, iš kurios matyt, kad padėtis gerokai išaiškėjus, jog “mainai” galimi tik vienos krypties, ir dėl to “kultūrinių mainų” šalininkų idėjos toje anketoje nesireiškė.

Nepasirodė nė žadėtasis tos krypties veikėjų žurnalas. Kai kurie jo buvę skelbti iniciatoriai nuėjo į komunistinę spaudą; kai kurie susilaikė nuo šios temos, o kiti visai pasitraukė nuo spaudos darbo. Šiais metais laisvoji lietuvių spauda buvo nervingai jautri kitai temai: ar Amerika liks ištikima savo tradicijai nepripažinti Baltijos valstybių įjungimo į Sovietų Sąjungą? Nerimą kėlė New Frontier nauji užsienių politikoje žmonės, tarp kurių buvo ieškančių koegzistencijos su komunistiniu pasauliu. Nerimas virto diskusija, kai L. C. Sulzberger (N. Y. Times) atnaujino siūlymą daryti mainus: už ramybę Berlyne pripažinti Baltijos valstybių įjungimą. Šis nerimas su atpalaiduotais nervais labiausiai rodėsi NepriklausomosLietuvos ir Naujienų polemikoje: N. L. rėmė piketus prie N. Y. Times, Naujienos laikė tai spaudos laisvės varžymu. Polemiką sekusiam susidarė įspūdis, kad spauda turi teisę reikšti savo nuomonę, taip lygiai ir piketininkai turi teisę savo nuomonę reikšti. Tačiau jei piketuose buvo galima pasigesti susivaldymo, tai jo būtum norėjęs daugiau ir šioje lietuviškoje polemikoje.

Antru kartu visų nervus padilgino Illinois kongresmano Derwinskio laiškai Chicagos Altui ir New Yorke Pavergtų Europos Tautų Seimui. Juose informavo, kad valstybės departmentas nelinkęs laikyti pavergtom tautom tokių tautų kaip Estija, Latvija, Lietuva, Gruzija, Ukraina ir kt. Lietuvos atstovas Washingtone lankėsi departamente ir Kongrese. Iš to, ką ten patyrę, du dalykai buvo aiškūs: valstybės sekretorius Rusk savo neigiamame pasisakyme dėl Kongreso nuolatinės komisijos pavergtų tautų reikalams nebuvo minėjęs Baltijos valstybių; antra, Baltijos klausimų klausimas naujai iš viso nebuvo svarstytas. Tik spėta šį paaiškinimą paskelbti spaudoje, tuojau pat Vliko pirmininkas per Vienybę aliarmavo, kad anglosaksų sutarta didelė grėsmė Baltijos valstybių diplomatinei padėčiai. Nuvykęs į departamentą drauge su Lietuvos atstovu išgirdo tuos pačius raminimo žodžius. Tada sujudimas saviškių tarpe: kam reikėjo aliarmuoti? Atsakomybę Vliko pirmininkas sumetė laikraščiui, tas grąžino Vliko pirmininkui.

Grįžtant prie kongresmano Derwinskio laiškų — jisai pasisakė, kad Baltijos kraštus jis implikavo tarp tų, kurių departamentas nelaiko pavergtais kraštais. Laiškuose nė nebuvo pasakyta, kad valstybės sekr. Rusk taip rašęs Kongresui. Bet galima prielaida, kad jis implikavo iš kitų departamento pareigūnų pareiškimų. Darbininkas čia atkreipė dėmesį, kad gali departamento atskiri žmonės turėti skirtingas nuomones ir savo nuomones perduodami sudaryti įspūdį, lyg tai departamento nuomonė. O su nusiteikimais nekreipti dėmesio į Baltijos valstybių skirtingesnę politinę padėtį nei Ukrainos ar Gruzijos departamente yra žmonių. Tie, kurie gamino valstybės departamento vardu brošiūrą “Background Berlin — 1961” žemėlapyje nevengė neišskirti Baltijos valstybių sovietinėje erdvėje, skaitydamiesi su sovietinio valdymo faktu ir tik pažymėdami apačioje, kad žemėlapyje nubrėžtos sienos nebūtinai reiškia, jog yra Amerikos pripažintos. Visame šiame nervingame sujudime dėl diplomatinės padėties optimistiškiausiai laikėsi Naujienos, kategoriškai atmesdamos visus galimus esamus politinės padėties pasikeitimus. Kitoje pusėje stovėjo Dirva,toliausiai prileisdama pakitimo galimumus.

Viena ir vieninga buvo nuomonė dėl Kuchel-Lipscombo rezoliucijos, kuria Kongresas turėtų paraginti vyriausybę kelti Lietuvos klausimą J. Tautose. Pirmiausia apie tai paskelbė Altas ir pritarė visu šimtu procentų. Rezoliucijai pritarė ir kiti, sudarydami rezoliucijai remti komitetą, vadovaujamą iš Los Angeles. Greitai iš bendros akcijos išsiskyrė Alto sekretoriaus redaguojamos Naujienos ir ėmėsi akcijos sulaikyti nuo paramos rezoliucijai. Kita spauda rėmė kaip ir seniau. Ypačiai komitetas rado savo pareiškimam atviras skiltis Darbininke. Rugsėjo mėnesį prie Naujienų prisidėjo Talkos pirmininko pareiškimai Dirvoje. Tuo tarpu tą pat mėnesį įvykusioje katalikų leidžiamos spaudos konferencijoje buvo pakartotas Drauge paskelbtas bendras pasisakymas už paramą rezoliucijai ir akcijai už ją.

Kas čia lietuvius išskyrė? Naujienų ir Talkos pirmininko argumentai maždaug sutapo: dabartinė politinė padėtis yra tokia, kad Kongrese rezoliucija nebus priimta; o jei būtų priimta, tai vyriausybė nesiims jos vykdyti; o jei ir imtųsi, tai daugiau pagrindo yra tikėti, kad J. Tautos priims sprendimą, kuris bus palankesnis Sovietams nei Lietuvai. Antroji pusė griovė tuos argumentus analogijos pavyzdžiais: jei bijom, kad Kongresas ar vyriausybė rezoliucijos nepriims ar nevykdys, tai nevykdys nė Vasario 16 ar Birželio 14 priimamų ir vyriausybei siunčiamų rezoliucijų, o vis tiek jas siunčiame ir, tai darydami, gerai darome; jei Sovietai bijotų, kad jų siūlymai nebus priimti J. Tautose, tai jie nekeltų komunistinės Kinijos klausimo; jie žino, kad kasmet jų keliamas klausimas atidedamas, o betgi kasmet kelia ir, atrodo, su pasisekimu: jie išpopuliarino savo reikalą. Ir Lipscombo - Kuchelio rezoliucija turės bent tiek prasmės, kad ji duoda progą didesniam skaičiui amerikiečių priminti apie Lietuvos padėtį ir neleisti klausimui liktis tyloje.

Naujienos ar kas kitas, pasisakydami prieš Lipscombo - Kuchelio rezoliuciją, galėjo turėti ir kitų motyvų. Pvz Naujienos užsiminė, kad departamentas tam priešingas ir kad departamento to nusistatymo reikia paisyti. Rezoliucijos rėmėjai, atsiliepdami į šį argumentą, pritaria, kad vyriausybės galva prezidentas stojo už tautinio apsisprendimo vykdymą tarptautiniuose santykiuose; rezoliucijos rėmėjai stoja, kad ta prezidento idėja būtų taikoma ir vykdoma visuotinai — net tik Afrikoje, bet ir Baltijos kraštuose.

Tai svarbūs klausimai. Nenuostabu, kad reaguojama j juos kartais nervingai ir skirtingai. Būtų geriau, jei reagavimas būtų suderintas ir vieningas. Ta prasme dėmesio verta pastanga suderinti kai kuriais klausimais katalikų leidžiamos spaudos nuomones. Jei tai bus pasiekta, bus laimėjimas. Bet tai pradžia. Jei ji bus gera, galima būtų mėginti derintis ir su kitų leidžiama spauda ir susiderinti. Tai galima, siektina. Ir tai būtų naujas pozityvus žingsnis.