A. A. JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS - SKRAJŪNAS
Nėra didesnės meilės, kaip to, kuris guldo savo galvą už savo bičiulius. Nėra didesnės tėvynės ir tautos meilės, kaip tų, kurie laisvu apsisprendimu guldo savo galvas už tėvynės ir tautos laisvę.
„Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė” — nėra tik poetinė hiperbolė. Amžių būvyje Lietuvos žemė yra gausiai permirkusi krauju tų, kurie guldė savo galvas, kad ji būtų laisva. Mes lenkiame savo galvas ir širdis tos nelygstamos meilės aukoms, nes mes žinome, kad tauta, kuri neturi pagarbos savo didvyriams, yra mirusi.
* * *
Tarp tūkstančių - tūkstančių Lietuvos didvyrių mums ypatingai artimi yra tie jųjų, kurie yra mūsų pačių aplinkos, mūsų pačių šeimos. Su jais dar taip neseniai, rodos, mes dalinomės bendrais rūpesčiais ir sielvartais. Vienas iš jųjų yra a. a. Juozas Lukša -Daumantas - Skrajūnas.
Iki 1949 kovoje dėl Lietuvos laisvės savo galvas paguldė 11 jo giminės narių, tarp jų 75 metų amžiaus tėvas Lukša ir broliai studentas Jurgis ir Stasys, o per 20 giminės narių buvo deportuoti į Sibirą, tarp jų brolis Antanas, mokytojas, ir ūkininkas Vincas. Senutė motina, išvyta iš namų, gyveno duoneliaudama.
1944 rugsėjo mėn. a. a. Juozas su broliu Jurgiu, abu technikos studentai grįžta į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Abu apsigyvena studentų bendrabutyje. Brolis Jurgis patenka į studentų komitetą. Studentuose vyrauja viena mintis — sovietinė okupacija Lietuvoje baigsis su karo pabaiga, nes Vakarai negi gali išduoti vidurio ir rytų Europos valstybes rusiškajam komunizmui. Šis įsitikinimas didina studentų priešsovietines nuotaikas.
1945 pradžioje susiorganizuoja Lietuvos Išlaisvinimo Taryba. Juozas įsitraukia į jos veiklą. Tarybą iššifravus ir daugumą jos narių suėmus, Lietuvos laisvės kovai vadovauti susiorganizuoja Vienybės Komitetas. Juozas ir šio Lietuvos laisvės kovai vadovauti organo bendradarbis ir ryšininkas su besiplečiančiu partizanų sąjūdžiu. Tačiau MVD iššifruoja ir Vienybės Komitetą ir aptinka Juozo ryšius su juo. Dėl to tolimesnė galimybė gyventi legaliai pasidaro labai netikra. Kurį laiką slapstęsis, 1946 Naujų Metų dieną Juozas su broliu Stasiu paskutinį kartą aplanko tėviškę ir atsisveikina mamą.
— Dievas tesaugo judviejų žingsnius, — buvo paskutiniai Juozo girdėti verkiančios mamos žodžiai.
* * *
Atsidūręs už sovietinio įstatymo ribų, galutinai susirišęs su aktyviosios rezistencijos organizacija, kurioje jau nuo seniau jo du broliai dalyvauja, Juozas skiriamas spaudos ir organizacijos skyriaus vadovu. Jis redaguoja Kovos Kelią ir Laisvės Žvalgą. Spaudos ir organizacijos reikalais jis aplanko Kazlų Rūdos, Rūdininkų, Žaliosios, Tauragės, Labanoro miško brolius. Kruopščiai ir atsidėjęs vykdo atskirų partizaninių grupių ir dalinių apjungimą į rinktines, o rinktinių į apygardas. Pamažu veda visą aktyviosios rezistencijos sąjūdį į vieną centrą, į vieną vyr. štabą. Nėra žodžių nusakyti rizikai ir pavojams, kurie nuolat jį tykojo kelionėse ir bunkeriuose, susitikimuose ir pasitarimuose. Bet jokių sau pavojų nepaisydamas, jis stengiasi ne tik organizaciniu požiūriu sudaryti vieningą aktyviosios rezistencijos organizaciją, bet ir išryškinti jos uždavinius: pristabdyti MVD ir vadinamų „stribų” siautėjimą okupuotame krašte ir likviduoti išplitusį po karo plėšikavimą, į kurį rusai žiūrėjo pro pirštus.
Karui pasibaigus, Sov. Sąjunga partizanams likviduoti sutraukia ištisas raudonosios armijos divizijas, kurios apsupa ištisus miškų masyvus ir juos, kaip sakoma, „šukuoja”. 1946 — 1947 Juozas išgyvena tris tokius „šukavimus”, bet vis laimingai.
1947 pradžioj Juozas su dviem bičiuliais gauna uždavinį nuvykti Lenkijon ir iš ten bandyt susirišti su laisvojo pasaulio lietuviais. Uždavinį sėkmingai atlikęs, grįžta atgal. Kad tai nebuvo tik eilinis nelegalus sienos perėjimas, galima suprasti iš to, kad tą sieną saugojo sargybinių bokštai, kelios eilės spygliuotų užtvarų, treniruoti šunes ir atsparos bunkeriai. Ir pro tas daugiariopas kliūtis Juozas su bičiuliais prasiveržia ir vėl grįžta. Grįžęs sužino, kad 1947 birželyje krito brolis Stasys. Jo ir kitų kelių kovotojų lavonai visą savaitę išlaikyti Veiverių turgaus aikštėje. Vėliau įmesti į nuo karo likusį apkasą.
* * *
1947 gruodžio mėn. Juozas su bičiuliu Mažvydu (žuvęs 1949) gauna uždavinį pasiekti laisvąjį pasaulį. Ir pasiekė, drauge atgabendami Lietuvos tikinčiųjų laišką Popiežiui ir nežinomojo lietuvio laišką laisvajam lietuviui. Kaip Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio įgaliotinis, Juozas atnešė laisvajam lietuviui krašto laisvės kovų sąjūdžio prasmę, aktyviosios rezistencijos tragiškai sunkų kelią, jos žygius bei aukas ir jos nelygstamą atsidėjimą tautos laisvei. Jis atvyko gauti tikresnių duomenų dėl tarptautinės padėties eventualių galimybių, kad pagal jas tikslingiau galėtų reikštis Lietuvos laisvės kovų sąjūdis ateityje, 1950 Juozas išvyko atgal į okup. Lietuvą. Paklaustas kartą, ar tas jo grįžimas yra prasmingas, kai jo paties liudijimu, aktyvioj rezistencijoj, net ir po laiminga žvaigžde gimęs, ilgiau, kaip dvejis metus negali išsilaikyti, Juozas nedvejodamas atsakė: „Turiu grįžti. Kitaip jausčiaus dezertyras. Verčiau žūti kovojant, nei gyventi, sulaužius duotą žodį”. Laisvės kovos prasmė Juozui buvo tokia aiški, kad paties tokio klausimo kėlimas jam skambėjo jau nusikaltimu tautai.
* * *
1954 birželio 28 d. Kongresinio Kersteno komiteto klausinėjamas buv. NKVD pulkininkas G. S. Burlickis, į klausimą, kas jo patyrimu Lietuvoje buvo labiausiai išgarsėjęs partizanas, komitetui paaiškino:
— Daugiausia bėdos (NKVD) sudarė ir žinomiausias viso vadinamo lietuvių „banditų” sąjūdžio lyderis buvo lietuvis pavarde Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu herojum, ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas... Pagal NKVD vietinių organų pateiktas informacijas Miškinis nuo 1948 iki 1949 ar 1950 dvejius metus mokęsis žvalgybos dalykų amerikiečių mokykloje ir 1950 grįžęs Lietuvon, buvęs numestas Lietuvoje... Jam ir jo grupei likviduoti buvo sutraukta žymios kariuomenės jėgos. Visai operacijai vadovavo pats Kruglovas (Po Berijos likvidavimo vidaus reikalų ministeris, vėliau pašalintas). Apsuptas ir atsidūręs beviltiškoje padėtyje, Miškinis vietinių NKVD organų informacijomis „gyvas nepasidavęs”. (Pagal Sovetskaja Litva pranešimą, J. Lukša žuvo 1951 rugsėjo mėn. Red.).
Prisimindami šį brangų savo bičiulį ir visus laisvės kovoje kritusius, mes tegalime kartoti partizanų dainos žodžius:
Jūs žuvot už laisvę garbingoj kovoj
Gimtosios šalies sakalai.
Per amžius lietuviai minės jus dainoj.
Garbė jus lydės amžinai.
