IDĖJOS SPAUDOJE
KĄ CHRUŠČIOVAS IŠRYŠKINO TARP MŪSŲ • DEFETISTINĖS DEKLARACIJOS APIE LIETUVYBĘ LAISVAME PASAULYJE • PARTIZANAI — BANDITAI, ŽMONĖS, DIDVYRIAI?
Chruščiovovizitas Amerikoje visos lietuvių spaudos buvo sutiktas vieningai nepalankiai. Visi buvo vieningi negatyviniu nusistatymu prieš vizitą. Mažiau vieningumo buvo parodyta organizaciniu ir konstruktyvinės pasipriešinimo programos atžvilgiu.
Organizaciniam vieningumui prieš Chruščiovą pademonstruoti New Yorke ėmėsi Lietuvių Studentų Sąjunga, jos vadinama apeliacinė grupė. Ji buvo sukvietusi keturių politinių junginių atstovus (Vliko, LNT, LFB ir Lietuvos delegacijos Pavergtos Europos seime); ji rūpinosi, kad jie bendru atsišaukimu prašnektų į lietuvius Chruščiovo atvykimo proga. Paskutinis veiksnys pirmiausia iš tos bendros akcijos iškrito, nes esąs tam tikrais ryšiais susietas su amerikiniais veiksniais. Toliau iškrito ir Vlikas, nes jis norįs skyrium reikštis... Nepasisekus bendrai, buvo paskelbti skyrium atsišaukimai Vliko, LNT, o taip pat Alto.
Vliko paskelbtą atsišaukimą tuojau kritikavo Naujienos. Ne tiek dėl turinio, kiek dėl paties paskelbimo fakto — kam Vlikas kreipėsi į Amerikos lietuvius, nes pagal pasitarimus ir susitarimus tai turi būti ne Vliko, bet Alto sritis. Du veiksniai tame pačiame plote pasijuto sunkiai besutelpą...
Dėl Alto atsišaukimo kilo taip pat polemika — tarp Dirvosir Naujienų. Šita polemika jau reiškė varžybas ne dėl kompetencijos, bet daugiau dėl politinės veiklos turinio, dėl kelių siekiant Lietuvai laisvės. Ji parodė, kad tarp lietuvių nebėra vienos bendros politinės koncepcijos keliuose į laisvę. Jos reiškiasi ligi šiol bent trejopos. Viena Lietuvos išlaisvinimo siekimą jungia su kitų dviejų Baltijos valstybių likimu. Antra tą patį siekimą jungia su likimu valstybių, buvusių nepriklausomų prieš antrą pasaulinį karą, o dabar pavergtų Sovietų Sąjungos. Trečia tą patį siekimą jungia su visų Sovietų Sąjungos dominuojamų ir laisvės siekiančių tautų likimu. Pirmoji koncepcija buvo galima įžiūrėti šiuo tarpu Alto atsišaukime, kai jis matė ateisiant teisingą taiką, kada bus laisvos Baltijos valstybės. Antra koncepcija buvo ligšioliniuose Vliko ir Lietuvos delegacijos Pavergtos Europos seime veikimo pagrinduose. Trečia koncepcija yra pagrįstas vadinamas ABN sąjūdis. Dirvoje ir buvo pastatyta pastaroji koncepcija prieš pirmą koncepciją, pasireiškusią Alto atšaukime.
Populiariausia tarp lietuvių antroji koncepcija. Už ją kalbėjo labiausiai formaliniai teisiniai argumentai. Viena, Atlanto chartoje buvo įsipareigota atstatyti nepriklausomybes tų tautų, kurios dėl karo yra nepriklausomybių netekusios. Antra, JV nėra pripažinusi Baltijos valstybių aneksijos, bet nėra įsipareigojusi dėl Gudijos ar Ukrainos, kurių laisvės rėmimas galįs būti laikomas kišimusi į Sovietų Sąjungos reikalus. Už šią koncepciją kalbėjo ir gyvenimo faktai: Europinis Sąjūdis pirmiausia, paskiau Pavergtos Europos seimas buvo sudaryti antrosios koncepcijos pagrindu, t. y. be Ukrainos, be Gudijos ir tt.
Tačiau gyvenimo eiga atnešė argumentų, kurie silpnino antrą ir stiprino trečią koncepciją. Vienas jų — Atlanto chartos įsipareigojimai beliko tik liūdno atminimo popieris. Antra, JV politinis įsipareigojimas, išreikštas 1952 politikoje „išlaisvinimo” vardu šiandien yra paverstas jau tik „išsilaisvinimu” (o numatoma „emancipacija”). Jis perkelia visą laisvės akciją ne į Vakarus, kurie tegali rodyti palankumo ir pritarimo, bet į pačias pavergtas tautas, kurios turi būti reali jėga išsilaisvinimo procese. O tokiu atveju pavergtieji gali virsti realia politine jėga tik tada, kai jie reiškiasi visi drauge ir kartu. Už šią koncepciją kalba ir gyvenimo faktas, kad JAV Kongresas, nutardamas pavergtų tautų savaitę, nebedarė skirtumo tarp tų, kurios prieš karą turėjo nepriklausomybę, ir tų, kurios jos neturėjo. Kalba už trečią koncepciją dar ir faktas, kurį pademonstravo pats Chruščiovo atvykimas — kad Pavergtos Europos seimas, rodęs savo veikimo pradžioje entuziazmo, laiko eigoje yra verčiamas virsti buvusių diplomatų kanceliarija, rašančia raštus, bet vis mažiau kontakto begalinčia turėti su gyvąja visuomene, protestuojančia, piketuojančia. Šioje srityje amerikiečių spauda kaip tik labiau pastebėjo pasireiškus ukrainiečius, vadinas, tuos, kurie nėra Pavergtos Europos seimo narys. Visi tie argumentai laiko eigoje daros svaresni trečios koncepcijos naudai — eiti išvien su visom tautom, siekiančiom laisvės ir kovojančiom prieš bolševizmą.
Šiam apžvalgininkui rodos, kad tas trejopas koncepcijas nesunku suderinti: viena, nepaneigiant nė vienai racijos, nes visi tie trys keliai gali būti tam tikru laiku ir tam tikrose aplinkybėse naudingi laisvės reikalui; antra, praktiniame veikime žiūrėti, kada ir kuriuo keliu būtų galima padaryti naudingesnį žingsnį...
Šiuo tarpu atrodo apgailėtinas spaudoje susikibimas dėl koncepcijos ir noras būtinai matyti, kad kelias tegali būti naudingas tik vienąs. Juo labiau apgailėtina, kad tas susikibimas buvo Chruščiovo atvykimo metu: kai reikėjo veikti ir ašmenis nukreipti prieš jį ir jo sistemą, ėmėme veikti vieni prieš kitus.
Lietuvybės išlaikymas spaudoje paskutiniu laiku buvo daugelio dramatinamas. Tipingas pastarųjų dienų tonas tame lietuvybės reikalo dramatinime buvo tokis: atėjo baisus metas — mums pasilieka tik žūti ar būti... Iš tokios sudramatintos padėties vieni rado kovos kelią, pasisakydami už būti, kiti rado depresijos, defetizmo išvadą, pasisakydami: kad ir kaip besistengtume, ateis laikai, nei šioje nei pietinėje Amerikoje nebus kam giedoti bažnyčioje, dainuoti mokykloje.
Tokis defetistinis skelbimas gali reikšti autorių nuoširdų defetistinį tikėjimą, gali reikšti ir tam tikrą „politikavimą” — taktiką su viltimi, kad sudramatinimas ir tirštas pesimizmas sukrės skaitytojus ir pažadins jų pasipriešinimo, rezistencijos norą.
Pirmuoju atveju, nieko negali nė sakyti — jei žmogus įsitikinęs, kad jis mirs ir kad apie tai reikia visiems kalbėti, — neuždrausi jam savo tikėjimo reikšti. Nevaržomi ir adventistai, kurie vis skelbia ateinant pasaulio galą. Antruoju atveju reiktų rimtai pergalvoti, ar „taktinis defetizmas” neduos priešingų rezultatų? Ar žmogus, kuris tebesistengia kovoti su nulietuvėjimo procesu, neims galvoti: jei, sako, nieko nebus, tai kam dar jėgas eikvoti? Ar tas, kuris jaučia neramumo dėl aukos neskyrimo, neiims savęs pateisinti: jei kiti neduoda, tai ir mano duoklė bus beprasmė.
Spaudoje šiemet buvo pranešta eilė reiškinių, kurie yra konkreti defetistų deklaracijų išvada:
— Los Angeles lietuvių tautinė parapija paversta bendra tarptautine; parapiečiai vieningai kovoja už tautinės lietuviškos išlaikymą, klebonas pasisakė už pavertimą tarptautine (žiūr. Juozo Viekšnio strp. Red.).
— Lietuviai saleziečiai iš savo namų prie Čikagos buvo iškilnoti, ir namai perduoti saleziečiui lenkui valdyti;
— Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų vienuolija, tvirtai išlaikiusi lietuvišką charakterį, sumaniai leidusi Švyturį kaip medžiagą lietuviškam auklėjimui bei mokymui, jau padarė pirmus žingsnius priimti ir nelietuves.
Tie laidojimosi reiškiniai yra tiesioginė išvada iš defetistinių dekliaracijų. Bet su džiaugsmu teko sutikti Kunigų Vienybės seimo paskelbtą nutarimą — rūpintis išlaikyti tautines parapijas, o kur reikia steigti naujas. Tai netiesioginis pasmerkimas tautinio likvidavimosi ženklan. Tai pasipriešinimas. Lygiai puikus ir seserų vienuolių pasipriešinimas nulietuvėjimo bangai, jų gausus dalyvavimas lituanistikos kursuose prie Fordhamo universiteto.
Praktinės išvados lietuvybės išlaikymo svarstymuose ar nebūtų vertos dėmesio tokios:
— vengti apibendrintų defetistinių dekliaracijų;
— atvirai ir drąsiai skelbti konkrečius atvejus, kur lietuvybei kyla skriauda;
— su tokiu pat atvirumu nušviesti konkrečius laimėjimus lietuvybės srityje. Ar šios rūšies taktika, atvira tiesi ir konkreti — nebūtų pozityviausia?
Partizanų klausimas rado naujo atgarsio dailiojoj literatūroje ir publicistikoj. Po A. Landsbergio dramos partizanų gyvenimą vaizduoja Vytautas Alantas Drauge spausdinamame romane Tarp dviejų gyvenimų; Lietuvoje premijuoto romano Rožės žydi raudonai autorius Alf. Bieliauskas; svarsto A. Baronas Aiduose ,J. Liūdžius Naujienose. Tuose visuose raštuose dėmesį patraukia klausimas, kaip suprantamas partizanas.
Bieliausko romane įdomus pats faktas, kad ilgai nutylimas ar slepiamas partizanų veikimas čia randa gana plataus atgarsio — kaip partizanai terorizavo komunistų pareigūnus pačiame Kaune; kaip nukautų partizanų lavonai buvo atgabenti į aikštę ir ląįkyti parodai tris dienas. Pats partizanas Bieliausko romane rodomas tokis kaip ir Tiesoje: banditas. Tačiau įdomiau, kad savo socialine kilme jis nėra „dvarininkas”, „buožė”. Tai miestiečio, suburžuazėjusio fabriko darbininko meisterio sūnus, buvusio režimo augintinis — jaunalietuvis, toliau jau savo charakteriu ir veikla — hitlerininkas, žydų auksą pasisavinęs, tėvų apgavikas, pusbrolio galvažudys, girtuoklis. O jo partizanavimo tikslas — atstatyti senąjį režimą. Spalvos surinktos pačios juodosios; jei ir bandite galima rasti kokį pragiedrulį, tai šiame Bieliausko vaizduojamame „bandite” — nieko gero. Kitas pogrindžio veikėjas, atsiųstas iš užsienio pogrindiniam veikimui vadovauti, buvęs to paties režimo ministeris... Tai sovietinis standartas partizanam. Jo tvirtai laikosi ne tik Bieliauskas, bet ir paskiau Tiesa reportažinėse apybraižose, vardu Vanagai iš anapus.
A. Baronas (Aiduose) publicistiškai svarsto, kaip partizanas turėtų būti vaizduojamas. Jis pastebi, kad „partizanų herojiški metai tolėja... Nemačius ir nepergyvenus, ką pergyveno partizanai Lietuvoje, sunku tai teisingai atvaizduoti”. Tačiau autorius nori, kad dailiojoj literatūroj „partizanas nebūtų nužmogintas”. Tą negatyvinį pareiškimą perkeliant į pozityvinį tektų sakyti, kad partizanas turėtų būti vaizduojamas kaip pilnas ir tikras žmogus. Tačiau ir žmogiškumas žmogiškumui nelygus. Vienas žmogiškumą supranta vienaip, kitas net visai priešingai. Baronas šiame publicistiniame pasisakyme žmogiškumą supranta, kaip areną, kurioje eina vidinių prieštaravimų konfliktai. Vidiniai konfliktai parodo, kaip partizanai, „būdami žmonės, nugalėjo save ir pasiaukojo idėjai, nes nugalėti save jau yra didvyriškumas. Juo daugiau tokių prieštaravimų ir viliojimų partizanai turėjo, juo tas didvyriškumas aukštesnis”.
Autoriaus tikėjimu, Lietuvoje taip ir buvo. „Partizanų kovos buvo istorijoje negirdėtos aukos liudijimas.” Ją autorius prilygino Pilėnų kunigaikščio aukai. „Pilėnų kunigaikštis Margis mirė, bet nepasidavė. Partizanai tūkstančiais pakartojo tą pat”.
Tokiuose žodžiuos autoriaus suprastas žmogiškumas visai nesiskiria nuo didvyriškumo. Bet yra ir kitoks žmogiškumo supratimas. Tai būtybė, kuri stengiasi išlaikyti savo biologinę egzistenciją visais įmanomais būdais. Prisitaikymas prie aplinkos, ėjimas pavėjui ir pasroviui, atsisakymas nuo bet kurių principų, išskyrus tą vieną — išlikti biologiškai, yra logiški taip suprasto žmogiškumo ženklai. Kas taip žmogiškumą supranta, to ir pažiūra į partizanus kitokia. Autorius pačioje pradžioje apie juos ir kalba: „Materialistiniame amžiuje, ypač labiau akcentuojančiam materialinės vertės pirmumą, šiandien, po kelių metų, gali būti daug kam nelabai suprantamas partizanų aukos ir iš viso ne linkstantis, bet kietas ligi sulaužymo partizanų pasipriešinimas Lietuvoje. Šiandien ne kartą iškyla problema, ar verta buvo sukilti Lietuvoje ir 1941 m., nes sukilimas pareikalavęs aukų, o iš antros pusės vokiečiai vis-tiek paglemžė laisvę. Tokį pat klausimą kelia ir kiti, teigdami, kad vengrų sukilimas buvo beprasmis, kad prarasta pačių geriausių žmonių, o esmėje nelaimėta nieko. Šiandien yra ir tokių, kuriems idealizmas ir auka atrodo net naivus dalykas”.
Tokiems ir partizanai svetimi ir gal net žalingi. Taip vertinančių pasitaikė ir laisvojo pasaulio lietuvių pabėgėlių spaudoje. Naujienose J. Liūdžius ir pastato partizanus prieš pabėgėlius kaip kontrastą: „Tie likusieji Lietuvoje, kurie vėliau tapo partizanais, išsiskyrė iš savųjų tarpo, iš bendruomenės nuėjo į pogrindį. Jie ryžosi paaukoti gyvybę, gindami tėvų žemę nuo įsibrovėlių, siekiančių pavergti ją. Jie ėjo mirti už savo brolius. Dėl to jiems tinka didvyrių vardas.
„Pabėgėliai gi (išskyrus vieną kitą politikos veikėją) pasišalino iš savo žemės, kad išneštų savo gyvybę ar sveikatą, kad svetur sulauktų Lietuvai sėkmingos karo pabaigos. Jie bėgo nuo vergystės, kančių, mirties... Tame išbėgime iš priešo rankų nėra nieko gėdingo bei smerktino. Vienok pabėgėliai yra tiesi priešgynybė partizanams”.
Galima džiaugtis, kad partizanų tema gyvėja ar literatūroje ar spaudoje, nes tai vienas Lietuvos gyvenimo intensyvus laikotarpis. Galima nesistebėti, kad partizanas susilaukia ir skirtingo vertinimo, nes skirtingi yra žmonės pačių pabėgėlių masėje. Tačiau čia pastebėtas vertintojų akcentavimas partizanuose žmogiškumo -didvyriškumo dar šviesiai atestuoja taip pat ir mūsų vertinimo normas.
